Lygiuokimės į tokius kaip Feliksas Platonovičius Rybakovas…


Print

Lietuva sulaukia kaltinimų dėl neva šalyje bujojančios rusofobijos. Tokie kaltinimai, žinoma, laužti iš piršto. Lietuva pasižymi ypatinga tolerancija, pakantumu. Tačiau iš lietuvių negalima reikalauti beatodairiško pasitikėjimo visais ir visada. Karti gyvenimiška patirtis mums primena, kuo pasitikėti galima daugiau, o kur privalome būti atidesni, atsargesni.

Primityvu stebėtis, kodėl lietuviai labiausiai linkę pasitikėti amerikiečiais. Amerika mūsų niekad nebuvo užpuolusi, niekad mūsų nešaudė, netrėmė į Sibirą, nebandė surusinti. Be to, ji mums visada ir visuomet stengėsi kaip įmanoma daugiau padėti. Todėl ja ir pasitikime, todėl ją gerbiame, todėl nebijome jos kareivių…

Kai Rusija atsiprašys už mums iškrėstas kiaulystes, nustos grasinti, bauginti, terorizuoti, meluoti, kai nustos puldinėti savo kaimynes, natūralu, jog atsiras daugiau pasitikėjimo ir pačia Rusija, ir jos žmonėmis.

O kol Lietuvos rusai Vingio parke mielai švenčia Rusijos dieną, nors Rusija prieš Ukrainą pradėjusi patį tikriausią karą, kol mūsų rusakalbiai nesurengė nė vieno gausaus protesto mitingo prie Rusijos ambasados Latvių gatvėje ir nepareikalavo rusų kariškių nešdintis iš Krymo, Rytų Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, – mes tiesiog priversti būti atidūs.

Tiesa, Lietuva turi pavyzdžių, kuo būtų galima pasitikėti be išlygų. Tai – Anykščiuose gyvenęs Feliksas Platonovičius Rybakovas. Štai šis Lietuvos rusas vertas didžiausios, nuoširdžiausios lietuvių pagarbos.

Su Feliksu Rybakovu susipažinau 1997 metų vasario mėnesį, o tų pačių metų kovo 1-ąją tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ paskelbiau straipsnį „Feliksas Platonovičius Rybakovas: gimiau vasario 16-ąją“.

Šiandien verta prisiminti beveik prieš du dešimtmečius rašytą straipsnį apie Anykščių krašto rusą F.Rybakovą. F.Rybakovas – puikus pavyzdys, kokiais rusais Lietuva gali pasitikėti be menkiausių abejonių.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – sutrumpintas pasakojimas apie iš Anykščių krašto kilusius rusus Rybakovus.  

Gintaras Visockas

Feliksas Platonovičius Rybakovas: gimiau vasario 16-ąją

1920 metų vasario 16 dieną Lašinių kaime (netoli Anykščių) sentikiai rusai Rybakovai susilaukė dar vieno sūnaus – Felikso. Iš viso Platonas ir Matriona Rybakovai turėjo keturis sūnus ir vieną dukterį. Anykščių krašte tais laikais rusų daug gyventa. Bet tokių kaip Rybakovai būta labai nedaug – vs vienas kitas. Daug Anykščių krašto rusų išėjo į stribus, NKVD, KGB… Rybakovai – ne. Visų Rybakovų likimai susiklostė tragiškai – atėjus rusų valdžiai, jie buvo ištremti į Sibirą.

Vaikus – Danutę, Alfonsą ir Fedotą – sovietų valdžia baudė už „buržuazinių lietuviškųjų nacionalistų rėmimą“. Vyriausiąjį brolį Grigorijų, Lietuvos partizaną (slapyvardė – Erelis), nušovė miške. Tiksliau, Grigorijus 1946-ųjų pavasarį pats nusišovė. Girią, kurioje jis slapstėsi su  lietuviais miško broliais, apsupo Raudonosios armijos, stribų būriai, prasidėjo smarkios kautynės. Grigorijus buvo sužeistas į petį ir jam nieko kito nebeliko: arba pasiduoti, arba nusišauti. Grigorijus pasirinko mirtį.

Senieji Platonas ir Matriona bei jų dukra Dana pas baltąsias meškas atsidūrė dėl sūnų – kam įskiepijo pagarbą „lietuviškam nacionalizmui“. Liudininkų tvirtinimu, sielininką Platoną galėjo į šiaurę išvežti dar ir už „sovietų valdžios šmeižimą“, mat šis, susitikęs su kaimynais, mėgdavo „garsiai abejoti sovietinės santvaros privalumais“. Antano Smetonos laikais Platonas nebuvo turtingas, matininkai jo žemę matavo ne hektarais, bet arais, tačiau senis net užkimęs plūdo koletyvizaciją.

Kodėl į tolimuosius SSRS rajonus išgabentas Jokimas, Raudonosios armijos minuotojas, perėjęs Kuršo kautynių mėsmalę? Oficialus pretekstas – nepagarbus elgesys su Lenino ir Stalino portretais. Kai Jokimas po karo  grįžo į gimtuosius Lašinius, niekas nė neįtarė, kad buvęs raudonarmietis eina išvien su partizanais. O partizanai Jokimą siųsdavo į tikrai pavojingas užduotis. Pavyzdžiui, paprašė, kad pavogtų nušauto partizano Lakštučio kūną, išniekintą miestelio aikštėje. Stribai, pamatę Lakštučio lavoną, paskelbė:

–         Nedrįskit lįsti, kūnas užminuotas.

Prie lavono tikrai mėtėsi įtartinų vielučių, bet buvęs minuotojas iš karto suprato apgaulę – jokios minos ten nėra nė kvapo. Jokimas kūną įsimetė vežiman ir niekieno nekliudomas nudardėjo miško pusėn. Taigi tik ruso Jokimo dėka lietuviai partizanai galėjo palaidoti Lakštutį…

Kad remia partizanus, Jokimas pats netyčia išsidavė. Kai artimieji jau buvo ištremti, ėmė ir neatlaikė buvusio „frontoviko“ širdis. Vieno  susirinkimo (matyt, kolūkiečių) metu Jokimas visiems matant nudrėskė nuo sienos priklijuotus Lenino ir Stalino portretus. Plėšė ir garsiai šaukė:

–         Mano šeima ištremta, o jūs čia tuos velnius pakabinote.

Taip ir pasakė: „tuos velnius“…

Feliksą Rybakovą, beje, gimusį vasario 16-ąją, išdavė partizanų ryšininkė. Kankinama rūsyje prasitarė, kad ir Feliskas susitinka su „vyrais iš miško“. Bet moteriškė vis dėlto buvo dora, sąžininga. Po tremties (buvo ištremta) susirado Feliską ir paprašė atleidimo:

–         Dovanok, Feliksai, negražiai pasielgiau…

Feliskas dovanojo. Nors labai nedaug trūko, ir partizanų ryšininkei nebūtų reikėję F.Rybakovo atsiprašyti. Feliksas tiesiog nebūtų grįžęs iš tremties. Iš pradžių sovietų valdžia nusprendė Feliksą, Platono sūnų, išvežti į Irkutską. Paskui, kai į Irkutską buvo išvežtas tėvas, Feliską perkėlė į Magadaną, į volframo ir aukso kasyklas – kuo toliau nuo artimųjų.

Darbas kasyklose buvo labai sunkus, sveikatai pavojingas. Žmonės krisdavo kaip lapai rudenį. Ilgiau kelerių metų niekas neatlaikydavo. Ir tada Feliksui pasisekė – sykį bedirbant nuo ašies nulėkė tekėlas (šmirgelis) ir smogė į … galvą. Feliksas krito be sąmonės sutrupintu žandikauliu. Šis smūgis ir išgelbėjo. Buvo paguldytas į ligoninę, paskui perkeltas į lengvesnį darbą, vėl operuotas, vėl gulėjo ligoninėse. Taip ir neužtroško tose kasyklose, neįsimetė plaučių vėžys…

Šiandien Feliksas gyvena Anykšiuose – ankštoje, sukrypusioje, šaltoje trobelėje (rašyta 1997-aisiais). Gyvena varganai – pensijos vos vos užtenka duonai. Nuolat kamuoja skausmai. Dilgčioja tai stribų sumuštą inkstą, tai sudaužytą galvą. Paties Felikso žodžiais (kalba jis lietuviškai, tarmiškai, nė neįtarsi, jog jis – rusas), galvą kartais taip spaudžia, kad, atrodo, žiogai čirpia.

Feliksas Rybakovas, tylus, geraširdis senukas, džiaugiasi bent tuo, kad gali ramiai, baimingai nesidairydamas į šalis, švęsti savo gimtadienį – vasario 16-ąją. Šiandien jau tikrai niekas nekaltins, kam, girdi, jis garbina nacionalistinę šventę.

Nuotraukoje: teksto autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.07.18; 18:47


Prisijunkite prie diskusijos