Lietuvos karžygiai – Lietuvos žydai


Print

“Piliečiai! Imkitės už ginklų, aukokite pinigų, daiktų, visa, kas tik gali palengvinti kariuomenei, kas gali sustiprinti kraštą kovoje su priešais”.

Tai yra Kauno advokato, žydų visuomenininko, Lietuvos steigiamojo seimo nario Ozerio Finkelšteino atsišaukimas lietuvių kalba (taip pat – ir jidiš kalba) į Lietuvos žydų visuomenę, 1920 m. spalio 9 d. lenkų Želigovskio divizijai užgrobus Vilnių ir pasikėsinus į visą Lietuvą.

Tarp tų, kurie 1918–1923 m. Nepriklausomybės kovose kančiomis ir krauju išpirko Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, buvo ir žydų. Kauno choralinėje sinagogoje, garbingoje vietoje, kabojo didelė juodo marmuro lenta, kurioje aukso raidėmis įkalti vardai – maždaug 60 žydų jaunuolių, žuvusių kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės.

Tarp tų vardų įrašytas ir Robinzonas Leizeris, kuris žuvo kovoje prieš lenkus 1920 m. rudenį netoli Druskininkų. Leizerio bendražygis, kuris kovėsi kartu su Leizeriu ir pateko į lenkų nelaisvę, nušviečia paskutines Leizerio valandas. Pasiūlęs Leizeriui trauktis nuo gausesnio lenkų būrio, Leizeris atsisakė, pareikšdamas: ,,Juk rezultatas aiškus – mirtis arba nelaisvė. (…) Verčiau mirti negu patekti į nekenčiamų lenkų nagus.”

Visi, kurie pasitraukė, naujoje vietoje kovėsi toliau: ,,Gynėmės iki paskutiniųjų, kol bebuvo galima ir štai… patekome į priešų nelaisvę. Nuginkluoja mus ir rikiuoja. Bet vis dar girdėti trenksmingi šautuvų šūviai. Draugas Robinzonas Leizeris dar nenustojo vilties gintis ir tebešaudo. Jo taiklaus šūvio nudėtas puolė mums po kojų vienas lenkų karininkas. Robinzonas Leizeris buvo apie 50 žingsnių nuo mūsų. Šautuvą laikydamas prie krūtinės, liepsnojančiu veidu taikydamas į priešą, šaukė: viens, du, trys… Įnirtę lenkų karininkai bėgo prie nežinomo jiems drąsuolio, rėkdami “pšiakrėv”. Jų iš brauninkų buvo nukautas mūsų draugas Robinzonas Leizeris, kuris ir liko ten pat gulėti.”

Lietuvos žydai, save vadindami “litvakais”, Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos, bet patys stojo į partizanų būrius Lietuvą ginti – Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių. Joniškyje 1919 m., kai Lietuva dar neturėjo savo kariuomenės, patys žydai įsteigė, aprūpino ir išmaitino žydų savanorių batalioną. Kai pagaliau buvo paskelbta kariuomenės mobilizacija, šis iš anksto paruoštas žydų batalionas buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės kareivių būrių.

Joniškio žydas J. Šapiro 1934 metais šitaip rašė apie to bataliono įkūrimą: “Bendras istorinis kelias žydų ir lietuvių, amžiais vilkusių tą patį carų jungą, sužadino mumyse, Lietuvos žyduose, vienodo abiejų tautų likimo sąmonę bei pasiryžimą kartu iškovoti laisvą nepriklausomą valstybę (…) [Aš] pradėjau plačią žydų savanorių verbavimo akciją. Šiuo tikslu aplankiau keletą vietų, aiškinau, tikinau, ir žydų jaunuomenė pasipylė būriais. (…) Kai kurie anų pirmųjų pasišventėlių krito kovoje, ir jų kapai išmėtyti po Lietuvos laukus.”

Volfas Kaganas, pasižymėjęs kovose – vienur prieš bolševikus, kitur prieš bermontininkus, dar kitur prieš lenkus, – buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi du kartus. Vienas jo žygių aprašytas šitaip: “1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus. Priešas buvo išvytas iš Radviliškio.”

Vėliau Lietuvos žydai buvo įsteigę žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjungą, kuri 1934 metais turėjo skyrius 33 vietovėse. Kauno skyriui priklausė 542 nariai. Iš viso žydų karių sąjunga turėjo daugiau nei 3,000 narių. Tarp jų buvo savanorių, savanorių kūrėjų ir Klaipėdos išvadavimo dalyvių. 19 žydų karžygių už pasižymėjimą kovose buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinu, buvo apdovanotų ir kitais medaliais ir ordinais. Du žydai Vyties Kryžiaus kavalieriai, kurie buvo sukapoti lenkų, guli Alytaus žydų kapinėse. Visos žydų kapinės Lietuvoje nukentėjo per vokiečių ir sovietų okupacijas, dabar bandoma surasti tas laidojimo vietas.

Nepriklausomybės karo metais Lietuvos kariuomenėje buvo 9 žydai karininkai. Tarp Lietuvos karo mokyklos pirmos laidos auklėtinių buvo 6 žydai: Goldbergas, Goniondskis, Gotlibas, Gensas, Krisnianskis ir Mogilevskis.

1925 metais Kaune gimęs ir po Antrojo pasaulinio karo Izraelyje apsigyvenęs žydų istorikas Dov Levin, kuris apskritai nėra palankus lietuviams, rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos žydai žinojo, kad jų buitis Lietuvoje buvo geresnė negu kaimynų šalyse ir “todėl lengva suprasti jų bendrą palinkimą tarnauti kariuomenėje ir tokiose patriotinėse sąjungose kaip Vilniaus Išlaisvinimo Komitete, ir kodėl Kauno Hebrajų gimnazijos mokiniai siūlėsi savanoriais tarnauti Lietuvių Šaulių Sąjungoje prieš lenkų legionus, kurie žygiavo į Vilnių”.

Nepriklausomybės kovų metu Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ginklais buvo sunkus uždavinys. Lietuvą tuo laiku iš visų pusių supo priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai ir vokiečiai, kurie dar šeimininkavo krašte. Nors Lietuva ir būtų turėjusi lėšų ginklams, nelabai buvo rasti, kas Lietuvai jų parduotų. Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę į skolą, vadinasi, rizikuoti savo ekonominiu gyvenimu ir net gyvybe, galvojant, kad Lietuva laimės prieš priešus. Taip jis teikė Lietuvos kariuomenei ginklus, šovinius, arklius, vežimus, rūbus, avalynę, duoną.

Tada iš pradžių ir vokiečiai draudė lietuviams steigti savą kariuomenę, tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo karo padėtis. Viename žygyje Šeinas išvyko nelegaliai į Lenkiją supirkti arklių Lietuvos kariuomenei. Varėsi atgal į Lietuvą 25 rinktinius žirgus. Lenkai sučiupo ir atėmė arklius, pats Šeinas pajėgė pasprukti, kitaip jo laukė karo teismas ir sušaudymas. Savaitę slapstęsis Šeinas su savo padėjėjais tamsią naktį išvogė iš arklidžių konfiskuotus arklius ir pagaliau nuvarė juos į Lietuvą. Sakoma, kad Kaišiadoryse vaistininkas Morkūnas siūlė jam 7,500 markių už kiekvieną arklį, bet Šeinas atsisakė ir visus arklius pardavė Lietuvos kariuomenei už sutartą – 5,000 markių už arklį.

Savanoris kūrėjas, Lietuvos kariuomenės organizatorius generolas Vincas Grigaliūnas Glovackis, pats pasižymėjąs kovose, šitaip įvertino Šeiną ir kitus žydus prekybininkus, kurie prisidėjo prie Nepriklausomybės kovų: “Palaikyti naudingus mums ryšius su vokiečiais, supirkinėti ginklus, laikyti slapta nuo vokiečių sandėlius su kariška manta, gabenti ginklus ir pristatinėti (…) Šeinas, Zisle, Frenkelis, Aronsonas ir kiti atlikinėjo šį ypatingą uždavinį su tikra tėvynės meile, statydami savo gyvybę pavojun, nesigailėdami nei lėšų, nei darbo.”

Žydai prie Nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai. Simanas Rozenbaumas, turėdamas didelę įtaką tarp visų Europos žydų, iškėlė ir agitavo už Lietuvos nepriklausomybę Versalio taikos konferencijoje. Taip pat 19 – 20 metų derybose tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos neatsitiktinai Lietuvai pasisekė išsiderėti palankias sąlygas – tarp Lietuvos atstovų buvo litvakas Rozenbaumas, Sovietų Sąjungos pagrindinis atstovas derybose buvo žydas Adolfas Joffe, o Joffes viršininkas buvo litvakas, iš Baltstogės (Bialystok) žydų šeimos Maksim Litvinov.

Žydai pirmaisiais metais aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos politiniame ir valdiškame gyvenime, buvo Steigiamojo seimo nariai, ypatingai rėmė Lietuvą Viniaus klausime. Tačiau netrukus žydų įtaka Lietuvoje pradėjo mažėti. Tai įvyko dėl politinių, ekonominių ir demografinių pasikeitimų Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo. Prie Lietuvos atgimimo Lietuvos žydai buvo prisidėję finansiškai ir politiškai, ir kaip karžygiai kovojo ir žuvo su ginklu rankose, kartu su lietuviais.

JAV lietuvių laikraštis “Draugas”

2010.04.24


Prisijunkite prie diskusijos