Lietuvių ir azerbaidžaniečių bendrystės paženklintais kovos už laisvę keliais


Print

Brangūs Sausio 13-ąją žuvusiųjų Laisvės gynėjų artimieji, Sau­sio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos nariai, Jūsų Ekscelencija Azerbaidžano Respublikos ambasadoriau Lietuvoje Hasan Mammadzada, Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tuvo­je va­do­vai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vy­riau­sy­binių institucijų vadovai, visuomenės ir kultūros veikėjai,  tau­ti­nių ben­dri­jų pirmininkai, mano tautiečiai, kiti garbūs šio minėjimo dalyviai.

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų beginkliai Azerbaidžano ir Lietuvos žmonės Baku ir Vilniuje sa­vo dva­sios tvir­ty­be, tie­sos ir lais­vės troš­ki­mu įrodė pasauliui, jog yra pasiryžę ginti Laisvę ir kurti savo Nepriklausomas valstybes. Prieš keletą dienų, tariant lietuvių tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiais, Lietuva čia, šalies širdyje, Seime, Nepriklausomybės lopšyje, dar kartą tarsi pasilenkė prie savo geriausiųjų žuvusiųjų dukrų ir sūnų ir dar kartą užklojo juos amžina laisve.

O šiomis dienomis visa azerbaidžaniečių tauta pagerbia savo nacionalinius didvyrius, Tėvynės gynėjus ir laisvės kovotojus. Šiandien visame pasaulyje azerbaidžaniečiai pasilenkia prie savo garbingų šechidų ir dar kartą užkloja juos milijonais gvazdikų, tapusių jų kovos už Tėvynę, ryžto ginti gimtąją žemę ir Nepriklausomybės aušros simboliu.

Baku ir Vilniaus įvykiuose be galo daug panašumų: ir Baku ir Vilniuje regėjome barikadas, nes Maskva pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo panaudojo sunkiąją ginkluotę prieš beginklius žmones. Aiškiai buvo matomi iš vieno centro valdomi kruvinųjų įvykių bendri scenarijai, Lietuvoje nacionalinius interesus buvo išdavę burokevičiai ir jermolavičiai, o Azerbaidžane – vezirovai ir mutalibovai.

Agresijos esmė, ideologinės paralelės ir dirbtinai sugalvotos motyvacijos taip pat buvo panašios savo turiniu: Vilniuje buvo sukurtas “TSRS piliečių gynimo komitetas” ir interfrontininkų “Jedinstvos” organizacijos, kurios primygtinai reikalavo sovietinės kariuomenės įvedimo, o į Baku kariauna buvo įvesta prisidengiant siekiais užkirsti kelią armėnų pogromams.

Buvo karinių operacijų ir kiti bendri veiksmai, tik nesikeitė imperijos mirties angelo naikinantis žvilgsnis, netilo skausmais ir kančiomis pripildyti mūsų Motinų Tėvynių  pagalbos šauksmai ir mūsų tautų balsai, kuriuos slopino vakarų pasaulio tarsi samanomis apaugęs akmens kurtumas bei abejingumas.

Taip, turėjome skaudžių netekčių, tačiau daugiau nei per dvidešimt metų gerai suvokiame, kad sausio 20-oji ir sausio 13-oji yra Azerbaidžano ir Lietuvos pergalės diena. Jei nebūtų šių sausio įvykių, šių pergalių, gal nebūtų ir sovietų imperijos subyrėjimo. Ir šiandien Europa ir pasaulis atrodytų kitaip. 

Nenorėčiau kartoti minčių ir apibendrinimų, pasakytų savo ankstesniuose pranešimuose. Nors 90-ųjų Baku ir 91-ųjų Vilniuje lemtingų įvykių istorinė svarba, dramatizmas ir didžiulė trauka neatleidžia manęs iš tų įvykių orbitos ir nuolat traukia mano dėmesį ir įvairiais jausmais pripildo širdį.

Šiandien aš tarsi grįžtu daugiau kaip dvidešimt metų atgal. Prieš dvidešimt dvejus metus prie Seimo aikštėje būriavosi žmonės, plėvesavo trispalvių jūra, šalia kurių žydėjo Lietuvos įvairių tautų vėliavos, jų tarpe ir mano gimtojo Azerbaidžano vėliava. Didžiuojuosi, kad tuo metu kartu su kitais tautinių bendrijų atstovais čia buvome ir mes – Lietuvos azerbaidžaniečiai.

„Už Jūsų ir mūsų laisvę“ – tuomet šis istorinis šūkis tarsi persikėlė iš senosios Lietuvos istorijos ir skambėjo įvairių tautybių žmonių lūpose. Tuomet dvasinė vienybė, laisvės troškimas apjungė mus visus vienam bendram tikslui – apginti atkurtą Nepriklausomą Lietuvos valstybę, kad Ji antrą kartą XX amžiuje galėtų savo balsu išdidžiai prabilti pasauliui. Tada ne barikados sulaikė agresyvias jėgas ir šarvuotas mašinas, bet visus jungiantis vienybės ir bendrumo jausmas, atsakomybė už mūsų bendrą valstybę ir jos ateitį. Tai iš ties nepamirštamos akimirkos.

Kartu su lietuviais stovėdami Nepriklausomybės sargyboje, įvairių tautybių žmonės saugojo vieną šventą svajonę – apginti mūsų bendrus namus, įtvirtinti atkurtą Nepriklausomybę ir kartu kurti daugiatautę, laisvą ir klestinčią Lietuvą.

Tomis istorinėmis dienomis šios svajonės įgyvendinimas pareikalavo ir aukų. Tarp nukentėjusiųjų yra ir mano tėvynainiai – vilnietis Famil Šiukiurov ir klaipėdietis Ilkin Dadašev. Už žygdarbį 1991-ųjų metų sausio įvykių Lietuvoje metu jie apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. 

Geriausi Azerbaidžano ir Lietuvos dukros ir sūnūs, tautos didvyriai, per vieną tamsią 90-ųjų metų Baku ir 91-ųjų metų Vilniaus sausio naktis nutiesė tokį galingą vilties ir laisvės tiltą į auštantį mūsų Tėvynių Nepriklausomybės rytą, kurio ne visos pasaulio tautos gali nutiesti net per šimtmečius.

Tai dar kartą liudija, kad tautos, turinčios žilą praeitį ir seną valstybingumo istoriją, puoselėja panašias vertybes ir mąsto tokiomis pat Laisvės sąvokomis bei Nepriklausomybės kategorijomis. Azerbaidžano ir Lietuvos pažangiausi dukros ir sūnūs per mūsų tautų ne vieną šimtmetį skaičiuojamą istoriją ne kartą patvirtino šį teiginį savo veiksmais bei darbais, taip palaikydami, paremdami vieni kitus sunkiais momentais ir sudėtingais istoriniais laikotarpiais.

Mūsų tarpvalstybinių santykių istorijos šaknys siekia  XV amžiaus antrąją pusę, kai azerbaidžaniečių valstybinių darinių Kara-Kojunlu (1410-1468), Ak-Kojunlu (1468-1501) ir Sefevidų (1502-1736) diplomatiniai santykiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste truko ištisus tris šimtus metų.

XVII amžiaus 9 dešimtmetyje viename iš didžiausių azerbaidžaniečių metropolių Giandžoje, Nachičevanėje ir kituose Azerbaidžano miestuose veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų misija. Ano laikotarpio mūsų santykiuose buvo nemažai įdomių ir reikšmingų įvykių.

Bet glaudesnė lietuvių ir azerbaidžaniečių ryšių istorija siekia XIX amžiaus pirmąją pusę, kuomet abi mūsų valstybės buvo inkorporuotos į cąrinės Rusijos imperijos sudėtį. Ypač po 1831-ių ir 1863-ių metų sukilimų daug lietuvių šviesuolių buvo ištremti į imperijos pakraščius, tarp jų ir į Azerbaidžaną. Būtent šie šviesuoliai užmezgė pirmuosius dvasinius ryšius, nutiesė pirmuosius literatūrinius, kultūrinius, visuomeninius tiltus tarp mūsų tautų.

Tačiau palikime šį istorinį ekskursą ir grįžkime prie naujausiųjų laikų nepriklausomų Azerbaidžano ir Lietuvos Respublikų istorijos. Yra labai svarbių ir plačiajai visuomenei mažai žinomų reikšmingų faktų, jungiančių Lietuvą su Azerbaidžanu, patvirtinančių tarpusavio pagalbą ir paramą sunkiais bei atsakingais istoriniais momentais.

Juk ne tik lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius bei bolševikų sušaudytas Azerbaidžano kariuomenės generalinio štabo viršininkas Lietuvos totorius Motiejus Sulkevičius paliko savo gilius pėdsakus Azerbaidžano žemėje. Yra ir daugiau lietuvių, kurie dirbo pirmosios nepriklausomos Azerbaidžano Respublikos kūrimo darbuose 1918 – 1920 metais.

Nepriklausomas Azerbaidžanas ir Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 23 d. de facto užmezgė tarpvalstybinius santykius. 1919 m. kovo mėn. Baku buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos konsulatas. Norėčiau akcentuoti, kad Lietuva ir Azerbaidžanas 1919-1920 metais Paryžiaus taikos konferencijoje veikė kartu, remdami vienas kitą, su Latvija, Estija, Gudija, Ukraina, Šiaurės Kaukazu ir Gruzija siekdamos savo nepriklausomybės pripažinimo. Ir 1920 metų sausio 11 d. Azerbaidžanas de facto buvo pripažintas nepriklausoma pasaulio valstybe.

Pažymėtina, kad Lietuva tada ne tik pripažino Azerbaidžano Respublikos Nepriklausomybę, bet palaikė ir jo teritorijos vientisumą. Tuo metu Azerbaidžano sudėtyje nebuvo tokio administracinio vieneto kaip Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karabachas buvo valdomas Azerbaidžano Vyriausybės paskirto gubernatoriaus, sritis buvo neatskiriama šalies dalimi ir būtent tokią Azerbaidžano valstybę de facto pripažino daugelis pasaulio šalių ir Lietuvos valstybė.

Be pirmojo Lietuvos konsulo Baku Vinco Krėvės norėčiau prisiminti išeivius iš Vilniaus krašto brolius Kryčinskius, kurių vyresnysis Naimanas 1919-1920 metais dirbo Azerbaidžano Respublikos teisingumo viceministru ir už tai 1942 metais sovietų buvo sušaudytas Gorkio kalėjime. Jaunesnysis Leonas Kryčinskis minėtais metais buvo Nepriklausomo Azerbaidžano Vyriausybės kanceliarijos direktoriumi ir leidinio „Valstybės žinios“ vyr. redaktorius.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Baku jūreivystės mokyklos inspektoriumi tarnavo Vincas Karalius, Valstybės kontrolės ministerijos Revizijos skyriaus vedėjo pavaduotoju buvo Jonas Mackevičius, Azerbaidžano geležinkelių valdybos viršininku dirbo Alfonsas Veisys. Taip pat reikia paminėti Azerbaidžano susisiekimo ministerijos geležinkelio pervežimų reguliavimo biuro vedėjo pavaduotoją  Paulių Vaškį, Giandžos apygardos teismo prokuroro pavaduotoją Joną Valtį ir kitus.

Dar vienas įdomus pavyzdys – 1921 metais Lietuvos konsulatas Baku turėjo rūpintis Stanislovo Krištopaičio likimu, nes pastarasis, įsidarbinęs Azerbaidžano kariuomenėje batsiuviu, vėliau kategoriškai atsisakė paklusti įsakymams ir tapti raudonarmiečiu.

Nepriklausomų Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybiniai santykiai nuo 1922 m. ilgam, net iki XX a. pabaigos, buvo priverstinai nutraukti.

Norėčiau akcentuoti, kad Nepriklausomybės atkūrimo siekį lietuvų tauta puoselėjo per visą okupacijos laikotarpį. Apie tai byloja ir ginkluota kova pokario metais bei kiti pasipriešinimo žygdarbiai. Prisimenant ginkluotos rezistencijos laikotarpį, norėčiau pabrėžti, kad lietuvių partizanų gretose kovojo ir kitų tautų atstovai: nemažas būrys vokiečių, kai kurie rusų sentikių, ukrainiečių, gudų tautybės Lietuvos patriotai, ir net – belgas.

Didžiuojuosi, kad 1945-1951 metais už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę lietuvių miško brolių tarpe garbingai kovojo ir mano tautietis Šakiras Sadykovas, kilęs iš tolimojo Azerbaidžano. Jis – Kęstučio apygardos partizanas, legendinio generolo Jono Žemaičio, partizanų vadų Venclausko, Bartkaus  ir kitų žinomų kovotojų artimas bendražygis, ryžtingai gynė Lietuvos Nepriklausomybę ir su kitais ginklo bei idėjos broliais 1951-ųjų pavasarį paaukojo savo gyvybę vardan šio švento tikslo.

1988 metais Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, azerbaidžaniečiai, gyvenantys Lietuvoje, susibūrė į savo visuomeninę organizaciją. Jie aktyviai įsijungė į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą, rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, konkrečiais veiksmais dalyvavo visai Lietuvai lemtinguose įvykiuose, aktyviai prisidėjo, organizuojant Baltijos kelią, referendumą dėl Sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, ginant Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. sausio įvykių ir rugpjūčio pučo metu.

Azerbaidžaniečių bendrija buvo viena iš Lietuvos tarpnacionalinės koordinacinės asociacijos, veikusios 1988-1992 m., steigėjų ir aktyvi jos veiklos dalyvė. Tuo laikotarpiu ši asociacija mūsų šalyje buvo vienintelė struktūra, telkianti ir vienijanti Lietuvos tautines mažumas, jų visuomenines organizacijas, siekiančias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bei demokratinės pilietinės visuomenės sukūrimo.

Lietuvą ir Azerbaidžaną vienija ne tik seni istoriniai ir kultūriniai ryšiai, abipusė tautų simpatija, bet ir bendros vertybės bei pasaulėžiūra. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir NATO pakeitė ne tik mūsų šalies, žmonių gyvenimo kokybę, bet ir suteikė naują stimulą padėti tuo pačiu Euroatlantinės integracijos keliu žengiančioms Rytų Europos ir Pietų Kaukazo regiono valstybėms.

Mūsų šalių partnerystė pagrįsta ne vien sutampančiais interesais, bet ir panašia ateities vizija. Tuo metu, kai Azerbaidžanas siekia glaudesnių santykių su Europos Sąjunga, Lietuva išlieka patikima Azerbaidžano drauge Briuselyje. Lietuva ir toliau skatina savo partnerius Europoje palaikyti artimus santykius su Azerbaidžanu, nes kuo daugiau Europos bus Azerbaidžane ir kuo plačiau Europa atvers savo duris Azerbaidžanui, tuo saugesni ir turtingesni būsime mes visi.

Esame panašūs atvirumu naujovėms, noru aktyviai dalyvauti pasaulio bendruomenės darbuose ir prisidėti prie rimčiausių tarptautinės politikos klausimų sprendimo. Esu tikras, kad dėl tokių panašumų tampame artimais bendražygiais ir kurdami geros kaimynystės santykius.

Dabartinis laikotarpis mūsų tautų bendradarbiavimo istorijoje yra ypatingas santykių intensyvumu ir naujų galimybių ateičiai kūrimu. Prieš beveik dešimt metų įvyko proveržis mūsų santykiuose. Mūsų visuomenininkų ir kultūrininkų pareiga – išlaikyti šį pagreitį ir siekti, kad aktyvių politinių ryšių atvertos galimybės būtų užpildytos konkrečiais mūsų šalių ir visuomenių, ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo projektais.

Gretindamas mūsų tautų istorines paraleles, norėčiau pabrėžti, kad niekada iki šiol neturėjome tiek laisvių ir nevaržomos iniciatyvos kurti ir stiprinti mūsų didžiausio turto – žmonių bei kultūrų – ryšius. Todėl šiandien turime unikalią progą kurti savo ateitį kartu. Tad turime išnaudoti tuos talentus ir idėjas, kurių netrūksta ir Lietuvoje, ir Azerbaidžane, kad, puoselėdami demokratijos vertybes, sukurtume modernią, europinę partnerystę.

Už visa tai esame dėkingi ir Lietuvos bei Azerbaidžano geriausiems dukroms ir sūnums, paaukojusiems savo gyvenimą už mūsų valstybių Nepriklausomybę. Baku ir Vilniaus lemtingų sausio įvykių dalyviai mūsų valstybių Nepriklausomybės atkūrimo aktus pasirašė ir tvirtino savo krauju.

Taigi, žmonių, paaukojusių savo gyvybę už Nepriklausomybę, Tėvynės žemės išlaisvinimą, siekiai ir idealai yra bendri. Ir Vilniuje, ir Baku tautos didvyriai savo gyvybę atidavė už tuos pačius Laisvės bei Nepriklausomybės siekius. Jie žuvo nuo tos pačios imperijos agresijos. Jų atminimą sieja bendros vertybės ir idėjos. Tikiu, kad žuvusius neturėtų skirti ir mūsų religiniai įsitikinimai. Tedovanoja Dievas jiems amžinas malones.

Ir tegul šis minėjimas tarsi dvasinis tiltas dar labiau suartina mūsų tautų atmintį. Mūsų pilietinė bei istorinė pareiga – ir toliau eiti bendro tarpusavio supratimo, bendros istorinės atminties išsaugojimo, vienas kito palaikymo ir kūrimo keliu.

Prieš baigdamas savo kalbą, norėčiau perskaityti įžymaus azerbaidžaniečių poeto Fikreto Sadygo eilėraštį, kurį į lietuvių kalbą išvertė žinomas lietuvių poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas. Tas eilėraštis skirtas Nemuno kraštui ir sukurtas beveik prieš 50 metų, kuomet poetas, svečiuodamasis Lietuvoje, apsilankė ir Dzūkijos kampeliuose. Kūrinys vadinasi „Dainavos šalis”:

Paminklai – akmens daina,

Miškai – žalia daina,

Nėris – daina.

Pats ilgiausias laukimas – daina,

Pats giliausias jausmas – daina…

Pasitiko daina tame krašte,

Kur keliauti teko –

Prisiminiau gimtąjį Karabachą.

Klausiausi kalbos godžiai –

Nesupratau nė vieno žodžio.

Paklausiau dainų tylių –

Ir viską paaiškint galiu.

Esu įsitikinęs, kad Baku ir Vilniaus sausio įvykių didvyriai, Laisvės gynėjai, nemokėdami vieni kitų kalbos, tuomet puikiai suprato vienas kitą, nes jie kalbėjo Laisvės kalba, Nepriklausomybės kalba, kuriai, kaip ir muzikai, vertimo nereikia.

Manau, kad mūsų ir ateinančių kartų pareiga išsaugoti Laisvę ir toliau eiti bendrystės paženklintais Nepriklausomybės keliais… 

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Mahiras Gamzajevas, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas.

(Kalba pasakyta minejime "Baku -Vilnius: lemtingi sausio įvykiai Laisvės kelyje",  įvykiusiame  2013 m. sausio 18 d. LR Seimo Konstitucijos salėje)

2013.01.21


Prisijunkite prie diskusijos