Lyderių krizė


Print

Kuo panašūs politikai ir žmonos? Niekada neklysta. Kuo skiriasi politikai nuo žmonų? Jos nori patikti svetimiems, bet gulasi su savu. Jie nori patikti saviems, bet gulasi su visais.

Kokie papročiai, tokie ir puspročiai. Visuomenė, kur mažuma diktuoja daugumai, vadinama bolševizmu. Nes tie tik savo banditų gaujoje buvo dauguma. Kaip sakydavo tetė – ubagų valdžia.

Problema ta, kad dauguma niekada nebūna teisi. Visą pažangą daro, naujoves kuria mažuma. Valstybes valdo mažuma. Dauguma pagal suvoktą interesą tik pritaria arba ne.

Visa esmė – kokia ta įtakingoji mažuma. Koks bebūtų dūmijantis motoras ar duobėti keliai, kelionės tikslas ir rezultatas priklauso nuo vairuotojo. Tik ne visoms teisėms gauti reikia psichinės sveikatos pažymos.

Stojosi naujieji laikai. O kokie laikai, tokie ir vaikai. A.Merkel ir kiti EU lyderiai seniai nebe lyderiai. Tai politiniai lavonai. Ne spręsti problemas, o jas sukelti. Po to jas neigti ir daryti viską, kad sprendimų nebūtų. Ir kad sumaištis taptų ilgalaike. Politinė savižudybė, apsvaigus nuo susisukto pseudo idėjų papiroso.

Tik laiko klausimas, kada šie menkystos iš politinio žemėlapio išnyks. Net apsirūkiusi, soti ir tingi, išpaikinta vakarietiška visuomenė tokių nesąmonių neatleidžia. Nes tai drumsčia jos miegą. O pažadintas visuomet piktas.

Vaikučiai, mūsų pasaulyje – krizė. Ne ekonominė, ne karinė, ne socialinė. Asmenybių krizė. Politiniai elitai jau trečią dešimtmetį nebeįstengia iškelti žmonių, gebančių planuoti veiksmus daugiau kaip metus į priekį. Net iki kadencijos pabaigos nebesugeba.

Dauguma gyvena iliuzijų pasaulyje už veidrodžio stiklo. Amebiškai reaguoja į tai, kas vyksta, ir tai ne visada. Daro viską, kad patys nematytų ir kiti nesuprastų blogybės, jeigu neparanku. Apie savo valstybių ateities interesus, pavojus ir rizikų vertinimus nėra ko ir kalbėti.

Kokią ateitį turi valstybė, kurioje mokama už tai, kad nedirbi? Kuri ramiai stebi, kaip svetimieji tyčiojasi iš jos piliečių ir jėga išvaiko piliečius, protestuojančius prieš patyčias? Taip galima žaisti trumpą laiką. Ilgai – ne. Pasaulis žiaurus, konkretus ir smėlio dėžės išminčiams negailestingas.

Susinaikinimo džiaugsmas ir globalistinis svaigulys. Valstybių stabilumo naikinimas, kultūrinės savižudybės ideologija. Sočios išglebusių lepūnėlių fizionomijos. Jokio ryžto, kietumo ir nuoseklumo. Toks dabar vakarietiškos politikos ir politiko veidas.

R.Reiganas, M.Tečer, H.Kolis, tas pats Gorbis iš didžiųjų. V.Havelas, L.Valensa, tas pats V.Landsbergis iš mažųjų. Kokie bebuvę, tai buvo asmenybės. Galvojo apie savo valstybių ir pasaulio ateitį, jautė atsakomybę už veiksmus. Matė perspektyvas, galimybes savo visuomenėms ir siekė jų įgyvendinimo. Jie sukonstravo šią realybę.

Dabar tokių nėra ir nesimato. Laivai be kapitonų. Plūdūriuoja kur vėjas ir srovės neša. Prie tiltelio amžinas balius. Apsimestiniai ginčai dėl vertybių ir smulkmenų, slepiantys pelno ir įtakų dalybas. Įgulos tinginiauja. Keleiviai girtauja ir nerimauja. Kas bus po metų pasaulyje – nežino niekas. Ir nelabai kam tas rūpi.

Su kiekvienais naujausiais matom – vis daugiau chaoso, netvarkos, beprasmybės, aukų, abejingumo, nerimo. Laikas gyventi užsimerkus baigiasi. Ateina metas akmenis rinkti. Didelių įvykių ir permainų vėjas už lango. Kas turi ausis – jau girdi.

Tai nėra blogai, nors skaudės. Pasaulyje užtenka ir turtų, ir galimybių, ir normalių žmonių, ir noro gyventi. Tiesiog visi šie nesusipratimai, kuriuos matom kasdien, bus kaip ranka nušluoti.

Po kiek laiko šių pasaulinių kaliausių ir nebeatsiminsim. Nauji laikai iškels naujus žmones, kurie priims reikiamus sprendimus. Kitaip tiesiog nebūna.

Visa tai, kas įmanomai protinga, anksčiau ar vėliau visada nugali. Bet tik po to, kai kvailystės būna atsitikę ir žmonės nuo jų pavargsta. Panašu, kad pasaulinė idiotizmo fiesta artėja į pabaigą.

Bet piktdžiūgauti nevertėtų. Pamišusių protinguolių sukelta audra pažadins milijonus – protingų ir nelabai – kvailių. Ir neaišku, kiek toli kiton pusėn nulėks švytuoklė. Gali ne vienam nosį sugurinti. Ypač mums, mažiukams prie didelio kelio.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2016.01.20; 18:41


Prisijunkite prie diskusijos