“Lietuvos VSD “prasnaudė“ KGB veikėjų įsiskverbimą į mums strategiškai svarbias bendroves”


Print

Skandalinga padėtis klostosi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Tiriant galimus piktnaudžiavimus, atskleidžiama nemažai įdomių faktų. Su elektrinės uždarymo projektais susijusią Vokietijos bendrovę “Nukem technologies” valdo Rusijos koncernas, o šios bendrovės atstovu Lietuvoje dirba buvęs KGB darbuotojas (pavardė redakcijai žinoma). Tad gal ir neverta per daug stebėtis, kad kai atominės elektrinės uždarymo darbus vykdo tokios bendrovės, tai tie darbai mažai juda iš vietos, o jiems skirtos Europos Sąjungos lėšos dingsta tarsi skradžiai žemę. Energetikos ministras A.Sekmokas pareiškė, kad Lietuvos specialiosios tarnybos “prasnaudė“ KGB veikėjų įsiskverbimą į Lietuvai strategiškai svarbias bendroves ir dalyvavimą mūsų šaliai itin svarbiuose projektuose.

Tuo tarpu „Lietuvos pašto“ bendrovę purto naujas skandalas. Kovo 30 dieną suimtas šios bendrovės generalinis direktorius Andrius Urbonas. Teigiama, kad suėmimas susijęs su A.Urbono veikla dar 2006 – 2007 metais, kai jis užėmė aukštas pareigas “Hanza-lizingo“ bendrovėje. Įtariama, kad tuo metu A.Urbonas užsiėmė reketu. 2009 metų vasarą buvo pradėtas tyrimas dėl buvusių „Lietuvos pašto“ vadovų ir su jais susijusių verslininkų veiklos. 2009 metų spalio 12 dieną iš pareigų atleistas ir tuometinis bendrovės generalinis direktorius Ernestas Vaidelys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 2006 – 2009 metais buvo atliekamos didžiulės aferos – „Lietuvos pašto“ lėšos buvo pastoviai grobstomos, klastojami dokumentai.

Į žiniasklaidos ir visuomenės akiratį vėl pateko ekspremjeras G.Kirkilas ir jo žentas J.Basalykas. Šie abu veikėjai įvairiose paslaptingose istorijose pasižymėjo dar nuo “Ekspres“ banko veiklos laikų (1993-1996 metų), kai buvęs remonto dirbtuvių suvirintojas J.Basalykas tapo vienu iš pagrindinių banko akcininku. Dar tada iškeltos prielaidos, kad J.Basalykas buvo tarsi priedanga, o jo veiklą dirigavo G.Kirkilas ir keli KGB pulkininkai. Tiesa, palaipsniui G.Kirkilo žentas smarkiai pralobo ir kai kuriose valdžios žinybose pradėjo elgtis tarsi jų vadovas. Įtariama, kad 2009 metų lapkritį J.Basalyko sodyboje prie Šalčios upės įvyko paslaptingas susitikimas. Jame dalyvavo Gediminas Kirkilas, Jonas Basalykas, Juozas Olekas, Justinas Karosas ir Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis.

Daromos prielaidos, kad būtent po šio susitikimo pasirodė G.Jasaičio pareiškimas, kad Generalinės prokuratūros vadovybė persekiojama už V.Pociūno, pedofilijos ir kitas neva “politines“ bylas. Itin svarbus slaptas pasitarimas surengtas 2006 metų vasarą, tada Darbo partijos veikėjo Jono Pinskaus pirtelėje susirinko įtakinga kompanija – tas pats G.Kirkilas, “Dujotekanos“ vadovas R.Stonys, keli Darbo partijos veikėjai ir įtakingi “valstybininkų“ klano nariai. Ne už ilgo Seime buvo pritarta G.Kirkilo kandidatūrai į premjerus, o naujai suformuotoje vyriausybėje daugėjo EBSW klano statytinių. 2006 – 2008 metais Lietuvoje buvo absoliuti vadinamųjų “valstybininkų“ klano įtaka – jie kontroliavo G.Kirkilo vyriausybę, Generalinę prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą.

Atsiranda abejonių ir dėl G.Kirkilo bendražygio Česlovo Juršėno veiklos skaidrumo. Kai kurie įdomūs šio socdemų veikėjo veiklos faktai buvo iškilę gerokai seniau. 1995 metais Č.Juršėnas pasirūpino, kad iš valstybės biudžeto būtų skirta pusės milijono litų suma užsienyje studijuojančiam jo bičiulio sūnui A.Tolvaišui. Už tokią sumą jau galima ne tik studijuoti, o tiesiog lėbauti. O šiuo metu vėl prisimintas 2002 metų pabaigoje priimtas įstatymas, kuriame numatytos lengvatos kontrabandos organizatoriams. 2002 metais vykdant operacijas prieš stambius kontrabandininkų klanus, įkliuvo ir įtakingos V.Karaliaus grupuotės nariai. V.Karaliaus globėjai ėmė organizuoti gynybą, Seime netrukus pasirodė įstatymo projektas, kuriame numatytas bausmių sušvelninimas kontrabandininkams. Vienu iš šio projekto autorių buvo Č.Juršėnas.

Pastaruoju metu dažnai pabrėžiama, kad nors Lietuvoje yra daug problemų, bet didžiulis šio laikmečio pasiekimas, kad mūsų šalyje egzistuoja laisva rinka. Tačiau pažvelkime, ar tikrai tai laisva rinka ar tik jos imitacija? Energetikos sferoje, mažmeninės prekybos maisto produktais ir prekybos metalais srityse dominuoja monopolijos. Net prekybos meno dirbiniais srityje regimi akivaizdūs monopoliniai dėsniai. Tad vargu ar šiuo metu Lietuvoje egzistuojančią ekonominę sistemą galime pavadinti laisva rinka. Jei žmonės už šildymą moka po 600 – 900 litų per mėnesį (tokios sumos – tai mėnesio pensija, darbininko ar kultūros darbuotojo mėnesio alga), ir neturi alternatyvų, iš kur gauti pigesnę šilumą, tokios rinkos laisva nepavadinsi. Džiaugiasi tik tie, kuriems per didelius vargus pavyko atsijunti nuo monopolistų primesto šildymo. Naudodamiesi elektros prietaisais, už 60 – 80 kvadratinių metrų ploto buto apšildymą žmonės sumoka tik 250 – 350 litų per mėnesį. Iš žmonių surinktų pinigų mokamos astronominės algos energetikos įmonių vadovams, kurių pajamos siekia 13 – 25 tūkstančius litų per mėnesį. Jie sau už “gerą darbą“ dar pasiskiria po kelias premijas per metus. Tad tokios vietos – tai tikros „aukso kasyklos“, „lietuviškas Eldoradas“.

Antirinkos pamatas – monopolinių dėsnių įsigalėjimas. Energetikos sferoje “Rubicono“ ir “Dujotekanos“ bei “Gazpromo“ valdomos įmonės tiesiog diktuoja savo sąlygas, susikūrė iškreipta energetikos rinka. Juk šilumos kainos Taline ir Rygoje gerokai mažesnės nei Vilniuje. Rygoje šilumos kainos mažesnės net trečdaliu, Taline – 20 procentu. O atlyginimai Estijoje gerokai didesni, didelės dalies vietos gyventojų pajamos siekia nuo 500 iki 800 eurų per mėnesį. Ką jau bekalbėti apie lietuviškos antirinkos metodus sveikatos apsaugos ir švietimo bei mokslo sistemose. Šiose sistemose nuo 2009 metų įvestas vadinamasis “krepšelių“ metodas nepasiteisina, tai ir suprantama, juk ligoninė ar mokykla – tai ne turgus ar parduotuvė. Sveikatos apsaugos įstaigos toliau griaunamos, o tai, kad naikinama aukštųjų mokyklų autonomija, visai skandalinga.

Valdžią universitetuose perims tarybos, kuriose didelę dalį narių sudarys kapitalizmo rykliai. Tad gali susidaryti įdomus vaizdas – universitetų tarybose posėdžiaus EBSW klano, “Rubicono“ veikėjai ar jų statytiniai, o studentams ir toliau už mokslą teks mokėti didžiules duokles – nuo 6 iki 16 tūkstančių litų per metus. Kai tuo tarpu, sakysime, Vokietijoje daugelyje universitetų studentai moka nuo 300 iki 600 eurų už metus ( nuo 1035 iki 2070 litų). Tokia padėtis verčia iškelti esminius klusimus – kur žengia Lietuva? Gal į XIX amžių? O Lietuvą ant kelių klupdantys monopolinio kapitalizmo magnatai ir jų talkininkai – korumpuoti politikai klesti, perka jachtas, vasarnamius, mersedesus, o didelę dalį piniginių lėšų slepia – perveda į ofšorinių firmų ir bankelių sąskaitas Karibų regione – Olandijai priklausančiose Arubos ir Kiurasao salose, britų valdomose Kaimanų salose ir Europos “pilkosiose“ finansinėse zonose – Kipre ir Gibraltare. Iš ten pinigai vėl perkeliauja į kitas sąskaitas Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Italijos bankuose. Daug nubyra ir šių lietuviškos “koza nostros“ krikštatėvių pameistriams – jiems tarnaujantiems įvairių žinybų klerkams ir žurnalistams. Šie jachtų nusipirkti negali, tačiau važinėja po prabangius Europos kurortus, vyksta į egzotiškas salas ir, pasisėmę naujų jėgų, vėl grįžta tarnauti naujiesiems feodalams.

Kai žvelgiame į paskutinių dviejų dešimčių Lietuvos istoriją, tai akivaizdu, kad svarbius sprendimus dažnai nulemdavo ne oficialūs posėdžiai ir pasitarimai, o komunistinės – kagėbistinės nomenklatūros veikėjų rengiamos slaptos sueigos. Visi šie kirkilai, karosai, basalykai ir jų bendrai sudarinėdavo sandėrius su jasaičio tipo teisėsaugos pareigūnais, daugelį metų dangsčiusiais nomenklatūros bosų veiklą. Tokiuose slaptuose susitikimuose nebuvo rašomi oficialūs protokolai, tačiau ten priimti nutarimai būdavo strategiškai svarbūs visai valstybei – ten buvo sprendžiama, kokios sudėties vyriausybę sudaryti, kokius prokurorus atleisti ir kokius paskirti, kokius įstatymų projektus tvirtinti, o kuriuos atmesti. Ir tokie rūsių ir pirtelių „protokolai“ ilgą laiką nulemdavo Lietuvos likimą.

Šiuo metu į situaciją reikia pažvelgti platesniu žvilgsniu. Nes Lietuvos pašonėje vyksta mįslingi procesai.. Lietuvos pašonėje mezgamas energetinis “Gordijaus mazgas“ – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje bus pradėtos statyti dvi galingos atominės elektrinės. O kovo pabaigoje Rusijoje prasidėjusi teroro banga jau nusinešė 55 žmonių gyvybes. Per sprogdinimus  Maskvoje, Dagestane ir Ingušijoje jau žuvo 55 žmones, apie 150 sužeista. Keliamos įvairios šių įvykių versijos, bet kol kas aišku: Kremliaus režimas pradeda „veržlių sukimą“ – spaudžia opoziciją ir demokratinę žiniasklaidą. Jaučiamos vis grėsmingesnės Kremliaus lyderių nuostatos ir kaimyninių šalių atžvilgiu. Tad Lietuvoje labai reikia stabilumo ir tvirto ryžto apginti šalies nacionalinius interesus.

2010.04.08


Prisijunkite prie diskusijos