Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Rytų Europos studijų centro metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje


Prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Mieli konferencijos dalyviai, šiandien susirinkome kalbėti apie Lietuvą ir tarptautinės politikos pokyčius. Tenka konstatuoti, kad sparčiai keičiasi tarptautinė aplinka: pasaulis virsta, transformuojasi į daugiapolį, auga naujos pasaulinės galios, kurios neturi didelio entuziazmo pritarti tarptautinėms taisyklėms, sukurtoms po Antrojo pasaulinio karo.

Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, dėl įsiklausymo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Bet mus moko mūsų istorija, kad būtent tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ar net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik stebėti pokyčius ar prie jų prisitaikyti, bet ir aktyviai į juos atsakyti.

XXI amžiuje tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas – tai citata iš Jungtinių Tautų Chartijos – niekur nedingo, jis liko esminiu principu ir vertybe, galinčia sukurti tvirtą pagrindą pasaulinei tvarkai ir taikai.

Ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas Stasys Lozoraitis, kurio šviesų atminimą pagerbiame šioje konferencijoje, mūsų šalies teisę į egzistavimą gynė tarptautinės sistemos kritinių pokyčių metu. Sunkiais sovietinės okupacijos metais jis užtikrino valstybės tęstinumą ir palaikė gyvąją jos atmintį.

Šiandien aukščiausi Lietuvos valstybės institucijų tikslai – užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę. Siekdami atsakyti į nūdienos tarptautinės aplinkos pokyčius, turime susitelkti, būti vieningi ir sumanūs.

Mūsų dėmesio ir aktyvių veiksmų šiuo metu reikalauja daugybė išorinių iššūkių. Mūsų akivaizdoje laužoma tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka, įtampą kelia naujų ekonominių galių hegemonijos grėsmė, vienašaliai kai kurių valstybių veiksmai pamina daugiašališkumo principus. Ne tik Sirijoje, Malyje ar kituose tolimuose pasaulio regionuose, bet ir gerokai arčiau Lietuvos, Rytų kaimynystėje, tęsiasi kariniai ir hibridiniai konfliktai, keliantys tiesioginę grėsmę mūsų saugumui. Su dideliu nerimu žvelgiame į žmogaus teisių pažeidimus, tarptautinio terorizmo keliamą grėsmę, neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes.

Kita vertus, esama padėtis tik dar kartą primena, kad esminė Lietuvos saugumo sąlyga – stiprus transatlantinis ryšys. Jį palaiko bendra patirtis, bendros vertybės ir bendri interesai. Todėl nematome priežasčių, kodėl Europos ir Amerikos saitai turėtų silpnėti. Puikiai suprantame, kad Europa negali išlikti vieninga ir saugi be JAV įsitraukimo. Europos vienybė gali tik papildyti transatlantinę vienybę, bet ne ją pakeisti. Nė viena iniciatyva, skaldanti ar silpninanti NATO, negali atnešti daugiau saugumo Europai.

Vis dažniau ir garsiau skambant kalboms, kad Europos gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti atskirai nuo Amerikos, visuomet prisimenu JAV Prezidento žodžius, iškaltus ant Vilniaus rotušės sienos: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tik nuoširdus įsipareigojantis draugas gali pasakyti tokius žodžius. Jie išreiškia Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio esmę ir stiprybę.

Šis kolektyvinės gynybos įsipareigojimas suskamba dar tvirčiau ir stipriau, kai Lietuvos teritorijoje treniruojasi, vykdo pratybas mūsų sąjungininkai. Kartu su Vokietijos vadovaujamo NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais, amerikiečių kariai primena mūsų nedraugams, kad mes nesame ir niekada nebūsime vieni.

Investicijos į gynybą Lietuvai – ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų. Mūsų šalis neturi kito pasirinkimo, tik labai rimtai žiūrėti į savo saugumą. Lietuva jau dabar vykdo įsipareigojimą gynybai skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto, o iki 2030 metų, tikiu, pasieks ir 2,5 procento BVP ribą.

Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Vakarų pasaulis pagaliau turi išmokti Sakartvelo ir Ukrainos pamokas. Rusija pastaruoju metu netgi ėmė kvestionuoti 1940 metais įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją – nors prieš 30 metų dar SSSR Aukščiausioji Taryba pripažino Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus neteisėtais. Visi ankstesni bandymai pažvelgti Rusijos vadovams į akis ir užsiimti saviapgaule nedavė rezultatų. Atsukusi nugarą demokratijai, žmogaus teisėms ir taikaus sugyvenimo principams, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu ne tik Lietuvos, bet ir visos euroatlantinės erdvės saugumui.

Suprantama, negalime už kitus priimti sprendimo grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos. Nepriversime Rusijos to padaryti, jei ji pati to nenorės. Tačiau mes galime ir turime laikytis savo sprendimų – nelegitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų, reikalauti iš jos atsakomybės ir ginti tai, kas yra mūsų, kaip nepriklausomos valstybės, egzistencijos pagrindas. Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio.

Gerbiamieji, rūpindamiesi Lietuvos saugumu ir suvokdami regionines grėsmes, mes taip pat negalime pamiršti savo interesų Europos Sąjungoje. Mums gyvybiškai svarbu efektyviai veikti Bendrijoje ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes. Negalime palikti vietos abejonėms, ar Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.

Ilgalaikiai mūsų šalies siekiai išlieka nepakitę. Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga, orientuota į visų jos narių klestėjimą ir piliečių gerovę. Šių metų vasarą Europos Sąjungos vadovai priėmė ES strateginę darbotvarkę. Lietuvos esminiai prioritetai joje – inovatyvi, įtrauki ir saugi Europa. Turime sutelkti dėmesį į aktualiausias žmonėms temas ir remti svarbias Europos Sąjungos iniciatyvas: tai inovacijos, klimato kaita, vidaus rinkos stiprinimas, hibridinės grėsmės, kaimynystės politika, sienų apsauga. Ypatingą dėmesį skirsiu inovacijų politikos įgyvendinimui ir kovai su klimato kaita.

Europos sostinėse ir institucijose jau prasidėjo diskusijos dėl būsimos Europos ateities konferencijos. „Brexit“ procesas parodė, kad būtinas glaudesnis politikų dialogas su piliečiais, kad reikia veiksmingiau atliepti jų lūkesčius. Todėl diskusijose dėl Europos ateities reikėtų daugiau dėmesio skirti turiniui, o ne Europos Sąjungos institucinės sąrangos stiprinimui.

Nauja ambicinga darbotvarkė turi būti paremta tinkamu finansavimu. Svarbu pažymėti, kad Lietuvai nėra priimtini nauji pasiūlymai dėl daugiametės finansinės perspektyvos, kurie numato drastiškai mažesnį sanglaudos politikos finansavimą. Tokie sumanymai grasina apsunkinti struktūrines reformas ir, deja, įgyvendinti mūsų tikrai netrokštamą „dviejų greičių Europos“ modelį. Visiškai suprantu ir Lietuvos ūkininkus, kurie piktinasi dėl netesimų pažadų mažinti tiesioginių mokėjimų atotrūkį tarp valstybių narių, kas sudaro nevienodas konkurencines sąlygas.

Su tuo susijęs ir Lietuvos pasirengimas pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Mūsų šalis yra tvirtai pasiryžusi siekti tikslo iki 2050 metų visiškai atsisakyti pasenusio taršios ekonomikos modelio. Tačiau Lietuva kartu su Latvija ir Estija siekia atkreipti dėmesį, kad tokio masto permainoms būtinas tvarus finansavimas, kurį reikia numatyti daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Visoms valstybėms narėms turi galioti vienodos taisyklės, įskaitant galimybę pasinaudoti Teisingo perėjimo fondo parama.

Lietuvai siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus 2030 metams, papildomos priemonės gali pareikalauti net 14 milijardų eurų išlaidų. Iš jų beveik 10 milijardų eurų turės ateiti iš valstybės biudžeto. Tai yra didelė kaina, kurios tikrai neįstengsime sumokėti vieni patys. Kita vertus, puikiai suprantame, kad prisitaikymas prie klimato kaitos ir siekis ją neutralizuoti atveria naujų galimybių, siekčiau ir rekomenduočiau išlaidas traktuoti kaip investicijas.

Šiuo metu mes taip pat kliaujamės Europos Sąjungos solidaria valia įgyvendinti kitus ilgalaikius įsipareigojimus – užtikrinti pakankamą tęstinį Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimą ir Kaliningrado specialiosios tranzito programos vykdymą.

Prezidentas dalyvauja Rytų Europos studijų centro organizuojamoje užsienio politikos konferencijoje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Bendrijos narių solidarumo tikimės ir Baltarusijos atominės elektrinės, statomos Astrave, klausimu. Jos statybos yra ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumo problema. Europos Komisija turėtų siekti aiškaus Baltarusijos įsipareigojimo įgyvendinti tarptautines rekomendacijas dėl streso testų dar iki pradedant jėgainės eksploataciją. Europos Sąjunga taip pat turi aktyviai dalyvauti šio proceso stebėsenoje. Sieksime, kad branduolinės saugos užtikrinimas būtų įtrauktas į rengiamą Europos Sąjungos ir Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimą. Nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektros energijai Lietuvos rinkoje vietos nebus, atitinkamai elektros patekimas turėtų būti užkardomas ir Europos Sąjungos lygiu.

Žvelgiant iš platesnių Rytų partnerystės perspektyvų, tenka pripažinti, kad Baltarusija mums kelia unikalių, todėl ir įdomių iššūkių. Laikausi pozicijos, kad ligšiolinė Lietuvos užsienio politikos linija izoliuoti Baltarusiją nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad mes esame pasirengę dirbtinai šildyti santykius. Kad ir kas nutiktų, atidžiai stebėsime, kad nebūtų peržengiamos mūsų užsibrėžtos raudonosios linijos.

Norėtume sulaukti gerų signalų žmogaus teisių srityje. Baltarusijos moratoriumas mirties bausmei būtų pozityvus ženklas ne tik dvišaliuose santykiuose, bet ir daugiašalių santykių plotmėje. Didelį susirūpinimą kelia ir diplomatiniai veiksmai dėl Baltarusijos ir Rusijos tolesnės integracijos, kurie yra gana prieštaringi ir nenuteikia optimistiškai. Manome, kad Baltarusijos suvereniteto išlaikymas šiuo metu kaip niekad aktualus. 

Gražiai prisiminsime neseniai Vilniuje surengtas daugeliui regiono gyventojų brangių 1863 metų sukilimo dalyvių palaikų laidotuves. Į Lietuvos sostinę atvyko ne vien tūkstančiai baltarusių opozicijos rėmėjų, bet ir Baltarusijos vicepremjeras. Šis oficialaus Minsko sprendimas nebuvo nei labai lengvas, nei labai Kremliaus sveikintinas.

Nepaisant sunkumų, kurių iškyla prie rytinių Lietuvos sienų, Rytų partnerystė lieka mūsų užsienio politikos prioritetu. Mums reikalinga stabili, demokratinėmis vertybėmis grįsta erdvė artimiausioje kaimynystėje. Todėl aš pasisakau už Rytų partnerystę, orientuotą į tai, kad asocijuotos valstybės sparčiau vykdytų reformas ir greičiau integruotųsi į Bendrijos vidaus rinką. Neasocijuotoms narėms galime ir turime siūlyti selektyvią sektorinę integraciją ir galimą bevizį režimą – kai bus įvykdytos būtinos sąlygos. 

Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad pastaruoju metu įvairiuose Europos forumuose aš pasigendu dėmesio Rytų partnerystei, susidaro įspūdis, kad šis klausimas lieka politinės darbotvarkės paraštėse, o taip neturėtų būti, nes Europos nusigręžimas nuo Rytų partnerių reikštų stiprią demotyvaciją šalims toliau vykdyti reformas. Jas įgyvendinti nėra lengva, todėl mūsų moralinė parama toms šalims yra be galo reikalinga.

Gerbiamieji, kalbėdami apie tarptautinės aplinkos pokyčius, nuošalyje negalime palikti augančios Kinijos galios klausimo. Ši šalis siekia keisti esamą tarptautinę tvarką ir pritaikyti ją savo reikmėms. Todėl matome būtinybę kartu su euroatlantiniais partneriais koordinuoti bendrą atsaką į Kinijos veiksmus.

Kita vertus, Lietuva nemato kliūčių megzti konstruktyvų dialogą su Kinija ir plėsti dvišalį ekonominį ryšį, kol tai nėra išnaudojama politinei įtakai didinti. Santykiai su Kinija turi remtis abipuse pagarba žmogaus teisėms ir taisyklėmis grįstai tarptautinei tvarkai, taip pat neprieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui ir visos Europos Sąjungos interesams.

Santykių su Kinija dilema puikiai iliustruoja iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos užsienio politika. Turime vertybiškai siekti pagarbos demokratijai ir žmogaus teisėms globaliu mastu ir realistiškai vertinti tarptautinės galių pusiausvyros pokyčius. Turime išlikti savimi, tačiau privalome aktyviai veikti tarptautinių santykių arenoje, siekdami Lietuvai palankių sprendimų. Negalime sau leisti prabangos likti nuošalyje pasyviu stebėtoju.

Su panašiais iššūkiais ir dilemomis susiduria daugelis pasaulio šalių. Tačiau ne visos valstybės taip skaudžiai ir neteisingai nukentėjo XX amžiuje. Ne visų valstybių piliečiai yra priversti ir dabar iš taip arti stebėti, kaip mindomi svarbiausi tarptautiniai susitarimai ir bandoma vėl įvesti stipresniojo teisę.

Negalime ramiai stebėti mums nenaudingų pokyčių. Neketiname nuolaidžiauti agresoriams ar prekiauti universaliomis vertybėmis. Mūsų pusėje yra brangiai kainavusios istorijos pamokos. Mūsų pusėje – tiesa, kurią kažkada nenuilstamai gynė Stasys Lozoraitis. Lyginant su jam tekusiais išbandymais, esame nepalyginti palankesnėje padėtyje. Kurkime aktyvią, vertybėmis ir Lietuvos interesais grįstą užsienio politiką.

Dėkoju Jums už dėmesį.

Lietuvos Respublikos Prezidentas.lt informacija

2019.12.11; 15:06

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.