Literatai – prieš totalinį sekimą


Print

32 laikraščiai visame pasaulyje, kartu ir Frankfurter Allgemeine Zeitung, išspausdino tarptautinei bendruomenei adresuotą rašytojų kreipimąsi. Jie protestuoja prieš sistemingą asmeninės informacijos rinkimą internete ir ragina JTO sudaryti tarptautinę skaitmeninių teisių konvenciją.

Teksto aiškinamajame raštelyje pasakyta, kad jį pasirašė 560 rašytojų iš 83 šalių, kartu ir Umbertas Eko, Tomas Stoppardas, Džonatanas Littelas ir Giunteris Grassas.

Visas sąrašas pateikiamas po atsišaukimo tekstu, kurio ištraukos cituojamos toliau.

„Asmens neliečiamybė – tai vienas iš demokratijos ramsčių. Bet žmogaus orumas peržengia jo kūno ribas. Visi ir kiekvienas turi teisę būti laisvas ir nebūti stebimas mintyse ir privačioje erdvėje, laiškuose ir pokalbiuose. Tuo tarpu tos egzistencinės žmogaus teisės visiškai nepaisoma, nes valstybės ir korporacijos masiškai piktnaudžiauja technologijos naujovėmis priežiūrai vykdyti“.

„Žmogus, kuris yra stebimas, niekada nebūna laisvas, o nuolat sekama visuomenė negali būti demokratiška. Todėl mūsų pamatinės demokratinės teisės virtualioje erdvėje turi būti įgyvendinamos lygiai taip pat, kaip ir realioje“.

„Sekimas – tai vagystė. Nes tie duomenys nėra visuomenės nuosavybė. Jie priklauso mums. O kai jie naudojami mūsų elgesiui prognozuoti, iš mūsų pavagiama dar kai kas: valios laisvė, būtina laisvės ir demokratijos egzistavimo sąlyga“.

„Mes reikalaujame visiems piliečiams balso teisės sprendžiant klausimą, kiek ir kas rinks, saugos ir tvarkys jų asmeninius duomenis, teisės žinoti, kur ir kam renkami jų duomenys, teisės pašalinti tokią informaciją, jeigu ji surinkta ir saugoma be teisinio pagrindo. Mes raginame visas valstybes ir korporacijas gerbti tas teises. Mes raginame visus piliečius stoti ginti tas teises. Mes raginame Jungtinių Tautų Organizaciją pripažinti piliečių teisėms skaitmeniniame amžiuje pirmutinę reikšmę ir priimti privalomai vykdomą Tarptautinę skaitmeninių teisių konvenciją. Mes raginame visų šalių vyriausybes pripažinti tą konvenciją ir jos laikytis“.

Apart atsišaukimo teksto Frankfurter Allgemeine Zeitung publikuoja interviu su vokiečių rašytojais Ilja Trojanovu ir Juli Zeh, kurie yra vieni iš jo iniciatorių. Parašai buvo renkami nedalyvaujant jokioms rašytojų organizacijoms, per asmenines pažintis, o taip pat padedant leidykloms, literatūriniams agentams ir vertėjams. „Tai sniego kamuolys ir nuriedėjo“, – pasakoja J.Zeh.

Pasak J.Zeh ir I.Trojanovo, atsisakė pasirašyti apie dvidešimt. Dauguma tų, kurie nenorėjo pasirašyti, motyvavo atsisakymą tuo, kad iš principo nepasirašinėja jokių atsišaukimų. Kiti sakė, kad tokie atviri raštai nieko nepakeis. Treti pateikė esminių kontrargumentų – I.Trojanovui jie neatrodė įtikinantys. Vienas žmogus atsisakė todėl, kad XXI amžiuje jokio privataus gyvenimo jau nėra ir jį ginti beprasmiška.

Pagaliau dar vienas žmogus sakė, kad sekimas, jo nuomone, geras dalykas – „jis iš Rusijos, o ten juk intelektualų aplinkoje yra valstybingumo tradicija“, – paaiškino I.Trojanovas. Buvo atsisakiusių pasirašyti ir leidinių, kuriuos I.Trojanovas ir J.Zeh ragino prisidėti prie akcijos. Anot J.Zeh, Amerikos The Washington Post ją pavadino „labai provokuojančia. Mes vos nenualpom iš juoko“.

Kreipimasis neturi konkretaus adresato, pažymėjo ji. „Mes to ėmėmės visiškai sąmoningai. Todėl mes ir nevadiname to dokumento peticija… JTO generalinis sekretorius vienas negali išspręsti tos problemos, Saugumo Taryba – irgi negali pakeisti. Reikia, kad pasikeistų mentalitetas. Pasikeistų visuomenės sąmonė, kaip atsitiko aplinkosaugoje… Jeigu mes, intelektualai, dabar pakilsime ir garsiai išsakysime savo nuomonę, tai įkvėps kitus, ir jie padarys tą patį. Mes žinome, taip būna“.  

Abu Frankfurter Allgemeine Zeitung pašnekovai prisipažino, kad organizaciniai rūpesčiai pastaruoju metu nepaliko laiko kūrybai. „Kai iškyla toks aštrus pavojus reikšmingiausioms visuomenės vertybėms, niekas neturi nusišalinti nuo politikos, taip pat ir rašytojai, – įsitikinęs I.Trojanovas. – Tokiais momentais reikia savęs paklausti, ar galima pašalinti tą pavojų vykusiu eilėraščiu. Abejoju, ar būtų galima“.

J.Zeh, pasak jos, kažkokiu momentu suprato: „Nebegaliu daugiau apie tai rašyti. Visa, kas svarbu, jau apgalvota, pasakyta, užrašyta ir išanalizuota. Metas veikti“.

Atskirame straipsnyje Frankfurter Allgemeine Zeitung savo požiūrį išdėstė rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas, kuris irgi yra kreipimąsi pasirašiusiųjų sąraše.

V.Jerofejevas pradeda nuo tezės, kad rašytojas kaip viešas asmuo turi būtų pasiruošęs susilaukti daugiau dėmesio iš valstybės – tą dėmesį galima laikyti jo rašytojiškos nepriklausomybės matu. Jis prisimena, kaip ruošiant literatūrinį almanachą „Metropolis“ jį sekė KGB. „Aš buvau jaunas. Aš didžiavausi, kad duodu tiems žmonėms darbo. Rašytojas negali būti valstybės draugas“.

„Kaip rašytojas aš nebijau valstybės prievaizdos… Bet vienas dalykas – rašytojas, o kitas – paprastas pilietis, – tęsia rašytojas. – Kaip pilietis aš nekenčiu pačios sekimo idėjos iš valstybės pusės ir manau, kad mes turime sekti valstybę, nes iš jos galima laukti bet kokios niekšybės, o ne atvirkščiai“.

Kaip gi atskirti naudingą sekimą, kuris reikalingas teroro aktų prevencijai, nuo tų atvejų, kai teroro pavojus naudojamas tik kaip dingstis? „Atsakymo į tą klausimą nėra, nes valstybė niekada neduoda vienareikšmių atsakymų“, – baigia V.Jerofejevas.

Šaltinis: Frankfurter Allgemeine Zeitung

2013.12.16


Prisijunkite prie diskusijos