Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos „konkurentai“ ( 2 )


Print

Šiandien visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąją straipsnio “Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos “konkurentai” dalį, pasakojančią apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių viltis, rūpesčius ir… nesutarimus. Pirmuosiuose rašiniuose daugiausiai vietos skyrėme buvusio VSD darbuotojo Imanto Meliano įžvalgoms, kas, kodėl ir kokiais būdais skaldo Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Taip pat domėjomės, ką apie azerbaidžaniečių bendrijos skaldymą mano Lietuvoje nuo 1980-ųjų gyvenantis Mamedas Ragimas Kerimli.

Azerbaidžanietiškai temai skiriame ypatingą dėmesį, kadangi turime įtarimų, esą nesutarimus tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių gali sumaniai ir klastingai inspiruoti Lietuvai nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos. Juk Rusija labai nenori, kad tarp lietuvių ir azerbaidžaniečių tautų nusistovėtų draugiški santykiai.

Azerbaidžanietiška problematika domimės dar ir dėl to, kad, visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt duomenimis, Rusijos slaptosios tarnybos skaldyti bando ir kai kurias kitas Lietuvai lojalias, lietuvių pasitikėjimą turinčias ir tuo pačiu sėkmingai Lietuvoje veikiančias bendrijas. Todėl detaliai išanalizavę padėtį azerbaidžaniečių diasporoje manome suvoksią, kur esama dirbtinių pastangų kiršinant azerbaidžaniečius, o kur – nesutarimai tarp azerbaidžaniečių padiktuoti įžeistų asmeninių ambicijų, pavydo, savanaudiškumo, egoizmo. Šiandien mūsų svečiai – Lietuvoje nuo seno gyvenantys azerbaidžaniečiai Ragimas Sadijevas, Mahalas Mamadovas ir Nadžafas Musajevas.

Ragim Sadijev

Sakykite, nuo kada gyvenate Lietuvoje? Jūs – profesionalus policijos pareigūnas, vidaus reikalų ministerijos sistemoje išdirbęs daugiau nei 25-erius metus?

111.ragim sadijev

Į Lietuvą gyventi atvykau 1977-aisiais metais. Nuo to laiko ir gyvenu Jūsų šalyje. Visą laiką dirbau Vidaus reikalų sistemoje. 1990 – 1991-aisiais metais perėjau į Lietuvos pusę, nors iš neoficialių šaltinių žinojau, jog būčiau mielai priimtas į liūdnai pagarsėjusio Makutinovičiaus gretas. Nuo 2003-iųjų metų – pensijoje. Tiek metų praleidęs Lietuvoje puikiai pažįstu čia gyvenančius azerbaidžaniečius. Pažįstu kaip nuluptus, deja, ne visuomet – iš gerosios pusės. Prisipažinsiu, dirbdamas aukšto rango VRM pareigūnu sukaupiau daug informacijos apie nusikalsti linkusius, dėl vienų ar kitų priežasčių kalėjusius asmenis, taip pat – ir savo tautiečius.

Ar tiesa, kad tarp Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nėra vienybės, kad Jūs tarpusavyje kiršinami?

Kiršinami įvairiausiais būdais. Štai aš į Lietuvą, nors esu tikras azerbaidžanietis, atvažiavau iš Armėnijos, kur nuolat buvau persekiojamas dėl savo tautybės. O čia, kai nepanorau dalyvauti S.Nurulajevo asociacijoje ir parėmiau nuo seno veikiančią Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją, išgirdau įvairiausių gandų, girdi, esu ne azerbaidžanietis, bet armėnas. Ir apie Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininką Mahirą Gamzajevą buvo paskleista įvairiausių gandų, esą jis nėra tikras azerbaidžanietis, nes jo tėvas – etninis Azerbaidžano lezginas. Šios informacijos platintojai tarsi norėjo įrodyti, jog mūsų pirmininkas negali vadovauti azerbaidžaniečių bendrijai.

Bet privalau pabrėžti, jog pirmininkas niekad nuo nieko ir neslėpė, jog turi lezginiško kraujo. Jis visąlaik didžiavosi, jog jo motina – azerbaidžanietė, o tėvas – lezginas (tai – viena iš vietinių Azerbaidžano tautų). Ir mes labai džiaugiamės, kad lezgino sūnus visą savo sielą, energiją ir žinias atiduoda garsindamas Azerbaidžano vardą. Tad mus bando suskaldyti ir aiškinantis, kas yra tikras, o kas netikras azerbaidžanietis. Tarsi maišytus azerbaidžaniečius derėtų atstumti. Jei vadovausimės tokia nuostata, daugelis Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nėra tikri azerbaidžaniečiai, nes yra sukūrę mišrias šeimas. Tokiu atveju ir S.Nurulajevas negali vadovauti azerbaidžanietiškoms organizacijoms, nes kadaise gyrėsi esąs iranietis, o dabar vedęs ne azerbaidžanietę ir net ne musulmonę. Vadovaujantis sveiku protu, sunku suvokti, kam S.Nurulajevas eskaluoja šią temą?

Atvirai kalbant, būtų labai įdomu sužinoti, ar paties S.Nurulajevo vaikai laisvai kalba azerbaidžanietiškai? Jei dar prisimintume S.Nurulajevo sūnaus iš pirmosios santuokos Emilio kriminalinę veiklą Lietuvoje, tai būtent S.Nurulajevas neturi moralinės teisės kritikuoti vadinamųjų “netikrų azerbaidžaniečių”. Tokiais atvejais, kaip sakoma, geriau patylėti. Jam nederėtų šios temos kelti dar ir dėl to, kad jo asociacijoje – daug azerbaidžaniečių, kurie nėra grynakraujai  azerbaidžaniečiai, kurie vedę ne azerbaidžanietes ir net ne musulmones. Štai S.Nurulajevo “ginklanešys” Gara Nasirovas. Kadaise šis vyras buvo vedęs ne azerbaidžanietę, net ne musulmonę, susilaukė vaikų. Kas dabar jo vaikai? Azerbaidžaniečiai? Musulmonai? Labai abejoju. Štai kitas “ginklanešys” Abulfas Tagirov – etninis Azerbaidžano talyšas. Jo žmona – ne talyšė, ne azerbaidžanietė, ne – musulmonė. Tad kokios tautybės jo vaikai? Štai Alizaminas Mamedovas save oficialiai laiko azerbaidžaniečiu, bet kažkodėl įkūręs personalinę įmonę “Kurdas”. Todėl kai kas spėlioja, kodėl jis savo firmą pavadino ne “Azerbaidžanietis”, bet “Kurdas”. Kai kuriuose S.Nurulajevo asociacijos narių susitikimuose dalyvaudavo Tofig Šafijev. Mano manymu, jo motina ir žmona – ne azerbaidžanietės. Bet nejaugi dėl šios aplinkybės jis negali laikyti savęs azerbaidžaniečiu? Kai kurie S.Nurulajevo aplinkos žmonės yra vedę romų tautybės moteris. Šį sąrašą būtų galima pratęsti. Tačiau šiuos pavyzdžius pateikdamas nenoriu nieko įžeisti, įskaudinti, pažeminti. Visos tautos, visos tautybės – garbingos, gražios, vertos pagarbos. Kiekvienas save laikyti gali kuo tik nori. Ir mes privalome gerbti bet kokį pasirinkimą. Bet kodėl asociacijos “Giuniaš” nariai neduoda atkirčio S.Nurulajevui, kai šis smulkmeniškai gilinasi į M.Gamzajevo kilmės reikalus? Kodėl jie nedrįsta S.Nurulajevui pasakyti: vadinamąją rasinio tyrimo koncepciją reikia mesti į šalį, kadangi šitaip elgiantis labai greitai tapsime fašistais.

Jei lygintume Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos ir asociacijos “Giuniaš” nuveiktus darbus, šis palyginimas būtų ne “Giuniaš” vadovo naudai?

Atėjau į bendriją 1997-aisiais. Nuo 2002 metų pradėjau aktyviau dalyvauti Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos veikloje. Iki tol bendrijos veikla domėjausi, bet nebuvau aktyvus narys. M.Gamzajevas iš kitų Lietuvos azerbaidžaniečių išsiskiria savo erudicija, išsilavinimu. Vienintelė jo klaida buvo ta, kad savo laiku jis per daug arti prisileido S.Nurulajevą. Mano supratimu, S.Nurulajevas nenorėjo nuoširdžiai paremti mūsų organizacijos. Jo tikrasis tikslas buvo išsiaiškinti pirmininko ryšius. O kai suvokė, kaip jis vadovauja Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijai, su kokiais politikais Lietuvoje ir Azerbaidžane jis palaiko ryšius, kokie jo kontaktai su kitomis Lietuvos tautinėmis bendrijomis, su Azerbaidžano ambasada Lietuvoje, – tada pabandė mūsų vadovą nuversti. Laimė, nepavyko.

Susitikimas su S.Nurulajevu ir jo šalininkais paliko slogų įspūdį. Per kelias valandas trukusį pokalbį S.Nurulajevas taip ir nesugebėjo įvardinti nė vieno reikšmingesnio “Giuniaš” nuveikto darbo. Užtat be perstojo kritikavo M.Gamzajevą.

Čia tokia taktika: save – aukštinti, oponentus – su žemėmis maišyti. Mano supratimu, S.Nurulajevas – vienas iš tų, kurių mėgsta girtis neva dideliais ryšiais su svarbiais politikais. Ne sykį pačiam teko girdėti, kaip S.Nurulajevas giriasi svarbiais kontaktais su svarbiais žmonėmis bei savo firmos paslaugomis, suteikiamomis Lietuvos elitui. Omenyje turiu plastikinių langų statymą. Sovietmečiu S.Nurulajevas gyrėsi vienokiais ryšiais, nepriklausomoje Lietuvoje – jau kitokiais. Sovietmečiu girdėjau, kaip S.Nurulajevas gyrėsi, esą aš, Ragimas, gaudau kriminalinius nusikaltėlius, o jis gaudo kiek kitokio pobūdžio nusikaltėlius. Nepriklausomoje Lietuvoje jau gyrėsi medžiojantis su aukšto rango VSD pareigūnais, pavyzdžiui, su Andriumi Tekoriumi. Taigi jis savo vertę nuolat kėlė, save aukštino, kūrė apie save įvaizdį, esą jis stambus verslininkas, ekonomistas, o apie mūsų bendrijos pirmininką ilgainiui pradėjo skleisti visokius prasimanymus. O juk kai kurie azerbaidžaniečiai prisimena laikus, kai ponas S.Nurulajevas pats prastai kalbėjo azerbaidžanietiškai. Tik vėliau jis pramoko ar prisiminė azerbaidžaniečių kalbą.

S.Nurulajevo gyvenime kai kurių įtartinų, iki galo neišnarpliotų epizodų, kuriais aš domėjausi kaip profesionalus policininkas. “Giuniaš” vadovas kadaise turėjo neva labai brangų medžioklinį šautuvą, kurį apdraudė milžiniška pinigų suma, siekusia apie 600 tūkst. litų. Tą ginklą vėliau iš jo pavogė. Bet kai šautuvas atsirado, S.Nurulajevas kažkodėl jo nenorėjo perpirkti už žymiai mažesnę sumą. Mes, kriminalistai, turėjome įtarimų, kad to šautuvo tikroji vertė – vos 5 ar 6 tūkst. litų.

Įtartinos ir gaisro, kurio metu Naujojoje Vilnioje sudegė S.Nurulajevo ofisas ir gamykla, priežastys. Privalau pabrėžti, jog S.Nurulajevas dar gerokai iki gaisro rašė pareiškimus teisėsaugai, esą jam kažkas grasina. O paskui kilo gaisras. Narpliodami šią istoriją mes turėjome įtarimų, jog tas gaisras S.Nurulajevui vargu ar buvo labai nuostolingas.

Ar tiesa, kad S.Nurulajevas, pradėjęs draugauti su Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininku, iš tikrųjų siekė tik perimti jo žinias, ryšius? Ar S.Nurulajevas norėjo užimti bendrijos pirmininko pareigas?

Perversmą Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijoje S.Nurulajevas norėjo padaryti maždaug prieš ketverius – penkerius metus. Kai kuriems azerbaidžaniečiams S.Nurulajevas žadėjo surasti darbą arba įdarbinti savo įmonėje, todėl keli azerbaidžaniečiai, ypač menkesnio išsilavinimo, pasidavė šioms vilionėms. Jiems imponavo, kad S.Nurulajevas gali pavaišinti šašlykais ir tautine sriuba, o M.Gamzajevas – ne.

Kai perversmas nepavyko, S.Nurulajevas įkūrė savo asociaciją “Giuniaš”, kuri gyrėsi užsiimsianti grandioziniais darbais. Tačiau nieko iš to neišėjo. Jų veikla apsiriboja pasisedėjimais kavinėse ar restoranuose Azerbaidžanui svarbiomis dienomis. Pats S.Nurulajevas yra išsiskyręs, vienas jo sūnus turėjo didelių problemų su teisėsauga, dabar jis sukūręs kitą šeimą, vedęs žymiai jaunesnę moterį, tačiau jis visuomet sau leidžia pabrėžti, esą ne jis, o būtent M.Gamzajevas kažkoks keistas, nes neturi šeimos.

Galiu prisiminti vieną svarbų atvejį, kai S.Nurulajevas į Lietuvą atvykusiam Azerbaidžano prezidentui Ilchamui Alijevui žadėjo, jog netrukus Vilniuje jo iniciatyva ar jo dėka bus pastatytas daugiaaukštis, kur galės rinktis Lietuvos azerbaidžaniečiai. Prie šio projekto prisidės būtent jis, S.Nurulajevas. Tada kažkas iš azerbaidžaniečių sušuko, kad S.Nurulajevas meluoja, kad jo žodžiais tikėti negalima. Tie, kurie tvirtino, jog S.Nurulajevas meluoja, buvo teisūs. Jokio daugiaaukščio, jokio vienaaukščio ar kokio kitokio namo jis nepastatė. S.Nurulajevas taip pat yra gyręsis, jog būtent jis surengė tuometinio Lietuvos VSD vadovo Arvydo Pociaus, kuris, kaip paaiškėjo, yra buvęs KGB rezervo karininkas, kelionę į Baku.

Mahal Mamadov

Kaip Jūs vertinate S.Nurulajevo veiklą?

333.mahal_mamadov

Lietuvoje gyvenu maždaug nuo 1991-ųjų. Pažįstu nemažai azerbaidžaniečių. Galiu drąsiai pasakyti, jog S.Nurulajevas pavydi M.Gamzajevui, kad šis sugeba surengti reikšmingas konferencijas, diskusijas, kad rašo straipsnius Lietuvos ir Azerbaidžano spaudoje, rengia vertingas knygas, kad aktyviai dalyvauja Lietuvos ir Azerbaidžano visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Mūsų pirmininkui ši veikla sekasi, o “Giuniaš” vadovui – ne. Štai ir visa paslaptis, kodėl kilo šis konfliktas. S.Nurulajevas nori ir garbės, ir mano, jog užėmęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko postą, galės prašyti finansinės paramos iš Lietuvos, Azerbaidžano. Žodžiu, bandymų nurungti mūsų pirmininką buvo ir anksčiau. Kadaise savo organizaciją buvo įkūręs toks liūdnai pagarsėjęs Ibrahimas Gulijevas. Nieko nepavyko. Jie tik kavinėse pasėdėdavo, beje, į tokius vakarus, kad žmonių būtų kuo daugiau, net romų (čigomų) tautybės žmonių pasikviesdavo. Bet apart pasisėdėjimų kavinėse nieko daugiau nenuveikė.

Nadžaf Musajev

Ar tiesa, kad Jūs visą gyvenimą dirbote tiek Lietuvos, tiek Azerbaidžano Vidaus reikalų ministerijoje, kad asmeniškai seniai pažįstate “Giuniaš” vadovą S.Nurulajevą?

222.nadzaf_musajev

Lietuvoje gyvenu maždaug nuo 1977-ųjų. Tiesa, vėliau buvau grįžęs į Baku keleriems metams. Į Lietuvą vėl sugrįžau 1996-aisiais. Taigi Lietuvoje, jei neskaičiuosime pertraukos, gyvenu apie 30 metų. Taip, esu policininkas profesionalas, turiu patirties, kurią sukaupiau per pastaruosius dešimtmečius. Dirbdamas VRM struktūrose, užėmiau svarbias, atsakingas pareigas. Kaip ir Ragimas Sadijevas, per pastaruosius keletą dešimtmečių sukaupiau daug žinių apie Lietuvoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Kai kurie iš jų man yra atvirai pasakoję apie savo klystkelius.

Kas kaltas, kad tarp Lietuvos azerbaidžaniečių nėra vienybės?

Kad vienybės tarp azerbaidžaniečių nėra – tas tiesa. Ir man skaudu tai pripažinti. Todėl ilgokai Lietuvos azerbaidžaniečių veikloje nedalyvavau. Tik iš šalies stebėjau. O S.Nurulajevą pažįstu seniai, dar nuo sovietmečio, kai šis dirbo “Neries” gamykloje cecho viršininku. Pažinojau dar ir tada, kai gyvenome Baku. Jei Jūs klausiate, kokios jo teigiamos savybės, tai aš tokių savybių nematau. Jų nėra. Jis – pagyrūnas. Nenoriu nei jo girdėti, nei jo matyti. Jis anksčiau save iraniečiu laikė, visąlaik mėgo girtis nebūtais pasiekimais, darbais, ryšiais. Jo tėvas dar sovietmečiu yra pasakojęs, esą turi kontržvalgybos pulkininko ar papulkininkio laipsnį, esą ne kartą buvo susitikęs su SSRS valdžios atstovu Gromyka, esą buvo prorusiškai, prokremliškai nusiteikusio Piševari režimo adjutantu. Tas Piševari Stalino parėdymu 1945-aisiais bandė įkurti prokomunistinę Azerbaidžano valstybę Irano pietuose, tačiau Maskvos remiama marionetinė respublika išsilaikė tik vieną mėnesį.

Kaip Jūs vertinate S.Nurulajevo visuomeninę veiklą?

S.Nurulajevas bandė dalyvauti Lietuvos azerbaidžaniečių veikloje, bet jo tikrieji tikslai buvo visai kiti: perimti Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko ryšius ir jį išstumti, užimant jo postą. Užimdamas pirmininko pareigas S.Nurulajevas greičiausiai manė, jog tada gausiąs didelės finansinės paramos ir iš Baku, ir iš Vilniaus. O kai nepasisekė nuversti, pradėjo įvairiausiais būdais mus šmeižti. Puikiai prisimenu, kai į Lietuvą atvykusiam Azerbaidžano prezidentui jis girdamasis rodė kažkokio dangoraižio nuotrauką, esą ten veiks azerbaidžaniečių asociacija. Aš tada sušukau: jis meluoja, pone Prezidente, netikėkite jo žodžiais. Dar vienas azerbaidžanietis irgi sušuko: meluoja. Tuos žodžius girdėjo ir šiandieninė Azerbaidžano ambasadorė Lietuvoje. Tas susitikimas įvyko 2007-ųjų metų rugsėjo mėnesį “Astorijos” viešbutyje. Įdomiausia, kad po tokių kaltinimų S.Nurulajevas nepuolė prieštarauti, neišėjo iš susitikimo. Perspėję Prezidentą buvome teisūs. Prabėgo keleri metai, o pastato tai nėra.

Jei atvirai kalbant, M.Gamzajevas ir S.Nurulajevas yra du nepalyginami dalykai. M.Gamzajevas – intelektualas, nuoširdžiai sergantis dėl Lietuvos ir Azerbaidžano reikalų, o S.Nurulajevas – jo priešingybė. Jei S.Nurulajevas net prezidentui dalino neįgyvendinamus pažadus, tai kokių nebūtų dalykų jis gali pripasakoti žemesnio rango politikams, verslininkams? Jis giriasi ir gerais santykiais su Lietuvoje veikiančia Azerbaidžano ambasada, ir tvirtino, jog Algirdui Brazauskui parašė dokumentą, kaip plėtoti ekonomiką, ir kad turi puikų ekonominį išsilavinimą, ir kad yra vienas iš Azerbaidžano valstybės biudžeto rengėjų. Nors mes neabejojame tik dėl vieno: jis tikrai yra baigęs technikumą, kur įgijo suvirintojo specialybę. Bet baisiausia, kad savo netikrais pažadais, vilionėmis jis skaldo azerbaidžaniečių bendriją, kad kenkia mūsų vienybei.

Mano supratimu, S.Nurulajevas nesugeba susitvarkyti net savo šeimoje. Esu liudininkas labai nemalonios scenos, kai S.Nurulajevui antausį skėlė jo sūnus iš pirmosios santuokos – Emilis. Tą sceną mačiau savo akimis…

Redakcijos prierašas.

Portalo Slaptai.lt kalbinti asmenys pabrėžė, kad lezginiškos kilmės “inkriminavimas” Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkui yra absurdiškas, juolab kad S.Nurulajevo abi žmonos nėra azerbaidžanietės, o jo vaikai – greičiausiai nemoka (arba prastai moka) tėvo kalbos. Bet ne tai svarbu – normalūs Lietuvos azerbaidžaniečiai visai nenori kurti čia dar vieno tautinio geto, labai panašaus į Kirtimų.

Manome, kad malonusis skaitytojas nekaltins šio straipsnio rengėjų pernelyg gausios faktografijos pateikimu. Tiek daug vietos liudininkų nuomonei išreikšti suteikėme tik todėl, kad kiekvienas pats galėtų susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta Lietuvos azerbaidžaniečių gretose. O vyksta čia nuožmi kova tarp pilietiškumo ir egoizmo, tarp kūrybiškumo ir banalios destrukcijos.

Tai – dar ne paskutinis mūsų susitikimas. Ilgainiui ketiname pateikti dar pikantiškesnių detalių apie kai kuriuos čia paminėtus liūdnos šlovės personažus.

Gintaro Visocko nuotraukose: Lietuvos azerbaidžaniečiai Ragim Sadijev, Mahal Mamadov ir Nadžaf Musajev.

2010.04.12


Prisijunkite prie diskusijos