Lietuvoje nesilaikoma Dievo įsakymų, todėl ji – didžiuliame pavojuje


Print

Lietuvių tauta – gražių ir protingų žmonių visuomenė. Dievas jus sutvėrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Lietuva – labai graži, įdomi šalis, labai graži ir įdomi jos istorija. Pagaliau lietuviai kalba labai daininga, gražia kalba, kuri yra viena seniausių pasaulyje. Žinoma, kad lietuvių kalbos sinonimas – sanskritas – tai kalba, kuria nekalbama jau 500 metų. Tačiau Lietuvoje nesilaikoma Dievo įsakymo – nesvetimoteriauk. Ir bausmė netruko ateiti.

 

Denis Muchamadas

– Dabar negaliu, – pasakė Algirdas Patackas, – turiu nuvežti vaikaitę į vieną statomą bažnyčią, kur ji mokosi katekizmo. Jeigu nori, gali važiuoti su mumis. Kol ji mokysis, mes galėsime pasikalbėti tave dominančia tema.

Aš sutikau. Mes nuvažiavome į bažnyčią.

Paauglė labai miela ir graži, kaip ir daugelis tokio amžiaus lietuvių vaikų. Senelis A.Patackas ją labai myli.

Mergaitė įėjo į bažnyčią, o mes likome jos laukti automobilyje. Bažnyčia originali, moderniškos architektūros. Aš paklausiau Algirdo: kas yra katekizmas?

– Tai trumpas, populiarus krikščionių tikėjimo išdėstymas, vadovėlis.
Jame paprastai, suprantamai aiškinama krikščionybės esmė, ten yra bažnytinių psalmių ir visos svarbiausios maldos. Kišeninio formato katekizmas labai patogus kasdien juo naudotis.

– Sakyk, Algi, tu įkalbėjai mergaitę mokytis tikybos?
– Ne, prisiekiu panele Švenčiausiaja, ji pati pageidavo.
– Man, kaip tikinčiam žmogui, buvo labai malonu matyti, kad vaikai mokytis katalikybės, vienos iš monoteistinės religijos šakų, į bažnyčią eina neverčiami.

Manau, kad išsilavinęs, kultūringas žmogus demokratinėje visuomenėje negali neturėti bent minimalaus religinio išsilavinimo. Mus, musulmonų vaikus, islamo tiesų tėvai pradeda mokyti ankstyvoje vaikystėje, dar iki mokyklos. Pirmoji mano mokytoja – motina. Man buvo penkeri.

Dievas į žemę pasiuntė 124 000 savo pasiuntinių pranašų. Žmonėms jie skelbė Dievo žodį. Daugelis pranašų jau užmiršti, nežinomi. Kai mirsite, Dievas jūsų paklaus: kas jūsų tėvas? Jūs turite atsakyti: Adomas. O kas jūsų motina? – Ieva. Kai Didysis Dievas tapo nepatenkintas žmonėmis dėl jų nuodėmių, į žemę jis pasiuntė Didįjį Tvaną. Keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų be perstojo smarkiai lijo. Ir tik iš anksto Aukščiausiojo įspėtas Dievo išrinktasis pranašas Nojus su savo šeima ir visokių gyvūnų poromis laive išsigelbėjo nuo pražūties. Po keturiasdešimt parų Nojaus laivas priplaukė prie aukšto kalno Ararato (Araratas, čečėnų kalba pažodžiui – lygumoje stovintis).

Iš Nojaus vaikų kilo daugelis dabar gyvenančių tautų, tačiau pirmoji tauta žemėje po visuotinio tvano buvo Nochči tauta. (Pranašo Nojaus vardas žydų, arabų ir čečėnų kalbomis – Noch. Iš čia čečėnų savivardis Nochči, o tai reiškia, kad jie yra Nojaus palikuonys).

Mes, čečėnai, laikome save seniausia tauta žemėje, o dar save mes vadiname iberiečiais (čjebarlo). Žinoma, kad baltoji rasė literatūroje vadinama Kaukazo iberiečiais.

Kitas pranašas – Abraomas (Ibrechamas) – visų tėvas, visų semitų tautų įkūrėjas. Laikoma, kad būtent nuo jo prasidėjo monoteizmas – mokslas apie vieną dievą. Kitas plačiau žinomas pranašas Juozapas (Jusupaichember). Toliau chronologine tvarka – plačiau žinomas pranašas Moisiejus (Musa-Paichember) – gelbėk Dieve Izraelio tautą. Niekas Dievo nematė, ir tik pranašas Moisiejus kalbėjosi su juo).

Kitas plačiai žinomas pranašas – Jėzus Kristus – taika jam (Isa-Paichember, kuris Dievo valia į pasaulį atėjo su savo mokymu apie vieną dievą). Musulmonai mano, kad Jėzaus Kristaus mokymas buvo labiausiai pagrįstas ir suprantamas. Jėzų Kristų arba pranašą Isa pagimdė moteris, vardu Mariam, iš nekalto prasidėjimo.

Pranašas Isa, kaip mano visi musulmonai, buvo labiausiai mylimas mūsų dangiškojo Tėvo. Pranešti Jėzui, kad Kūrėjas kviečia jį pas save, buvo pasiųstas Jonas Krikštytojas (Jochja-Paichember, Jonas Predteča, Dykumų Angelas – vis tai vieno žmogaus vardai).

Po Jėzaus chronologine tvarka eina pranašas Mahometas (Machammad-Paichember). Jo nuopelnas – kad jis buvo tarpininkas, t.y. Didysis, Vienintelis ir Visagalis Dievas Alachas per jį tarpininko Archangelo Gabrieliaus (Džabrail-Malik) pagalba perdavė žmonėms šventąjį Koraną – mokymą apie viendievystę. Visi Mahometo pasekėjai save vadina musulmonais (nuolankūs vieninteliam Dievui).

Mahometas sakė, kad Islamas nėra nauja religija, nes žemėje ji egzistuoja nuo mūsų protėvio Adomo ir pramotės Ievos laikų.

Islamo kaip monoteistinės religijos įtvirtinimas vyko labai sunkiai. Pas Mahometą pirmiausia sapne, o paskui ir iš tiesų, ateidavo Arkangelas Gabrielius ir skaitė iš Korano šventas suras, kurias jis įsiminė mintinai. Bet greitai Mahometą ėmė slėgti tas mokėjimas, jis bijojo užmiršti suras ir prarasti jas amžinai. Pirklys Mahometas žmogus buvo neraštingas, t.y. nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mahometas ėmė ieškoti raštingų pagalbininkų. Tai buvo labai pavojinga, nes pradžioje naujos religijos niekas nepripažino, dėl jos galėjai būti nužudytas. Pagaliau jis susirado patikimą pagalbininką, raštingą pasekėją. Jį vadino Abubakaru. Ilgainiui prie jo vardo pridėjo pavardę – Teisingasis (Sidek), nes iš jo buvo reikalaujama didelio tikslumo, cituojant ir užrašant šventąjį Koraną. Abubakaras Sidekas buvo vienintelis perrašinėtojas ir redaktorius didžiojo žmonijos lobyno, pirmojo signalinio šventojo Korano egzemplioriaus. Japonų ir amerikiečių mokslininkai, nepriklausomai vieni nuo kitų, pasiremdami šiuolaikinėmis elektroninėmis skaičiavimo priemonėmis, įrodė nežemišką Korano kilmę.

Neseniai iš šio pasaulio išėjęs didysis Romos popiežius Jonas Paulius II sakė, kad šventasis Koranas yra didžioji žmonijos knyga. Jis sakė, kad islamas yra teisinga religija. Kai pranašas Mahometas keliavo pas Dievą, į tobulą pasaulį, jis sakė: „Aš ne dievas, aš tiesiog žmogus, ir į žemę daugiau negrįšiu. Pranašų žemėje daugiau nebus, aš esu paskutinis. Tačiau ateis teismo diena, tada dar kartą pasirodys Jėzus Kristus (Isa Paichember), Marijos sūnus. Jis vykdys Dievo teismą, jis jus gelbės.
Man ant kapo jokių paminklų nestatykite. Žmonės užmirš. Dievas neužmirš“.

Vykdant Mahometo valią, palaidotas jis buvo Saudo Arabijoje, Medinos miesto pakraštyje paprastame kape. Tačiau ant jo kapo buvo pastatytas didelis soboras, kuris stovi iki šiol. Į jį gali įeiti ir pasimelsti kiekvienas. Savo maldomis žmogus gali pagarbinti pranašą arba kurį kitą šventąjį, tačiau visos musulmoniškos maldos skiriamos Didžiajam Dievui Alachui. Alach Akbar (Dievas Didis – arabų k.) – nuolat nedideliais intervalais karetoja musulmonas melsdamasis.

Visa tai aš pasakoju, kad skaitytojas galėtų suvokti krikščionių ir musulmonų religijų esmę. Svarbiausia, kad visi Dievo įsakymai, nuodėmės supratimas abiejose religijose yra identiški. Popiežius Jonas Paulius II teigė, kad islamas ir krikščionybė – giminingos religijos, iš esmės yra labai arti viena kitos, todėl gali būti sujungtos į vieną. Pas mus tėvynėje seniai kalbama, kad greitai žemėje bus viena religija. Aš pats krikščionybę priimu labai pakančiai po to, kai išanalizavau didžiojo lenko Karolio Voitylos pamokslus. Šis Dievui patinkantis žmogus buvo nepaprastai gabus, jis mokėjo trumpai ir suprantamai išaiškinti labai sudėtingas religines tiesas, kurių kiti teologai nesugebėjo išaiškinti net storose knygose.

Krikščionybė ir islamas, kaip monoteistinės religijos, remiasi paprasta žmogiška logika. Pakanka pažeisti vieną kurį dieviškąjį įsakymą, ir sugriaudės neišvengiamas atpildas. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuolat nesilaikoma Dievo įsakymo – nesvetimoteriauk. Kaip tai pasireiškia? Nuolatiniais ir beveik visuotiniais nesantuokiniais ryšiais, deja, nuo pat ankstyvos jaunystės. Vadinamosiomis pilietinėmis santuokomis, t.y. be bažnytinio dieviškojo palaiminimo. Faktiškai įteisintais vienos lyties ryšiais (gėjai, pederastai, pedofilai ir t.t.). Nesantuokiniais vaikais.

Lietuvių tauta – gražių ir protingų žmonių visuomenė. Dievas jus sutvėrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Lietuva – labai graži, įdomi šalis, labai graži ir įdomi jos istorija. Pagaliau lietuviai kalba labai daininga, gražia kalba, kuri yra viena seniausių pasaulyje. Žinoma, kad lietuvių kalbos sinonimas – sanskritas – tai kalba, kuria nekalbama jau 500 metų. Tačiau Lietuvoje nesilaikoma Dievo įsakymo – nesvetimoteriauk. Ir bausmė netruko ateiti. Iškart ir pastebimai sumažėjo gimstamumas. Negana to, kad vaikai, gimę ne bažnytinėje santuokoje, negali būti pilnaverčiai tautos atstovai, kuriais ateityje galėtų patikimai remtis ši daug iškentėjusi visuomenė, lietuvių tauta. Ir kiekybiniu požiūriu gimstamumas labai sparčiai ėmė mažėti. Statistiniai duomenys byloja, kad praėjusiais metais Lietuvos Respublikoje gimė 25 000 vaukų mažiau, negu užpraėjusiais. Lietuvių tauta labai nedidelė, ir toks gimstamumo sumažėjimas jums yra katastrofiškas. Jeigu išsilaikys tokie tempai, lietuvių tauta labai greitai išnyks.

Ši šalis po 30 – 40 metų gal dar ir bus vadinama Lietuvos Respublika, bet joje gyvenantys žmonės jau nebus lietuviai, geriausiu atveju lietuvių tautybės žmonių bus per mažai, kad jie šioje puikioje šalyje dominuotų. Aš, kaip žmogus, nesavanaudiškai stebintis šią problemą iš šalies, labai atsakingai sakau: priežastis – nusikalstamas požiūris į krikščionybę. Nėra valstybės visapusiškos demografinės programos, kuri turi būti įgyvendinama dalyvaujant valstybinėms struktūroms. Vadovauti turėtų Katalikų Bažnyčia. Svarbiausia – reikia atsiminti: apeiti arba ignoruoti Katalikų Bažnyčios šiuo labai svarbiu reikalu negalima. Be tiesioginio Bažnyčios įsikišimo ir paramos išeities nerasite.

Telefonu man buvo pranešta, kad gegužės 26 d., šeštadienį, Ukmergės rajono Veprių gyvenvietėje įvyks didelė religinė šventė. Atvyks arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Sukako 161 metai Veprių Kalvarijoms.

Šventė prasidėjo iškilminga malda puikioje Veprių bažnyčioje. Pamokslą sakė arkivyskupas S.Tamkevičius. Giedojo bažnytinis choras, susirinkusiems, taip pat ir man, palikęs gerą įspūdį, suteikęs didelį estetinį pasigėrėjimą. Bažnyčia labai graži iš išorės. Iš arčiau į ją pasižiūrėjus susidaro įspūdis, kad statytojai lėšų nestokojo. Bažnyčios pamatai – didžiuliai, grubiai nutašyti akmenys. Įspūdis toks, kad pastatas labai tvirtas, amžinas. Šviesių degtų plytų sienos. Aiškiai matyti, kad klojo jas dideli meistrai. Plytos kai kur išdaužtos: karo pėdsakai. Plonas, bet pastebimas įtrūkimas sienoje driekiasi nuo viršaus iki pamatų toje vietoje, kur turėtų stovėti gotikinė Veprių bažnyčios varpinė. Bažnyčios priešai į ją šaudė be jokio reikalo, iš girto pergalingo nebaudžiamumo. Tačiau bausmė ateis, ji neišvengiama, veikiausiai ji jau čia pat. Nori jie to ar ne, kaltiesiems teks atsakyti prieš Viešpatį Dievą.

Šventoriuje – kapas. Antkapis iš juodo nublizginto granito. Paminklas įtrūkęs, tarsi kažkas bandė perlaužti antkapio plokštę. Užrašas byloja, kad čia ilsisi lenkų aristokratė. Kapas vidury šventoriaus atsirado, žinoma, neatsitiktinai, greičiausiai moteris, kuri čia ilsisi, daug prisidėjo statant šią Dievo šventovę. Neseniai čia lankėsi lenkų turistai, jie nuoširdžiai dėkojo už tai, kad kapas saugomas ir prižiūrimas. Vietiniai gyventojai jau neprisimena, kas ir už kokius nuopelnus šioje privilegijuotoje vietoje ilsisi.

Bažnyčios tvora taip pat originali, pastatyta iš netašytų lauko akmenų. Stebina meistrų sugebėjimas šiuos akmenis tiksliai parinkti, pritaikyti vieną prie kito.

Graži bažnyčia iš išorės, bet dar gražesnė iš vidaus. Puiki sienų tapyba, puikūs paveikslai ir skulptūros. Kerčiuoti skliautai, nuostabi akustika. Skliautuose rezonansiniu aidu nuvilnija giesmininkų balsai ir griausmingi vargonų garsai, visa tai drauge teikia didelio estetinio pasigėrėjimo, stiprina tikėjimą Aukščiausiuoju. Visa, kas žemiška – laikina, pasitraukia į šalį, į antrą planą. Žmogus nusiramina ir rengiasi susitikti su Kūrėju, su Amžinybe. Viena, ko aš tokiais momentais gailiuosi: kaip mažai aš atlikau gerų, Dievui reikalingų darbų. Ar jų užteks pelnyti Dievo palaimą arba bent nedidelį mūsų dangiškojo Tėvo pritarimą?

Bažnyčioje daug žmonių – obuoliui nėra kur nukristi. Nemažai jų liko lauke, šventoriuje. Praėjimuose – bažnyčios tarnautojai su padėklais rankose. Tikriausiai tai tiesiog padėjėjai iš bažnyčios aktyvistų. Pastebėjau, kad beveik visi dėjo ant padėklų dviejų litų monetas. Aš klausiamai pažvelgiau į Romą. Jis su šypsena veide linktelėjo galva: ir aš dedu du litus Dievo šventovei. Romas Šaulys – labdaringosios organizacijos „SOS Vepriuose“ direktorius yra paaukojęs Veprių bažnyčiai 250 litų.
Mišios užtruko gana ilgai, tačiau man jos neprailgo. Ne, aš neužsnūdau, tačiau šio įvykio poveikis mano organizmui buvo tarsi hipnozė, nes iš šventovės išėjau žvalus ir atsigavęs, kupinas kažkokios dieviškos, jėgų teikiančios energijos. Po mišių visi maldininkai patraukė prie atnaujintos medinės „Rūpintojėlio“ skulptūros, kurios autorius – Remigijus Rudokas. Jo motina šiai šventai relikvijai paskyrė sklypelį žemės. Čia prasideda Kryžiaus kelias per Veprių laukus ir kaimus. Tačiau dar kartą noriu pakalbėti apie Veprius.

Mokslininkai mano, kad Veprių reljefas susiformavo priešistoriniais laikais nukritus milžiniškam meteoritui. Pasikeitė ne tik žemės paviršius, bet ir gilesni jos klodai. Gręžiniais įrodyta, kad šioje vietoje yra karstinių tuštumų, kurias sovietų laikais valdžia ketino panaudoti kaip dujų saugyklas. Tačiau čia daug šaltinių, kurių vanduo labai šaltas, labai geros kokybės, jo daug. Vepriuose telkšo gražus, vaizdingas ežeras, teka upelis, kurio vanduo labai skanus. Tada aš pagalvojau: kiek pinigų teka be naudos į Veprių ežerą! Šį vandenį žmonės juk noriai pirktų maistui gaminti. Iš visų Veprių šulinių semiamas labai švarus.skanus vanduo. Ir žmonės čia gyvena puikūs, dievobaimingi.

Prie namų vartelių Kryžiaus kelyje ant stalų buvo pastatyti emaliuoti kibirai gaivaus vandens, puodukai. Pagal mūsų papročius karštą vasaros dieną pagirdyti ištroškusį keleivį – pats tauriausias, Dievą garbinantis poelgis. Specialistai žino, kaip sunku rasti skanaus, reikiamos kokybės ir reikiamo kiekio geriamojo vandens. Mokslininkai būkštauja, kad ateityje žmonija gali žūti iš troškulio, dėl gėlo vandens trūkumo.
Naujoji liūdinčio Kristaus skulptūra neseniai pastatyta Kryžiaus kelio pradžioje Romo Šaulio pastangomis. Ji medinė. Vaizduojamas sėdintis vyras, vilkintis prastais drabužiais, su erškėčių vainiku ant galvos. Kai kas mano, kad čia vaizduojamas pagonių šventasis, o erškėčių vainikas atsirado vėliau. Aš bevelyčiau nesileisti į tokias subtilybes, skulptūra išraiškinga, jos veidas sielvartingas, atrodo, kad žmogus tuojau pakils ir prabils, ims gestikuliuoti rankomis. Kūrinio autorius Remigijus Rudokas. Žemės skulptūrai pastatyti padovanojo jo motina. Aš pasidomėjau, ar skulptūros nepavogs? Mano draugas to nesitiki.

Šiaip ar taip, bažnyčių turtas vagiamas. Ir ne tik Lietuvoje. Nufotografuoti Kryžiaus kelio eitynes atvažiavo korespondentų iš įvairių laikraščių, taip pat ir iš XXI-ojo amžiaus. Prasidėjo jis trumpu arkivyskupo pamokslu prie Leonardo da Vinčio bareljefo „Slaptoji vakarienė“. Paskui procesija giedodama psalmes ėjo Kristaus keliais. Žinoma, kad Jėzus Kristus, kai nešė sunkų kryžių, 34 kartus sustojo atsipūsti, todėl pastatytos ir 34 koplyčios, kuriose stovi šventūjų skulptūros. Daugelis iš jų yra vertingi meno kūriniai.

Taigi prabėgo 161 metai nuo pirmosios eisenos Kryžiaus keliu. Net pavojingais sovietų laikais lietuviai tęsė Dievą garbinusias tradicijas. Kelias pagal koplyčias galėtų būti geresnis. Po lietaus kai kur takai išplauti, kai kur medis, stora šaka trukdo praeiti. Romas daro tvarką, dažniausiai be pagalbininkų. Jam nelengva, nes turi daug visuomeninių pareigų, be to, dirba. Tačiau jis nesiskundžia ir atkakliai neša savo kryžių.

Tačiau didžiausia jo svajonė – įsigyti varpų vietoj neramiais karo metais prarastų ir įkelti juos į atstatytą gotikinę varpinę. Visa tai kainuotų nemažus pinigus, kurių Romas neturi. Bet šį žmogų aš pažįstu: sunkumų jis nebijo, atkakliai siekia tikslo. Reikia tikėtis, kad greitai mes galėsime gėrėtis puikiu Veprių varpinės bokštu, klausytis skambėjimo varpų, kviečiančių tikinčiuosius maldai.

Jeigu koks turtingas žmogus, prieš susitikdamas amžinybėje su Kūrėju, su mūsų didžiuoju Dangiškuoju Tėvu, panorėtų padaryti kilnų darbą ir taip išpirkti arba bent sumažinti sunkias savo nuodėmes, tai toks žmogus turi puikią galimybę padėti vepriečiams.

Iš arčiau į bažnyčią pažiūrėjus susidaro įspūdis, kad statytojai lėšų nestokojo. Bažnyčios pamatai – iš didžiulių, grubiai nutašytų akmenų. Įspūdis toks, kad pastatas labai tvirtas, amžinas. Sienos – iš šviesių degtų plytų, atrodo labai patraukliai, aiškiai matyti, kad klojo jas dideli meistrai. Sienose tai šen, tai ten likę karo pėdsakai: kai kur plytos išdaužtos, tarsi kažkas didelis, stiprus dalba krapštinėjo didingą pastatą, bandė jį sugriauti.

Plonas, bet pastebimas įtrūkimas sienoje driekiasi nuo viršaus iki pamatų toje vietoje, kur turėtų stovėti gotikinė Veprių bažnyčios varpinė. Bažnyčios priešai šaudė be jokio reikalo, iš girto pargalingo nebaudžiamumo. Tačiau bausmė ateis, ji neišvengiama, tikriausiai, ji jau čia pat. Nori jie to ar ne, kaltiesiems teks atsakyti prieš Viešpatį Dievą.

Netoli šventoriuje – kapas. Antkapis iš juodo poliruoto granito. Paminklas įtrūkęs, tarsi kažkas bandė perlaužti antkapio plokštę. Originalus užrašas byloja, kad čia ilsisi lenkų aristokratė. Kapas vidury šventoriaus atsirado, žinoma, neatsitiktinai, greičiausiai moteris, kuri čia ilsisi, daug prisidėjo statant šią Dievo šventovę. Neseniai čia lankėsi lenkų turistai, jie nuoširdžiai dėkojo už tai, kad kapas saugomas ir prižiūrimas. Vietiniai gyventojai jau neprisimena, kas ir už kokius nuopelnus šioje privilegijuotoje vietoje ilsisi.

Bažnyčios tvora taip pat originali, pastatyta iš netašytų lauko akmenų. Stebina statytojų sugebėjimas šiuos akmenis tiksliai parinkti, pritaikyti vieną prie kito.

Pasigirdo giesmių garsai. Procesija, aplankiusi visas Kristaus kančios kelio koplyčias, artėjo prie pabaigos. Aš nejučiom pagalvojau: kaip įveikė šį nelengvą kelią arkivyskupas S.Tamkevičius? Juk jis jau ne jaunuolis, o ir diena pasitaikė labai karšta. Kryžiaus kelio procesija truko tris valandas, manau, tai nelengvas išbandymas dalyviams, turint omenyje, kad daugumos jų amžius – garbingas. Antra vertus, liūdna, kad tokiame svarbiame religiniame renginyje, kai jo dalyviai bendrauja su pačiu Viešpačiu Dievu, mažai jaunimo.

Pagyvenę lietuviai iš sovietų valdžios savivalės patyrė daug neteisybių. Milžiniškose atšiauriose Sibiro platybėse – daug šimtų kapų, kuriuose guli nekaltai represuotų lietuvių tautos dukrų ir sūnų kaulai. Nemaža nepakeliamų kančių Stalino laikais teko patirti ir namuose, tėvynėje likusieji. Ar ilgam užteks tų, kas šiandien dalyvavo Kryžiaus kelyje? Kas kitą kartą ves žmones, eis Dievo kančios takais? Kas pakeis šios dienos dalyvius? Manau, šie klausimai anaiptol nėra paprasti.

Procesija, giedodama giesmes, artėjo. Ji buvo filmuojama, daromi video įrašai. Bet štai žmonės pasiekė bažnyčios duris. Pasakytas paskutinis pamokslas. Arkivyskupas S.Tamkevičius su grupe kunigų priėjo prie mašinų. Aš pasisveikinau su arkivyskupu. „Tai čečėnų rašytojas Denis Muchamadas“, – pristatė mane Romas. Pasinaudojęs pasitaikiusia proga aš padovanojau arkivyskupui savo knygą „Susitikimas su Velniu“. „Na ir kas gi tas Velnias?“ – šypsodamasis paklausė jis. „Jūsų eminencija, šito dviem žodžiais nepaaiškinsi. Knygą reikia perskaityti, paskui daryti išvadas“, – atsakiau. Pradžioje aš jaudinausi, nes niekada neteko bendrauti su tokio aukšto rango Dievo tarnu. Tačiau su pirmaisiais jo žodžiais įtampa išnyko, nuo šio žmogaus į mane plūdo geraširdiška, dieviška energija.

Per visą tą laiką, kai esu Lietuvoje, aš pažinau tris katalikų kunigus: monsinjorą Alfonsą Svarinską (jis nusipirko mano knygą Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, kai ji buvo pristatoma skaitytojams), kunigą Robertą Grigą (labdaros draugijos „Caritas“ direktorių) ir štai dabar – arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Būčiau laimingas, jeigu šis trejetas kunigų būtų čečėnai, net kaip katalikų kunigai. Tačiau šie žmonės ir kaip lietuviai yra savo vietoje. Apie juos esu ne kartą girdėjęs gerų žodžių. Ir man dėl to labai malonu. Mano advokatas Juozas Šeškevičius su didele meile juos mini. Be kita ko, jis sako, kad arkivyskupas S.Tamkevičius labai užsigrūdinęs, jo sveikata puiki.

Vis dėlto vieną iš jų – Robertą Grigą – aš norėčiau matyti kaip nepriklausomos Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentą. Net jeigu jis liktų katalikų kunigu. Tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Prisiminkime arkivyskupą Makarijų – stačiatikių krikščionį, kuris beveik 50 metų vadovavo dviem labiausiai nesutaikomom benduomenėm – turkų ir graikų. Ir kai tik jis numirė, vieninga Kipro valstybė suskilo į dvi dalis: į turkiškąją, su sostine Famagusta, ir graikiškąją, su sostine Nikozija. Ir iki šiol niekam nepavyksta jų suvienyti. Prisiminkime Libaną, kurio 90 proc. gyventojų – musulmonai, o rinkėjai respublikos prezidentu vis renka krikščionį, ir tik viceprezidentu – musulmoną. 19 a. pirmojoje pusėje Bagdado kalifas 22 metus buvo gruzinas. Ir nors pagal tikėjimą jis buvo musulmonas, gerai žinojo, kas jis yra pagal kilmę ir palaikė nuolatinį ryšį su savo giminaičiais, gyvenančiais Gruzijoje. Tokių pavyzdžių esama ir daugiau.

Man atrodo, kad R.Grigas labai neblogai atrodytų ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidento vaidmenyje. Jis tikriausiai išspręstų problemas, iškilusias jūsų valstybei, kurių pasauliečiai na niekaip nesugeba išspręsti. Jam, pavyzdžiui, nereikia sau statydintis brangių vilų, jam nereikia savo palikuonims slapta atidaryti astronominių sąskaitų bankuose iš labai kuklaus Lietuvos valstybės biudžeto. Jis nepradės vogti, kad praturtėtų, dar daugiau, jis neleis vogti kitiems. Tikriausiai išvalytų valdymo aparatą nuo KGB rezervistų, nes jie nedaro garbės jūsų valstybei. O atsikratytų todėl, kad labai jų nekenčia. Jis tikriausiai išspręstų demografinę jūsų valstybės problemą, kaip labiausiai neatidėliotiną, aktualią. Jums, mokesčių mokėtojams, jis labai nedaug tekainuotų. Nors šis žmogus dar pakankamai jaunas, o jo gyvenimo kelias sunkus, jis turi labai vertingų savybių, kurių gali neturėti visi kiti pretendentai į prezidentus. Jis įvairiapusiškai išsilavinęs, jis patriotas tikrąja šio žodžio prasme, giliai ir nuoširdžiai myli savo tautą, savo valstybę, pagaliau jis turi aiškų ir blaivų protą ir, o tai ne mažiau svarbu – geležinę valią. R.Grigas turi viską, ko reikia Lietuvos valstybės vadovui. Ko reikia šiuo sunkiu jūsų valstybės gyvavimo periodu. Jeigu R.Grigas būtų išrinktas Lietuvos prezidentu būsimai kadencijai, valstybė tvirtai atsistotų ant kojų ir materialiai, ir politiškai.

Visų šių trijų mano paminėtų žmonių gyvenimai buvo kupini pavojų. Nuostabiausia, kad jie sovietų laikais, kai siautėjo diktatūra, beteisiškumas, išliko gyvi. Jie ne tik išliko gyvi, bet ir dori, nuoseklūs monoteistinės, krikščioniškosios, katalikiškosios religijos tarnai. Ir aš, kaip giliai tikintis žmogus, juos už tai nuoširdžiai gerbiu.

Aš jokiu būdu nenoriu jums, krikščionims katalikams, pasakyti, kad jūsų didžiai gerbiami kunigai puikiuose pamoksluose jums nekalbėjo apie religijos pagrindus, kurie iš esmės tie patys ir visiems krikščionims, ir visiems musulmonams. Tie patys, jeigu mes esame nuoširdžiai tikintys žmonės. Tačiau ne veltui sakoma – savo tėvynėje pranašu nebūsi. Nors išsilavinę, garbingi Bažnyčios tarnai labai stengiasi, nors jų pamokslai aistringi ir nuoširdūs, jų balsas – balsas tyruose.

Jūsų nuostabi ir garbinga tauta, verta protėvių, tauta, kuri išore, išsilavinimu, kultūra galėtų būti etalonas visoms kitoms mūsų planetos tautoms, tačiau ji tirpsta pražūtingoje Dievui priešiškų nuodėmių jūroje, pažeisdama Dievo įsakymus. Aš jau rašiau, kad krikščionių religija – religija teisinga, religija apie vieną Dievą, lengvai suprantama analizuojant, logiškai mąstant. Jeigu pažeidžiami Dievo įsakymai, tai labai greitai ateina ir Dievo bausmė. Šiuo atveju pažeidžiamas Dievo įsakymas – nesvetimoteriauk. Rezultatas – jūsų šalyje, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, žymiai sumažėjo gimstamumas.

2006 m. gimė 25 tūkstančiais vaikų mažiau, negu 2005 m. Lietuvių tauta maža, ir šis skaičius neleistinai didelis. Tokiais tempais mažėjant natūraliam gyventojų prieaugiui, per kokius 20 metų ištiks demografinė katastrofa. Gyventojų vis mažės, natūralaus lietuvių gyventojų atsinaujinimo procesas šalyje bus negrįžtamas. Dar daugiau, padėtis darosi komplikuota ir todėl, kad žymiai padaugėjo šeimų, gyvenančių be bažnytinės santuokos. Vaikai, gimę tokiose santuokose, negali būti lygiaverčiai jūsų puikios šalies atstovai. Į juos negali atsiremti jų giminaičiai senatvėje, šalis karinio konflikto metu jų asmenyje neturės patikimos atramos. Šventajame Korane, beje, kaip ir šventajame Rašte, šie nuodėmingos meilės vaisiai vadinami labai aiškiai – bastardai, t.y. benkartai. Kai kas sako, kad jie, šie neteisėtai gimę vaikai, nekalti, tačiau, deja, toks argumentas esmės nekeičia. Dar daugiau, neteisėtai gimę vaikai, kai jų tiek daug, labai greitai taps nacionaline problema ir galų gale jūsų puikios tautos ir valstybės mirties priežastimi.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Didžioji Romos imperija žlugo būtent dėl šios priežasties. Materialinis persisotinimas pagimdė ir dorovės nuosmukį, lytinis nesaikingumas baigėsi netramdomu ištvirkavimu beveik visuose gyventojų sluoksniuose. Gimstamumas sumažėjo iki anksčiau neregėto masto. Kariuomenei ėmė stigti kareivių, atsirado samdiniai. Tačiau samdiniai ir lieka samdiniai, net jeigu jiems gerai atsilyginama. Ir štai Didžioji Roma, buvusi galybės ir gerovės etalonas visam likusiam to meto pasauliui, neatlaikė barbarų smūgių.

O Lietuvos valstybė, jeigu nedelsiant nesugrįš į Dievo Motinos – Katalikų Bažnyčios – glėbį, labai greitai nustos egzistavusi, net ir be karų, be kataklizmų.

„XXI amžius“

Gintaro VISOCKO nuotraukoje: šio straipsnio autorius čečėnas musulmonas Vahidas JELCHOJEVAS, pasirašinėjantis Denio MUCHAMADO slapyvardžiu.


Prisijunkite prie diskusijos