Liustracija – žvilgsnis iš Baltarusijos


Print

Liustracija (lot. lustratio – apsivalymas) – asmenų, einančių atsakingas valstybines pareigas, o taip pat kandidatų į tas pareigas, patikrinimo, ar anksčiau jie nepriklausė nusikalstamomis laikomoms organizacijoms, procedūra. Liustraciją taiko atėję į valdžią revoliuciniai režimai savo politinių priešininkų atžvilgiu – asmenims, priklausiusiems ikirevoliucinėms politinėms partijoms, dirbusiems nuverstos valdžios policijoje ir specialiosiose tarnybose.

Teisiniu požiūriu liustracijos įstatymai yra juridinis kazusas, nes norminiai aktai veikia atgaline data (pripažįstama galimybė patraukti atsakomybėn asmenis už teisės pažeidimus, kurie buvo padaryti iki jų priėmimo) ir numato tikimybę nuteisti už veiksmus, formaliai nelaikytus neteisėtais (slaptą bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, už žurnalistinę, visuomeninę bei politinę veiklą ir pan.).

Gilinantis į istoriją, kaip liustracijos pavyzdį galima nurodyti bolševikų vykdytą „nepatikimų elementų“ valymus ir „proletariatui priešiškų jėgų“ teisių apribojimus porevoliuciniu laikotarpiu. Liustracija buvo vykdyta ir per Vokietijos denacifikavimą bei Japonijos demilitarizavimą po 1945 metų, o JAV ryšium su „raudonuoju pavojumi“ buvo labai išplitęs makartizmas (pavadintas senatoriaus Džozefo Makarčio judėjimo, nukreipto prieš komunistinių idėjų plitimą visuomenėje, vardu).

Rytų Europos valstybėse (Vengrijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Rumunijoje) 1990–1993 metais buvo priimti specialūs įstatymai, nustatantys asmenims ypatingą patikrinimo, ar jie nepriklausė komunistų partijos vadovybei, valstybės saugumo tarnyboms, ar netarpininkavo su jomis, procedūrą. Paprastai liustraciją vykdė specialiai sudarytos valstybinės institucijos. Proceso įstatyminis apiforminimas ir taikymo praktika suskaldė pokomunistinę Europą į liustracijos šalininkus ir priešininkus.

Daugelyje Rytų Europos valstybių, kur valdžioje liko ankstesniojo režimo atstovai, liustracijos nebuvo vykdomos arba nebuvo įformintos įstatymais (tokioms galima priskirti Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją Rumuniją, Moldovą).

Čekijoje buvo priimtas „Įstatymas dėl komunistinio režimo neteisėtumo“. Jis įtakojo 140 000 asmenų, bendradarbiavusių su komunistiniu režimu 1948–1989 metais. Čekijos specialiųjų tarnybų kadriniai bendradarbiai ir slapti agentai, komunistų partijos aparato tarnautojai, valstybės saugumo sistemos „politiniai vadovai“ neteko teisės 5 metus užimti atsakingus postus valstybinėse institucijose, jeigu speciali komisija aptiko jų kaltės įrodymų.

Tuo tarpu Slovakijoje šalies vadovybė iš pat pradžių neigiamai pažiūrėjo į tokius „valymus“.

Lenkijoje valdžia irgi taikiai perėjo nuo komunistų prie opozicijos, todėl šis procesas vyko kompromisiškai (buvo atstatydintas vicepremjeras Janušas Tomaševskis, o kompromituojanti medžiaga apie Lechą Valensą ir Aleksandrą Kvasnevskį neturėjo pasekmių).

Po Vokietijos susijungimo visi Rytų Vokietijos specialiųjų tarnybų archyvai buvo perduoti komisijai, kuriai ėmė vadovauti pastorius Joachimas Gaukas (Joachim Gauck), šiuo metu užimantis šalies prezidento postą. J.Gaukas ir dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel turi daug bendro – jie abu užaugo VDR dvasininkų šeimose. Galima tik įsivaizduoti, kas galėjo atsitikti, jeigu jų vietoje būtų atsidūrę buvę Rytų Vokietijos valstybės saugumo tarnybų bendradarbiai – o toks įvykių klostymosi variantas atrodo visai tikėtinas, jeigu nebūtų įvykdyta liustracija.

Iš paskutiniųjų šios procedūros taikymo pavyzdžių reikia paminėti Egipto Karo Tarybos 2011 metų lapkritį priimtą „Politinės izoliacijos įstatymą“ ir „Liustracijos įstatymą“, priimtą Egipto parlamento šių metų balandį. Tačiau tiesiog šiomis dienomis šalies Konstitucinis teismas pripažino, kad šis norminis aktas neatitinka šalies Konstitucijos.

Jaučiu, dabar bręsta tiesus skaitytojo klausimas: „Borodačiau, gana pavyzdžių iš praeities, jūs už liustraciją, pasikeitus valdžiai, ar ne?“

Atsakymas: Taip, ir ne todėl, kad man niekas negresia. Dėl bendradarbiavimo nepasirašinėjau, nors su pirmaisiais KGB asmenimis esu susitikęs, buvau tardomas aktyvių valdžios priešininkų dingimo bylose, kovojau su Aleksandro Lukašenkos režimu agentų ir slaptųjų informatorių aplinkoje. Anksčiau ir iki šiol žaidimas balansuoja ant pražangos ribos“.

Dalykas tas, kad per 18-a valdymo metų A.Lukašenka sutelkė sau dvasiškai artimą aplinką su transformuota nusikalstama psichologija, kuri neigiamai veikia visą visuomenę. Bet! Ir dar kartą „bet“! Teisingas šios problemos sprendimas didele dalimi prisidės prie stabilumo Baltarusijoje.

Išvadavus šalį nuo A.Lukašenkos, šiuos klausimus bus žymiai lengviau spręsti. Mes priiminėsime sprendimą jau pagal faktus, atsiras galimybė ištirti visuomenės nuomonę. Mes turime laiko.

Tačiau deklaruoti savo požiūrį į liustraciją dar neatėjus į valdžią, politiniu požiūriu labai nelengvas uždavinys, bet tai būtinai reikia padaryti, kad darbas atkuriant konstitucinę santvarką būtų produktyvus ir neskausmingas. Visi Baltarusijos piliečiai, išskyrus nereikšmingą kiekį A.Lukašenkos artimųjų, supranta, kad dabartinis šalies ir visuomenės raidos kursas yra neperspektyvus. Tuo pačiu visi sustingsta iš baimės prieš nevaldomą diktatorių.

Naujoji valdžia gaus iš senosios 21-erius prarastus metus, nuniokojusius ir įvariusius šalį į skolas, kalnus problemų, kurias teks spręsti visiems kartu. Prieš ekonominį ir politinį nusikalstamo klano terorą mes turime iškelti pozityvią iniciatyvą ir kūrybingumą, užtikrinti faktišką, o ne tik deklaruojamą visų lygybę prieš įstatymus ir, pirmiausia, sukurti šalies vadovybės atsakomybės tautai mechanizmą.

Liustracijos mastai, mano nuomone, priklausys nuo tokių veiksnių:

1. Kokiu būdu bus perduota valdžia arba kaip bus į ją ateita. Ar tai bus taikus, ar ginkluotas kelias. Kokių nusikaltimų griebsis A.Lukašenkos klanas ir kiek „apsaugininkų“ teiks jam pagalbą, ginant diktatūrą prieš savo tautos valią.

2. Kokį kelią pasirinks šalis, pasikeitus valdžiai, – vakarietišką ar rytietišką. Kažkuria dalimi tai priklausys nuo to, kas iš sąjungininkų teiks pagrindinę pagalbą nuverčiant A.Lukašenkos režimą.

3. Ir pasikeitus valdžiai gana reikšmingos bus šalies išėjimo iš sudėtingos situacijos ekonominės, socialinės bei politinės perspektyvos, konkrečiai – kas ir kokią pagalbą suteiks iš išorės.

Kaip jau esu minėjęs, Baltarusijoje, kur daugelį atsakingų postų, kaip ir anksčiau, užima sovietinės partokratijos atstovai, liustracija valstybiniu lygiu nebuvo vykdyta arba nebuvo įstatymiškai įtvirtintų formų, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl režimas reguliariai remia daugelį autoritarizmo ir komunistinės ideologijos šalininkų (Uschopčiką, Bakijevą ir jo brolius, Čavesą, Kadafį). Tačiau pats A.Lukašenka nuolat „pravalo“ valstybines institucijas, kad išsaugotų savo neribotą valdžią, ir dėl to žlunga visos valstybės valdymo institucijos.

Tai nepatinka daugeliui labai profesionalių, garbingų piliečių, tarp kurių yra teisėjų, prokuratūros, VRM, armijos darbuotojų ir ne itin daug profesionalų iš specialiųjų tarnybų (KGB, prezidento saugumo tarnybos, BR Saugumo tarybos). Jie su viltimi klausia, ar Borodačius su savo žmonėmis eis su savo Nacionalinio atgimimo taryba iki galo, ar tai dar viena specialiųjų tarnybų provokacija?

Toks klausimas visai deramas, nes jiems puikiai žinoma, kad šalyje nebėra organizacijų ir partijų, kurių nekontroliuotų specialiosios tarnybos. Nėra paskui ką eiti. A.Lukašenka ne kartą yra pripažinęs, kad tokia opozicija jam reikalinga, ir toks diktatoriaus atvirumas nėra jo fantazijos vaisius. Jis asmeniškai davė nurodymą užregistruoti kandidatus, kurie nesugebėjo surinkti įstatymų reikalaujamo skaičiaus jį palaikančių rinkėjų parašų.

Po prezidento paskutinio savęs išsirinkimo A.Lukašenka padėkojo buvusiam kandidatui nuo Jungtinės piliečių partijos Romančiukui (OGP – Objedinionnaja graždanskaja partija) už jo darbą, leido jam tarti demaskuojančią kalbą per valstybinę televiziją. Jis gi paminėjo „geriausią opozicionierių šalyje“ nuo Baltarusijos liaudies fronto (BNF – Belorusskij narodnyj front) Kostujevą.

„Sakyk tiesą“ (Govori pravdu) vadovai Dmitrijevas ir Feduta teisino A.Lukašenkos gruodžio 19-osios nusikaltimus ir padėjo režimo sarginiams šunims rinkti melagingus įrodymus prieš tikruosius Baltarusijos patriotus. Opozicija nusmuko iki marazmo – atskirų partijų vadovai ir nariai dirbo prieš savo pačių politinių organizacijų kandidatus kitų „pretendentų“ būti visos liaudies išrinktiems interesais (OGP, BNF, „Govori nie pravdu“).

Ir, be to, iškastruotos politinės partijos ir judėjimai pagal specialiųjų tarnybų komandą, užuot susivieniję kritiškais momentais, išsibarsto į sektas ir vedžioja už nosies rinkėjus. Nenuostabu, kad A.Lukašenka šiandien neturi pretenzijų opozicijos vadovybei, kuri sėkmingai įvykdė specialiųjų tarnybų iškeltus uždavinius:

1.      Lokalizuoti partijų ir demokratinių procesų plėtrą.

2.      Perimti finansinius srautus iš Vakarų, kurie sutinka remti demokratizaciją šalyje.

3.      Legalizuoti režimą per beprasmišką tų partijų dalyvavimą A.Lukašenkos rengiamuose rinkimuose.

Įdomus faktas. Laikraščio „Sovietskaja Belorussija“, režimo pagrindinio ruporo, pirmosiose skiltyse, o taip pat iš valstybinės televizijos ekranų opozicija jau ginama nuo mūsų. A.Lukašenka iškėlė specialiosioms tarnyboms pirmaeilį uždavinį: „Bet kokiomis priemonėmis sustabdyti BR Nacionalinio atgimimo tarybos (SNV RB – Soviet nacionalnogo vozroždenija) veiklą, neleisti sukurti režimo nekontroliuojamos struktūros“.

Prieš mus dabar dirba ne tik specialiosios tarnybos, bet ir režimo politiniai agentai, tarp kurių neva tai opoziciniai politologai, politikai ir atskiri „nepriklausomi“ portalai. Tai, kas išgąsdino diktatorių, įkvėpė ne tik paprastus žmones, bet ir pagrindinę valstybinės nomenklatūros dalį, kuri, aptarnaudama režimą, jo nekenčia.

Mes manome, kad liustracijos problemos svarstymas iš perspektyvos pozicijų neturi gąsdinti mūsų sąjungininkų ir turi sustabdyti nusikalstamą režimo „apsaugininkų“ įkarštį. Matyt, kad liustracija nepalies interesų tų valstybės tarnautojų, kurie nesutepė savo vardo nusikalstamais veiksmais pataikaujant režimui. Argi ne su mumis pagrindinė dalis prokurorų ir tardytojų iš tardymo komiteto, kuriam vadovauja visiškai nekompetentingas „generolas“ Vakulčikas?

Liūdna ir juokinga, kad šalies vyriausiasis tardytojas neturi ne tik tardymo darbo patirties, bet ir elementaraus teisinio išsilavinimo. Tas žmogus pastatytas ne įstatymams, o A.Lukašenkos šeimos interesams ginti, ir vėliau jam lemta tapti atpirkimo ožiu, kaip dabar tardomam buvusiam VRM ministro pavaduotojui Poludniui. Reikia pripažinti, tai geras diktatoriaus žingsnis, nes Vakulčikas dėl intelektinių priežasčių negali visa apimti suvokti savo vaidmens didžiajame žaidime.

Todėl, kad pereitume prie valdininkų ir valstybės tarnautojų būsimos liustracijos Baltarusijoje klausimų, reikia jau šiandien žinoti, kaip mes planuojame ateiti į valdžią, taikiai ar ginkluotu būdu. Yra keletas variantų.

a) Be sąjungininkų iš išorės paramos per masines protesto akcijas diktatoriaus nušalinimas nuo valdžios galimas panaudojant ginklus. Bet šis variantas įmanomas tik teoriškai ir tik jeigu Rusijoje demokratiniai procesai katalizuosis.

b) Dalyvaujant Maskvai įmanoma apsieiti be didelio kraujo praliejimo. Bet po to tikriausiai liustracijos nebus, o bus perstatyti ir iš naujo parengti kadrai. Tai ne mūsų noras – tai realybė, nes tokie klausimai bus sprendžiami nepriklausomai nuo mūsų.

c) Jeigu režimas bus pakeistas remiant JAV ir Vakarams, liustracija bus būtina, kad užtikrintų pilietinės visuomenės saugumą, demokratinių procesų negrįžtamumą šalyje ir naujų sąjunginių darinių saugumą. Šis įvykių raidos variantas įmanomas, jeigu kris naftos kainos ir prasiverš liaudies nepasitenkinimas Rusijoje, kuriai tada Baltarusija neberūpės. Ir tada rūstusis diktatorius sugrįš į vaikystę – jis vėl bus našlaitis. Ir gatvė jam jau nieko neatleis.

Nieko nelaimės ir dabartinė Rusijos vadovybė. Tai tas atvejis, kai Vladimirui Putinui teks eiti Rusijos lukašizavimo keliu, be savo ir baltarusių tautos paramos. Jei bus toks variantas, mūsų tautos neišvengiamai susivienys kovoje prieš despotizmą. Šiuo atveju kovos už valdžią prieangyje reikia išreikšti aiškią poziciją šiuo klausimu.

Planuodami ir prognozuodami situacijos raidą, mes vadovaujamės tuo, kad nuo 1996 metų valdžia šalyje neteisėta.

Mes manome, kad pirmiausia turi būti liustruojama politinių partijų ir judėjimų, bendradarbiaujančių su režimo specialiosiomis tarnybomis, vadovybė. Savo niekšystėmis ir veidmainystėmis jie atėmė iš mūsų dešimtmečius, sutrypė mūsų viltis ir lūkesčius savo interesų, savo asmeninio saugumo naudai.

Jų atsakomybė bus neišmatuojamai didesnė, negu specialiųjų tarnybų bendradarbių, kurie juos kuruoja. Pastarieji eina tarnybą, o pirmieji (slaptieji informatoriai) daro demokratiniam judėjimui ir mūsų žmonėms žymiai daugiau žalos. Todėl mes duodame jiems šansą pereiti į mūsų pusę, kol nėra vėlu. Tam reikia paduoti BR Nacionalinio.atgimimo tarybai pareiškimą prisipažįstant, kad buvo užverbuotas, nurodyti savo kuratorių ir bendradarbiauti su mumis kaip dvigubam agentui Baltarusijos labui.

Tai bus vertinama (bet tik dabar) kaip doras žingsnis į kaltės išpirkimą prieš Baltarusijos patriotus, ir tokiems žmonėms bus suteikta galimybė pradėti kovą su režimu nuo švaraus lapo. Tai liečia ir jų kuratorius, kurie patys puikiai supranta, kad režimui jie yra ne „žvalgai“, o niekingi pigūs šunėkai, savo vaikų ir mūsų bendrapiliečių ateities priešai. Jiems nelemta perduoti savo vaikams kaip paveldą savo purviną amatą, nes netrukus jau nebebus nei jų pačių, nei režimo.

Antroji kategorija – tai gausi Centrinio rinkimų komiteto komanda, vadovaujama barščių mėgėjos Lidos Jermošinos. Kiekvienas kandidatas į vadovaujančius postus įstatymų leidybos, vykdomosios, teisminės valdžios institucijose, prokuratūroje ir žiniasklaidoje (mūsų įstatymų projektų rengėjų nuomone) turi būti patikrintas, ar nesusijęs su šalies prezidento ir visų lygių deputatų rinkimų klastojimu.

Trečia piliečių kategorija – tai teisėsaugos ir teisminių institucijų sistemos darbuotojai. Šiai grupei priklauso teisėjai, prokurorai, tyrėjai, operatyviniai darbuotojai, kurie fabrikavo baudžiamąsias bylas, siūlė nepamatuotus terminus, neturėdami įrodymų bazės, ir skelbė neteisėtus nuosprendžius nekaltiems piliečiams, o taip pat kiti valstybės tarnautojai, kurie prisidėjo prie režimo nusikaltimų įrodymų naikinimo.

Buvo ištirtos, o paskui sustabdytos bylos dėl Lukašenkos politinių oponentų dingimo – mūsų bendražygio generolo Zacharenkos, politiko Gončaro, mus materialiai rėmusio verslininko Krasovskio, žurnalisto Zavadskio, o siekiant sunaikinti nusikalstamą režimą demaskuojančius įrodymus, įvykdytas dar vienas sunkus nusikaltimas – nužudytas liudytojas Stankevičius.

Mūsų ginklo brolio Avtuchovičiaus byla, 2008 metų ir 2011 metų teroro aktai Minske, dekabristų baudžiamasis persekiojimas, neteisėti areštai, mūsų bendrapiliečių sumušimai, įvykdyti tų, kurie privalo juos ginti, – visa tai liudija valstybinį teisinį nežabotą savivaliavimą, ir visi, kas tame dalyvavo, neišvengiamai turės atsakyti. Liustracija „paglostys“ ir tuos, kas davė bet kokius apgaulingus parodymus per tyrimus ir teisme, ir anksčiau paminėtose, ir daugelyje kitų baudžiamųjų ir administracinių bylų.

Valdžia verčia teisėsaugos institucijų darbuotojus vykdyti nusikaltimus, nepaisant tautos interesų, bet daugelis iš jų jau bendradarbiauja su mumis, pagal galimybes laikydamiesi įstatymų reikalavimų, susekdami valstybinius nusikaltėlius, rinkdami ir pateikdami mums jų kaltės įrodymus.

Ketvirtoji kategorija – tai jėgos žinybų vadovai, kurie gali duoti įsakymą panaudoti prievartą prieš protestuojančius piliečius, o taip pat tie, kurie tą įsakymą imsis vykdyti, nepaisant liaudies interesų. Be abejo, tokie asmenys bus peržengę įstatymų ribas. Šiandien jie kol kas dar turi laiko pagalvoti apie būsimas pasekmes.

Kiekvieno kareivio ir karininko garbės reikalas sutrukdyti ar užkirsti kelią ginklo panaudojimui prieš savo bendrapiliečius įsakymų vykdymo vietoje. Ateityje mes tikimės glaudaus bendradarbiavimo su armija mūsų piliečių gynimo klausimais, nors A.Lukašenkos klano problemą gali beveik neskausmingai išspręsti du elitiniai padaliniai.

Netrukus ateis laikas, kai niekas neturės ateities su Lukašenka, Zaicevu, Vakulčiku, Sukala, Fedorcovu ir į juos panašiais. Drįstam užtikrinti, kad įsakiusiems panaudoti ginklą ir šaudžiusiems į žmones režimo sarginiams šunims liustracija nebus pritaikyta, nes nebus subjektų. Kai valdžia neteisėta, teisėta tauta, teisėta aikštė. Tikrieji karininkai reikiamu momentu išspręs tą rebusą. Visi šunsnukiai, įvykdę nusikaltimų prieš mūsų piliečius, bus išsiaiškinti, surasti ir nubausti.

Mes reikalaujame priimti etnocido įstatymą (galimas perėjimas ir į genocidą) ir įstatymą dėl nusikaltimų žmoniškumui, įvykdytų Baltarusijoje politiniais, ideologiniais ir religiniais motyvais A.Lukašenkos valdymo laikotarpiu.

Ir, pagaliau, penktoji kategorija asmenų – tai žmonės, kurie materialiai remia režimą, o ne mūsų pastangas atkurti Konstitucinę santvarką Baltarusijos Respublikoje. Įstatymais turi būti apibrėžta, kad kandidatas į renkamas pareigas turi praeiti specialią administracinę procedūrą, kuri leidžia nustatyti, kokias pareigas jis anksčiau ėjo, ar nebuvo specialiųjų tarnybų talkininkas ar kaip kitaip prisidėjęs prie genocido ir kitokių nusikaltimų tautai.

Dauguma mūsų šalies piliečių turi galimybę veikti taip, kad po A.Lukašenkos režimo žlugimo mes galėtume išvengti plačios liustracijos šalyje, kuri nepalankiai atsilieptų tolimesnei jos raidai. Bet tam mes turime daug ir kruopščiai dirbti visose valstybės aparato struktūrose ir tarp gyventojų. Ir pirmiausia – tai turi suprasti valstybinių įstaigų atstovai ir savo asmeninių interesų, ir mūsų Tėvynės interesų labui.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vladimir Borodač, Baltarusijos Nacionalinio atgimimo tarybos Organizacinio komiteto pirmininkas.

2012.07.02


Prisijunkite prie diskusijos