Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos „konkurentai“ ( 1 )


Print

Šiandien visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąjį straipsnį, pasakojantį apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių lūkesčius, rūpesčius, viltis ir… nesutarimus. Pirmąjame rašinyje “Mįslingas VSD direktoriaus ir “Giuniaš” asociacijos vadovo susitikimas” daugiausiai vietos skyrėme buvusio VSD darbuotojo Imanto Meliano įžvalgoms, kas, kodėl ir kokiais būdais skaldo Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Azerbaidžanietiškai temai skiriame ypatingą dėmesį, kadangi turime įtarimų, jog nesutarimus tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių gali sumaniai ir klastingai inspiruoti Lietuvai nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos. Juk Rusija labai nenori, kad tarp lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų nusistovėtų draugiški santykiai.

Azerbaidžanietiška problematika domimės dar ir dėl to, kad, visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt duomenimis, Rusijos slaptosios tarnybos skaldyti bando ir kai kurias kitas Lietuvai lojalias, lietuvių pasitikėjimą turinčias ir tuo pačiu sėkmingai Lietuvoje veikiančias bendrijas. Todėl detaliai išanalizavę padėtį azerbaidžaniečių diasporoje manome suvoksią, kur esama dirbtinių pastangų kiršinant azerbaidžaniečius, o kur – nesutarimai tarp azerbaidžaniečių padiktuoti įžeistų asmeninių ambicijų, pavydo, savanaudiškumo, egoizmo.

Deja, ir šią temą narplioti nėra lengva. Štai praėjusių metų pabaigoje oficialiai kreipėmės į tuometinį Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadą generolą Saulių Stripeiką, prašydami informacijos, ar 2009-ųjų metų birželio pradžioje Kenos pasienio punkte buvo sulaikyta azerbaidžanietė G.O., kurios vyras su vaikais paskutiniuoju metu gyveno Naujojoje Vilnioje. Ji buvo sulaikyta išvažiuojanti iš Lietuvos, nes buvo pažeidusi mūsų šalies įstatymus arba neturėjo galiojančios vizos. Todėl 2009-ųjų  pabaigoje ji turėjo keblumų, įvažiuodama atgal į mūsų šalį. Tačiau ji, mūsų žiniomis, vis tiek vėliau sėkmingai kirto valstybinę Lietuvos sieną ir šiuo metu gyvena Lietuvoje. Mums knietėjo sužinoti, kodėl mūsų pasieniečiai išvažiuojančią iš Lietuvos ją sulaikė, kas, kaip ir kodėl jai ir vėl leido įvažiuoti į mūsų šalį. Šis atvejis svarbus, kadangi minėtos azerbaidžanietės vyras yra vienas iš tų, kurie bando kenkti jau daugiau nei du dešimtmečius mūsų valstybėje sėkmingai veikiančiai Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijai.

Trumpai priminsime: pirmojoje publikacijoje buvęs ilgametis VSD pareigūnas I.Melianas Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininką Mahirą Gamzajevą apibūdino kaip rimtą, sąžiningą, principingą, mūsų valstybei lojalų asmenį, išbandytą ir gūdžiomis 1991-ųjų sausio, ir 1991-ųjų rupjūčio dienomis, nuoširdžiai ir kryptingai puoselėjantį abipusiai naudingus Lietuvos – Azerbaidžano politinius, ekonominius, kultūrinius ryšius. Tuo tarpu buvusio saugumo pareigūno požiūris į “Giuniaš” vadovybę buvo, švelniai tariant, rezervuotas. Todėl portalui Slaptai.lt ir norėjosi sužinoti, ar G.O. įleidimas į Lietuvą yra atsitiktinis, ar tai – dar viena tos pačios kompanijos intriga. Mat jei toji G.O. nebūtų buvus įleista į Lietuvą, ir jos vyras greičiausiai būtų priverstas palikti Lietuvą.

Tačiau iš pokalbio su VSAT vadovybe mes nieko nepešėme. VSAT vadovybei buvome nusiuntę oficialų klausimą: ar buvo 2009 metų  birželio 10 – 11 dienomis mūsų pasienyje sulaikyta 1978 –ųjų metų gimimo azerbaidžanietė G.O., dėl kokių priežasčių ji buvo sulaikyta ir ar šiandien ji gyvena Lietuvoje? Štai VSAT vadovybės oficialus atsakymas.

Informacijos, nurodytos Jūsų 1 ir 2 klausimuose, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau VSAT) pateikti negali, nes pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas, be asmens duomenų subjekto sutikimo informacijos trečiajam asmeniui suteikti negalime. Duomenys apie G.O. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Jums gali būti pateikti tik pateikus raštišką jos sutikimą bei jos asmens dokumento notaro patvirtintą kopiją arba pateikus patvirtintą G.O. įgaliojimą gauti jos asmens duomenis”.

Štai tokios tokelės. Aš, Lietuvos Respublikos pilietis ir žurnalistas, pasirodo, neturiu teisės žinoti, kodėl Lietuvos pasienyje buvo sulaikytas mūsų šalies pilietybės neturintis asmuo. Jei aš, Lietuvos pilietis, noriu žinoti, kokias Lietuvos nuostatas pažeidė laikinąjį ar nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje turintis asmuo (arba mūsų pareigūnai), šios žinios kažkodėl nuo manęs slepiamos. Man, Lietuvos piliečiui, norinčiam sužinoti, kas gi iš tikrųjų įvyko Kenos pasienio punkte 2009-ųjų metų birželio pirmosiomis dienomis, reikia nusižeminus prašyti įstatymus pažeidusiojo asmens sutikimo, girdi, gal jis bus toks malonus ir leis apie jį skelbti nepalankius duomenis. Juk ir taip akivaizdu: Kenos pasienio punkte sulaikytoji moteris man tokios privilegijos niekad nesuteiks.

Panašių kuriozų aiškinantis, kaip gyvena Lietuvoje azerbaidžaniečių diaspora, patyriau ir daugiau. Sakykim, kelias valandas kalbėdamasis su asociacijos “Giuniaš” vadovu Sadyhu Nurulajevu taip ir nesuvokiau, kuo M.Gamzajevas yra blogas azerbaidžanietis. Vienintelis konkretus priekaištas buvo šis: “M.Gamzajevas nėra tikras azerbaidžanietis, mat jo tėvas – Azerbaidžano lezginas”. Įdomaus pokalbio būta ir su “Respublikos” žurnaliste Ramune Vaičiulyte, kuri užsitraukė didelę “Giuniaš” vadovybės nemalonę, nes spaudoje paskelbė M.Gamzajevui palankų straipsnį, nors tos publikacijos iniciatorius buvo S.Nurulajevas. Būtent jis įkalbėjo žurnalistę imtis azerbaidžanietiškos temos. O paskui labai įsižeidė, kai R.Vaičiulytei pasirodė žymiai reikšmingesni ir svaresni M.Gamzajevo, o ne S.Nurulajevo organizacijos nuveikti darbai bei pateikti argumentai. Tarp kitko, po pasirodžiusios publikacijos “Mįslingas VSD direktoriaus ir “Giuniaš” asociacijos vadovo susitikimas” ponas S.Nurulajevas pradėjo grasinti teismais ir šių eilučių autoriui.

Bet šis rašinys – ne apie S.Nurulajevo grasinimus. Šiandien mes ir toliau gilinamės, kodėl tarp Lietuvos azerbaidžaniečių esama nesutarimų. Slaptai.lt pašnekovai – Lietuvoje gilias šaknis suleidę azerbaidžaniečiai Mamed Ragim Kerimli, Ragim Sadijev, Mahal Mamadov ir Nadžaf Musajev. Jie pateikia savąją versiją, kodėl tarp azerbaidžaniečių Lietuvoje esama nesutarimų.

 Mamed Ragim Kerimli.

Pirmiausiai norėtųsi sužinoti, kiek laiko gyvenate Lietuvoje, kodėl atvykote į Lietuvą, kokia Jūsų nuomonė apie lietuvius.

444.kerimli_mamed_ragim

Lietuvoje gyvenu nuo 1980-ųjų. Turiu šeimą, sūnų. Mano žmona – lietuvė. Lietuvą laikau savo antrąja tėvyne. Be abejo, Azerbaidžanas man taip pat labai brangus, aš nuolat pasiilgstu Azerbaidžano. Tačiau esu dėkingas likimui, kad maždaug tris dešimtmečius be bertraukų gyvenu Lietuvoje. Lietuvoje man labai patinka. Aš labai gerbiu lietuvius. Nei apie Lietuvą, nei apie lietuvius negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Kaip azerbaidžanietis Lietuvoje kartais pasigendu tik saulės, kurios Azerbaidžane tikrai netrūksta, o Lietuvoje – mažoka.

Spaudoje ne kartą buvo pasirodę pranešimų, girdi, apart Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos dar esama ir kitų azerbaidžanietiškų organizacijų, kurios neva konkuruoja su M.Gamzajevo vadovaujamais azerbaidžaniečiais. Omenyje turiu ir liūdnai pagarsėjusį kriminalinį nusikaltėlį Ibrahimą Gulijevą, kuris bandė organizuoti savo bendriją, kol galų gale buvo deportuotas iš Lietuvos, ir asociaciją “Giuniaš”, kuriai šiandien vadovauja Sadyhas Nurulajevas.

Lietuvoje gyvenantys azerbaidžaniečiai turi vienintelį lyderį. Neginčijamą lyderį, kuris bent jau šiuo metu neturi jokių konkurentų. Tai – Mahiras Gamzajevas. Išsilavinęs, mokantis dirbti, darbštus ir  nuoširdžiai besirūpinantis, kad tarp Lietuvos ir Azerbaidžano būtų kuo draugiškesni, šiltesni tarpusavio santykiai. Apart M.Gamzajevo kitų lyderių nematau. Visuomeninės veiklos M.Gamzajevas ėmėsi dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Savo ištikimybę Lietuvai jis įrodė 1990-ųjų kovo mėnesį, kai skelbėte Nepriklausomybės aktą, ir gūdžiomis 1991-ųjų sausio mėnesio dienomis, ir 1991-ųjų rugpjūčio pučo metu. Jis aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybę nuo pat Atgimimo laikų, rėmė Lietuvos pastangas integruotis į NATO ir Europos Sąjungą, o kur tuo metu buvo ir ką veikė taip pat senokai Lietuvoje gyvenantis S.Nurulajevas – nežinau. M.Gamzajevas apdovanotas garbingais Lietuvos ir Azerbaidžano medaliais, ordinais. Lietuvoje gyvenu seniai, esu ilgametis M.Gamzajevo vadovaujamos bendrijos valdybos narys, todėl pažįstu daugelį čia gyvenančių azerbaidžaniečių. Tiesą kalbant, M.Gamzajevui nėra tarp mūsų lygių. Jis neturi ir negali turėti konkurentų. Jo nėra net su kuo palyginti. Patikėkit, kalbu labai nuoširdžiai.

Taip pat nemanau, kad M.Gamzajevas blogai vadovautų Lietuvoje gyvenantiems azerbaidžaniečiams. Jis mėgsta šį darbą, jis turi tam būtinų sugebėjimų. Galų gale jis gerbiamas Lietuvoje ir Azerbaidžane. Jis yra pasaulio azerbaidžaniečių koordinacinės tarybos narys. Šiai tarybai vadovauja ne kas kitas, o Ilhamas Alijevas – Azerbaidžano prezidentas. Šiai tarybai priklauso apie šimtas įvairiausiose pasaulio valstybėse gyvenančių azerbaidžaniečių. Šiandien M.Gamzajevas išrinktas net Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininku. Tiksliau sakant, vadovauja visoms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms. Šis įvertinimas labai svarbus. Šios pareigos byloja, kad ne tik Lietuva, bet ir Lietuvoje gyvenantys kitataučiai juo pasitiki.

Taigi M.Gamzajevas gerbiamas ir Azerbaidžane. Šitaip sakau, nes du sykius esu dalyvavęs viso pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavimuose, surengtuose Azerbaidžano sostinėje Baku. Ten M.Gamzajevo pavardė ir jo darbai puikiai žinomi. Jau vien dėl to, kad jis rūpinasi pasauliui atskleisti tikrąją, neiškraipytą informaciją apie Kalnų Karabacho tragediją. Sutikite, Lietuva, o ir kitos Europos Sąjungos šalys turi labai paviršutinišką nuomonę, kodėl kilo karas dėl Kalnų Karabacho. Daug krikščioniškų tautų neturi informacijos apie tikrąsias Kalnų Karabacho konflikto priežastis arba turi iškreiptą informaciją, esą azerbaidžaniečiai iš šios teritorijos vijo armėnus. Nors buvo priešingai. Iš Kalnų Karabacho buvo žiauriai vejami azerbaidžaniečiai. Azerbaidžaniečius vyti iš Kalnų Karabacho armėnams padėjo tuometinės Rusijos ginkluotosios pajėgos.

Įsiminė 2009-ųjų metų kovo 31-ąją organizuotas, berods, pirmasis viešas, iškilmingas azerbaidžaniečių genocido paminėjimas Vilniuje. Jis buvo surengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausančiame Aukų muziejuje. Vienas iš to  minėjimo iniciatorių – M.Gamzajevas. Beje, tame minėjime S.Nurulajevo šalininkų nebuvo. Kai teiravausi, kodėl jie nedalyvavo tokiame visiems azerbaidžaniečiams svarbiame renginyje, S.Nurulajevas tvirtino, esą jis – verslininkas, daug dirbantis žmogus, todėl į visus renginius nesuspėjantis ateiti. Bet kaip galima neatvykti į visiems azerbaidžaniečiams svarbų minėjimą, kuris surengiamas tik kartą per metus! Juk čia beveik tas pats, kaip nenueiti į artimo žmogaus laidotuves.

Be abejo, ši detalė puikiai charakterizuoja aną pusę. Mes, azerbaidžaniečiai, turėtume visomis išgalėmis padėti M.Gamzajevui. Visi, ir tie, kurie dirbame intelektualinį darbą, ir tie, kurie prekiaujame Gariūnų ar Kalvarijų turgavietėse. Deja, esama azerbaidžaniečių, kurie nori suskaldyti mūsų bendriją. Žodžiu, lenda į reikalus, kurių neišmano. Kaip galima įkurti asociaciją tik tam, kad jos pagalba būtų lengviau trukdyti iš tikrųjų nuoširdžiai dirbančiai mūsų organizacijai? Kaip sakoma, gimęs vaikščioti skraidyti negali.

Štai toks liūdnai pagarsėjęs Ibrahimas Gulijevas bandė kurti pseudobendriją. Nieko neišėjo. Tik apsijuokė. Dabar štai S.Nurulajevas įkūrė “Giuniaš”. Na ir kas, kad įkūrė? O kur konkretūs darbai? Tiesiog jie pasėdi laisvalaikiu restoranuose ar kavinėse, sodo nameliuose, pagurkšnoja arbatą, o azerbaidžaniečių genocido minėjimo surengt nesugeba, nesugeba ir straipsnių parengt apie Kalnų Karabacho problemas. Per paskutiniuosius du dešimtmečius M.Gamzajevas organizavo dešimtis aukščiausio lygio renginių tiek Lietuvoje, tiek Azerbaidžane. Šiais renginiais nuoširdžiai žavisi kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos.

Galų gale kas išpopuliarino lietuvių klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus kūrybą Azerbaidžane, kas išvertė į azerbaidžaniečių kalbą šio rašytojo kūrybos, kas į lietuvių kalbą išvertė azerbaidžanietiškų tekstų? Pavyzdžiui, kas į azerbaidžano kalbą profesionaliai išvertė lietuvių tautinę pasaką “Eglė – žalčių karalienė”? Ogi Mahiras Gamzajevas. Tokie darbai S.Nurulajevui neįkandami.

Prisimenu vieną LAB vadovo Varėnos viešojoje bibliotekoje surengtą rašytojo V.Krėvės kūrybos paminėjimo vakarą. Išties buvo įspūdinga vakaronė, pritraukusi dešimtis varėniškių. Net aš, lietuvis, apie V.Krėvę sužinojau tokių dalykų, kurių iki tol nebuvau girdėjęs. Sužinojau, beje, ne iš lietuvio, o iš azerbaidžaniečio lūpų.

Būtent. Lietuva neturėjo, neturi ir neturės nuoširdesnio V.Krėvės kūrybos Azerbaidžane propaguotojo už LAB pirmininką. Šituos dalykus būtina vertinti, puoselėti.

Kalbėdamasis su “Giuniaš” vadovybe susidariau nuomonę, jog M.Gamzajevui dar ir pavydima, nes būtent M.Gamzajevui tenka bendrauti su Lietuvos ir Azerbaidžano šalių prezidentais, diplomatais, premjerais…

S.Nurulajevas man – nei draugas, nei priešas. Tačiau esu tikras, kad įkurdamas savo asociaciją jis tiesiog įlindo ne į savo reikalus. Kiekvienas žmogus privalo užsiimti tuo, ką geriausiai išmano. S.Nurulajevas – verslininkas. Tad ir vadovauk bizniui. O sėkmingai vadovaudamas verslui dar ir finansiškai paremk gražius savo tautiečių darbus. Bet S.Nurulajevas pasirinko kitą kelią. Jis pabandė drumsti vandenį, skaldyti. Beje, dar atsimenu tuos laikus, kai jis save labiau laikė iraniečiu, nei azerbaidžaniečiu, todėl jo priekaištai M.Gamzajevui, kad šis nėra tikras azerbaidžanietis, išties keisti. Galų gale pats M.Gamzajevas niekad nuo nieko neslėpė, jog jo motina – azerbaidžanietė, o tėvas – etninis Azerbaidžano lezginas. Reikia tik džiaugtis, kad šis vyras visa širdimi myli Azerbaidžaną. Žodžiu, niekaip nesuprantu, kodėl azerbaidžaniečių draugijai Lietuvoje negali vadovauti lezginiško kraujo turintis M.Gamzajevas? Juk jei atidžiau pažvelgsime į dabartinę paties S.Nurulajevo šeimą, tai suprasime, jog jo naujoji žmona – nei azerbaidžanietė, nei lezginė, nei – musulmonė. Vadovaujantis S.Nurulajevo logika, jo paties vaikai jau nebegalės vadovauti jokiai azerbaidžanietiškai draugijai, nes nėra grynakraujai azerbaidžaniečiai. Bet juk tai – nesąmonė. Lietuvoje gyvena ir daugiau azerbaidžaniečių, kurie sukūrę mišrias šeimas. Tad ir jų vaikams jau nebus galima vadovauti azerbaidžanietiškoms organizacijoms? Patikėkit, S.Nurulajevo peršama rasinio tyrumo koncepcija kvepia tuo, kas net padoriose kompanijose įvardijama labai negražiais žodžiais.

Gal M.Gamzajevo bendrijai bando pakenkti  kai kurios prorusiškos ir proarmėniškos jėgos, pavyzdžiui, nepatenkintos jo principinga, aiškia pozicija dėl Kalnų Karabacho? Juk Lietuvoje gyvenantys kai kurie armėnai buvo labai nepatenkinti, kad M.Gamzajevo iniciatyva lietuviškoji spauda galų gale įsiklausė ir į azerbaidžaniečių versiją dėl Kalnų Karabacho tragedijos? Be to, kalbėdamasis su ponu S.Nurulajevu ir jo šalininkais išgirdau įdomių užuominų, esą “Giuniaš” su Lietuvoje gyvenančiais armėnais nesipyksta, o draugauja.

Mūsų organizacijos nariai su armėnais irgi bendrauja, bet, kaip sakoma, “nei per daug arti” ir tikrai “ne komerciniais tikslais”. Tiesiog palaikome dalykiškus, konstruktyvius santykius. Broliautis nesiruošiame. Kitaip mes negalime. Dar neišdžiuvo Kalnų Karabache pralieto azerbaidžanietiško kraujo upeliai. Dar net neaišku, ar kada nors atgausime iš mūsų klasta ir brutalia jėga atimtas žemes. Dar nežinia, ar mūsų kada nors bus atsiprašyta. Juk čia pirmuoju smuiku groja Rusija. Ji didžiausia kaltininkė, kad mes praradome Kalnų Karabacho žemes. Armėnai vieni tikrai mūsų nebūtų įveikę. Todėl manau, kad M.Gamzajevą iš visuomeninio politinio gyvenimo išstumti nori ne tik kai kurios armėniškos, bet ir rusiškos politinės jėgos. Mat Kremliui šiandien naudinga neapibrėžta padėtis dėl Kalnų Karabacho. Kremliui Kalnų Karabacho tragedija – puikus kozyris, kurio pagalba jis sėkmingai šantažuoja  ir Azerbaidžaną, ir Armėniją.

Ar tiesa, kad azerbaidžaniečiai Lietuvoje skaldomi dar ir materialinėmis vilionėmis?

Mūsų bendrijos pirmininko bėda ta, kad jis nėra verslininkas ir neturi milijonų. Todėl anai pusei žymiai lengviau vilioti tautiečius pažadant darbą, butą ar automobilį. Todėl kai kuriems menkiau išsilavinusiems azerbaidžaniečiams įspūdį daro ne M.Gamzajevo literatūriniai vertimai, publikacijos spaudoje, knygos, o, sakykim, anųjų pažadai duoti pelningo darbo. Kai kurie azerbaidžaniečiai iš mūsų bendrijos išėjo tik todėl, kad išėjusiems buvo siūloma materialinių gėrybių. Tiesa, kai kurie jau suprato, kad buvo tiesiog apgauti. Kadangi suteiktas darbas tebuvo trumpalaikis, o pažadai apie butą ar automobilį taip ir liko neįgyvendintais pažadais.

Kai kas mano, kad oficialusis Baku M.Gamzajevui kasmet atseikėja gražaus pinigėlio už jo aktyvią, politinę veiklą?

O, tokius prasimanymus M.Gamzajevo priešininkai itin noriai skleidžia. Taigi pirmininko nedraugai gviešiasi ne tiek kultūrinės, politinės, visuomeninės veiklos, o tų milijonų, kuriuos Azerbaidžanas neva perveda mūsų pirmininkui. Tačiau realybė – kur kas proziškesnė. Azerbaidžanas neskiria lėšų Lietuvoje veikiančiai azerbaidžaniečių bendruomenei. Ir Lietuva, be abejo, nesimėto pinigais. Remiami tik konkretūs projektai, ir tai – ne visuomet. Ir ne taip gausiai, kaip derėtų. Mūsų pirmininkui ne kartą teko pačiam iš savo kišenės padengti kai kurias išlaidas. Nors jis pats nėra turtingas. Juk šiais laikais visi humanitarinių mokslų ragavę žmonės nėra milijonieriai.

Ar įmanoma didesnė vienybė tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių?

Tikrai būtų labai šaunu, jei mes susivienytume. Tačiau tikriausiai ši nuostata liks neįgyvendinta. Beje, jei jau vienytis, tai tik ne taip, kaip mano S.Nurulajevas. Ne M.Gamzajevas turi eiti pas S.Nurulajevą, o “Giuniaš” azerbaidžaniečiai turėtų prašyti priimami į Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją. Bet karti gyvenimiška patirtis sako, kad su tokiais geriau neturėti jokių reikalų, nes išskyrus intrigas nieko gero iš to nebus. Mano toks požiūris: tegul jie sau gyvena kaip išmano, rengia savo asmeninio pobūdžio pasisėdėjimus prabangiose kavinėse. Tik tegul nešmeižia mūsų, nepasakoja apie mus nebūtų dalykų. O savo tautiečiams linkėčiau stoti į aukštąsias mokyklas, universitetus ir siekti aukštojo išsilavinimo, kadangi prekiaudami Gariūnų turgavietėje jie nepadės nei savo tikrąjai tėvynei Azerbaidžanui, nei savo antrąjai tėvynei Lietuvai.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Lietuvoje nuo seno gyvenantis azerbaidžanietis Mamed Ragim Kerimli.

(Bus daugiau)

2010.04.06


Prisijunkite prie diskusijos