Leonas Jurša. Kuo grįstas kelias iš Briuselio į Kalnų Karabachą?


Print

Armėnijos užsienio reikalų ministerijoje surengtame priėmime laikinasis ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie šalies diplomatų uždavinius naujaisiais metais. Svarbiausia: daugiau aiškinti tarptautinei bendrijai Kalnų Karabacho konflikto esmę, nes ne visur ir ne visada ji teisingai suvokiama. Kokia ji – Armėnijos tiesa?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Melagingi pareiškimai žinant tiesą ir medaliai už tai

Iš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano apdovanotų šalies diplomatų įsiminė vienas: pasiuntinys prie Šventojo sosto ir t.t. Mikaelas Minasianas. S.Sargsianas jį apdovanojo medaliu praėjusių metų pavasarį, baigdamas prezidentauti, kai lankėsi Vatikane. (Lapkričio pradžioje Jerevanas  atšaukė Minasianą, buvusio prezidento žentą, iš pareigų.)

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

O štai 2017 metų vasario pabaigoje S.Sargsianas lankėsi Briuselyje ir iš karto aštuoniems Europos parlamento nariams įteikė, kaip rašė žiniasklaida, aukštus Armėnijos Respublikos apdovanojimus. Tarp apdovanotųjų – Europos parlamento draugystės su Arcachu (taip vadinti Kalnų Karabachą pratina europiečius Armėnija specialiai, siekdama ištrinti tikrąjį šio regiono pavadinimą) grupės vadovas Frankas Engelis, parlamentinės Armėnijos-Europos Sąjungos bendradarbiavimo komisijos narys Jaromiras Štetinas, Europos Sąjungos-Armėnijos draugystės grupės Europos parlamente pirmininkė Eleni Teocharus.

Tai įvyko nepraėjus nė savaitei po to, kai žiniasklaida šias pavardes buvo nurodžiusi kita proga: Azerbaidžane trims Europos parlamentarams iškėlė baudžiamąją bylą. Jie kaltinami daug kartų neteisėtai lankęsi okupuotose šalies teritorijose ir varę propagandą separatistinio darinio „Kalnų Karabacho respublika“ naudai. Teismas leido minėtus parlamentarus suimti, kreiptasi į Interpolą dėl tarptautinės jų paieškos.

2017 m. vasario 20 d. Kalnų Karabache separatistai surengė „konstitucinį referendumą“. Ne tik vietiniams, bet ir atvykėliams „stebėtojams“ buvo aišku, kad pasiūlymas duoti „respublikai“ Arcacho vardą yra tik tarp kito. Svarbiausia – suteikti „prezidentui“ Bako Saakianui galimybę likti poste bent iki 2020 metų. Armėnijos ir Azerbaidžano deryboms dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkaujanti vadinamoji Minsko grupė (JAV, Prancūzija, Rusija) paskelbė pareiškimą primindama: „nė viena valstybė, taip pat ir Armėnija, ne tik Azerbaidžanas, nepripažįsta Kalnų Karabacho nepriklausoma ir suverenia valstybe“. Referendumas neturės jokios įtakos deryboms ir Kalnų Karabacho teisinės padėties nustatymui. Liuksemburge išrinktas Europos parlamento deputatas Frankas Engelis po referendumo pasakė: „Pasaulio bendruomenė turi įsidėmėti, kad čia žmonės laisvai pasirenka, ko negalima pasakyti apie valstybę, kuri yra keli kilometrai nuo čia.“

Jaromiras Štetina, čekų žurnalistas, įsiminė pasakymu po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apdovanojo Čekijos ir Moravijos komunistų partijos atstovą Europos parlamente ordinu (2016): „Aš manau, kad mums, kitiems Europos parlamento nariams, dėl to yra didelė gėda.“ Po „referendumo“ savo šalies žurnalistams paaiškino važiavęs į Kalnų Karabachą būti stebėtoju vietinio parlamento pirmininko kvietimu, dalį kelionės išlaidų apmokėjo iš savo kišenės, kitą – padengė Kalnų Karabacho valdžia. Čekijos užsienio reikalų ministerijos oficialiojoje interneto svetainėje nurodoma: “Čekijos pasiuntinybė Jerevane kategoriškai nerekomenduoja lankytis Kalnų Karabacho teritorijoje.“ Tiesa, Europos parlamentarui dėl apsilankymo ten kilsiantis nepatogumas gal ir nė motais: draudimas atvykti į Azerbaidžaną. Tačiau tuo jis pareiškė nepagarbą šios valstybės įstatymams, Europos ir tarptautiniams aktams.

2017-ųjų vasarą armėnų ginkluotųjų pajėgų pabūklai iš Kalnų Karabacho apšaudė Azerbaidžano kaimą, žuvo moteris ir jos pusantrų metukų vaikaitė. Karabacho oficialūs atstovai paaiškino, kad tai buvo atsakomoji ugnis, ir apkaltino Azerbaidžano pajėgas pabūklus išdėsčius netoli kaimo. Penki Europos parlamento nariai (labiausiai žinomi: Frank Engel, Jaromír Štětina, Josep-Maria Terricabras) demagogiškai pareiškė, jog dėl šių aukų kalti azerbaidžaniečiai: neva jie pažeidinėja paliaubas ir dažnai šaudo iš pozicijų, esančių pernelyg arti gyvenamųjų vietovių (draudžia Ženevos konvencija, karo nusikaltimas) ir stato į pavojų savo gyventojus. Deputatai savo pareiškime pareikalavo iš Azerbaidžano nedelsiant nutraukti karinę agresiją. Kalnų Karabacho konfliktas, anot jų, turi būti sprendžiamas taikiu būdu, suteikus vietos gyventojų teisę apsispręsti.

Europos parlamento deputatė iš Kipro (Eleni Theocharous) Facebook‘e parašė: „Žiauri ir nežmoniška yra dabartinės Azerbaidžano vyriausybės taktika panaudoti paprastų žmonių tragediją propagandos tikslams, pažeidžiant visas etines normas.“

Europarlamentarė Eleni Teocharus (Eleni Theocharous)

Lietuvos atstovas Europos parlamente Petras Auštrevičius irgi pareiškė didelį nerimą dėl šių įvykių konflikto zonoje ir paragino būti lygiai kritiškiems tiek Armėnijos pusei, tiek Azerbaidžano. Jis apgailestaujantis dėl aukų Azerbaidžano pusėje, tačiau ir smerkiantis azerbaidžaniečių teiginį, esą jie „šaudo į armėnų kariuomenę“. Anot jo, „tai – ne konflikto sprendimas“. Vis dėlto perskaičiusiems mūsų deputato atsiliepimą galėjo kilti įspūdis, kad lygiai tai lygiai, tačiau kažin kaip ne visiškai lygiai – jeigu armėnų leidinys News.am teisingai išvertė jo žodžius į rusų kalbą.

Deputatė iš Kipro ir jos kolegos rašė, kalbėjo apie tai, kas įvyko „praėjusią savaitę“. Tuo tarpu kitą dieną po apšaudymo nukentėjusiame kaime apsilankė Azerbaidžane akredituoti karo atašė, užsienio žurnalistai ir savo akimis įsitikino, kad „ugnies taškų“ apylinkėse nebūta. Kita vertus, armėnų pusė, kilus įtarimų, turėjo kreiptis į tarptautinius stebėtojus – nieku gyvu nešaudyti į kaimą, kuriame gyvena seniai ir moterys su vaikais!

Paryžiuje, Marselyje, Briuselyje su Strasbūru…

Daug kas atsitiko 2017-ųjų vasario pabaigoje. Paryžiuje „Prancūzijos-Arcacho draugystės rato“ prezidentas Fransua Rošbluanas pristatė savo kūrinį. Į aštuntą dešimtį įžengęs buvęs Nacionalinio susirinkimo deputatas pasigyrė, kad Kalnų Karabache lankėsi 13 kartų. Apie šį kraštą jis ir papasakojo savo 24 puslapių apimties veikale „Susipažinti su mažai žinoma valstybe per 10 minučių“. Autorius kreipėsi į armėnų bendruomenę Prancūzijoje: „Mes turime kartu kovoti ne tik už Armėniją, bet ir už Arcachą. Mes visi šiai šaliai turime padėti, kad apie ją išgirstų kuo daugiau žmonių.“ Svarbiausia, suprantama, ne brošiūros apimtis, o jos pavadinime žodžiai état ir république. 

Prieš kelerius metus šis impozantiškas prancūzas, tada dar Nacionalinio susirinkimo narys, Armėnijos parlamento vadovui davė vos ne įžadą visada ginti Karabacho interesus Prancūzijoje. O geriausia tų interesų gynyba yra, regis, puolimas – Azerbaidžano pusės. Nertrukus po Rošbluano veikalo pristatymo Briuselyje veikiančio nepriklausomo tyrimų centro (European Strategic Intelligence and Security Center) ekspertai pateikė schemą, kuri vaizduoja slaptą tinklą Europos politikų, varančių šmeižto kampaniją prieš Azerbaidžaną. Armėnai jį surezgė Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje. Viena linija nuo tuomečio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano veda prie šio pasakojimo herojaus (François Rochebloine). ESISC pranešime sakoma, jog vienpusiškais ir melagingais Azerbaidžano kaltinimais siekiama išsukti nuo atsakomybės Kalnų Karabachą okupavusią Armėniją.

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Gal kada nors mesjė Fransua kad ir plonoje brošiūroje papasakos savo versiją apie tai, ką tų pačių 2017-ųjų rudenį atskleidė leidinys  „Mediapart“? Skaitytojai ją prarytų greičiau nei per 10 minučių. Rodos, nieko bloga, kad viename iš žinomų Paryžiaus restoranų jis sėdi prie vieno staliuko su Armėnijos pasiuntiniu Prancūzijoje ir tenykščiu „Arcacho respublikos oficialiuoju atstovu“. Tačiau, kaip prancūzai sako, voilà! Mesjė Fransua armėnams siūlo paskelbti jo turimą “sensacingą dosjė” apie Azerbaidžano ryšius su “Islamo valstybės” teroristais – “mainais į solidų atlyginimą”.

Praėjusių metų vasarą buvusį Prancūzijos nacionalinio susirinkimo deputatą, Prancūzijos-Arcacho draugystės grupės pirmininką Fransua Rošbluaną priėmė naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas. Jis įteikė prancūzui Armėnijos piliečio pasą ir pareiškė įsitikinimą, kad tam Armėnijos pilietybė bus akstinas toliau stiprinti ryšius su Armėnija, su armėnų tauta, dažniau lankytis Armėnijoje. Rošbluanas padėkojo premjerui už aukštą jo veiklos įvertinimą. Prancūzijos-Arcacho draugystės grupės pirmininkas pasakė dabar 33 kartą atvykęs į Armėniją ir patikino ateityje aktyviai prisidėsiąs prie Armėnijos-Prancūzijos santykių stiprinimo.

Apie tai Armėnijos vyriausybės spaudos tarnyba pranešė liepos 19 d. Tuo tarpu prieš dvi dienas „Arcacho respublikos parlamento pirmininkas“, sykiu ir Arcacho-Prancūzijos draugystės rato vadovas buvo išsiuntęs telegramą kitam prancūzui, Prancūzijos nacionalinio susirinkimo deputatui (Guy Teissier), kurioje sveikino jį su išrinkimu Prancūzijos-Arcacho draugystės rato pirmininku. Iki tol šis deputatas buvo pirmininko Fransua Rošbluano pavaduotojas. Kai Prancūzijos parlamento narys Gi Tesjė su trimis kolegomis apsilankė Kalnų Karabache 2011 metais, oficialusis Paryžius turėjo teisintis, kad tai buvo privati pačių deputatų iniciatyva ir kad „Prancūzija, kaip ir visos tarptautinės bendruomenės šalys, neišskiriant ir pačios Armėnijos, nepripažįsta šios teritorijos nepriklausomybės nuo Azerbaidžano“. Su mesjė Tesjėtada buvo atvykusi ir viena madam iš armėnų tankiai gyvenamo Marselio, vėliau triukšmingai išgarsėjusi, pasakytume, egzaltuotu armėniškumu (Valérie Boyer).

2017 metų pradžioje Prancūzijos konstitucinis teismas panaikino Nacionalinio susirinkimo priimtą įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimų žmoniškumui neigimą. Parlamentas tokį įstatymą buvo priėmęs du kartus ir abu sykius (2006, 2011) – deputatės Valeri Buajė teikimu. Galima sakyti, visos deputatės pastangos įtraukti į baudžiamąjį kodeksą „armėnų genocido Osmanų imperijoje 1915 metais“ neigimą, ko labiausiai siekė tas pats Fransua Rošbluanas ir visi kiti, nuėjo vėjais. Tuo tarpu daugeliui prancūzų buvo nė motais, kas šios deputatės galvoje – jie įsmeigė akis į tai, kas jai ant kaklo. 2016 metais TV kanale „France 2“ ji pasirodė pasipuošusi grandinėle su armėnišku kryželiu ir tai sukėlė pasipiktinimo audrą socialiniuose tinkluose (šalyje draudžiama viešai piršti religinius simbolius). Nors deputatė iš pradžių aiškino, kad niekada nenusiimanti kryželio („Jis visada su manimi, kai aš miegu ir kai aš prausiuosi“), tačiau kito TV kanalo laidoje pasirodė jau be šio papuošalo…

Armėno briliantų pirklio magija

2014-ųjų rudenį Kalnų Karabache buvojo Europos Sąjungos-Armėnijos grupės delegacija, vadovaujama jau minėtos ponios Eleni iš Kipro. Kai kartu su ja atvykusio profesoriaus (Bernard Coulie, Katholieke Universiteit Leuven) vienas Armėnijos valstybinio universiteto vadovų paklausė, kodėl Belgija iki šiol nepripažįstanti Arcacho nepriklausomybės, juk pati kadaise atsiskyrė nuo Nyderlandų, tas atsakė: tam trukdo politinės, ekonominės, geopolitinės priežastys, tačiau svarbiausia iš jų yra tai, kad žmonės labai mažai žino apie tai, kas vyksta Karabache… Vietinė naujienų tarnyba pranešimą apie Europos veikėjų apsilankymą pavadino „Dar vienas žingsnis Arcacho (Karabacho) nepriklausomybės pripažinimo link“. Delegacija atvyko lydima biuro „Ai Dat“ (armėnų teismas) Europoje vadovo Kasparo Karapetiano.

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Ponas Kasparas šalinasi žiniasklaidos, tačiau pasirodo nuotraukų su šiuo pagyvenusiu ponu ir greta jo įvairiais veikėjais. Mat kai ką jis daro tarsi parodai. Antai dažnai lankosi Artimuosiuose Rytuose (jaunystę praleido Beirute), kur pabrėžtinai sielojasi dėl vietinių krikščionių persekiojimo. Azerbaidžaniečiai žurnalistai, suprantama, padėjo daugiausia pastangų šio užkulisius mėgstančio Graikijos ir Armėnijos piliečio veiklai bent kiek plačiau nušviesti. Kaip rašo Einula Fatulajevas, ponas Kasparas nėra toks jau romus avinėlis, kokiu dedasi prieš armėnų katoliko sostą. Graikijoje jis vertėsi įvairiopa prekyba, o Belgijoje įsigijo juvelyrinių krautuvėlių. Deimantus vežasi iš neramių Afrikos regionų. Didelę dalį pelno ir aukas (iš labdaros vakarienių, kita) jis skiria okupaciniam režimui Kalnų Karabache, radikalioms armėnų organizacijoms ir teroristinėms grupuotėms finansuoti.

Karapetianas įsteigė ir vadovauja organizacijai, kuri dabar vadinama „Europos armėnų federacija už teisingumą ir demokratiją“ (European-Armenian Union for Justice and Democracy) ir kuri laikoma aktyviausiai veikiančia ES politinės vadovybės aukščiausiuose organuose; daugiausia EAFJD pastangomis 2013 metais Europos parlamente buvo įsteigta ES-Armėnijos draugystės grupė, jungianti 40 parlamentarų. Taip rašo armėnų autoriai.

Tuo tarpu azerbaidžaniečiai teigia, kad EAFJD priklauso Jerevane įsitaisiusiai Centrinei armėnų klausimų tarybai, o ši veikia išvien su Armėnijos užsienio žvalgyba. Akivaizdu viena: Karapetianas sugebėjo prikalbinti kai kuriuos Europos parlamentarus ir Belgijos deputatus apsilankyti Kalnų Karabache be Azerbaidžano leidimo ir ne vieną kartą pats juos lydėjo. Kaip jam tai pavyksta padaryti, nežinia.

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas priėmė Europos parlamentarą, užsienio reikalų komiteto narį, atstovaujantį Vokietijai (Martin Sonneborn). Padėkojo už pastangas ginant armėnų interesus Europos parlamente, ypač dėl armėnų genocido ir Kalnų Karabacho konflikto vertinimų. Pašnekovai pabrėžė taikaus šio konflikto sureguliavimo tarpininkaujant ESBO Minsko grupei būtinybę. Po apsilankymo vyriausybėje svečias išvyko į Kalnų Karabachą…

Iš kitų šaltinių sužinome: deputatas Martinas Zonenbornas Briuselyje leidžia sau į valias išsimiegoti, o į Europos parlamentą vaikšto dienpinigiams gauti. Ir dar kolegoms stebėti. Balsuoja vienu algoritmu: taip – ne, taip – ne. Savo pastabas spausdina vokiškame žurnale „Titanic“ (kadaise pats buvo šio satyrinio žurnalo redaktorius). Jo tikinimu, kiekvieną mėnesį Europos parlamento kasa jam išmoka iki 33 tūkstančių eurų – už dalyvavimą posėdžiuose, keliones ir kita. Vokietis atkakliai vykdo prieš vienerius metus duotą rinkiminį pažadą – ištraukti kuo daugiau pinigų iš Strasbūro ir Briuselio. Partija-parodija taip ir vadinasi – „Die Partei“, o jos atstovo šūkis: „Už Europą, prieš Europą“. Rinkimuose į Europos parlamentą satyrikas gavo  80 tūkstančių balsų (0,6 %).

Šį veikėją pas Armėnijos ministrą pirmininką atlydėjo tas pats Kasparas Karapetianas. Nuotraukose iš susitikimo matomas rankų paspaudimas ir ne visiškai diplomatiškos šypsenos veiduose. Pašinianas, be abejo, žino, su kuo sveikinasi. Tačiau gal supranta ir tai, jog rimto Europos politiko, sutiksiančio keliauti iš Briuselio į Kalnų Karabachą, Karapetianas jam neatveš… Beje, spalio 30 d. „deputatų pirklys“ atlydėjo į okupuotą Karabachą dar vieną Belgijos federalinio parlamento narį (Jean-Jacques Flahaux).

Belgijos užsienio reikalų ministerija kantriai paaiškino: nors šis asmuo yra parlamento narys, tačiau neatstovauja valstybei. O Kalnų Karabachas – tai teritorija, kurios nepriklausomybės nuo Azerbaidžano pasaulio bendrija nepripažino. Belgijos vyriausybė palaiko Minsko grupės pastangas išspręsti konfliktą taikiai, abiejų šalių sutarimo pagrindu. Tūlas pasakytų: to deputato keista politinė orientacija: ko važinėti kur nereikia ir erzinti žmones? Nebent…

Armėnijos žentai ir marčios

Praėjusios vasaros pradžioje armėnų žiniasklaida pranešė, kad mūsų jau pažįstamas Europos parlamentaras Frankas Engelis viename vienuolynų Ararato srityje susižiedavo su Tetev Manukian, dabar gyvenančia Briuselyje išeive iš Armėnijos. Vestuvėse svarbiausias pareigas, kavoro, vykdė tuometis Armėnijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Artakas Zakarianas. Žadėjo tuoktis Kalnų Karabache, bet vėliau persigalvojo – svečiams toli važiuoti… 2016-ųjų pavasarį, po vadinamojo „keturių dienų karo“, Tatev įdėjo į internetą nuotrauką, kurioje abu vilki armėnų tautiniais drabužiais. Ir labai pagyrė savo išrinktąjį: Frankas pasakė, kad azerbaidžaniečiams neteks nė milimetro žemės. „Prireikus, jis pats apsivilks kario uniformą.“

Europos parlamento narys Frankas Engelis pats pirmutinis pasirašė 2017 metų vasarą internete paskelbtą kreipimąsi „Mes norime Europos Kalnų Karabache“ (We want Europein Nagorno Karabakh). Parašų rinkimo akcija siekiant padėti „Kalnų Karabacho respublikos“ žmonėms yra „pirmas nedidelis akmuo, padėtas į tarptautinio Arcacho pripažinimo pamatą“. Pastaruosius žodžius žurnalistams pasakė viena iš peticijos sumanytojų, Armėnų labdaros sąjungos biuro Europoje atstovė Tatev Manukian.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Peticijoje sakoma, kad ši nedidelė, viena iš keleto po SSRS žlugimo 1991 metais atsiradusių nepripažintų valstybių, daugiau kaip 20 metų gyvena blokadoje. Nafta pertekęs Azerbaidžanas leidžia didelius pinigus ir deda visas pastangas, kad užsienio politiniai veikėjai, valdininkai, žurnalistai nepatektų į šią teritoriją. Per pastaruosius 20 metų čia nebuvo atvažiavęs nė vienas Europos Sąjungos valdininkas, gyventojai nesulaukė nė menkiausios ES pagalbos, nors ji teikiama 150 pasaulio valstybių, taip pat ir nepripažintoms – Abchazijai, Padniestrei, Šiaurės Kiprui. Peticijoje Europos Sąjunga raginama bendradarbiauti su Kalnų Karabachu, palaikyti projektus vietinių žmonių gyvenimo sąlygoms pagerinti.

Peticija susilaukė 3072 pritarėjų. Gal ne per daugiausia, tačiau parašų rinkimas, kaip pasirodė, ir nelaikytinas didžiausia iš Tatev valdomų instrumentų Armėnijos interesams Europoje tenkinti. Praėjusį pavasarį kilus Jerevane „aksominei revoliucijai“, ji savo Facebook‘ parašė: „Dabar aš esu Europos parlamento deputato žmona ir pažadu, kad jeigu prieš taikiai protestą reiškiančius žmones bus panaudota jėga, tai aš iškelsiu šį klausimą aukščiausiose tarptautinėse instancijose.“

Lietuviški reikalai

Ko siekiama viliojimu apsilankyti Kalnų Karabache ir sugrįžus viešai ištarti žodį „Arcachas“, akivaizdžiai parodė lietuvių pavyzdys. Kaip žinome, 2013-ųjų vasarį Lietuvos Seime įsisteigė „Draugystės grupė su Arcacho (Kalnų Karabacho) Respublika“ – taip rašyta „LR Seimo narių grupės deklaracijoje“. Ją tuoj pasveikino Lietuvos armėnų sąjunga. Tuo tarpu Azerbaidžano pasiuntinys Lietuvoje įteikė mūsų Užsienio ministerijai protesto notą: toks armėnų separatistų palaikymas „gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams“. Jam pritarė Turkijos pasiuntinys: „Kalnų Karabachas yra okupuota Azerbaidžano teritorija. Vadinamoji Kalnų Karabacho respublika ir jos parlamentas neturi jokio tarptautinio pripažinimo.“ Lietuvos pasiuntinį Azerbaidžane iškvietė pasiaiškinti į šios šalies užsienio reikalų ministeriją…

Buvome pamirštantys šios parlamentinės grupės vadovės Dalios Kuodytės kelionę į Jerevaną ir toliau – į armėnų okupuotą Azerbaidžano kraštą (2014), kur ji samprotavo apie Lietuvos ir čionykštės „respublikos“ santykių plėtojimą, kitus šios grupės narių žygius. Tačiau 2017-ųjų vasarą Lietuvoje  su „darbo vizitu“ apsilankė du „Arcacho respublikos parlamento deputatai“. Seime juos priėmę parlamentinės draugystės su Armėnija grupės nariai išklausė pasakojimą apie tai, kaip Kalnų Karabache vyksta „demokratinių institutų kūrimo procesas“, kaip Azerbaidžanas iš paskutiniųjų neva priešinasi taikiam konflikto sureguliavimui ir kokie svarbūs pastaruoju reikalu yra tarptautinių organizacijų pareiškimai. Ar išgirdo lietuviai tarsi ir raginimą visaip smerkti ir visur skųsti „agresorę“? Dar svečiai lankėsi Varėnoje, kur susitiko su buvusiais Lietuvos-Kalnų Karabacho draugystės grupės Seime veikėjais Algiu Kašėta ir Dalia Kuodyte, įteikė jiems „respublikos prezidento“ siunčiamus padėkos medalius. Kalbėjo apie jų Stepanakerto ir mūsų Varėnos merijų bendradarbiavimą, kultūrinius mainus, turizmą. Žodžiu, turime artimiau pažinti vienas kitą. O gal tik parodyti, kad štai – kokie mes bičiuliai?

Tų pačių 2013-ųjų pradžioje, praėjus kiek daugiau kaip savaitei nuo draugystės su Arcachu grupės Seime įsteigimo, armėnų politologas, “Karabacho išlaisvinimo dalyvis“ Levonas Melik-Šachnazarovas piktinosi, kad ši naujiena nesulaukė tinkamo atgarsio armėnų žiniasklaidoje. „O juk naujos parlamentinės grupės radimasis – tai nauja tribūna pateikti pasauliui tiesą apie Arcacho respubliką.“ Gal Amerikos valstijų ir Australijos valstybės pripažinimai yra svarbesni, nei parlamentinės draugystės grupės įsisteigimas Lietuvos Seime? Anaiptol! Svarbiausia yra precedentas, kurio patirtį būtina skleisti ir kitose valstybėse. Parlamentai – tai ta tribūna, kuri leidžia šalies gyventojams pateikti Kalnų Karabacho respublikos poziciją ir „nepastebėti dar vieno laiptelio mes neturime teisės“.

2017 metų rudenį „Arcacho respublikos“ leidiniai pasidžiaugė, kad „pripažinimo procesas“ įsismarkauja („Процесс признания Арцаха набирает новые обороты“). Štai Mičiganas, jau aštunta JAV valstija, pripažino šio krašto teisę apsispręsti. Prie tarptautinio pripažinimo prisideda įvairiose šalyse veikiančios draugystės grupės, pavyzdžiui, parlamentinė draugystės su Kalnų Karabachu grupė Lietuvos Seime (парламентская Группа дружбы с Нагорныйм Карабахом в Сейме Литвы), draugystės grupė “Prancūzija-Arcachas”. Neseniai, priminė žiniasklaida, draugystės su Arcachu grupės įkurtos Flamandrijos ir Valonijos parlamentuose Belgijoje…

2018.01.03; 06:25