Leopoldas Stanevičius. KOKIA TOJI MŪSŲ ISTORINĖ PARTNERĖ – LENKIJA?


Print

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ išleido prancūzų istoriko Renė Martel‘io knygą „Lenkija ir mes“. Potekstėje užrašyta: „Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“.

Ši studija Paryžiuje pasirodė seniai – 1928 m. Deja, lietuvių skaitytojai tokią aktualią knygą gali gauti į rankas tik dabar.

Kodėl ji apie Lenkiją? Mat „tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik ją globojusios Prancūzijos dėka. Ir tai padaryta kitų, laisvės siekusių tautų – lietuvių, baltarusių bei ukrainų – sąskaita, ilgam pasmerkiant jas okupacijos skausmams ir kančioms. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje – 3-iojo pradžioje Prancūzijoje buvo padaryta mistinė išvada: jeigu  sukursime „didelę ir galingą“ Lenkiją, ši tarnaus kaip patikima atsvara ir vokiečiams, ir sovietams. 

Renė Martel knygos „Lenkija ir mes“ viršelis

Buvo fantazuojama: girdi, lenkų kariuomenė – tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. Lenkų politikai sakė, jog Lenkija bus pajėgi atlikti tokį vaidmenį, jei „ją atkursime“ Abiejų Tautų Respublikos (Rżečcpospolitos) ribose, t. y.  užgrobus kitų tautų žemes. Būtent Prancūzija čia Lenkijai ir padėjo. Iš dalies lenkų šovinistai savo tikslus pasiekė. Betgi prancūzai greitai pamatė, kad Lenkijos „strategai“ sukūrė naująjį tautų kalėjimą, šmėklą, stovinčią ant molio kojų.

Mat lenkų užmačių rėmėjai greitai suprato, kad Lenkija – labai ir labai silpna, nestabili. Joje žiojėjo atsivėręs tikrai  pavojingų konfliktų židinys Rytų Europoje. R. Martelʼis rašo: „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne“. Iki tol, pasirodo, daugelio prancūzų protus buvo apkrėtusios daugybės mitų ir fantazijų bacilos. Lietuviško vertimo leidėjas A. Andriušaitis iškrapštė gana įdomios faktologijos: pasirodo, jau Pirmojo pasaulinio karo metais lenkai labai intensyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Austrija–Vengrija. Tada centrinės Europos imperijos irgi ketino sukurti „didžiąją“ Lenkiją – kaip užkardą prieš Rusiją. Vadinasi, jau tada jos politiškai tenkino lenkų šovinistų užgaidas ir imperialistinius planus.

Tam, pavyzdžiui, 1916 m. buvo suklastoti gyventojų surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, t. y. buvo stengiamasi visus gyventojus paskelbti lenkais. Kas tam priešinosi, iš tų buvo atimtos maisto kortelės, t. y. žmonės pasmerkti badui ir mirčiai[1]. Bet pasikeitė karo eiga, ir lenkai tučtuojau peršoko Santarvės pusėn. Generolo Halerio kariuomenė staiga išdygsta Prancūzijoje, kuri, „apginkluota prancūzų, anot knygos autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais“.

Ir būtent čia prancūzų istorikas išryškina lenkų klastingumą. Mat tik neseniai uoliai kolaboravę su vokiečiais, t. y.  kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau jie, lenkai, ėmė kaltinti kitas tautas, apšaukdami jas „vokiečių ir sovietų statytiniais“. O „kova prieš bolševizmą“ jie naudojosi kaip priedanga savo plėšriems imperiniams kėslams įgyvendinti. Knygos autorius aprašo, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją kuo labiau  sukompromituoti Santarvės valstybių akyse. Ir visur visada lenkiškąją kortą šioje ir kitose istorijose lydėjo klasta, melai, intrigos, šmeižtai.

Renė Martelʼis, įsigilinęs į mūsų tautų istoriją ir santykius, neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Lenkijos okupaciją jis vadina naujuoju tautų kalėjimu. Beje, knygos autorius plačiau nušvietė ir Lenkijos valdžios taikomą terorą prieš žydus bei vokiečius.

Žodžiu, iki Antrojo pasaulinio karo Prancūzija jau buvo galutinai nusivylusi Lenkija. Čia pacituosiu ikikarinio Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos felońs (išdavikus). Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj“[2]. Visos R.  Martelʼio prognozės pasitvirtino.

Leopoldas Stanevičius, šio teksto autorius.

Knygos autorius tada nežinojo apie siaubingus dalykus, kurie SSRS lydėjo stalininę industrializaciją, kolektyvizaciją, apie dirbtinai sukeltą Holodomorą Ukrainoje ir kitur. Ir jis, žinoma, nesti joks marksistas, kaip jį kaltino lenkai. Tuo labiau kad jis gana kritiškai vertina tuometinę Ukrainos Liaudies Respubliką už tai, kad jos vadovas Simonas Petliūra atiduodavo savo tautos žemes Lenkijai, kad nesugebėjo sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietinei, tiek lenkų ekspansijai.

Šiaip ar taip, knygos pabaigoje autorius pranašauja, kad tikrai atsikurs nepriklausomos Ukrainos, Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas etnines savo žemes.

Kaip rodo knygos turinys, ir po 85 metų autoriaus numatymai ir įžvalgos neprarado savo aktualumo, nes, kaip matome, Lenkijoje vėl kelia galvą įžūlus šovinizmas ir revanšizmas, o skystablauzdė Lietuvos valdžia bei jos ministrėliai dažniausiai keliaklupsčiauja lenkų imperiniams gaidžiams – R. Sikorskiui, ekslietuviui grafui Komarovskiui, kuris, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia pasitarė su Maišiagalos reakcingais kunigais, su bendruomene, o tik po to nuvyko kalbėtis su prezidente D. Grybauskaite.

Renė Martel‘is, išsklaidydamas Prancūzijos ir Lenkijos draugystės mitus, rašo, kad „…toji draugystė šiandien lemia nelaimę: ji stumia mūsų šalį į prarają ir kelia prieš ją Europos neapykantą ir priešiškumą“ (14 p.).

Kodėl didesnės, galingesnės Europos valstybės ilgą laiką neteikė Lenkijai didesnės reikšmės? Mat jos žinojo, rašo R. Martel‘is, kad Lenkija silpna, nepagydomai silpna, ir tokia buvo visada (15 p.) (cituoti 15–16 p., žr. pabr.).

Lenkų aristokratija? Taip, bet ji – „… pati netobuliausia iš visų, kaip rašė Monteskjė. Liaudis „buvo tų kilmingųjų vergai“. Tai buvo respublika, bet pati anarchiškiausia ir <…> nelaisviausia: „įstatymai numatė kiekvieno laisvę, o rezultatas buvo visuotinė priespauda“ (23 p.).

Ruso priekaištavo Lenkijai dėl anarchijos ir vienybės stokos. Jos „Ekonomika visiškai netvarkinga, kariuomenės nedaug arba jos visai nėra, karinė drausmė neegzistuoja, jokios tvarkos, jokios subordinacijos. Šalis nuolat susiskaldžiusi viduje, iš išorės jai nuolat gresia pavojai, ji visiškai nusilpusi ir priklausoma nuo kaimynų kaprizų“ (23 p.).

Bet visus pranoko garsusis Volteras, kuris net plojo sužinojęs, kai Lenkija buvo padalyta pirmą kartą (23 p.). Tiesa, jį – savotišką Europos orakulą – bus paveikę jo šališki ryšiai su Prūsijos Frydrichu ir Rusijos Jekaterina. Iš jo laiško Frydrichui: „… tai genialu“ (24 p.). Jis piktinosi ta lenkų teise – liberum veto, todėl Jekaterinai II rašė, jog „…šimtą kartų kaltesni yra Čenstakavos Dievo Motinos garbintojai“ (24 p.).

Enciklopedijoje, kritikuodamas lenkų anarchiją, Didro įvardijo svarbiausią šio krašto kančių priežastį: privilegijuotą aristokratų padėtį: „Tautos kamienas velka baudžiavą, o kilmingieji elgiasi kaip tik užsigeidžia“.

Suktas lenkų aristokratijos advokatas Riuljeras rašė, kad „lenkų bajorija, norėdama likti visiškai nepriklausoma, atėmė iš valdžios bet kokias galias“. Mat Lenkijos ponas, padaręs ir didelį nusikaltimą, „negali būti sulaikytas anksčiau, nei bus nuteistas Seime, o tai atveria jam duris pasprukti“ (25 p.)

Neminėsiu čia Galicijos tragedijos, kai lenkų šovinistai, gudraudami, girdi, kovojame su bolševikais, iš tikro greit užėmė ir Galiciją, ir Brest-Litovską, Pinską, Gardiną, Vilnių (čia maršalas J. Pilsudskis įjojo 1919 m. balandio 19 d.). Visur lenkų  legionieriai (net 4 dienas) žudė žydus: Pinske jie sušaudė 100 izraelitų, atėjusių pasiimti maisto produktų, atsiųstų iš Amerikos. O balandžio 25 d., užėmus Lydą, lenkų  kariuomenė nušlavė visą žydų kvartalą. Taigi visa Lenkija tada šventė Velykas, o jos ginkluoti sūnūs medžiojo žydus. Cenzūros spaudžiama, Prancūzijos spauda tada tylėjo… (95 p.).

Ir ką jūs manote? Lenkų vadai atmetė visus Santarvės raginimus nutraukti smurtinio karo veiksmus ir liautis liejus kraują. Santarvė net nesidomėjo Ukrainos likimu, o derėjosi tik su lenkais, leido jiems užimti visą Rytų Galiciją ir ten steigti civilinę administraciją. Taigi ten tada ne Santarvė diktavo politiką, o jau patys nacionalistai lenkai. Ukrainos pasiuntinybė rašė: „Silpstame kovodami su bolševikais, nes mus dar puola lenkai“ (97 p.). Tuo labiau kad iš Antantės lenkai gavo materialinę ir moralinę paramą (97 p.). Pono Paderevskio teiginiai, kad lenkai Galicijoje kovoja su bolševikais, yra klaidingi, rašė Ukrainos atstovas Sidorenka. Taigi Antantės valstybės tada padėjo ne Ukrainai, o Lenkijai.

Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė (Rytų Galicijos) buvo vienintelė tvirtovė prieš bolševikus, o lenkai, puolę Vakarų ukrainų kariuomenę, kovojančią su bolševikais, pasirodė esą bolševikų sąjungininkai“ (98 p.).

R.Martelis rašo: „Galicijoje… buvo šaudoma, kariama, kankinama, sodinama į kalėjimus, vagiama, konfiskuojama“ (99 p.). Lenkai čia neėmė belaisvių, kad dėl šių jiems nebūtų rūpesčių. Pavyzdžių čia neužrašinėjau, nes nesiruošiau politinei ar istorinei konferencijai. Užbaigsiu tepridurdamas: lenkų kariškiai žudė Vakarų ukrainus net ligoninėse (100 p.).

Lietuvoje: o kas vyko čia? Lietuvių emigrantai dar 1915 m. rinkosi Berne, 1916 m. – Hagoje, 1917 m. – Stokholme, ir vieningai buvo nuspręsta: naujoji Lietuva „neturi susisaistyti ryšiais su jokia kaimynine valstybe. 1917 m. Vilniuje Lietuvių konferencija balsavo už rezoliuciją (vokiečių valdžia ją draudė skelbti): „Tik nepriklausoma Taryba buvo išrinktas Antanas Smetona, būsimas valstybės vadovas“.

1918 m. lenkai reikalavo: „reikia politinės Lietuvos sąjungos su Lenkija“. Lietuviai: „pripažinkite Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių!“ (146 p.).

Rezultatas? Neturėdama kariuomenės, Lietuva pralaimi: 1919 01 05 lenkai užima Vilnių. Aneksavo jį.

Toliau – nepasakosiu. Įsigykite šią nepaprastą prancūzų istoriko knygą ir praturtėsite, įsigysite daug žinių.

Tepridursiu štai ką: Pilsudskis Antantės kaltintojams melavo, jog jo neklausęs generolas L. Želigovskis, pats žygiavęs į Lietuvą. O maršalo Pilsudskio traukinyje, pasirodo, gražiai susirinkę lenkų generolai iš anksto viską aptarė, sutarė ir paskyrė būtent L. Želigovskį užimti „Litwą Sródkową“. Netoli Lydos ekslietuvis Pilsudskis pats apžiūrėjęs Vilniaus  okupacijai rengiamą kariuomenę (151 p.). Tam skirtos 1-oji, 3-ioji legionierių divizijos, pulk. Koco savanorių divizija ir dvi vadinamosios lietuvių–baltgudžių divizijos.

XXX

Apie šio straipsnio autorių Leopoldą Stanevičių.

L. Stanevičius – ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas. Yra parašęs 10 knygų, suredagavęs ne vieną literatūrinį leidinį įvairioms leidykloms, aktyviai reiškiasi įvairiuose poetiniuose renginiuose. Išmėgintas L. Stanevičiaus literatūrinis arkliukas – satyra ir humoras. L. Stanevičius – aktyvus Medardo Čoboto Trečiojo Amžiaus Universiteto (MČTAU) Politologijos, Istorijos, Literatūros fakultetų klausytojas.  Kiekvienais mokslo  metais Leopoldas skaito paskaitas ir veda diskusijas Politologijos fakulteto klausytojams politinėmis ir istorinėmis temomis.

20-mečio proga už aktyvią veiklą universitete Leopoldui Stanevičiui suteiktas MČTAU Garbės lektoriaus vardas.

2016.12.31; 06:22

[1] Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. 2011, p. 176–180.

[2] P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje taryboje. V., 1991, p. 156–157.