Lojalumas valstybei


Print

Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, rasime, kad lojalus pilietis (ė) yra bent išoriškai ištikimas valdžiai, neperžengiantis teisėtumo ribų. Toks apibrėžimas akivaizdžiai neatspindi žodžio „lojalumas“ esmės ir prasmės.

Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje šis žodis vis dažniau vartojamas kalbant tik apie verslą ir personalo vadybą, nes lojalus personalas tampa svarbiausiu įmonės pranašumu konkurencinėje kovoje. Tarkim, Japonijoje lojalumas savai firmai iškeltas į tokį lygį, kad atėję į darbą darbuotojai gieda firmos himną. (Lietuvoje atliekamų darbuotojų lojalumo tyrimų rezultatai rodo, kad darbuotojų prisirišimo prie darbovietės indeksas yra vienas žemiausių Baltijos šalyse ir Europoje). Iš tikrųjų lojalumas turi platesnę ir gilesnę prasmę.

Jei panagrinėsime lojalumo apibrėžimą kituose žodynuose, sužinosime, kad lojalumą galima apibūdinti kaip ištikimybę ir atsidavimą asmeniui, bendrai veiklai, institucijai ar organizacijai, šaliai. Lojalumas bendražmogiškiesiems, laisvės ir demokratijos principams, savai tautai ir valstybei yra esminiai pilietinės visuomenės, kuri ir sudaro demokratinę valstybę, dėmenys. Pagrindiniai lojalumo komponentai yra ištikimybė ir atsidavimas.

Nors šios taip svarbios savybė neįrašytos į renkamųjų ar skiriamųjų asmenų į atsakingus postus reikalavimus, jokiais matais nematuojamos, jos netiriamos melo detektoriais, jų nenagrinėja teismai, tačiau priimant, renkant ar skiriant asmenis į atitinkamas struktūras, į jų lojalumą kitose šalyse atsižvelgiama itin rimtai.

Pastarųjų dienų skandalingi mūsų valstybės struktūrų veiksmai, susiję su Baltarusijos visuomenės veikėjų išdavimu tos šalies diktatoriškam režimui, yra tų struktūrų lojalumo laisvės ir demokratijos principams stoka, esminė priežastis. Dabar galima ieškoti ir nerasti atsakingųjų už kokio įstatymo ar norminio akto pažeidimą, nors akivaizdu ir tikra, kad šiuo atveju suveikė lojalumo stoka laisvės ir demokratijos principui mūsų teisingumo struktūrose. Teisingumo ministras atsistatydinti neketina, Premjeras ir Prezidentė atsistatydinti nesiūlo, nes lojalumo reikalavimas ministrui nenumatytas. Deja, šis incidentas mūsų politinėje erdvėje nėra išimtis, nelojalumu tautai ir jos valstybei paženklinti kai kurie veiklūs politikai ir net partijos.

Antai Europos Parlamente dirba rusas Viktoras Uspaskichas, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Rusijoje, ten net į politinį prieglobstį taikėsi, lenkiškos kilmės lietuvis su „lenko korta“ Valdemaras Tomaševskis, kuris ten Lietuvą dergia, kosmopolitas su Lietuvos ir Izraelio pilietybe Leonidas Donskis, kuris tik pamokslauti Lietuvai iš Briuselio sakyklos sugeba. Ar įmanoma tvirtinti, kad šie politikai, įvertinus jų veiksmus, yra lojalūs Lietuvai? O kas dedasi mūsų Seime? Į Lietuvos Seimą pakliūna Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų sąjungos atstovai. Juk šios partijos ne tik veiksmais, bet jau ir pačiais pavadinimais negali būti lojalios Lietuvos valstybei, nes jų ideologija nukreipta į lojalumą kitai valstybei, o iš lojalumo stokos randasi sąmokslai, išdavystės.

Asmens veržimasis į valdžias, žinant savo nelojalumą ar lojalumo stoką valstybei, yra nesąžiningas, nedoras, smerktinas elgesys. Kita vertus, tokius asmenis renka visuomenė ar skiria atitinkamos valstybės institucijos, todėl tenka vertinti visuomenės bei institucijų lojalumą valstybei. Jų vertinimą gali atlikti tik išugdyta pilietinė visuomenė.

Lojalių valstybei politikų, visuomenės veikėjų, Bažnyčios priedermė – ugdyti ir formuoti pilietinę visuomenę, demokratinės valstybės pagrindą ir turinį. Kaip parodė mūsų respublikos dvidešimtmetė patirtis, šis procesas vyksta vangiai, todėl reikalauja sutelktų visų institucijų pastangų.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2011.08.23


Prisijunkite prie diskusijos