Lietuva – azerbaidžaniečio žurnalisto Raufo Orudževo akimis


Print

Visuomenės nuomonių portalo Slaptai.lt skaitytojai, be abejo, pastebėjo, jog paskutiniuoju metu mes itin daug dėmesio skiriame azerbaidžanietiškai tematikai. Gilinamės į Azerbaidžano santykius su Armėnija, Turkija, Rusija, analizuojame tikrąsias karo dėl Kalnų Karabacho priežastis, domimės Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse gyvenančių azerbaidžaniečių problemomis.

Šiandien mes skelbiame dar vieną publikaciją, susijusią su Azerbaidžanu. Tai – išskirtinis žinomo azerbaidžaniečių politikos apžvalgininko Raufo Orudževo interviu, duotas mūsų portalui. Politikos apžvalgininkas Raufas Orudževas – Baku leidžiamo įtakingo laikraščio “Echo” žurnalistas. R.Orudževas pasakoja, ką azerbaidžaniečiai mano apie Lietuvą, svarsto, kuo Azerbaidžanas galėtų būti įdomus lietuviams, pateikia duomenų apie Azerbaidžano ekonominius, kultūrinius, religinius ypatumus.

Man būtų žingeidu sužinoti, ką apie Lietuvą mano azerbaidžaniečiai. Ne tik man, bet ir mano portalo skaitytojams įdomu, kaip jūs įsivaizduojate lietuvius? Kokias asociacijas jums sukelia žodis Lietuva? Pageidaučiau, kad į šį klausimą atsakytumėte nuoširdžiai. Nieko nedailinkite ir netirštinkite.

Išsilavinusieji azerbaidžaniečiai, aišku, žino, kad Lietuva – tai viena seniausių šiaurės rytų Europos valstybių, senesnė, pavyzdžiui, už Latviją ir Estiją. Žino, kad daug metų drauge su lenkais valdėte imperiją, vadinamą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Žeč Pospolita. Turėjote daug garsių valdovų… Visi mano tautiečiai žino Valdą Adamkų, kuris kelis kartus viešėjo Azerbaidžane su oficialiais vizitais. Dauguma azerbaidžaniečių Baltijos valstybes pažįsta paviršutiniškai; paplitusi nuomonė, kad tai ramūs, išsilavinę žmonės, su akcentu kalbantys rusiškai; jų savita kultūra, jie labai myli savo tėvynę. .

Iš kur Azerbaidžanas gauna žinių apie politinį, ekonominį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą?

Šiais laikais žinių mes semiamės iš visiems prieinamų šaltinių: interneto, rusiškųjų, europietiškųjų ir vietinių portalų, televizijų laidų. Dažniausiai televizijų siužetai būdavo susiję su jūsų prezidento dalyvavimu tarptautiniuose forumuose arba jūsų ambasadoriaus Azerbaidžane pasisakymais, su Lietuvos delegacijų viešėjimu mūsų šalyje.

Ar matote Lietuvoje azerbaidžaniečiams nemalonių, nesuprantamų, nepriimtinų reiškinių, faktų, tendencijų?

Ne vienerius metus dirbdamas žurnalistu ir domėdamasis tarptautine politika dar nepatyriau, nepastebėjau nieko negatyvaus, kas azerbaidžaniečiams nepatiktų. Atvirkščiai, mūsų inteligentija, išsilavinę žmonės mano, kad mes turėtumėm stiprinti ryšius su Baltijos šalimis, kaip tai daro Gruzija ir Ukraina, nes jūs turite stojimo į NATO ir Europos Sąjungą patirties.

Turiu prisipažinti, kad apie Azerbaidžaną labai mažai žinau. Todėl pirmiausia norėčiau išgirsti, kokie yra būdingiausi azerbaidžaniečių charakterio, būdo bruožai?

Labai sudėtingas klausimas. Azerbaidžaniečiai žymiai temperamentingesi už daugelį postsovietinių šalių tautų. Kaukazo šalyse triukšmo visur daugiau: ir gatvėse, ir kiemuose, ir įstaigose. Garsiai džiaugiamasi, diskutuojama, garsiai ginčijamasi. Prie to nepratusiuosius – vargina. Azerbaidžaniečius aplinkybės verčia prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų (aukštos kainos, maži atlyginimai, visose valstybinėse struktūrose – korupcija, buitiniuose reikaluose – policijos visavaldystė). Daugelis be jokių skrupulų ima arba duoda kyšius. Žinoma, tokia situacija nenormali, skausminga.

Šioje respublikoje valdžia taip elgėsi sovietų laikais, taip elgiasi ir dabar, todėl čia užaugusiems atrodo, kad kitaip ir būti negali. Azerbaidžaniečiai dėl korupcijos labai mėgsta peikti, kritikuoti valdžią, tačiau patys kažkodėl nesijaučia dėl to atsakingi. Gerų žmonių daug, bet jie nepakankamai priešinasi negerovėms. Daugelį menkai išsilavinusių žmonių iš kaimų skurdas verčia vykti į sostinę uždarbiauti. Tarp jų ir miestiečių – mažai abipusio supratimo, kylančio visų pirma dėl elgesio ypatumų.

Būtų įdomu išgirsti apie Azerbaidžano ekonominę padėtį: kokios kainos, kokie uždarbiai ir t.t.? Ar yra Jūsų šalyje labai turtingų žmonių? Ar Jūsų turtuoliams rūpi nacionaliniai azerbaidžaniečių reikalai? O gal jie užsiėmę tik savo verslo reikalais?

Šiandien mūsų parlamentas, svarstydamas kitų metų biudžetą, konstatavo, kad pragyvenimo minimumas šalyje – apie 100 dolerių. Tačiau tai tikrų tikriausias melas. Uždirbant 100 dolerių galima tik skursti. Labai brangios komunalinės paslaugos, o pirmojo būtinumo prekių kainos ne mažesnės kaip Rusijoje arba Švedijoje – aš ten esu buvęs ir galiu palyginti. Be to, Rusijoje žmogus vidutiniškai uždirba daugiau kaip du kartus negu čia. Azerbaidžano, mažos šalies, biudžetas palyginti labai didelis, netoli 15 milijardų dolerių, tačiau žmonių gerovei teigiamos įtakos jis nedaro. Pinigus pasisavina valdininkija per kažkokius remonto darbus, kelių tiesimą. Su tokiais pinigais būtų galima stipriai paremti valstiečius, steigti žemės ūkio gamybos įmones, tačiau valdžia nenori, kad turtėtų “ne savi”, ne regioną valdančiojo klano atstovai, todėl jokių laisvių, jokių kreditų nesuteikia. Labai turtingi žmonės priklauso būtent šiam klanui – išeiviams iš Nachičevanės ir Armėnijos. Suprantama, jų nedomina niekas, išskyrus asmeninė gerovė, jie savo pinigus investuoja kažkur užsienyje.

Negaliu nepaklausti ir apie Jūsų santykį su religija. Azerbaidžaniečiai – religinga tauta? Ar azerbaidžaniečių jaunimas ištikimas savo religijai, tradicijoms, kalbai, o gal pasiduoda, pavyzdžiui, Vakarų įtakai?

Tradicinių islamo tiesų paiso absoliuti gyventojų dauguma, tačiau procentinis tikinčiųjų ir ateistų santykis – labai sudėtingas klausimas. Pirmųjų vis dėlto daugiau negu sovietų laikais, manau, kaip minimum – 60 proc. azerbaidžaniečių tiki Kūrėją. Apie 90 proc. gyventojų moka valstybinę kalbą, turint omenyje ir tautines mažumas, nes daugiausia tai vietinės mažosios tautos. Be to, daugumoje vidurinių ir aukštųjų mokyklų dėstomoji kalba – azerbaidžaniečių. Tik ją mokantys gali tikėtis valstybinės karjeros. Kalbant apie išorinę įtaką, jaunimas, vidutinio amžiaus žmonės yra veikiami Turkijos. Mūsų labai artimos kalbos, ir labai daug žmonių žiūri Turkijos televizijos laidas per palydovines antenas.

Su kuriais kaimynais Jūsų santykiai patys draugiškiausi? Kuo tai paaiškinti?

Draugiškiausi santykiai su Turkija ir Gruzija. Šios šalys orientuojasi į Vakarus (o oficialusis Baku taip pat deklaruoja strateginę integraciją į Europą), su jomis mes niekada neturėjome tarpusavio teritorinių pretenzijų, atvirkščiai, yra žinoma, kad istorijos eigoje mūsų tautos ne kartą rėmė viena kitą kovoje su priešiškomis valstybėmis. Ne tokie šilti santykiai su Rusija (nes Maskva padėjo Armėnijai okupuoti mūsų Karabachą) ir su Iranu, kuris deklaruoja save kaip islamo šalį, bet labai neigiamai vertina mūsų ryšius su Vakarais ir, be to, ekonomiškai ir militariškai remia Armėniją, kuri su mumis faktiškai yra karo stovyje.

Kokius Jūs įsivaizduojate santykius su Armėnija ateityje?

Tai labai sudėtingas klausimas. Viskas priklauso nuo abiejų šalių valdančiųjų sluoksnių valios ir pragmatiškumo. Ar sugebės jie rasti bendrą kalbą, ar sutiks Armėnija grąžinti mums Kalnų Karabachą, ar sugebės Azerbaidžanas Karabacho armėnų bendruomenei suteikti pakankamai daug autonomijos Azerbaidžano sudėtyje. Štai tie svarbiausi klausimai, į kuriuos derėtų labai išmintingai atsakyti abiejų valstybių vadovams.

Kur ir kaip Azerbaidžano jaunimas praleidžia laisvalaikį?

Kam leidžia materialinės galimybės, tie lankosi klubuose – diskotekose, eina į gastroliuojančių Turkijos, Rusijos estrados žvaigždžių koncertus, vasarą atostogauja Nabranėje prie jūros (pasienyje su RF, ten vėsiau ir kalnai šalia Kaspijos) arba poilsiauja Turkijoje, Egipte. Turtingiausieji bastosi po Europą ir JAV kada tik panorėję, daugelis jų ten mokosi arba dirba Azerbaidžano pasiuntinybėse. Tačiau didžioji jaunimo dalis negali išvykti. Nematau, kad kas nors rūpintūsi jų laisvalaikiu. Todėl labai daug jaunų žmonių tiesiog slampinėja parkuose, sėdi arbatinėse, kurių Azerbaidžane daug, klausosi muzijos iš mobiliųjų telefonų. Labai mažai pasaulinės klasikos knygų išversta į Azerbaidžano kalbą, tad jie neturi ką skaityti, išskyrus laikraščius. Nedidelė neturtingo jaunimo dalis supranta, kad niekas jiems gyvenime nepadės, ir jie eina pardavėjais į parduotuves, padavėjais į kavines ir restoranus, mokosi siuvėjo amato, patys neturtingiausieji – išeiviai iš kaimų – dirba statybose.

Jeigu, pavyzdžiui, aš, kaip žurnalistas ir turistas, panorėčiau apsilankyti Azerbaidžane, ką Jūs man patartumėte pamatyti, su kuo susipažinti, pabendrauti?

Azerbaidžane yra gana daug istorijos paminkų, tvirtovių ir t.t. Beje, pati seniausia cerkvė visoje buvusioje SSRS yra mūsų šalyje, šalia Šeki miesto, Kiš kaime, Didžiojo Kaukazo atšakoje. Pastatyta ji II amžiuje, kai Azerbaidžano teritorijoje mūsų protėviai pusbroliai buvo sukūrę stačiatikių valstybę Kaukaziškąją Albaniją. Tą cerkvę jau XXI amžiuje restauravo Norvegijos pinigais. Aš ten esu buvęs. Dar yra kalnų miestelis Lachidz, kur žmonės nuo amžių gamina metalinius dirbinius – ir indus, ir ginklus. Yra daug gražių gamtos vietų, kur puikus oras, skanus vanduo, visa tai daugiausia priekalnėse arba kalnuose, ir pietuose, ir šiaurėje, ir respublikos vakaruose.

Su kuo jums pabendrauti – sunku patarti. Įdomių žmonių, žinoma, sutiksi visur. Tikriausiai kas nors iš jūsų pasiuntinybės sostinėje Baku jums būtų geresnis patarėjas. Arba Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Mahiras Gamzajevas.

Nuotraukoje: Azerbaidžano politikos apžvalgininkas Raufas Orudževas iš laikraščio “Echo”.

2009.11.17


Prisijunkite prie diskusijos