Leonas Jurša. Rusijos TV pati to nežinodama rodo Kremliaus režimo saulėlydį


Print

Rusija propagandai šalies viduje ir užsienyje išleidžia kasmet 1,4 mlrd. dolerių. Kremliaus propagandos tinklas aprėpia 600 milijonų žmonių 130 valstybių, kalbančių 30 kalbų.

Tačiau, pasirodo, vis daugiau pačių Rusijos gyventojų ją laiko nė kapeikos verta.

Juoda-balta visiems įgriso

2016-ųjų lapkritį Rusijos žiniasklaida pranešė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizija ir tradicine žiniasklaida (rbc.ru). „Levados centro“ (Левада-центр) atlikta sociologinė apklausa parodė: televizija kaip informacijos šaltiniu tiki 56% apklaustųjų, kai tuo tarpu dar neseniai, liepos mėnesį, TV pasitikėjo 61%. Nepasitiki 41% apklaustųjų (vasarą buvo 35%). Apskritai, sumažėjo pasitikėjimas visa tradicine žiniasklaida: 47% apklaustųjų kyla įtarimų, jog televizija, radijas ir spauda kažin ko iki galo nepasako, o 35% respondentų mano, jog žiniasklaida dažnai pateikia melagingą informaciją apie įvykius (prieš metus taip manančių buvo mažiau – atitinkamai  42% ir 31%). 

Televizija – galinga propagandos priemonė. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų vasario mėnesį interfax.ru parašė, jog Rusijos gyventojai ėmė mažiau pasitikėti televizijos naujienomis. Fondo „Visuomeninė nuomonė“ (Общественное мнение) atlikta sociologinė apklausa nustatė, jog Rusijos gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis tebėra televizija (78%). Pusė šalies piliečių vis dar tiki TV teikiant teisingą informaciją, tačiau 2015-aisiais tokių žmonių buvo 63%. Interneto naujienų svetainėse lankosi 39% apklaustųjų ir ši auditorija nuo 2010 metų padidėjo tris kartus.

Ne per seniausiai iš to paties internetinio leidinio rbc.ru sužinojome Kremliaus sienose svarstant reikalą pakoreguoti Rusijos federalinių kanalų transliuojamą tematiką (повестку). Apie tai leidiniui pranešė skaitytojams nepristatyti Prezidento administracijai artimi žmonės. Pasak jų, TV laidose liūto dalį užima užsienio politika, o apie šalies vidaus gyvenimą kalbama mažai ir neįtaigiai. Girdi, žiūrovams peršama viena: Mes čia geri, o jie ten (užsienyje) blogi. Aplinkui vien priešai. Per pastaruosius metus žmonės pavargo leisti laiką kariniame informaciniame fronte. Daugelis piliečiams rūpimų dalykų aptarinėjami ne televizijoje, o Internete, socialiniuose tinkluose, ir Kremlius norėtų suartinti šiuos du dabar skirtingomis temomis kalbančius pasaulius.

Ar įmanoma apsiginti nuo klaidingų žinių? Slaptai.lt nuotr.

Tokios kalbos Kremliuje prasidėjo po to, kai jo gyventojai sužinojo naujojo Prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos užsakymu atliktų federalinių TV kanalų transliuoto turinio tyrimo išvadas.

Tyrėjų nuomone, vaizduodama visuomeninę-politinę realybę federalinė televizija svarbiausiu dalyku rodo reikalą ginti Rusijos nacionalinį suverenitetą nuo užsienio priešiškumo ir šia išorine grėsme teisina šalį slegiančius ekonominius ir socialinius sunkumus. Reikia būti patriotais ir pasitikėti valstybe, kurią įkūnija šalies prezidentas Vladimiras Putinas.

Tuo tarpu šalies vidaus gyvenimas (внутриполитическая повестка), visuomeninių organizacijų ir paskirų žmonių interesai ignoruojami. Tyrėjai perspėja, jog pasaulio supriešinimas, jo vaizdavimas vien juoda ir balta spalvomis ir emocinės įtampos kaitinimas prie gero neveda.

Televizija turi tapti veiksmingu komunikacijos instrumentu svarstant šalies vidaus gyvenimo problemas, – tuo rbc.ru šaltinis leido suprasti, jog Kremlius sunerimo dėl 2018-ųjų pavasarį įvyksiančių prezidento rinkimų. Į prezidento administracijos vadovus paskirtas Kirijenka, kiek žinoma, turi garantuoti, kad rinkimų nugalėtojas gautų ne mažiau kaip 70% rinkėjų balsų ir tuo pačiu metu išliktų politinės konkurencijos regimybė. Kirijenkai su ekspertais ir vadinamaisiais politiniais technologais reikia suburti naują daugumą, palaikančią Putiną vien iš pasitikėjimo, nes po Krymo prijungimo susiklostęs konsensusas negalėjo ilgai tverti ir ėmė eižėti. Reikia žmonėms pažadėti kažin ką šviesaus ateityje: šalies modernizavimą, nacionalinę sėkmę, asmeninę gėrovę, socialinę apsaugą ar dar ką. Rasti naujus žodžius ir toną, kurie įtikintų Putiną esant kažin kuo ypatingą ir nusipelniusį vadovauti valstybei ištisus 25 metus. 

Fakenews. Slaptai.lt nuotr.

Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto (МГИМО) profesoriaus Valerijaus Solovėjaus nuomone, 2014-2015 metais, kai propagandos strategija buvo grindžiama konfrontacija, priešo įvaizdžio kūrimas ir įtampos palaikymas mobilizavo visuomenę. Tačiau nelikus aiškiai suvokiamo priešo tokia būsena negali ilgai trukti. Tuo tarpu Ukrainos tema išblėso, Sirija pernelyg toli, JAV nustojo buvusi didžiausiu priešu. Žmonės ėmė pavargti nuo televizijos kanalų agresyvios retorikos, – teigia profesorius. – Dabar, artėjant rinkimams, žmones reikia įtikinėti, jog prezidento pastangomis problemos išspręstos, mes įveikėme rifus ir išplaukėme į plačius, ramius vandenis. Žodžiu, iškilo būtinybė nukreipti šalį naujos ideologijos bėgiais.

Pilietinio karo nuojauta

Toli gražu ne visi sutinka, kad Rusija įveikė rifus, netgi priešingai – tvirtina didžiausius pavojus dar tykant. 2014 metais po Krymo konsensuso susiklostęs pasaulio paveikslas tebėra tvarus, tačiau jo pakraščius po truputį ardo ekonominė krizė, į aklavietę užėjusi užsienio politika, – teigia Rusijos politinių technologijų centro prezidentas Igoris Buninas. – Ši erozija vyksta lėtai, ir reikia daug laiko, kad ji pasiektų šerdį – Vladimiro Putino reitingus. Pasak šio istoriko, politologo ir politinio technologo, plika akimi dar nematyti, kad Rusijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi, tačiau anksčiau ar vėliau už valdžią balsuojanti tylinčioji dauguma pradės irti ir tada bet koks kraštutinumas atneš milžinišką žalą.  Kai kas šiuose žodžiuose įžvelgia pilietinio karo pranašystę.

Dar viena organizacija – socialinio projektavimo centras “Platforma“ atliko tyrimą „Rusijos televizijos sociologija“. Apie 2016 metų Rusijos televizijos laidas kalbėta su daugiau kaip 50 ekspertų, žurnalistų  – Kremliaus politikos šalininkų ir priešininkų, apklausta 1600 žmonių. Pranešimas apie šį tyrimą sukėlė didelį susidomėjimą, socialiniuose tinkluose sumirgėjo nuorodos į šį dokumentą. Tyrimo metų apklaustų žurnalistų vieninga nuomone, dabartinė televizija kompromituoja valdžią. Į klausimą, kokius jausmus dažniausiai patiria žiūrėdami įvairių televizijos kanalų naujienų laidas, žmonės atsakė: baimės, nerimo – 37%, susierzinimo – 24%, pasitikėjimo – 12%, optimizmo, stabilumo, tikrumo – 11%, abejingumo – 7%, nė kokių – 18%.

Tyrėjų nuomone, žmones nuo televizijos atgraso jau vien TV laidose vyraujanti bendravimo maniera, kalbos tonas, ypač politinių diskusijų (политических ток-шоу) – tokio chamiškumo žmonių tarpusavio bendravime nebūna. Argumentai, jeigu jie pateikiami, būna primityvūs (tarytum kitokių žiūrovai nebūtų verti), rėksmingai ir kategoriškai (kaip laužtuvu) brukama viena nuomonė – klišė (valdžios požiūris). Kalbama tas pats per tą patį, pokalbių temos keliauja iš vienos laidos į kitą – kaip ir jų dalyviai, kurie regisi ir nakvoja TV studijose. Žodžiu, nieko dora nepasakoma (žmonės negirdi bent jau tokio lygio diskusijų, kokias jie patys užveda buityje ar darbe), tačiau žiūrovai emociškai įaudrinami ir negali atsiplėšti nuo ekrano (kaip žiūrint pornografiją).

Valstybinė televizijos, kaip politinės informacijos transliuotojo, užduotis yra įtraukti žmones į valstybės reikalus, tačiau po tokių laidų žiūrovai, kaip sakoma „Platformos“ pranešime, dar labiau nuo jų nutolsta. Jie ką tik dalyvavo action, lėmė pasaulio likimą, o čia krizė, kyla kainos, prastėja švietimas ir sveikatos apsauga. Emociškai įkaitinti žmonės tiesiog perkelia savo susierzinimą ant namiškių ir visa to, kas dedasi už lango.

„Platformos“ pranešime nurodoma ir dėl viso šito ateityje galinti kilti didžiausia grėsmė: sistemos, tai yra valdžios konstrukcijos, savaiminė griūtis. Vienus televizija, kaip sakyta, audrina ir traukia, o kitus – atstumia. Nuo TV pasaulio tolsta visuomenės klasė, kuri plačiąja žodžio vadintina valdymo specialistais. Tai – išsilavinę žmonės, sugebantys racionaliais argumentais atskirti teisingą požiūrį arba veiksmą nuo klaidingų. Tuo tarpu sistema, pati to nepastebėdama, praranda ryšį su šiais žmonėmis. Ne visi jie išvažiuoja į kitas šalis ir išsiveža savo patentus, pinigus, technologijas ir sugebėjimus. Tačiau tarp jų daugėja linkusių (arba linkstančių) neturėti reikalų su tuo, ką įkūnija televizija.

Jau 2014-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Krymo aneksijos, politikos technologas Glebas Pavlovskis abejojo, kas ką valdo įsismarkavus visuotinei isterijai: ar Putinas televiziją, ar atvirkščiai. Jo žodžiais, Ukrainos revoliucija buvo tam tikra dovana, leidusi isterijas paversti tikru mobilizuojančiu, ilgai trunkančiu serialu. Tačiau radosi nauja vyriausybė – „Ostankino“ (Rusijos federalines TV programas transliuojančio techninio centro pavadinimas, ten įsikūręs ir įtakingiausiu Rusijoje laikomas „Pirmasis kanalas“), kurios įtaka valstybėje daug didesnė nei tikrosios vyriausybės. Ir subjektas Putinas tapo jos įkaitu, tuo, į kurį galima kėsintis, – personažu.

Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis prieš kelis mėnesius „Laisvės radijui“ tiesiai pareiškė: Ne Kremlius nustato televizijai temas, o televizija – Kremliui (Не Кремль определяет повестку дня телевидения, а телевидение – повестку дня Кремля). Anot jo, Rusijos prezidento aplinkoje varžosi dvi jėgos, vieną jis pavadino hibridinės kapituliacijos partija (reikėtų kiek nors nusileisti norint sankcijų sušvelninimo), kitą – trečiojo karo partija (reikalingas išorės priešas, su kuriuo kariaujant paprasta paaiškinti ekonomikos griūtį ir kitaip manančių persekiojimą). Karingasis sparnas įgyja vis daugiau įtakos ir gauna vis daugiau laiko Rusijos televizijoje (kas vakarą tvinksta beprotybė visuose federaliniuose kanaluose). 

Istorikas Andrejus Piontkovskis

Tiesiog žiūrovų akyse bręsta fenomenas pirmas autoritarinių režimų istorijoje ne karinis, o televizinis valstybės perversmas. Jau ne Kremlius nurodinėja televizijai, ką reikia daryti, o televizija – Kremliui. Piontkovskio manymu, Putinui liko vienintelė galimybė dar kiek išlaikyti valdžią – pačiam imtis vadovauti šiam perversmui (самому возглавить этот медийный переворот).

Televizija mirė, tegyvuoja internetas!

Rusijos vyriausybei priklausančio Finansų universiteto politinių tyrimų centro direktorius Pavelas Salinas mano, jog pastaruoju metu televizija, o kartu su ja ir valdžia, atsidūrė pavojingoje padėtyje: kaip SSRS gyvavimo pabaigoje, kai laidų tematika neatitiko gyventojų lūkesčių. Šis žinybinis mokslininkas neslepia, kad Rusijoje televizija gerokai griežčiau kontroliuojama negu kitos žiniasklaidos rūšys, todėl kai ateis įsakymas iš viršaus, tematika pasikeis. Tuo tarpu leidinio „Novaja gazeta“ apžvalgininkė Julija Latynina prieš kelias savaites paskelbė: Televizoriui galas (Конец телевизора). Jos įsitikinimu, prasidėjo negrįžtamas procesas, prilygstantis Reformacijai.

Latynina rašo, jog daugelį metų Rusijoje gyvavo zombia dėžės mitas: buvo tikinama labai didelę Rusijos gyventojų dalį, gal 85%, o gal ir visus 90%, gyvenant ir kvėpuojant tuo, ką rodo televizorius, tiksliau – federaliniai TV kanalai. Reformacijos skelbėja su tuo nesutinka ir siūlo spręsti patiems: Rusijoje gyvena daugiau kaip 140 milijonų žmonių, o „Pirmojo kanalo“ naujienų laidą „Vremia“ žiūri tik 6 milijonai Rusijos gyventojų, tai yra mažiau kaip 5%. Tai, tvirtina Latynina, – oficiali statistika, ją lengva patikrinti (gaila, nenurodo šaltinio). 

Žurnalistė Julija Latynina

Kitas klausimas: koks laidos „Vremia“ auditorijos vidutinis amžius? Atsakymas: 63 metai. Tai – irgi oficiali statistika. Kitais žodžiais, 5% žmonių, žiūrinčių „Vremia“, – tai anaiptol ne pati aktyviausia gyventojų dalis. Dabar, klausia Latynina, kiek žmonių pažiūrėjo kovo pradžioje Internete pasirodžiusį dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ (Он вам не Димон)? Tik  per YouTube – apie 20 milijonų žmonių, o iš viso – bent du kartus daugiau. Kitaip sakant, kas antras Rusijos pilietis, jaunesnis nei 50 metų, matė Kovos su korupcija fondo pristatytą filmą-tyrimą apie valstybės vyriausybės pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą korupcijos tinklą.

Prieš penkerius metus įkurto Kovos su korupcija fondo steigėjas ir labiausiai Kremliaus nekenčiamas opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas šį filmą baigia labai liūdna išvada. Buvęs prezidentas, dabartinis premjeras ministras ir valdančiosios partijos „Jedinaja Rosija“ lyderis beveik atvirai surezgė korupcijos tinklą iš organizacijų ir labdaros fondų, per kuriuos ima oligarchų pakišas ir maniakiškai stato sau rūmus bei rezidencijas visoje šalyje. Perka jachtas ir viduramžių pilis užsienyje. Į Medvedevo sumanytąsias schemas įtraukta tūkstančiai žmonių. Slaptus rūmus saugo valstybės specialiosios tarnybos.

Iš tikrųjų šios paslaptys, kalba Navalnas, slepiamos tik nuo Rusijos liaudies, kurios sąskaita viskas ir statoma, o valdžioje apie tai visi ir viską žino. Medvedevas gali sau leisti vogti tiek daug ir labai nesislapstydamas todėl, kad ir Putinas daro tą patį, tik dar didesniu mastu. Visi vyriausybėje šitai daro. Ir teismų, ir prokuratūros, ir specialiųjų tarnybų vadovai daro tą patį – tampa milijonieriais ir milijardieriais pasitelkę korupciją. Sistema supuvo tiek, kad joje visiškai neliko sveikų vietų. Per 17 metų buvimą valdžioje šie žmonės sukūrė sklandžiai veikiantį mechanizmą, kaip Rusijos nacionalinį turtą paversti rūmais ir bankų sąskaitomis sau ir savo vaikams. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tiek turtų turinčioje Rusijoje dauguma žmonių gyvena taip vargingai.

Visi Rusijoje žinojo valdžią vagiant, tačiau šis filmas, rašo Latynina, tarytum iš naujo atvėrė akis žmonėms, kurie anksčiau žinojo tik Krymas mūsų (Крым наш). Pasitikėjimas Medvedevu per mėnesį sumažėjo nuo 52% iki 42%. Kovo 26 d. Rusijos miestuose įvyko korupciją smerkiančios protesto akcijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių (Maskvos policijos duomenimis, sostinėje protestavo 7-8 tūkstančiai žmonių,  opozicijos atstovai nurodo 25-30 tūkstančių). Aleksejų Navalną policija sulaikė praėjus 15 minučių nuo jo pasirodymo protestuotojų gretose, suėmė 15 parų ir skyrė baudą – esą nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams. Internete jį palygino su Hitleriu – neabejojama, jog tai – Kremliaus užsakyto politinio perėjūno diskreditavimo vajaus pradžia.

O Julija Latynina kalba apie Reformacijos pradžią. Roma sukriošo! Tačiau ne visiautoriai skuba laidoti televiziją, nors ir įspėja, jog eksperimentai gali visaip baigtis. Pasak politologo Nikolajaus Mironovo, Rusijos televiziją mėginta pertvarkyti ano amžiaus 9 dešimtmetyje. Baigėsi tuo, kad ji tapo nekontroliuojama (вышло из-под контроля). Bet kuri ideologizuota, propaganda pagrįsta sistema, samprotauja šis autorius, iškreipia tikrovę, ir praraja tarp propagandos ir realybės būna tuo didesnė, kuo sistema labiau atitrūkusi nuo žmonių. Dabar atotrūkis tarp sistemos ir žmonių yra labai didelis. Jeigu valdžia nuspręs lygiuotis į internetinę tematiką, jai teks atsakinėti į klausimus, kurie iš tikrųjų  jaudina žmones. Lygiuojantis į Internetą, reikės duoti žodį ir opozicijai. O tada…

O tada iškils klausimas, kas dėl visko kaltas. Pasaulinio banko duomenimis, Rusijoje daugiau kaip 21 milijonas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Gimstamumas nedidelis, žmonės sensta, vyrų gyvenimo trukmė ne per ilgiausia. Iki 2050 metų gyventojų skaičius šalyje, prognozuojama, gali sumažėti  16%, dirbančiųjų – 25%. „The Washington Post“ parašė, jog Rusija tik dedasi įtakinga ir grėsminga valstybe ir kišimusi į kitų valstybių reikalus slepia savo silpnumą. Putino režimas laikosi ant netvirtų pamatų, kuriuos ardo didelės vidinės problemos.

Jie nori, kad bijotume

Kremliui artimi internetiniai leidiniai neišleidžia iš akių vienos temos. Antai RT rusiškoje svetainėje rašoma apie tai, kaip Vokietija mėgina užslopinti Rusijos žiniasklaidą Baltijos šalyse (как Германия пытается заглушить российские СМИ в Прибалтике). Esą Vokietijos užsienio reikalų ministerija nusprendė padėti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje sukurti alternatyvią rusišką žiniasklaidą – radiją ir televiziją (Estijoje nuo 2015-ųjų veikia rusiškas kanalas ETV+). Rusijos informacijos agentūra EA Daily praneša: Lietuvos valdžia pasibaisėjusi: 25% gyventojų gerbia Putiną (Власти Литвы в ужасе: 25% населения уважают Путина). Šio pranešimo autorius kartoja, ką parašė mūsiškis Lrytas: apie 73 proc. Lietuvos rusų myli Rusijos prezidentą ir 64%  Lietuvos lenkų patinka Vladimiras Putinas. Be to, Lietuvos provincijoje iki 20% etninių lietuvių palaiko Rusijos prezidentą, jo užsienio ir vidaus politiką.

Skaitome toliau: Baltijos šalyse toliau vykdoma Rusijos žiniasklaidos diskriminacija (rubaltic.ru). Kovojant su ja nužygiuota net iki Europos parlamento, kur priėmė rezoliuciją prieš trečiųjų šalių propagandą, tiesiai sakant – prieš Kremliaus. Tačiau Baltijos šalyse susidomėjimas Rusijos žiniasklaida neišblėso: skirtingai nuo politikų, paprasti žmonės suinteresuoti išsaugoti žodžio laisvę. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik: Baltijos šalys pastoviai stato kliūtis Rusijos žiniasklaidai. Antai Lietuva pristabdė Rusijos kanalo „RTR Planeta“ retransliavimą, ankstesniais metais išsiuntė iš šalies Rusijos federalinio kanalo filmavimo grupę, atsisakė akredituoti naujienų agentūros „Novosti“ korespondentą, o „Komsomolskaja pravda“ žurnalistą paskelbė persona, keliančia grėsmę valstybės saugumui.

Rusija, anot „Sputniko“, su tuo nesitaiksto. Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: žiniasklaidos persekiojimo Baltijos šalyse atvejai akivaizdžiai rodo, ko iš tikrųjų verti demagoginiai Vilniaus, Rygos ir Talino tikinimai sekant demokratijos ir žodžio laisvės principais. Estijoje įtraukus „Pervyj Baltijskij kanal“ į priešiškos žiniasklaidos sąrašą, Pilietinių teisių plėtojimo ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys Aleksandras Brodas parašė Europos Tarybos ir OSCE atstovams: Kova su Rusijos žiniasklaida Baltijos šalyse vykdoma dėl to, kad ji pateikia kritinę informaciją dėl krizinių reiškinių regione ir visoje Europoje. Šis puolimas, pasak nario, yra žodžio laisvės principo pamynimas.

Viename iš čia paminėtų tekstų randame tai, kas jų autoriams labiausiai magėjo parašyti, gal todėl ir parašyta riebiomis raidėmis: Bijo – vadinasi, gerbia. Šių metų pradžioje minėto fondo „Visuomeninė nuomonė“ atliktos apklauso duomenimis, 86% respondentų mano, jog Rusijos pasaulyje bijo ir dauguma (75%) tuo patenkinti.

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, prieš kelerius metus dirbęs valstybinėje naujienų tarnyboje, dabar vadinamas vienišu kovotoju su Kremliaus propagandos imperija (žr. https://noodleremover.news/). Jis atkreipė dėmesį, kas atsitiko, kai Latvijoje praėjusių metų pavasarį uždraudė „Sputnik“ svetainę “, tačiau ji toliau veikė persivardijusi: apsilankymų padaugėjo 2,5 karto. „Sputnik“ priklauso liūdnai pagarsėjusiai propagandos Kremliaus grupei „Rosija segodnia“ (Russia Today), turi svetaines užsienio šalyse 30 kalbų.

Pasak Kovaliovo, RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian stropiai renka straipsnius apie Rusijos propagandos galią, išverčia ir skelbia su iškilmingais komentarais: Žiūrėkite, kaip jie mūsų bijo! Žurnalisto žodžiais, straipsnius apie Rusijos propagandos grėsmę skaito daugiau žmonių negu pačią propagandą. Jis sakosi atidžiai sekąs Kremliaus propagandą ir galįs tvirtinti, jog nuo 2014-ųjų jos intensyvumas ėmė slūgti, tuo tarpu būtent 2016 metais Rusijos propaganda tapo pasauliniu fenomenu, kurio visi bijo.

Čia minėtas pranešimas „Rusijos televizijos sociologija“ pradedamas anoniminiu epigrafu „Мы, оглядываясь, видим лишь руины“ (Atgal pažvelgę, matom tik griuvėsius). Autoriai greičiausiai pamanė Rusijos skaitytojus ir taip žinant, kad tai – eilutė iš Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio „Laiškų bičiuliui į Romą“.

Gal iš tikrųjų vertėtų dažniau į viską pažvelgti „Novaja gazeta“ apžvalgininkės Julijos Latyninos akimis? Stebėkime, kaip žlunga trečioji ar kažin kelinta Roma. Juo labiau kad pati Kremliaus televizija tai rodo…

2017.04.29; 21:01