Lietuvos žurnalistas teisiamas už išvadą, kurią galėjo padaryti vidutinis statistinis skaitytojas


Print

Lietuviško leidinio www.slaptai.lt steigėjas, leidėjas ir redaktorius Gintaras Visockas 40 dienų  greičiausiai praleis kalėjime, nes neįstengia sumokėti teismo nuosprendžiu jam paskirtos milžiniškos sumos – 33 000 litų (apie 10 000 eurų) kaip kompensacijos už įžeidimą.

Visockas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne konkrečiai už šmeižikiškus ar įžeidžiančius pasisakymus, o už „išvadą, kurią galėjo padaryti vidutinis statistinis skaitytojas“, perskaitęs žurnalisto medžiagą.

Su Gintaru Visocku mes susitikome per birželio 7–8 dienomis Vilniuje surengtą ESBO konferenciją žurnalistų saugumo klausimais. Visockas, 25-rius metus nušviečiantis karines ir politines temas, paskutiniuoju Lietuvos prezidento rinkimų laikotarpiu parašė straipsnį apie kandidatą į Lietuvos prezidentus, atsargos generolą Česlovą Jezerską, kuriame pristatė kandidato praeitį.

Beje, žurnalistas rašė, kad tarybiniais metais Valstybės saugumo komitetas (KGB), kaip žinia, kontroliavo žymiausių kovinių sportininkų grupes. Visockas taip pat pranešė, kad nusižudė du Jezersko šeimos nariai.

Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad iš Gintaro Visocko straipsnio „vidutinis statistinis skaitytojas“ galėjo padaryti išvadą, kad generolas bendradarbiavo su KGB, ir įpareigojo žurnalistą sumokėti Česlovui Jezerskui apie 23 tūkstančius litų (apie 6600 eurų) kompensacijos už moralinę žalą, kitus 10 tūkstančių litų (apie 3400 eurų) – kompensacijos už teismo išlaidas.

Generolui priklausanti suma bus išskaičiuojama iš žurnalisto atlyginimo. O štai sumos už teismo išlaidas jis neišgali apmokėti, todėl, matyt, privalės 40 dienų praleisti kalėjime. Visockas negalėjo apskųsti teismo nuosprendžio apeliacinėms instancijoms – Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjams, nes savo ieškinį generolas pateikė privataus kaltinimo tvarka. O tokiais atvejais Lietuvos įstatymai riboja atsakovo teisę apskųsti AT institucijoms. Žurnalisto nuomone, teismo pagrindimas absurdiškas: „Kaip gali teismas bausti už tai, kokią išvadą gali ar negali padaryti vidutinis statistinis skaitytojas. Tai tik prielaidos, spėlionės, ir mane tai labai žeidžia“.

Kalbėdama konferencijoje Visocko advokatė Liudvika Meškauskaitė pažymėjo, kad šis pavyzdžio neturintis Lietuvos teismo nuosprendis yra teisėjų ir visuomenės kerštas žurnalistams. „Visuomenė ir teisėjai įpykę dėl per didelės spaudos laisvės. Tačiau smūgis kliuvo absoliučiai padoriam žurnalistui, kai tuo tarpu „stambūs rykliai“ netraukiami atsakomybėn“.

Advokatė pabrėžė, kad priimant sprendimą šmeižto ir įžeidimų bylose teisėjai privalo ne tik pasverti visuomenės ir privačius interesus, bet ir išsaugoti pusiausvyrą tarp padarytos žalos ir leidinio turto, ir tokią galimybę turi nustatyti įstatymai. Kaip šio principo pažeidimo pavyzdį Liudvika Meškauskaitė pateikė nuosprendį pagal ieškinį dėl garbės ir orumo, kurį iškėlė prieš leidinį „Lietuvos rytas“ keletas AIDS-u užsikrėtusių ligonių. Tuo nuosprendžiu teismas įpareigojo leidinį, išspausdinusį ligonių asmeninius duomenis (vardus, pavardes, adresus), išmokėti kiekvienam ieškovui po 3000 eurų, nes tokia maksimali įstatymų nustatyta suma. Tuo tarpu laikraščio įstatinis kapitalas siekė 9 mln. eurų.

Po tokios bylos Lietuvos teisininkai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kuris, priėjęs prie išvados, kad valstybė, nustatydama maksimalią ribą, apribojo žmogaus teises, įpareigojo Lietuvą pašalinti šią sumos ribą. Dabar teismas nustato kompensacijos dydį kiekvienam konkrečiam atvejui atskirai.

Gintaras Visockas irgi sieja savo viltis su EŽTT (Europos žmogaus teisių teismas), nes jaučiasi visiškai nepagrįstai nubaustas, o jo leidinys neturi kapitalo ir vos išmoka minimalų atlyginimą. Teismo paskelbtą nuosprendį žurnalistas laiko politinių jėgų kerštu.

Armėnijoje prasidėjusios teismų kampanijos prieš žiniasklaidą fone šis lietuviškas pavyzdys labai aktualus. Mūsų teismai irgi visur ignoruoja proporcingumo tarp laikraščio turto ir ieškovui padarytos žalos principą, taip pat ir visuomeninį interesą.

Mane, konferencijoje dalyvavusią armėnų žurnalistę, nustebino ne tiek baudžiamosios bausmės taikymas žurnalistui Lietuvoje, šalyje, kuri yra Europos Sąjungos narė (daugelyje Europos šalių šmeižtas ir įžeidimas vis dar tebelaikomi baudžiamaisiais nusikaltimais), kiek teismo išvadoje suformuluotas pagrindimas apie vidutinį statistinį skaitytoją.

Ir aš pamaniau: kad tik Armėnijos teisėjai nesužinotų apie tokią formuluotę ir neimtų naudoti tokių „pagrindimų“ savo nuosprendžiuose. Tačiau, perskaičiusi šiomis dienomis paskelbtą nuosprendį byloje „Kočiarianas prieš laikraštį „Grapark“, supratau, kad mūsų teisėjai išradingesni: išmetę iš konteksto žodį „kraujas“, jie gavo „įžeidų išsireiškimą“.

Vienintelė viltis – vėl Europos teismas. Reikia laukti, kol EŽTT paskelbs nuosprendį byloje dėl vieno iš Armėnijos žiniasklaidos leidinių. Tačiau dar nežinia, kaip į tai reaguos Armėnijos teisėjai, nes norėdami jie gali pasinaudoti jau turimais Europos teismo pavyzdžiais.

Nuotraukoje: šio straipsnio autorė – žymi Armėnijos žurnalistė Liana Sajadian, atstovaujanti internetinį leidinį www.hetq.am, ir jos kolega iš Armėnijos.

Minėto straipsnio nuorodos anglų ir rusų kalbomis:

http://hetq.am/rus/articles/2263/

http://hetq.am/eng/articles/2263/

2011.06.22


Prisijunkite prie diskusijos