Leonas Jurša. Prezidento rinkimai Azerbaidžane: gėda stebėtojams


Azerbaidžano sostinė Baku

Visi žino, jog balandžio 11 d. Azerbaidžane vykstančius prezidento rinkimus jau kelintą kartą  laimės Ilhamas Alijevas, valdantis šalį nuo 2003 metų, ir jų stebėti atvykę svetimšaliai, taip pat ir Lietuvos pasiuntiniai, praneš mums, kaip tai įvyko. Tačiau ieškantys krislo kito akyje nemato rąsto savojoje: Azerbaidžano rinkimuose kiekvieną kartą pralaimi pati pasaulio bendruomenė, ketvirtį amžiaus tik stebinti šios šalies pastangas atkurti teisingumą.

Azerbaidžanas pasirinko prieš 25 metus

Jau du dešimtmečius Azerbaidžane birželio 15-oji yra valstybinė šventė – Nacionalinio gelbėjimo diena. 1993 metais tą dieną Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo išrinktas Heidaras Alijevas. Azerbaidžane jo garbei pastatytas ne vienas paminklas ir mums neįprasta atrodo ditirambai, giedami šiam veikėjui, tačiau pasakoma ir trumpai: „Heidaro Alijevo atėjimas į valdžią išgelbėjo Azerbaidžaną nuo nepriklausomybės praradimo, padalijimo ir patekimo į kitų valstybių įtaką.“

Azerbaidžane Alijevas – ne vien „buvęs KGB pareigūnas ir komunistų partijos lyderis“, kaip neseniai parašė BNS. Sovietų Sąjungos komunistų vadas Michailas Gorbačiovas jį privertė atsistatydinti ir galiausiai palikti Maskvą. 1990 metais jis grįžo į Baku, tačiau vietiniai draugai sutiko toli gražu ne išskėstomis rankomis. Tada pasitraukė į gimtąją Nachičevanę (tais laikais dar autonominę sovietinę socialistinę respubliką Azerbaidžano sudėtyje). 1991 metų rudenį jį išrinko šios autonominės respublikos aukščiausiosios tarybos pirmininku. O 1992-ųjų rudenį laikraštis „Ses“ paskelbė kreipimąsi į Heidarą Alijevą („Azerbaidžanas laukia Jūsų žodžio“), kurį pasirašę žinomi Azerbaidžano mokslo, kultūros, politikos veikėjai (iš viso 91 asmuo, pradedant akademikais) ragino jį sutikti vadovauti jų kuriamai Naujojo Azerbaidžano partijai. Jie rašė priėję išvadą Alijevą esant „vienintelį absoliutų lyderį“, sugebėsiantį vesti naująją partiją, tik jo vadovaujama ji sutelksianti apie save visų luomų žmones ir užimsianti Azerbaidžano politiniame bei ekonominiame gyvenime susidariusią tuštumą.

Naujosios Azerbaidžano partijos steigiamasis suvažiavimas netrukus įvyko Nachičevanėje ir jos pirmininku išrinko Heidarą Alijevą. Ši partija valdo iki šiol.

Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas. Azernews nuotr.

1993 metų vasaros pradžioje, kai Gandžioje susitelkę ginkluoti daliniai pareikalavo Azerbaidžano Liaudies Fronto vyriausybės atsistatydinimo ir pradėjo žygį sostinės link, prezidentas Abulfazas Elčibėjus atsikvietė Alijevą į sostinę, pasiūlęs jam tapti ministru pirmininku. Tomis dienomis atsistatydino Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininkas, ir vietoj jo išrinko Alijevą. „Mano vienintelis tikslas, – tada pasakė naujasis parlamento vadovas, – suvienyti naciją, pasiekti pilietinę santarvę, ištraukti mano šalį, mano tautą iš bėdos“. Maištininkams pasiekus Baku, Elčibėjus paliko sostinę ir prezidento pareigas ėmė vykdyti Alijevas. 1993 metų rudenį įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose už Heidarą Alijevą balsavo 98,8 proc. rinkėjų. Kitų pavasarį pasirašytos paliaubos armėnų-azerbaidžaniečių kare dėl Kalnų Karabacho.

Posūkis į Vakarus

Vieno azerbaidžaniečių ekonomisto 1994-ųjų rudenį pasakytais žodžiais, „dabartinė ekonomikos padėtis artima katastrofai, šiurkščiausios klaidos labai brangiai atsiėjo mūsų liaudžiai“. Tą rudenį Azerbaidžanas su aštuonių šalių kompanijomis pasirašė susitarimą dėl bendros naftos gavybos respublikai priklausančioje Kaspijos jūros dalyje per ateinančius 30 metų. Vėliau jį pavadino „amžiaus kontraktu“ ir laiko tarp didžiausių Heidaro Alijevo pasiekimų per jo valdymo dešimtmetį: 33 milijardai dolerių investicijų į pakrikusią šalies ekonomiką. 2017 metų rudenį Baku ir tarptautinis konsorciumas pratęsė šį susitarimą iki 2050 metų: per tris dešimtis metų numatyta įdėti daugiau kaip 40 milijardų dolerių.

„Amžiaus kontraktas“ iki jį pratęsiant Azerbaidžanui atnešė 125 milijardus dolerių pelno. Pakito ir Vakarų požiūris į Azerbaidžaną. Juk 1992 metais Jungtinėse Valstijoje, armėnų lobistams pasidarbavus, įstatymu buvo uždrausta teikti Azerbaidžanui paramą („709-oji pataisa“), o žiniasklaida beveik choru palaikė armėnų separatistų pusę. O jau nuo 1994-ųjų pavasario ėmė rodytis ir nešališkų straipsnių. Beje, pirmą susitarimą su amerikiečių verslovininkais dėl naftos gavybos Kaspijos jūroje dar iki „amžiaus kontrakto“ Vašingtone pasirašė kaip tik Ilhamas Alijevas, Azerbaidžano prezidento paskirtas vienu iš Valstybinės naftos kompanijos vadovų. „Aš tikiu, – kalbėjo jis po susitarimo pasirašymo, – kad amerikiečių politika pasikeis. Azerbaidžanas yra atviras Jungtinėms Valstijoms.“

1998 metų pavasarį Trabzone susitikę Azerbaidžano, Gruzijos ir Turkijos prezidentai prabilo apie naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeiranas tiesimą. Rudenį prie jų ketinimų prisijungė Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai. Stambulo deklaraciją dėl šio naftotiekio tiesimo pasirašė ir JAV prezidentas Bilas Klintonas. Darbai prasidėjo 2002 metų rudenį, o 2006 metų vasarą Viduržemio jūros pakrantėje esančiame Turkijos mieste Džeirane įvyko iškilmingas naftotiekio atidarymas. Iš pat pradžių Heidaras Alijevas („Lapinas“) siūlė jį tiesti per Kalnų Karabachą ir toliau per Armėniją, manydamas armėnus dėl to sutiksiant pasitraukti iš okupuotų žemių, tačiau Jerevanas atsisakė. Tada kartu su turkais susitarta ignoruoti armėnus ir užkardyti jiems kelią į Vakarų rinkas per Turkiją. Visiškai netoli Kalnų Karabacho einančiam naftotiekiui suteikė Heidaro Alijevo vardą.

Ilhamas Alijevas, sovietiniais laikais garsėjusio Maskvos tarptautinių santykių instituto (MGIMO) absolventas, ėjo ne tėvo pėdomis, o petys į petį. Nuo 1995 metų buvo parlamento narys, nuo 2000-ųjų – Naujojo Azerbaidžano partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, kiek vėliau paskirtas Azerbaidžano delegacijos Europos Taryboje vadovu. 2003 metų rinkimuose į prezidentus vėl iškeltas Heidaras Alijevas smarkiai pasiligojo, jį gydė Turkijoje, o vėliau nuskraidino į Klivlendą (JAV). Ligonis per TV kreipėsi į tautiečius: jis atsisako dalyvauti rinkimuose ir ragina savo šalininkus balsuoti už Ilhamą, neseniai parlamento paskirtą vyriausybės pirmininku. Tėvas dar sulaukė sūnaus išrinkimo (spalio 15 d.) ir mirė po dviejų mėnesių Klivlendo ligoninėje. 

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

2017 metų spalio pabaigoje įvyko iškilmingas geležinkelio Baku-Tbilisis-Karsas atidarymas. Žurnalistai jį pavadino ilgiausia XXI amžiuje atkurta „Šilko kelio“ atkarpa (846 km). Darbai kainavo $4 milijardus. Azerbaidžanas buvo projekto sumanytojas ir dabar šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pasakė, kad šis geležinkelis atvėrė trumpiausią kelią iš Azijos į Europą. Ateityje transporto linija Šiaurė-Pietūs sujungs Indiją, Pakistaną, Iraną, Azerbaidžaną, Rusiją ir Europos šalis. 2017 metų lapkritį Europos Komisija atnaujino visiems naudingų projektų sąrašą, kai ko atsisakė, tačiau Pietų dujų koridorių“ paliko. Tai – dujotiekis, nusidrieksiantis nuo Baku per Gruziją, Turkiją, Graikiją, Albaniją iki Italijos pietinės dalies. Projekto vertė – $40 milijardų. Taigi Kaspijos dujos pasieks Europos rinką, kalbant ne skambiais žodžiais, o ekspertų lūpomis, „dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė“. Ji gali išsipildyti jau ateinančiais metais. Projekto sumanytojas – vėlgi Azerbaidžanas.

Kadaise Heidaras Alijevas įsteigė Naftos fondą – tam, kad už naftą uždirbami pinigai turi būti teisingai paskirstomi ir neliktų nuskriausti nei šalies žmonės, nei kitos ekonomikos šakos, nei ateinančios kartos. Iš šio fondo lėšų statomi gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos karo pabėgėliams ir persikėlėliams. Azerbaidžane didžiuojamasi šalies ginkluotųjų pajėgų galia. Tačiau lazda turi du galus: ginkluojantis mažiau tenka žmonėms, juo labiau kai nafta atpinga. Jų prezidentą ir šen, ir ten kritikuoja: varžomos žmonių teisės ir laisvės, tildoma opozicija.

Tiesa, ne vienas ekspertas primena: po rugsėjo 11-osios amerikiečiai itin nesipriešino reikalui suteikti daugiau galių specialiosioms tarnyboms („mažesnė laisvė mainais į didesnį saugumą“). Anot Naujųjų valstybių instituto direktoriaus Aleksejaus Martynovo, „Azerbaidžano piliečiai renkasi saugumą, o ne demokratiją“. Jie, girdi, turi teisę pasirinkti tokį gyvenimą, koks jiems geresnis. „Svarbiausia, kad Azerbaidžanas nekeltų grėsmės kaimyninėms valstybėms.“ Azerbaidžaniečių politologas Ilgaras Velizadė negaili ir opozicijos: „Jie turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, tačiau ir vėl parodė, kad negali daryti įtakos nei politiniams procesams, nei žmonių sąmonei. Visi jų šūkiai yra iš 10 dešimtmečio pradžios, o kalbos nesusijusios su realijomis.“

Ir vis dėlto: ar negalėjo ir ar negali būti kitaip? Toks klausimas turėtų ateiti į galvą ne paprastiems stebėtojams, o galias turintiesiems, tačiau tebesantiems paprastų stebėtojų vaidmenyje.

Teisingumas svarbiau už naudą

Kiti ekspertai suka galvas, kodėl Prezidentas Alijevas puse metų paankstino rinkimus. Sako todėl, kad netrikdytų jau netrukus prasidėsiančių Azerbaidžano Respublikos 100-mečiui skirtų renginių? O norėjo užbėgti už akių kokiam kylančiam bruzdėjimui? Apie šį sprendimą prezidentas pranešė vasario 5 d. O vasario 7 d. Baku, kaip žadėta, apsilankė ESBO Minsko grupės vadovai (JAV, Rusijos, Prancūzijos atstovai), susitiko su prezidentu ir kalbėjosi apie tai, dėl ko sutarta neseniai įvykusiame Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikime Krokuvoje (papildomi stebėtojai). Ir savo ruožtu susitarė „tęsti intensyvias derybas esančių nuomonių ir pasiūlymų pagrindu“ po rinkimų Azerbaidžane ir Armėnijoje. Kaimynų parlamentas jau išrinko naują prezidentą ir netrukus rinks ministrą pirmininką, kuris bus svarbiausias žmogus valstybėje. Apžvalgininkai pastebi tarsi ir pagyvėjus derybų dėl  Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkus. Azerbaidžanui visiškai nenaudinga vilkinti derybas.

Praėjusių metų rugsėjo 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos atidaryme Ilhamas Alijevas be įžangų prabilo apie tai, kad Armėnija 25 metus laiko okupavusi penktadalį Azerbaidžano teritorijos, iš gimtųjų namų išvaryta daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių. Priminė, kad armėnų separatistų pajėgų įvykdytas Chodžalio gyventojų žudynes daugiau kaip 10 valstybių pripažino genocidu, o vienas iš karinių nusikaltėlių – Armėnijos prezidentas (kalbamuoju metu – Seržas Sargsianas). 1993 metais JT Saugumo Taryba priėmė 4 rezoliucijas, reikalaujančias be išlygų išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Paprastai Saugumo tarybos rezoliucijos įvykdomos per kelias dienas, o šios nevykdomos jau 24 metai. Tokį dalyką Azerbaidžano prezidentas pavadino dvigubų standartų taikymu. Armėnijai turi būti pritaikytos tarptautinės sankcijos. Viena iš JT reikalingų reformų – Saugumo tarybos rezoliucijų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimas.

Neseniai Baku lankėsi JT Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos pirmininkas Miroslavas Laičakas, susitiko su šalies prezidentu, užsienio reikalų ministru, žurnalistais. Pastariesiems pasakė susitikime su prezidentu kalbėjęs apie labai aktyvų Azerbaidžano dalyvavimą Jungtinių Tautų veikloje. Azerbaidžanas laikomas šalimi, kuri svariai prisideda prie energetikos ir transporto saugumo, kovos su terorizmu, vaisingai palaiko skirtingų kultūrų ir religijų sąveikavimą. Šalies vidaus gyvenime pažengta mažinant skurdą, švietime ir sveikatos apsaugoje. Tiesa sakant, Slovakijos diplomatas ne pirmas tai sako. Antai praėjusį rudenį naujas Europos Sąjungos atstovybės Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas Kęstutis Jankauskas kalbėjo europiečių vardu: Azerbaidžanas – patikimas partneris regione, tolerantiška, įvairių kultūrų sąveikavimą skatinanti šalis… O Kalnų Karabachas?

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Dėl Kalnų Karabacho Miroslavas Laičakas pasakė štai ką: priimtos keturios JT Saugumo Tarybos rezoliucijos bei trys JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos ir jis, pirmininkaudamas, norėtų, kad šios rezoliucijos būtų įgyvendintos. Dabartiniu metu visu pripažintu tarpininku yra ESBO Minsko grupė, reikia ja pasitikėti ir iki galo išnaudoti jos galimybes. Vadinasi, rezoliucijos tebeveikia ir azerbaidžaniečių pusė ne tuščiai aušina burną?

O visiškai neseniai „The Washington Times“ išspausdino straipsnį, kuriame sakoma Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai atėjus metą sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, pradedant okupuotų žemių išlaisvinimu ir priverstinių persikėlėlių grąžinimu į gimtąsias vietas. „Kodėl Azerbaidžanas yra svarbus Vakarams“ – šitai skaitytojams siekia paaiškinti ekspertas. Irgi žinome: tiltas tarp tų ir anų, svarbus energetikos ir transporto „mazgas“ visiems – Europai, Rusijai, Vidurinei Azijai, Artimiesiems Rytams ir Jungtinėms Valstijoms, svarbi atkarpa „Šilko kelyje“ iš Kinijos į Europą.

Gerai, kad primenama. Tačiau ir vėl klausimas: o jeigu Azerbaidžanas nebūtų stengęsis ir nebūtų tapęs „svarbus Vakarams“ ir ne tik jiems? Ar ne geresnė antraštė: „Kodėl Vakarai lieka stebėtojais Azerbaidžano byloje?“

2018.04.11; 07:00

print