Magnickio įstatymas Lietuvai taip pat praverstų


Print

Vilniaus Europos informacijos centre neseniai pristatyta knyga „Kodėl Europai reikia Magnickio įstatymo“. Iš karto atskleisiu portalo Slaptai.lt poziciją – toks įstatymas būtinas Europos Sąjungai. Jis numato personalinę atsakomybę pareigūnams ir valdininkams, grubiai pažeidžiantiems žmogaus teises bei nepaisantiems teisės viršenybės principų. Personalinė atsakomybė – puiki atgrasymo priemonė nuo blogų pagundų.

Bet Magnickio įstatymas pirmiausiai reikalingas ne tam, kad mes, ES atstovai, turėtume priemonių spausti padorumo normų nesilaikančią Rusiją. Šis įstatymas reikalingas mums patiems, kad būtų lengviau apsikuopti savo kieme. Ar mes, lietuviai, visuomet elgiamės sąžiningai, teisingai, padoriai? Ar niekas iš mūsų neturėtų būti įtrauktas į juoduosius Magnickio įstatymo sąrašus?

XXX     

Slaptai.lt skaitytojams nereikia priminti, kodėl šis įstatymas pavadintas būtent Sergėjaus Magnickio vardu. Rusijos kalėjimuose nukankinto Rusijos teisininko S.Magnickio tragedija plačiai aprašyta tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje. Apie S.Magnickio mirtį Rusijos kalėjime rašė ir portalas Slaptai.lt (plačiau – publikacijos pabaigoje).

Tad savo skaitytojams tik priminsime: Rusijos advokatas S.Magnickis viso labo gynė Rusijos pareigūnus korupcija kaltinusio kliento interesus. Kliento interesus gynė nepaisydamas galimų nemalonumų bei pavojų: korupcijos bylas sąžiningai išnarplioti siekiantys Rusijos teisininkai savo postuose ilgai neišsilaiko. O jei teisybės ieško net sulaukę grasinimų, praranda ne tik pareigas, ne tik ramybę, bet, dažnusyk, – ir gyvybę.

Toks likimas ištiko ir S.Magnickį, principingai atlikusį advokato prievolę. Pabrėžiame: advokatas nepaliko savo kliento likimo valiai, nors puikiai suprato arba bent jau nujautė, jog „žaidžia su ugnimi“.

Nemalonumų ilgai laukti nereikėjo: advokatas S.Magnickis pats atsidūrė teisiamųjų suole. Jam buvo pareikšti sunkūs kaltinimai. Be abejo, pretenzijos – sufabrikuotos. Ir vis tik principingai kliento interesus gynęs advokatas dėl nesąžiningų prokurorų ir teisėjų atsidūrė tardymo izoliatoriuje. Ten prarado sveikatą. O po 358 kalinimo dienų – mirė.

Oficialusis Kremlius šią skandalingą istoriją stengėsi nutylėti, užgniaužti, pamiršti. Esą Rusijos tardytojai, teisėjai, kalėjimo prižiūrėtojai nepažeidė nė vieno įstatymo. Štai tada JAV sukūrė puikų planą, kaip galima nubausti ciniškai pasielgusią Rusijos teisėsaugą. Vašingtone sudarytas ilgokas Rusijos pareigūnų, kurie, amerikiečių manymu, kalti dėl neteisėto advokato S.Magnickio suėmimo ir kalinimo, sąrašą. Tiksliau tariant, įtraukti visi tiesiogiai su šia byla susiję rusiškosios Temidės tarnai.

Į sąrašą, pavadintą Magnickio įstatymu, įtraukta per 60-imt Rusijos teisėjų, prokurorų, kalėjimo prižiūrėtojų. Taigi jie visi dabar Amerikoje – nepageidaujami. Jie negali nei įvažiuoti į JAV, nei turėti finansinių sąskaitų, nei įsigyti nekilnojamojo turto.

Žinoma, ne visi Rusijos teisėsaugos atstovai, atsidūrę juoduosiuose Magnickio įstatymo sąrašuose, trokšta aplankyti Ameriką ar šios šalies bankuose laikyti pinigų. Ir vis dėlto tai – bent jau simboliniai „tramdomieji marškiniai“. Juolab kad daugiau priemonių, kaip nubausti tuos, kurie neteisėtai persekiojo advokatą S.Magnickį, Amerika neturi. Karo su Rusija dėl to juk nepradėsi.

Beje, šių eilučių autoriui teko matyti kelių dėl S.Magnickio mirties kaltinamų Rusijos Temidės tarnų televizinius komentarus. Visi jie lyg susitarę išdidžiai tvirtino niekad niekada nesvajoję pamatyti Amerikos. Suprask, jiems – nusispjauti į S.Magnickio įstatymą. Gal tikrai neplanavo svečiuotis Amerikoje. Ir vis tik sunku patikėti, kad jie visi labai džiaugtųsi atsidūrę juoduosiuose Amerikos sąrašuose. O jei Magnickio įstatymą dar patvirtintų ir Europos Sąjunga? Nejaugi advokatą S.Magnickį pražudę Rusijos teisėsaugininkai įrodinės, esą ir Europa – jiems neįdomi? Nejaugi apsivers liežuvis tvirtinti, esą niekad nesvajojo pamatyti nei Paryžiaus, nei Berlyno, nei Briuselio?

Tokių žodžių nuoširdumu tikrai nepatikėčiau. Nepatikėčiau ir išvedžiojimais, esą niekas iš Rusijos Temidės atstovų nenori savo pinigus laikyti Europos bankuose, kurie, kad ir kaip blefuotume, patikimesni nei Maskvos, Sankt Peterburgo ar Pskovo bankai.

XXX

Tad Europos Sąjunga, jei ji išties gerbia įstatymo viršenybę, privalėtų kuo greičiau priimti Magnickio įstatymą net nepaisydama galimų politinių ar ekonominių Rusijos atkirčių. Pasaulyje – per daug neteisybės ir žiaurumų, kad galėtume likti abejingi neteisėtai kalinamų, žiauriai kankinamų ar ciniškai žeminamų žmonių skausmui. Neteisybes ir žiaurumus derėtų šalinti iš mūsų gyvenimo visomis įmanomomis priemonėmis. Lietuva privalėtų paremti visas tikro teisingumo ieškančias iniciatyvas. Bet kaip paremti? Kokios priemonės – pačios efektyviausios ir teisiškai nepriekaištingos?

Pirmiausiai susimąstykime, ar patys elgiamės dorai. Ar Lietuva neturi bylų, panašių į advokato S.Magnickio bylą? Man regis, į šį klausimą atsakyti daugiau nei paprasta: buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino likimas panašus į Rusijos advokato S.Magnickio likimą. Skirtumas toks: S.Magnickis – jau miręs, o K.Michailovas (Nikulinas) – dar gyvas. K.Michailovą vis dar galima išgelbėti.

Visos kitos detalės – panašios kaip du vandens lašai. Nejaučiu simpatijų Rygos omonininkams, 1990-aisiais metais trukdžiusiems broliams latviams iškovoti nepriklausomybę. Tačiau jei Lietuva priskirtina civilizuotoms valstybėms, jei, anot vieno rusiško menininio filmo herojaus, gyvename ne banditų gaujoje, privalome ir buvusius omonininkus teisti vadovaujantis įstatymais, o ne asmeninėmis simpatijomis ar politiniais užsakymais.

Tad kokie bylų, kuriose minimos S.Magnickio ir K.Michailovo – Nikulino pavardės, panašumai?

S.Magnickio byla tiek Rytuose, tiek Vakaruose sukėlė milžinišką visuomeninį rezonansą. Ji neabejotinai susijusi su principiniais Rusijos gyvenimo momentais. Jei S.Magnickiui būtų pavykę laimėti, Rusijai būtų tekę pripažinti milžiniškus korupcijos mastus. Rusija nenorėjo prisipažinti esanti korumpuota šalimi…

Medininkų žudynių byla Lietuvai – ypatingai svarbi. Jei ne K.Michailovo – Nikulino suėmimas, mes nebūtume sužinoję tiesos apie savo prokurorų, per dvidešimt metų nesugebėjusių ištirti politinį – istorinį rezonansą turinčios bylos, bejėgiškumą. O kas tada? Po tokio prisipažinimo turėtume reikalauti atsakomybės iš Temidės tarnų, kurie du dešimtmečius tik imitavo aktyvius tiriamuosius veiksmus.

Todėl panašu, jog teisiamųjų suole K.Michailovas – Nikulinas atsidūrė ne dėl to, kad prieš jį surinkta užtektinai įkalčių, o vien todėl, kad bedantei Lietuvos teisėsaugai savo neveiksnumo pateisinimui prireikė vadinamojo „atpirkimo ožio“. Rygoje gyvenusį ir nuo teisėsaugos nesislapsčiusį K.Michailovą buvo lengviausiai sučiupti. Bedantė Lietuvos teisėsauga rado išeitį iš labai keblios padėties – surado pirmą po ranka pasitaikiusį asmenį ir pateikė jį kaip vieną iš kaltininkų atpildo už Medininkų žudynes pradėjusiems reikalauti politikams.

Diskusijos, kodėl Europai reikia Magnickio įstatymo, organizatoriai taip pat pabrėžė, jog Rusijos ir ne tik Rusijos žiniasklaida, aprašydama šio advokato bylos ypatumus, susidūrė su milžiniška cenzūra. Visiems žurnalistams, besidomintiems šia tema, buvo trukdoma profesionaliai domėtis teismo procesu.

Bet juk Lietuvoje – panaši situacija. Ar daug žurnalistų domisi Medininkų žudynių byla – vaikšto į visus teismo posėdžius ir juos nuodugniai aprašinėja? Beje, daugau nei 30-ies metų sukaupta žurnalistinė patirtis šių eilučių autoriui kužda, jog toks lietuviškosios žiniasklaidos nesidomėjimas žurnalistiniu požiūriu kruvinai patrauklia byla nėra natūralus. Tikriausiai daugeliui žurnalistų knieti viešai svarstyti, kas gi iš tiesų kaltas dėl šios tragedijos ir kodėl ši byla ištisus du dešimtmečius dulkėjo prokurorų stalčiuose. Bet nematoma jėga sulaiko juos nuo žurnalistinio žingeidumo.

Amerikiečių iniciatyva parengto Magnickio įstatymo šalininkai pastebi, jog rusų advokatas be realių kaltės įrodymų tardymo izoliatoriuje kankinosi beveik vienerius metus. Bet juk buvęs Latvijos omonininkas K.Michailovas – Nikulinas Lukiškių tardymo izoliatoriaus vienutėje be kaltės įrodymų kankinasi keletą kartų ilgiau – beveik septynerius metus.

Dėl S.Magnickio mirties kaltinamiems Rusijos teisėsaugos atstovams priekaištaujama, esą jie tyčia neskubėjo suteikti medicininės pagalbos suimtąjam.

K.Michailovui – Nikulinui medicininės pagalbos suteikti taip pat ne visuomet skubama, nors po daugiau nei šešerių metų, praleistų vienutėje, akivaizdu, kad sveikata negali būti ypač puiki. Paskutinysis nerimą keliantis atvejis toks: K.Michailovas pradėjo skųstis širdies negalavimais, bet mūsų medikai jį apžiūrėjo tik … maždaug po trijų mėnesių. Tiksliau kalbant, praėjusių metų lapkritį Konstantinas prakalbo apie skausmus širdies srityje, o į ligoninę apžiūrai buvo nuvežtas tik šių metų sausio 27-ąją. Ką primena toks “operatyvumas“ – gailestingumą ar kankinimą?

S.Magnickio likimu susidomėję politikai, žurnalistai, visuomenininkai tvirtina, jog šis principingas Rusijos advokatas buvo jėga verčiamas pripažinti savo kaltę. Vaizdžiai tariant, buvo mušamas.

Bet juk Lietuvoje kalintis Konstantinas taip pat buvo verčiamas prisiimti kaltes, kurių kaltintojai nepajėgė pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Jis be advokatų žinios ir sutikimo sykį buvo išgabentas į Lietuvos policijos departamentą. Kelionės metu jam buvo antrankiais skausmingai užverštos rankos bei, liudiškai kalbant, aplamdyti šonai. Jam taip pat grasinta: jei teismas išteisins, gyvas vis tiek neliksi.

Siaubinga tai, kad, nepaisant raštiško kreipimosi dar tą pačią dieną, sužalojimų apžiūra atlikta tik po dešimties parų, kai kankinimo žymės jau buvo išnykusios.

Beje, iki šiol slepiama, kas ir kodėl sumanė Konstantiną atsivežti į Lietuvos policijos departamentą. Apie šią keistą kelionę smulkiau galėtų papasakoti tuometiniai departamento vadovai ir operatyviniai kriminalinės policijos darbuotojai, vykdę generalinės prokuratūros pavedimus Medininkų bylos tyrime. Bet vargu ar jie norės nuoširdžiai prisipažinti, kokių tikslų vedini be advokatų žinios ir dalyvavimo, taigi grubiai pažeisdami Lietuvos įstatymus, panoro "privačiai" Lietuvos Policijos departamente pasikalbėti su buvusiu Latvijos omonininku.

XXX

S.Magnickio bylą nagrinėję ekspertai pastebi, jog S.Magnickis rašė itin daug skundų, primindamas, kad jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra nė vieno, kad teisėjai jo atžvilgiu šališki, kad jam nepagrįstai nesuteikiama švelnesnė kardomoji priemonė… O kiek skundų dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų šališkumo yra pateikęs K.Michailovas – Nikulinas? Kiek sykių buvęs eilinis OMON milicininkas prašė griežčiausią kardomąją priemonę pakeisti švelnesne – pavyzdžiui, pasižadėjimu niekur neišvykti? Kiek sykių apeliavo į Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjos Sigitos Bieliauskienės sąžinę, kiek sykių apeliavo į Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Aloyzo Kruopio sąžinę?

Štai tik nedidelė ištrauka iš 2013-ųjų kovo 26-ąją Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir kolegijos pirmininkui teisėjui Aloyzui Kruopiui adresuoto prašymo: „Gerbiamas Pirmininke, prašau Jūsų skubiai atkreipti dėmesį ir įvertinti tą aplinkybę, kad Lietuvos BK 100 str., kurio pataisos buvo priimtos ir įsiteisėjo 2011 m. balandžio mėnesį, prieštarauja ištisai eilei Lietuvos Respublikos pasirašytų ir ratifikuotų tarptautinių teisės aktų (…). Remiantis tuo, kad anksčiau nurodyti ir išvardinti aktai yra aukštesnės galios, turintys pirmaeilio, tiesioginio taikymo Lietuvos baudžiamąjame procese reikšmę, 2011 m. gegužės m. 11 d. apkaltinamasis nuosprendis mano atžvilgiu ir net gi apeliacinio proceso metu man naujai pareikštas kaltinimas pagal Lietuvos BK 100 str. yra absoliučiai nepagrįsti, neįgalūs ir neteisėti bei reikalauja neatidėliotinai nutraukti suėmimą ir bylą. Šioje situacijoje tolimesnis manęs laikymas suimtu yra ne kas kita, kaip kančią sukeliantis manęs kankinimas“.

O čia – iškalbinga ištrauka iš 2013.05.07 dieną Lietuvos Apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui A.Kruopiui nusiųsto pareiškimo. Pareiškime esama pastebėjimo: „Kaip Jums žinoma ir negali būti nežinoma, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų ar įrodymų to, kad aš buvau Medininkuose posto užpuolimo metu, kas pilnai ir absoliučiai patvirtina faktą, jog aš, Konstantinas Michailovas (Nikulinas), nesu net menkiausiai susijęs su 1991-07-31 man nežinomų asmenų įvykdytu Lietuvos policininkų ir muitininkų nužudymu (…). Be kita ko, Jums negali būti nežinoma toji aplinkybė, kad iki 2007 metų lapkričio mėnesio man – Konstantinui Michailovui (Nikulinui) nebuvo ir aplamai negalėjo būti pareikštas joks įtarimas arba kaltinimas dėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminų pasibaigimo (…). Tuo pačiu Jums ir Jūsų vadovaujamai teisėjų kolegijai negali būti nežinoma tai, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra, pateikdama Latvijai Europos arešto orderį dėl mano suėmimo, sąmoningai nurodė tikrovei neatitinkančius duomenis apie nusikaltimo kvalifikavimą pagal 2003 m. Lietuvos BK 129 str. ir dvidešimties metų senaties terminą, kuris, beje, kaip Jums žinoma, pilnai pasibaigė dar 2011 m. liepos 31 d. Nepaisant šio fakto, Jūsų vadovaujama kolegija ir toliau tebelaiko mane suimtu Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, kas, tikiuosi Jūsų pritarimo, grubiai pažeidžia 1948 m. Europos Žmogaus teisių konvenciją, 1996 m. tarptautinį Paktą dėl civilinių ir politinių teisių, Romos Baudžiamojo tribunolo karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti statutą, o taip pat ir Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso pagrindines nuostatas“.

Ypač iškalbinga ši K.Michailovo – Nikulino pasirašyto skundo pastaba. Įsiskaitykime ir pasistenkime suvokti:

„Kuomet aš savo prašymuose remiuosi nustatytu mano alibi faktu ir visų įmanomų senaties terminų pasibaigimu, Jūs, atmesdamas mano prašymą nurodote į man naujai pareikštąjį kaltinimą pagal 100 str. ir tariamai gręsiančią ypatingai griežtą bausmę, nors puikiai žinote net nesant tokio nusikaltimo fakto. Kuomet gi aš savo prašyme atkreipiu Jūsų dėmesį į principinius, esminius Lietuvos BK 100 str. taikymo prieštaravimus aukščiau išvardytiems tarptautiniams teisės aktams ir grubius Žmogaus teisių pažeidimus, tuomet Jūs savo nutartyje pareiškiate, kad naujasis kaltinimas pagal Lietuvos BK 100 str. 2011 m. balandžio mėnesio redakciją man dar nepareikštas, taigi aš esu nuteistas pagal Lietuvos BK 129 str. Ir dėl šios priežasties mano prašymas atmestas“.

Taigi Lietuvos Apeliacinis teismas gudrauja: kai reikia ignoruoti įsigaliojusius senaties terminus, prisimena senaties terminų neturintį 100 straipsnį, numatantį atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nors jo taikymas atgal – taip pat neteisėtas (jis galėtų būti pritaikytas nebent nusikaltimams, padarytiems po 1998-ųjų); kai nereikia, prisimena įstatymą, numatantį atsakomybę už žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis…

XXX 

Negalima nepastebėti ir fakto, jog tardymo izoliatoriuje atsidūrusiam S.Magnickiui buvo sunku surasti jį ginti sutikusių advokatų. Išvertus iš teisininkų kalbos, S.Magnickiui buvo trukdoma profesionaliai gintis. Beje, tai dar vienas, tegul ir netiesioginis, įrodymas, esą kaltinimai – iš piršto laužti (stiprios gynybos kaltintojai bijo tik tuomet, kai įrodymų nėra, o jų pačių argumentai – silpnučiukai).

Tačiau šiuo požiūriu Lietuva mažai kuo skiriasi nuo Rusijos. Lietuvoje – analogiška padėtis. K.Michailovo – Nikulino interesus ginančiam advokatui Arūnui Marcinkevičiui taip pat teko patirti rafinuotą Lietuvos Temidės spaudimą už tai, kad sutiko imtis gynybos tokioje dviprasmiškoje baudžiamojoje byloje. Tikriausiai mažai kas žino, kad advokatas A.Marcinkevičius kelerius metus, kol Medininkų žudynių byla nagrinėta Vilniaus apygardos teisme, pats buvo pripažintas įtariamuoju. Taip, jis buvo priverstas ginti ir K.Michailovą, ir pats gintis nuo  pareikštų absurdiškų įtarimų. Tik pamanyk: advokatas pasisavino … savo paties pinigus. Žodžiu, prieš kiekvieną bent kiek rimtesnį, sudėtingesnį teismo posėdį jam buvo daromi įvairiausi trukdžiai: tai kviesdavo apklausai, tai ateidavo tikrinti arba paimti klientų gynybą ir jos apmokėjimą liečiančių buhalterinių dokumentų arba kviesdavo į teismo posėdį.

Vos tik advokatas A.Marcinkevičius baigė skaityti ginamąją kalbą Vilniaus Apygardos teisme, įtarimai panaikinti. Manote, jog tai – vien atsitiktinis sutapimas? Toli gražu… Advokatas A.Marcinkevičius ir Slaptai.lt kalbinti jo kolegos įsitikinę, jog ieškota bent menkiausios užuominos, galinčios patvirtinti, jog honorarą už buvusio Rygos OMON milicininko gynybą jam ir jo kolegoms moka Rusijos slaptosios tarnybos. Beje, nedera pamiršti, kad tokius advokatų įtarimus ne kartą savo viešuose pasisakymuose žurnalistui Tomui Dapkui ir kitiems nacionalinės žiniasklaidos atstovams patvirtino buvęs FNTT generolas Vitalijus Gailius. Taigi viešai pripažino, kad Lietuvoje tiriamose bei nagrinėjamose rezonansinėse baudžiamosiose bylose įprasta tapatinti advokatus su jų klientais. Tai reiškia, kad tokiose bylose negalioja demokratinėse pasaulio valstybėse visuotinai pripažinti tiek advokatų klientų, tiek pačių advokatų profesinės paslapties principai, o Lietuvos Advokatūros įstatymo garantijos, pasirodo, tėra vien dekoracinės deklaracijos. Analogiškų pavyzdžių, deja, Lietuvoje netrūksta…

XXX

Tad knygos apie Rusijos advokato S.Magnickio tragišką žūtį pristatymas buvo svarbus renginys, nors ir negalėjęs pasigirti milžinišku visuomenės dėmesiu. Beje, šios knygos pristatymą – diskusiją globojo Parlamentinio demokratijos forumo pirmininkas, Seimo narys Emanuelis Zingeris. Pristatyme – diskusijoje dalyvavo europarlamentaras Leonidas Donskis, konservatoriai Andrius Kubilius, Vilija Abramikienė – Aleknaitė. Europos informacijos centre kalbėjo, žinoma, ir minėtos knygos redaktorė Elena Servettaz (Elena Servettez) bei Jungtinio Baltijos Amerikos nacionalinio komiteto vykdantysis direktorius Karlas Altau.

Visi pristatymo – diskusijos dalyviai sutartinai tvirtino, jog S.Magnickio įstatymas reikalingas ir Europai. Toks įstatymas bylotų, jog Europa gina ne tik žymius, visame pasaulyje garsius disidentus, žmogaus teisių gynėjus ir politikus. Toks įstatymo priėmimas reikštų, jog Europa skatina visuomenę priešintis žmogaus teises pažeidžiantiems valdininkams ir pareigūnams, jog visuomenė nebebijo įvardinti įstatymo viršenybės nepaisančių parlamentarų, prokrorų, teisėjų pavardžių. Toks įstatymas demonstruotų solidarumą su tais, kurie kenčia, neteisingai apkaltinti ar be pagrindo kalinami. Galų gale taiklus ir toks pristatymo – diskusijos dalyvių pastebėjimas: įsigaliojęs S.Magnickio įstatymas priverstų, prieš priimant tendencingus sprendimus, susimąstyti ir Temidės tarnus.

Aktualijų portalas Slaptai.lt nedvejodamas pritaria šiai idėjai. S.Magnickio įstatymas Lietuvai reikalingas. Jau vien dėl to, kad Rusijoje žuvusio advokato S.Magnickio ir Lietuvoje kalinamo Rygos omonininko K.Michailovo – Nikulino bylos turi daug panašumų.

Su tema susijusios publikacijos:

http://slaptai.lt/politines-intrigos/6963-sarasu-karas-parode-kodel-perkrova-neprigijo.html

http://slaptai.lt/politines-intrigos/6656-britas-metes-issuki-gaujai-kuria-demaskavo-sergejus-magnickis-tapo-atsakovu-smeizto-byloje.html

http://slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/6473-tie-kas-leido-magnickiui-mirti-tikejosi-kad-mirs-ir-jo-byla-jie-apsigavo.html

http://slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/6457-kruvini-230-milijonu-aferos-pedsakai-driekiasi-tolyn.html

 http://slaptai.lt/opios-problemos/4893-juodasis-amerikieciu-sarasas-pries-juodaji-rusu-sarasa.html

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.03.12; 08:35


Prisijunkite prie diskusijos