Lietuviai nėra kamikadzės


Print

Prieš keletą dienų rusiška televizija „NTV MIR“ parodė dokumentinį filmą „Saakašvilio priešas“. Kodėl jį peržiūrėjau nuo pradžios iki pabaigos?

Nepaisant kryptingos dezinformacijos rusiškos televizijos retsykiais pateikia žinių, kurios vertingos siekiant atspėti būsimus Kremliaus propagandos taikinius. Gausiai meluodamos rusiškos televizijos net ir nenorėdamos paskelbia faktų, kurie žlugdo Vladimiro Putino administracijos versijas. Tereikia atidžiau pasižiūrėti, ir dauguma rusiškų tendencingumų, net ir patys subtiliausi, – tarsi ant delno.

„Saakašvilio priešas“ sukurtas pagal visus žvalgybiniams filmams keliamus reikalavimus. Vaizdžiai tariant – intriga didelė. Bet ją užgožia primityvi antiamerikietiška propaganda. Tik pamanyk, užsienyje slapstytis priversto Gruzijos žvalgybininko Igoriaus Georgadzės mirties trokšta Amerikos slaptosios tarnybos ir buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

Kodėl amerikiečiams bei Saakašviliui prireikė buvusio Gruzijos žvalgybininko galvos? Būdamas „puikus profesionalas“ ponas Georgadzė išsiaiškino, jog Gruzijai vadovavęs Saakašvilis – Amerikos agentas. Suprask, Gruzija bandė ištrūkti iš Rusijos priespaudos ne todėl, kad to norėjo gruzinų tauta, o todėl, kad taip elgtis Saakašviliui liepė jo darbdaviai – JAV slaptosios tarnybos. Ir ne Rusija pirmoji užpuolė Gruziją, o Saakašvilis – Rusiją, nes taip Saakašviliui elgtis įsakė Vašingtone sėdintys jo šeimininkai. Taigi turime primityvią sensaciją. Pasirodo, 2008-aisiais vargšelė Rusija tik gynėsi nuo agresyviosios, amerikietiškąją valią aklai vykdžiusios Gruzijos.

Tad nesunku atspėti, koks „profesionalaus žvalgo Georgadzės“ moralas: Saakašvilis nieko kito nedarė, vien kenkė Gruzijai. O kaip kitaip? Ironiškai kalbant, Tbilisio draugystė su Vašingtonu – didžiulė nelaimė, prilygstanti žemės drebėjimui, taifūnui, uraganui ar net Pragarui, o Gruzijos bičiulystė su Kremliumi – didžiausias gėris, gruzinų tautą vedantis tiesiai į Rojų.

Beje, „įžvalgusis, principingasis, išmintingasis žvalgas Georgadzė“, pabandęs pasipriešinti „Amerikos agento Saakašvilio nusikaltimams“, liūdną ateitį prognozuoja ir „Amerikos agentą Piotrą Porošenką pasirinkusiai Ukrainai“. Ukraina pražus, susidėjusi su amerikiečiais, o sugrįžusi į Rusijos glėbį – klestės, nes, „nieko baisesnio už amerikiečius šiame pasaulyje nėra“…

Kad Rusijos televizijos saviems žiūrovams perša tokias kvailas versijas, – suprantama. Dar galima suprasti, kai tokias tiesmukiškas nesąmones Rusijos dezinformatoriai ir propagandistai bando pamėtėti Vakarams. Tikisi, jog atsiras naivuolių, kurie patikės akivaizdžiausiu melu?

Bet juk ir Lietuvoje užtenka primityvumo, tiesmukiškumo, nesusigaudymo… Lietuviškųjų demagogijų autoriai taip pat tikisi sulaukti pasekėjų? Susiraskime rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus rašinį „Bijokit karo šaukliai“ (portalas delfi.lt). Man regis, tas straipsnis, nors parašytas išsilavinusio žmogaus, savo primityvumu mažai kuo skiriasi nuo dokumentinio filmo „Saakašvilio priešas“ pastebėjimų. Ivaškevičius įrodinėja, esą jau ir Lietuvoje pasakyti „aš esu prieš karą“ reikia daug daugiau drąsos, negu sakant „aš – už“.

Gal publikacijos autorius galėtų nurodyti bent vieną lietuvį, kuris per pastaruosius kelis dešimtmečius pareiškė norįs karo, konfrontacijos ir blogų santykių su Rusija? Negalėčiau priskirti savęs prie tų, kurie perskaito visus Lietuvoje leidžiamus laikraščius ar peržiūri visas lietuviškas televizijas. Bet skaitau – daug. Žiūriu – daug. Ir vis dėlto nežinau tokių, kurie būtų sakę: noriu kariauti su Rusija. Kur tie lietuviškieji kamikadzės, trokšte trokštantys „įsirėžti į Rusiją visu savo nedideliu kūnu“?

Rašydamas tekstą „Bijokit karo šaukliai“ rašytojas Ivaškevičius netyčia ar sąmoningai painioja dvi visiškai priešingas sąvokas. Kariauti ir gintis – ne tas pats. Bent kiek išsilavinusiam lietuviui turėtų būti akivaizdūs niuansai. Nusiteikimas priešintis užpuolikui – ne agresija. Tie, kurie ragina ruoštis gynybai, kurie ieško būdų ir priemonių, kaip apsiginti nuo daug sykių skaitlingesnio priešo, – ne agresoriai. Kuo Lietuvoje bus daugiau pasiruošimo, nusiteikimo ir mokėjimo gintis, tuo mes būsime saugesni. Puoselėti ryžtą gintis privalu dar ir dėl to, kad mumis nenusiviltų mūsų partneriai: nutikus nelaimei, NATO aljansas tikrai nenorės ginti … gintis nenusiteikusių lietuvių.

Savo tekste rašytojas Ivaškevičius leidžia sau svarstyti, kaip pasielgtų tie jo konkrečiai nenurodomi mistiniai karo šaukliai, išvydę „tikrą karą“. Ar teksto autorius Ivaškevičius matė tikrą karą? Šių eilučių autoriui tikrą karą teko išvysti 1994-ųjų pabaigoje Čečėnijos sostinėje Grozne. Tiesa, pažintis su karu Šiaurės Kaukaze ilgai netruko. Ir vis dėlto pirmuosius mūšius Grozno gatvėse mačiau savo akimis.

Taigi negaliu nepritarti Ivaškevičiui, jog karas – baisus dalykas, ir aš, kaip ir jis, nenoriu, bijau karo. Ir vis dėlto kaip elgtis, jei mus užpuls? Nuolankiai atsiklaupti ant kelių, gėdingai pasiduodant? Gal iš anksto informuoti potencialų agresorių, jog Lietuva – pacifistų kraštas? O gal išties demonstruokime didelį pasimetimą, ir mūsų priešai, kaip įrodinėja rašytojas, išvydę mūsų akyse karo baimę, patys praras norą mus pulti?

Portale delfi.lt rašytojas Ivaškevičius teigia, esą menininkas visada yra politinėje opozicijoje, o kur taip nėra, prasideda kitas pasaulis, ir tas pasalis mums, gimusiems iki 1990-ųjų, labai gerai pažįstamas…

Ir vėl – demagogija. Taip, menininkai, rašytojai, poetai, filosofai neturi pataikauti valdžiai. Kritika valdžiai būtina. Bet kritikuojant savąją valdžią nereikia prarasti sveikos nuovokos. Kritika privalo būti geranoriška. Persistengti nederėtų. Ypač tuo metu, kai taip arti siautėja „žalieji žmogeliukai“. Jei nepaisysime sudėtingų geopolitinių realijų, galime pakartoti smetoninės Lietuvos inteligentų klaidas. Kartais tikrai susiklosto dviprasmiška situacija: sava valdžia – pasipūtusi, korumpuota, prastus įstatymus rengianti, bet ją galima pakeisti tik daug sykių blogesne – svetima valdžia.

Beje, 1990 – 1992-aisiais panašiai ir nutiko: aršiai, beatodairiškai puolėme silpnutę, patyrimo neturinčią, bet Kremliaus diktatui tobulai nenusileidžiančio prof. Vytauto Landsbergio valdžią ir tyčia ar specialiai rizikavome … susigrąžinti Kremliaus emisarus.

Tais lemtingais Lietuvai metais dirbau publicistikos skyriaus žurnalistu rašytojų savaitraštyje „Literatūra ir menas“ ir ne sykį girdėjau saujelės intelektualų tvirtinimus, esą „menininkas visada yra politinėje opozicijoje“. Tuomet stebėjausi kelių lietuvių rašytojų, poetų, filosofų demonstratyvia laikysena: Kremlius žlugdo mus ekonominėmis blokadomis, grasina karinėmis intervencijomis, Lietuva neturi nei saugumo, nei kariuomenės, iš Lietuvos neišvesta okupacinė kariuomenė, o Lietuvos inteligentija raginte ragina stoti į opozicijos gretas. Opozicija – vardan opozicijos? Opozicija – besikuriančiai Lietuvai? Intelektualai nepajėgia suvokti, jog iš kūdikio negalima reikalauti darbų, kuriuos atlikti pajėgus tik brandaus amžiaus sulaukęs vyras?

Anuomet stebėjausi rašytojos Vidmantės Jasiukaitytės, poeto ir kritiko Valdo Kukulo, filosofų Bronislovo Genzelio, Krescencijaus Stoškaus pozicija. Šiandien stebiuosi tokiais inteligentais kaip rašytojas Ivaškevičius.

Juk sureikšmindama opozicijos instituciją mūsų inteligentija 1990 – 1992-aisiais elgėsi panašiai, kaip kadaise elgėsi Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir visi kiti, kuriems SSRS valdžia kažin kodėl atrodė patrauklesnė nei „Antano Smetonos diktatūra“. 

Ar šiandien, 2015-aisiais, mes nesielgiame taip, tarsi būtume pamiršę skaudžias 1940-ųjų ir 1990 – 1992-ųjų pamokas? Kodėl mumyse gajos kapituliantiškos nuotaikos?

Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2015.06.08; 15:46


Prisijunkite prie diskusijos