Lietuviai – kovų audrose


Print

UAB „Petro ofsetas“ išleido Edvardo Buroko penktąją – iš serijos „Pūtėme prieš vėją“ – knygą. Knyga skirta LLKS narių biografijoms, tačiau joje skaitytojas ras žinių ir apie narių veiklą.

E. Burokas į savo penktąją knygą surašė dalį vienos organizacijos – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos – narių biografijas. Dalies žuvusių ir išėjusių Anapilin – tik pavardes. Stengėsi prisiminti ir įvardinti visus. Ar pavyko? – spręsite jūs, skaitytojai. Jeigu prisiminsite daugiau, papildysite.

Daugumai iš įvardintųjų buvo lemta gyventi okupuotoje Tėvynėje, kovoti su okupantais ginklu, plunksna, sabotuoti ar rengti okupantui pasalas. Visi, arba beveik visi, okupacijos metais vaikščiojo skustuvo ašmenimis.

Tie „pasivaikščiojimai“ buvo ne visiems vienodai sėkmingi – vieni juos įveikė, kiti, balansuodami, bet nesužeidę savo dvasios tyrumo, dar kiti susižeidę krito, vėl kėlėsi, vėl lipo ant okupacinio skustuvo ir ėjo plienu, dar kiti kritę nepakilo, nes liko sužeista širdis. Kas įvertins tokiai daugybei didvyrių ir ne didvyrių, kas išdalins ordinus, medalius, papeikimus ar net pasmerkimus, kas? Palikim tą pareigą knygose, ateinančiom kartom. Tegu ir jie pavaikščioja bent atminties skustuvu.

Edvardui brangi kiekvieno lietuvio atmintis. Jis neskuba pykti, tuo labiau smerkti, veikiau pagiria, paguodžia. Kiekvienas, gyvenęs tuo laikmečiu, yra įdėjęs į tėvynės aruodą  kruopelę rezistencijos. Gal kuris ir suklupęs, bet akmenų į tėvynainius nesvaidęs.

Didžiulio laisvės kovotojų būrio keliai skyrėsi savo geografija, sąlygomis ir aplinkybėmis – vieni nuklydo į Vakarus, kiti liko tėvynėje ginti savo laisvės ir gimtų namų. Suimti, surakinti, deportuoti į Rytus. Dar kitų likimas – nežinomas. Suprantama, kad kovėsi ir žuvo be pėdsako, karo sūkuriuose.

Spalvingiausia paletė yra kovotojų, likusių Lietuvoje. Jų batalijos okupacijos gniaužtuose Tėvynėje ir Rytų katorgos gruode.

Gera proga paminėti bolševikinių represinių struktūrų didžiausią klaidą, sukaupiant didelius rezistentų kontingentus GULAG`ų padaliniuose. LLKS nariai katorgoj surado vieni kitus. Tęsė toliau savo patriotinį darbą, patraukdami į savo organizaciją kitus lietuvius ir nelietuvius. Toliau ugdė patriotines ir savos organizacijos nuostatas. Vykdė nepaklusnumo, sabotažo, net diversinius aktus, organizavo sukilimus. Raudonosios imperijos griūtis prasidėjo nuo GULAG`o išardymo. Šiose nepaklusnumo batalijose rasime Edvardo išleistų knygų bei šių biografijų tomo lapų.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos komanda po GULAG`o žlugimo grįžo į Lietuvą arba įsitaisė šalia Latvijoj bei Karaliaučiaus srityje, toliau tęsė pragaištingą Raudonosios imperijos ardymo darbą. Dokumentų faksimilės ir nuotraukos apie tai byloja iš Edvardo išleistų knygų tomų, bei šio – biografijų lapų.

Edvardas skaitytojams ant jų stalų vieną po kito guldo knygų tomus apie laisvės kovotojų batalijas, bandant išplėšti Tėvynę iš raudonosios okupacijos gniaužtų. Tai rodo, kad tos batalijos dar vyksta ir pookupaciniams socialistams entuziazmo jos nekelia. Veikiau atvirkščiai. Tikėtina, kad imperinis tardytojas, anuomet nesugebėjęs įrodyti Edvardo įvykdytų diversijų ir šiandien ištartų panašią frazę: „Na niet sūda niet, no ja znaju, čto tebia rasstrieliat nado“.

Ateities kartos dėkos kiekvienam, aprašiusiam įmintas pėdas mūsų tautos rezistencijos istorijoje.

2011.05.29


Prisijunkite prie diskusijos