Lietuvoje rusų kalba leidžiami leidiniai – draugai, konkurentai ar nesutaikomi oponentai?


Print

Rugsėjo 13 – 14 dienomis Vilniuje buvo surengta dėmesio verta tarptautinė konferencija. Omenyje turiu Pasaulinės rusų spaudos asociacijos (PRSA) posėdį, į kurį susirinko rusakalbės žiniasklaidos vadovai ir vyriausieji redaktoriai daugiau nei iš 20-ies šalių.

Mums, lietuviams, žinoma, pirmiausiai turėtų rūpėti, ar didėja rusų kalba leidžiamos žiniasklaidos įtaka Baltijos šalyse. Neišskiriant nei spausdintų leidinių, nei televizijų, nei radijo laidų. Taip pat ne mažiau svarbus klausimas: kokia gi iš tiesų toji rusakalbės žiniasklaidos įtaka? Sakykim, kaip derėtų traktuoti Lietuvoje rusų kalba leidžiamus populiarius savaitraščius? Kaip draugus ar kaip oponentus?

Konferencijos išvakarėse Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius savo asmeniniame internetiniame puslapyje užsiminė, jog Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dažnai prabylama apie Rusijos humanitarinę intervenciją. Girdi, ši intervencija įgyvendinama rusakalbės žiniasklaidos pagalba. Būtent ją pasitelkdama Rusijos valdžia bando įtakoti kai kada net vidaus procesus kaimyninėse šalyse. Ar iš tiktųjų didėja ši įtaka? Ar tikrai Rusija per žiniasklaidos priemones rusų kalba puoselėja agresyvią informacinę politiką Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu? Ar egzistuoja vadinamieji informaciniai karai? Kaip vystuosi rusų kalbos žiniasklaida Baltijos šalyse ir Europoje? Ar yra skirtumų tarp rusų kalbos žiniasklaidos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, NVS šalyse, Azijoje, JAV?

Šių LŽS vadovo iškeltų klausimų nederėtų pamiršti. Juolab kad atsakymai nėra paprasti, vienareikšmiai. Subjektyvią nuomonę šia tema esu susidaręs jau senokai, juolab kad nuolat domiuosi, ką apie Lietuvą rašo ne tik mūsų šalyje leidžiami rusiški laikraščiai, bet ir tie leidiniai, kurių redakcijos įsikūrusios Maskvoje ar Sankt Peterburge. Jei kam nors svarbu, esu iš tų lietuvių, kurie karts nuo karto nusiperka “Litvovskij kurjer”, “Ekspres nedelia” ar “Obzor” ir labai atidžiai juos perskaito. Dažniausiai šiuos rusų kalba leidžiamus leidinius perskaitau, kai Lietuva, sakykim, švenčia Kovo 11-ąją arba susipyksta su Rusija dėl, pavyzdžiui, tikro ar tariamo šnipų skandalo. Tokiais atvejais man įdomu patirti, kaip tarp Rusijos ir Lietuvos kylančias trintis aprašo mūsiškiai rusakalbiai leidiniai.

Plačių apibendrinimų daryti negaliu, nes vis tik nesu nuolatinis rusiškų leidinių skaitytojas. Šiandien norėčiau pasidalinti tik kai kuriomis savo įžvalgomis. Na kad ir apie Kovo 11-osios šventei skirtas publikacijas. Viename rusų kalba leidžiamame leidinyje šių metų pradžioje buvo paskelbtas probleminis rašinys, leidžiantis manyti, jog toli gražu ne visi Lietuvoje gyvenantys rusų tautybės žmonės gerbia Kovo 11-osios Aktą. Prisiminkime pagrindines tos publikacijos nuostatas. Į klausimą, kodėl šių metų šventinėje Kovo 11-osios kolonoje Vilniuje nesiplaikstė nė viena Rusijos vėliava, keli kalbinti rusų tautybės žmonės, sprendžiant iš publikacijos konteksto – ne eiliniai, atsakė kategoriškai: “Argi tai – šventė. Mums – ne”, “politinėse intrigose mes nežaidžiame”, “tai – farsas, ir mums žygiuoti greta – gėda”. Leidinio redakcija neatskleidė pavardžių tų Lietuvos rusų, kurie ištarė Lietuvai nepalankius žodžius. Ir ši aplinkybė verčia suklusti: ar tikrai kritiškai į Lietuvą žvelgiantys rusakalbiai nenorėjo atskleisti savo tapatybių, ar jie tiesiog buvo išgalvoti?

Vis dėlto puiku, kad Lietuvoje rusų kalba leidžiami leidiniai ėmėsi intriguojančios temos, kaip gi į Lietuvos nepriklausomybę žvelgia Lietuvoje gyvenantys kitataučiai. Tokios temos imtis nepabijojusią redakciją reikėtų tik pagirti. Negerovių, skaudulių negalima nutylėti. Nutylimos problemos tik dar labiau plečiasi ir ateityje dar skaudžiau smogia. Tačiau tokiais atvejais labai svarbu, kokiu tonu aprašomi, pavyzdžiui, pašliję lietuvių ir rusų tarpusavio santykiai. Juk tą patį reiškinį galima apibūdinti išreiškiant nuoširdų apgailestavimą. Bet galima šią aktualiją pateikti ir sunkiai paslepiant piktą ironiją: “taip jums, lietuviai, ir reikia”.

Minėtoji publikacija objektyvumo požiūriu buvo surašyta nepriekaištingai. Oficialiai – neprikibsi nė prie vieno žodžio, nė prie vienos eilutės. Tik faktai ir daugiau nieko išskyrus faktus. Tačiau tame leidinyje tąsyk pasigedau gilinimosi, kas gi kaltas, jog kai kurie Lietuvos rusai nekenčia Kovo 11-osios. Nei tą pačią savaitę, nei vėliau tame leidinyje neradau išsamių analitinių publikacijų, svarstančių, kodėl gi kai kurie rusakalbiai priešiški Lietuvos nepriklausomybei? Ar tik ne dėl to, kad dabartinė Rusijos vadovybė visomis įmanomomis priemonėmis demonstruoja savo atvirą ir užmaskuotą priešiškumą Baltijos valstybėms, tuo pačiu duodama ženklą, kokios pozicijos turėtų laikytis ir svetur gyvenantys rusakalbiai? Štai kur galėtų būti “šuo pakastas”.

Be abejo, mes negalime kištis į Rusijos vidaus reikalus. Jei Kremlius šiandien trokšta lietuvius traktuoti vos ne kaip pagrindinius savo priešus, tai tokias nuostatas pakeisti pajėgus tik pats … Kremlius. Lietuva čia – beveik bejėgė. Tačiau Lietuvoje gyvenantys rusai, ypač tie, kurie turi Lietuvos pilietybę, privalėtų vadovautis ne tiek oficialiosios Maskvos, kiek oficialiojo Vilniaus nuostatomis. Įskaitant ir “Litovskij kurjer”. Tokia mano nuomonė. Tegul Maskva subtiliai perša savo nuostatas, o jie, būdami Lietuvos piliečiais, turėtų dažniau žiūrėti Lietuvos nei Rusijos interesų. Vadovaujantis sveiku protu, Lietuvos piliečiui, nežiūrint nei jo kilmės, nei tikėjimo, nei odos spalvos, pirmiausia derėtų rūpintis pilietybę jam suteikusios šalies ateitimi ir gerove. Taip turėtų būti. O kaip yra iš tiesų?

Atsiverskime rugsėjo 9 – 15-osios “Litovskij kurjer” numerį. Ten rasite redaktoriaus skiltį, pavadintą “Šventa Amerikos karvė”. Vyriausiasis “Litovskij kurjer” redaktorius Valerijus Tretjakovas tarsi labai nuoširdžiai rūpinasi, kad Lietuva galų gale atsikratytų manieros visur ir visada pataikauti Jungtinėms Valstijoms. Šio leidinio vadovas norėtų, jog Lietuvos politikai galų gale imtų įgyvendinti savarankišką, nepriklausomą politiką. Norai – gražūs. Šiems argumentams sustiprinti pasitelkiami net kai kurie Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymai (omenyje turiu leidiniui “Litovskij kurjer” duotą interviu – “Politiniai Amerikos įkaitai”). Suprask, ir Prezidentė jau pradeda suvokti, jog per daug bičiuliautis su oficialiuoju Vašingtonu nėra toleriagiška politika.

Bet kas slypi pasakymuose, esą Vilnius privalo liautis šokęs pagal Amerikos dūdelę? Aritmetika labai paprasta: kuo daugiau iš Lietuvos atimsi Amerikos, tuo daugiau Lietuvoje liks Rusijos. Be abejo, V.Tretjakovas turi teisę reikšti poziciją, demokratinė šalies sąranga jam suteikia galimybę net gudrauti, net nutylėti nepatogius klausimus. Tačiau aiškindamas savo skaitytojams, kokie blogi amerikiečiai, redaktorius taip pat privalėtų bent jau retsykiais paaiškinti, kodėl lietuviai vis dėlto labiau linkę pasitikėti Baltaisiais rūmais, o ne Kremliumi, kodėl lietuviai labiau norėtų būti JAV, o ne Rusijos Federacijos politikos įkaitais.

Nenoriu kištis į “Litovskij kurjer” vidaus reikalus, tačiau ši redakcija turėtų nepamiršti, jog Rusija – tai ne tik antiamerikietiškai ar antieuropietiškai nusiteikusių žmonių tėvynė. Ten esama politikų, kurie puikiai suvokia, kodėl Baltijos valstybės veržiasi ne į Rytus, o į Vakarus. Ten esama užtektinai daug žurnalistų, politologų, visuomenininkų, kurie žino, kodėl lietuviams Amerika tūkstantį kartų geriau nei Rusija. Tad kodėl Lietuvos rusakalbiuose laikraščiuose nepaskelbus serijos interviu, pavyzdžiui, su žurnalistėmis Valerija Novodvorskaja, Julija Latynina ar politologais, politikais, visuomenininkais Borisu Nemcovu, Leonidu Mlečinu, Gariu Kasparovu, Viktoru Šenderovičiumi, Vitalijumi Dymarskiu, Aleksejumi Venediktovu…

Įdomu, ką jie atsakytų į klausimą, kodėl kai kurie Lietuvos rusai nekenčia svarbiausios Lietuvos šventės – nepriklausomybės dienos? Nesu pranašas, bet manau, kad nė vienas iš jų nepultų porinti, esą labai gerai, kai Lietuvos rusai nekenčia Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau interviu apie nepagarbos Kovo 11-osios Aktui priežastis su šiais žymiais Rusijos atstovais mūsų rusiškoje spaudoje nesu pastebėjęs. O juk minėti žurnalistai ir politikai RTVi laidose rusų kalba išsamiai, plačiai ir konkrečiai aiškina, kokias baisias klaidas daro šiandieninė Rusijos vadovybė, gilinasi į Stalino nusikaltimus, kritikuoja dabartinę agresyvią Kremliaus politiką Čečėnijos, Gruzijos atžvilgiu. Bet ar būtent tokio pobūdžio interviu esama Lietuvoje rusų kalba leidžiamuose leidiniuose? O jei esama – tai kiek? O gal tokios temos Lietuvos rusakalbei žiniasklaidai atrodo neįdomios, neaktualios?

Žinoma, gal būti, jog kai kurias svarbias, aktualias publikacijas būsiu pražiopsojęs. Juk visko perskaityti neįmanoma. Tačiau tie numeriai, kuriuos teko skaityti nuo pradžios iki pabaigos, nepasižymėjo ir gausiais pokalbiais su į Vakarus iš Rusijos pabėgusiais disidentais, žvalgybininkais. Todėl norėtųsi viešai paklausti: kiek kartų Lietuvos rusakalbė žiniasklaida per pastaruosius kelerius metus savo skaitytojams pasakojo apie Viktoro Suvorovo nuostatas dėl Antrojo pasaulinio karo priežasčių, kiek paskelbė pasakojimų apie rusų istoriko Marko Solonino įžvalgas apie tą patį Antrąjį pasaulinį karą bei sovietines klastotes? Taip pat norėtųsi žinoti, kiek pokalbių buvo paskelbta su į Vakarus pabėgusiu aukšto rango KGB karininku Olegu Gordijevskiu, disidentu Vladimiru Bykovskiu, kurie pažeria kritikos ir buvusiems sovietų vadovams, ir šiandieniniams Kremliaus šeimininkams? Ne mažiau aktualus ir toks klausimas: kaip išsamiai ir kieno lūpomis buvo nušviesta Didžiojoje Britanijoje  radioaktyviomis medžiagomis nunuodyto Aleksandro Litvinenkos byla? Ar buvo Lietuvos rusakalbėje žiniasklaidoje pasakojama apie nužudytos rusų žurnalistės Anos Politkovskajos “Rusijos dienoraštį”, kuriame, remiantis konkrečiais faktais, liudijimais, pastebėjimais, piešiamas tikrasis, o ne pagražintas šiandieninės Rusijos veidas? Knyga paliko neišdildomą įspūdį. Esu įsitikinęs, jog ši knyga paliktų įspūdį ir Lietuvos rusakalbę žiniasklaidą skaitantiems bei prenumeruojantiems žmonėms

Todėl ir klausiu: ar Lietuvoje rusų kalba leidžiamuose leidiniuose tribūna suteikiama visų politinių pakraipų bei nusiteikimų rusams, ar apsiribojama vien kalbomis apie blogą Ameriką bei Kovo 11-ąją, kuri – visai ne šventė? Jei keliais žodžiais reikėtų apibendrinti patirtus įspūdžius, skaitant rusakalbę spaudą, tai į akis labiausiai kristų priešiškumas amerikiečiams bei džiūgavimas kiekviena su Amerika draugaujančių valstybių nesėkme. O štai Rusijos klaidų beveik nepastebima. Jei Kremliaus klaidos ir analizuojamos, tai labai jau geranoriškai, tolerantiškai. Omenyje turint tokias nuostatas nė kiek nestebina žinia, jog Lietuvos rusai, žinoma, ne visi, specialiai ignoruoja mūsų Nepriklausomybės dienos iškilmes. Keista, kad iš viso dar esama tokių, kurie Kovo 11-ąją gerbia arba bent jau toleruoja.

Beje, tuoj po minėtos koneferencijos išleistame “Litovskij kurjer” pasirodė išsami Anatolijaus Ivanovo publikacija, kurioje primygtinai pabrėžta, esą PRSA – ne politinė struktūra, esą ji nesikiša ir neketina kištis į Lietuvos, Latvijos ar Estijos vidaus reikalus. Taigi nenorinti daryti jokios įtakos šių valstybių vidaus politikai. Džiugu, jei tai – tiesa. Bet 2010-ųjų rugsėjo 37-ame “Litiovskij kurjer” numeryje ši mintis taip primygtinai kartota, kad kilo prieštaringų minčių. Konferencijoje pirmininkavęs Michailas Gusmanas tvirtino, jog kai kas PRSA klaidingai laiko Kremliaus komanda, kuri skatina rusų kalba leidžiamą spaudą daryti spaudimą kaimyninėms valstybėms. M.Gusmano tvirtinimu, tikrasis šios asociacijos tikslas – padėti rusakalbei žiniasklaidai, kuri svetimose valstybėse dirba apsupta konkurentų. Tik ta pagalba – be jokių užmačių kištis į Lietuvos, Latvijos ar Moldavijos vidaus reikalus. Prisiminus pono V.Tretjekovo ironiškus žodžius “šventosios Amerikos karvės” tema, būtų galima taip pat ironiškai pasamprotauti: jei kas nors ir šventas šiame pasaulyje – tai tik M.Gusmano išgirtoji PRSA.

O visi tie, kurie nepasitiki gražiais Rusijos ketinimais, – tėra įvairiausio plauko fobai, su kuriais neverta net ginčytis. Visą atverstinį laikraščio lapą užimančioje A.Ivanovo publikacijoje kritikuojami Lietuvos politikai, kurie, suprask, visur įžvelgia “gauruotos rusiškos meškos intrigas”. Kai kurie neva antisovietiškai ir antirusiškai nusiteikę politikai įvardinami konkrečiai – Vilija Abramikienė – Aleknaitė ir Audronius Ažubalis. O štai prof. europarlamentaro Vytauto Landsbergio pavardė neminima. Tačiau atidžiau skaitant “Litovskij kurjer” laikraštyje paskelbtą publikaciją akivaizdu, kad omenyje turimas būtent prof. V.Landsbergis, beje, pakrikštytas vienu didžiausių rusofobų.

Keista išvada. Viena vertus, negailestingai kritikuojami tie, kurie įžvelgia negeranoriškus Rusijos ketinimus. Kita vertus, pripažįstama, jog Rusija be didesnių sunkumų galėtų kištis į bet kokios šalies vidaus politiką. Paklausykite. “Sutikite: jei Kremlius nuspręstų padėti rusakalbei spaudai ar, pavydžiui, nutartų surengti rusų kalbos intervenciją, tokiu atveju jis rastų delikačių instrumentų bet kurios šalies viduje. Patikėkite, Lietuvoje čia pat atsirastų šių idėjų šalininkų visuose flanguose: patriotiniuose, liberaliuose, konservatyviuose.” Ši citata – iš “Litovskij kurjer” publikacijos. Taigi patys prisipažįsta: tereikia Kremliui panorėti…

Žodžiu, mums, lietuviams, nieko kito nebelieka, kaip tik iškelti retorinį klausimą: Kremlius “jau nori” ar dar “nenori”? Mano supratimu, visos pasaulio valstybės nori daryti įtaką kaimyninėms valstybėms. Visada. Rusija – ne išimtis. Tik vienos valstybės sugeba įtakoti, o kitos – per silpnos.

Kol Lietuvos rusakalbiuose savaitraščiuose neišvysiu išsamių interviu su žymiais Kremlių, Vladimirą Putiną ir Rusijos Federalinę saugumo tarnybą (FSB) kritikuojančiais disidentais, politologais, istorikais, tol man bus sunku patikėti, jog Lietuvos rusams skirta spauda – atvira visoms rusiškoms nuomonėms bei pozicijoms.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Pasaulinės rusų spaudos asociacijos emblema.

2010.09.24


Prisijunkite prie diskusijos