Mahiras Gamzajevas: „Karabacho konflikto šaknys – Kremliaus užkulisiuose“


Print

Pokalbis su Tautinių bendrijų tarybos pirmininku, Sąjūdžio dalyviu, Lietuvos azerų bendruomenės lyderiu Mahiru Gamzajevu turėjo pasirodyti jau prieš keletą mėnesių. Dėl įvairių priežasčių tekstas užtruko, viena iš jų – klausimo, apie kurį kalbėjomės, keblumas. Azerų ir armėnų santykiai bei konfliktas Kalnų Karabache – vienas iš vis dar neatšilusių seniai pasibaigusio Šaltojo karo konfliktų.

Kas gali būti komplikuočiau? Reikėjo tikslių klausimų ir dar tikslesnių atsakymų, todėl neskubėta. Kad ir kaip neigtų savo subjektyvumą, žurnalistas bene kiekvienu jį dominančiu klausimu turi susidaręs savo nuomonę, tik tam tikra retorika ją užmaskuoja. Turėjau ją ir aš, formuluodamas klausimus. Kad ir kaip būtų, išankstinės nuostatos neturėtų trukdyti išgirsti abiejų pusių argumentus, juolab pateiktus korektiškai ir pagrįstai.

Kur, jūsų manymu, slypi konflikto dėl Kalnų Karabacho šaknys?

Galima daug kalbėti apie tolimos praeities laikus, tačiau realiai pagrindus iki šiol kraujuojančiai Karabacho (ne Kalnų Karabacho) problemai padėjo Rusijos bolševikai, kurie 1920–1921 metais okupavo ir likvidavo nepriklausomas Pietų Kaukazo valstybes. Vietoje jų buvo sukurtos Maskvos valdomos sovietinės Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos „respublikos“, kurios 1922-aisiais buvo sujungtos į vadinamąją Užkaukazės Socialistinę Federacinę Sovietų Respubliką (egzistavusią iki 1936 metų), o pastaroji – inkorporuota į SSRS.

Minėtų sovietinių „respublikų“ viduje Maskva įsteigė dar keletą nykštukinių „autonominių respublikų“ ir „autonominių sričių“ – Abchaziją, Adžariją bei Pietų Osetiją Gruzijos sudėtyje ir Nachičevanę bei Kalnų Karabachą Azerbaidžano sudėtyje. Savaime suprantama, kad nei realios autonomijos, nei juo labiau realios nepriklausomybės visos šitos vadinamosios „respublikos“ neturėjo. Jos buvo reikalingos tik Pietų Kaukazo tautų tarpusavio kiršinimui ir tam, kad Maskva visada galėtų pateikti save kaip arbitrą, kuris sugeba sutramdyti neva neprotingus ir neramius pietiečius.

Kad mano žodžiai neprieštarauja tikrovei, patvirtina ir tai, jog pajutusi, kad imperijai ateina paskutinioji, 1988 metais Kremliaus valdžia ir KGB vėl atgaivino jau tarsi atvėsusį konfliktą tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, išmesdama vadinamąją Kalnų Karabacho kortą. Sinchroniškai tas pat buvo daroma ir Gruzijos „autonomijose“. Rezultatas – sugriauti miestai ir žmonių likimai, dešimtys tūkstančių nužudytųjų ir pusantro milijono karo pabėgėlių (kalbu apie visa Pietų Kaukazą).

Sakydamas, kad tai ne „Kalnų Karabacho“, o tiesiog Karabacho konfliktas, turėjau omenyje, jog vadinamosios „Kalnų Karabacho respublikos“, įkurtos Armėnijos okupuotose ir aneksuotose Azerbaidžano žemėse, sienos nei vienoje vietoje nesutampa su sovietinės okupacijos metais egzistavusios „Kalnų Karabacho autonominės srities“ sienomis. Ji užima daug didesnę teritoriją, ir joje iki armėnų okupacijos gyveno daug daugiau žmonių (buvo 800 tūkst., o liko tik 140 tūkst.), taigi pagal teritoriją ji labiau panaši į azerbaidžanietišką Karabacho chanatą, kuris egzistavo šiose žemėse iki rusiškos aneksijos 1822 metais. Būtent po to čia pradėjo masiškai kurtis caro valdžios pakviesti armėnai iš Turkijos ir Persijos.

Istorijoje knaisiotis dažnai būna neperspektyvu. Kaip sakoma, atidžiau pasižiūrėjęs, gali rasti visko. Užduosiu klausimą iš ne visai senų laikų, XX amžiaus pirmos pusės, kai pasaulyje radosi daugelis naujų iki šiol egzistuojančių valstybių. Armėnai įsitikinę (bent dalis jų), kad Azerbaidžanas istoriškai yra „Turkijos projektas“? Kad be Turkijos įsikišimo azerų valstybė nebūtų atsiradusi? Ar yra čia tiesos?

Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulyje iš tikrųjų atsirado daug naujų valstybių, nes subyrėjo jas iki tol valdžiusios imperijos – Rusijos, Austrijos–Vengrijos ir Osmanų. Taip atsirado ne tik Azerbaidžanas arba Lietuva, bet ir Lenkija, Suomija, Čekoslovakija, Jugoslavija ir kt. Bet Azerbaidžanas – ne kažkokia Naujosios Gvinėjos papuasų provincija, apie kurią pasaulis beveik nieko nežino, o ir tie ne viso šimtmečio senumo įvykiai yra pakankamai gerai dokumentuoti ir neblogai atsispindi tiek Azerbaidžano, tiek kitų šalių istorikų darbuose. Todėl nėra jokio reikalo fantazuoti ir pritempti realius istorijos įvykius ir procesus prie išankstinių ideologinių klišių.

Nepriklausomo Azerbaidžano atsiradimo priežastys ir aplinkybės buvo tos pačios, kaip ir Lietuvoje – tai buvusio suvereno – Rusijos nusilpimas ir imperijos irimas, ir azerbaidžaniečių tautos ryžtas gyventi nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Tiesa, iš pradžių buvo bandyta įkurti bendrą Užkaukazės federacinę valstybę su sostine Tbilisyje, tačiau dėl nekonstruktyvios armėnų politikų pozicijos ir prasidėjusių azerbaidžaniečių skerdynių Jerevano gubernijoje šito sumanymo teko atsisakyti. Tuomet susidarė trys tautinės valstybės – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano. Taigi galima teigti, kad ne turkiškas, o armėniškas veiksnys netiesiogiai pagreitino savarankiškos Azerbaidžano valstybės atsiradimą.

Taip, Turkijos karinės pajėgos iš tikrųjų parėmė Azerbaidžano kariuomenę kovoje su Baku mieste įsitvirtinusiais Stepano Šaumiano vadovaujamais bolševikais. Bet labai panašiai buvo ir Lietuvoje, kai pradiniame karo su bolševikais etape Lietuvos kariuomenei labai padėjo vokiečių kariniai daliniai. Dėl to ir Lietuvos priešai kartais bando aiškinti, kad Lietuva buvo „vokiečių projektas“.

Be to, neturime pamiršti, kad Turkija buvo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi šalis, kurios galimybės paveikti situaciją Pietų Kaukaze buvo ribotos – tuo metu jai pačiai grėsė fragmentacija ir net nepriklausomybės praradimas.

Kokie santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų buvo sovietmečiu? Žinoma, oficialiai tarp dviejų TSRS respublikų santykiai „turėjo“ būti geri, vis dėlto „tautų draugystė“. Tačiau kokia buvo reali situacija? Kokie procesai vyko Karabache? Žvelgiant į demografinius duomenis matyti, kad armėnų dalis joje nuolat mažėjo. Armėnų teigimu, tai vyko dėl diskriminacijos iš Azerbaidžano TSR vadovybės pusės.

Visi žinome, kad sovietmečiu viskas buvo kontroliuojama Komunistų partijos ir jai pavaldžių represinių struktūrų. Apie normalų visuomeninį-politinį gyvenimą negalėjo būti jokios kalbos. Nebuvo nei laisvos žiniasklaidos, nei alternatyvinių informacijos šaltinių. Visi politiniai sprendimai buvo nuleidžiami iš Maskvos, todėl nei Jerevanas, nei Baku jokios savarankiškos politikos tada vykdyti niekaip negalėjo. Dėl to ir vadinamieji procesai Karabache, apie kuriuos Jūs kalbate, nevyko savaime – jie buvo dirbtinai inspiruojami centrinės valdžios.

Paprasti žmonės dažniausiai sugyvendavo draugiškai, palaikydavo bičiuliškus santykius, buvo savo „mažųjų tėvynių“ (miestų ir rajonų) patriotai, nepriklausomai nuo to, kurioje šių respublikų sienų pusėje jie gyveno. Galima sakyti, kad palaipsniui formavosi bendros vertybės, bendrakaukazietiškas mentalitetas. Kremliui visa tai pasirodė pavojinga ir nepriimtina, todėl buvo nutarta dirbtinai sukiršinti dvi tautas vieną prieš kitą.

Tam puikiai tiko mitas apie kadaise tariamai egzistavusią didžiulę valstybę – Didžiąją Armėniją. Nepaisant to, kad Maskva deklaravo „proletarinį internacionalizmą“, maždaug nuo 1965 metų vienoje iš sąjunginių respublikų – Armėnijoje – startavo iki šiol nesiliaujanti šovinistinė kampanija, nukreipta ne tik prieš naują (tuo metu) NATO narę Turkiją, bet ir prieš artimus turkų giminaičius – azerbaidžaniečius. Buvo aiškinama, kad tiurkai (turkai ir azerbaidžaniečiai) jų gyvenamose žemėse yra palyginti neseni ateiviai, laukinių klajoklių palikuonys, o tikrieji ir senieji šių žemių šeimininkai yra armėnai. Tai vyko ne tik Armėnijos SSR, bet ir vadinamojoje „Kalnų Karabacho autonominėje srityje“, kurią rusų okupantai įsteigė Azerbaidžano viduryje 1923 metais. Tais pačiais 1965-aisiais prasidėjo dar viena antitiurkiška – armėnų genocido tarptautinio pripažinimo – kampanija.

Visa tai turėjo pažadinti (ir pažadino) armėnų nacionalistinius jausmus, kas savo ruožtu sukėlė įtampą armėnų santykiuose su jų kaimynais Pietų Kaukaze – azerbaidžaniečiais ir gruzinais.Kalbant apie demografinius duomenis – jie irgi labai iškalbingi. Kaip žinoma, 1822 metais Rusija aneksavo azerbaidžanietišką valstybinį darinį – Karabacho chanatą.

Po metų, 1823-iaisiais, azerbaidžaniečiai dar sudarė 78 procentus buvusio chanato gyventojų, o armėnai – 22 procentus. O štai 1897 metų gyventojų surašymas rodo jau visai kitokias proporcijas – 57 procentai azerbaidžaniečių ir 42 procentai armėnų. Krašto armėnizacija vyko ne tik caro, bet ir sovietų valdymo metais, todėl 1989-aisiais azerbaidžaniečiai sudarė jau tik 21,5 procento visų Kalnų Karabacho autonominės srities gyventojų, o armėnai – 76,9 procento. O šiuo metu vadinamosios „Kalnų Karabacho respublikos“ teritorijoje neliko nė vieno azerbaidžaniečio.

Priminsiu, kad ji apima ne tik buvusią to paties pavadinimo autonominę sritį, bet gerokai didesnę teritoriją, kitaip sakant – visas Armėnijos okupuotas ir aneksuotas Azerbaidžano žemes, kuriose iki karo veiksmų pradžios gyveno 800 tūkst. gyventojų. Iš jų tik 140 tūkst. buvo armėnai, o visi kiti buvo musulmonai, daugiausia azerbaidžaniečiai ir kurdai. O dabar ten tik tie 140 tūkst. armėnų ir teliko, tuomet kaip absoliuti krašto gyventojų dauguma – 660 tūkst. žmonių – buvo išvaryta arba išžudyta. Tai apie kokią demografiją mes kalbame?

1988 metais Karabache įvyko daug skaudžių dalykų. Kokiu būdu Kremlius katalizavo konfliktą? Ar Karabacho parlamento balsavimas dėl atsiskyrimo nuo Azerbaidžano TSR buvo inspiruotas Maskvos? Ir kas netrukus įvyko Sumgaite?

Jau sakiau, kad įtampos santykiuose tarp armėnų ir tiurkų (įskaitant azerbaidžaniečius) paūmėjimas buvo inspiruotas Maskvos. Bet iš pradžių (maždaug nuo 1965 iki 1988 metų) ji buvo skirta daugiau išoriniam naudojimui ir nukreipta prieš antrą po JAV NATO karinę galybę – Turkiją. Rusų tautybės žmonių, kuriais Maskva galėtų pasitikėti, Pietų Kaukaze gyveno palyginti nedaug, todėl pagrindinio antiturkiško „skydo“ vaidmuo buvo patikėtas armėnams (ilgą laiką juos atitinkamai nuteikinėjant).

Tačiau 1988 metais tapo aišku, kad tokia, kokia ji tuomet buvo, Sovietinė imperija jau nebeišgyvens, jog būtina ruoštis neišvengiamoms transformacijoms, kurias pergyvenus vėl būtų galima atkurti Rusijos galybę ir vėl surinkti po jos sparnu vadinamąjį „artimąjį užribį“. Bet reikėjo pasirūpinti, kad laikinai (kaip iki šiol manoma Maskvoje) „pabėgusios“ tautos pernelyg neapsvaigtų nuo laisvės oro ir neįstotų į kokias nors NATO ir ES.

Būtent tada prasidėjo atvirų etninių konfliktų kurstymas – turkų – meschetų pogromai Uzbekijoje ir separatistinių tendencijų inspiravimas Kazachstane (tarp Šiaurės Kazachstano rusų), Azerbaidžane (tarp armėnų, talyšų ir lezginų), Gruzijoje (tarp abchazų, osetų ir tų pačių armėnų), Ukrainoje (tarp Pietryčių Ukrainos rusakalbių), Moldovoje (tarp gagaūzų ir Transnistrijos rusakalbių), Lietuvoje (tarp Vilnijos lenkų), Latvijoje (tarp Rytų Latvijos rusakalbių) ir Estijoje (tarp Šiaurės rytų Estijos rusų).

Viskas vyko sinchroniškai ir pagal bendrą planą. Vietinės sovietinės valdžios institucijos ir jų atstovai dalyvavo visur tik tiek, kiek jiems buvo leista ir liepta iš Maskvos. Tai pasakytina ir apie Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies deputatų tarybos sprendimus, ir apie analogiškus Lietuvos „lenkiškų“ apylinkių (vėliau ir rajonų) liaudies deputatų tarybų veiksmus.

Sovietai niekad neleido formuotis atskirų sąjunginių respublikų pilietinėms visuomenėms, buvo forsuojamas tik vieningos sąjunginės (ir, aišku, rusakalbės) „sovietinės liaudies“ formavimo procesas, o tos „liaudies“ viduje buvo skatinamas pavienių etninių grupių partikuliarizmas. Būtent dėl to Lietuvos lenkai tuomet taip ir netapo Lietuvos, o Azerbaidžano armėnai – Azerbaidžano pilietinių visuomenių integraliomis dalimis.

Nėra jokių abejonių, kad ir Sumgaito įvykiai buvo suplanuoti Maskvoje, organizuoti KGB pasamdytų provokatorių ir įvykdyti kriminalinių elementų rankomis. Kažkam labai reikėjo parodyti pasauliui azerbaidžaniečių tautos „žvėriškumą“ ir tokiu būdu tarsi legitimuoti būsimą Karabacho aneksiją. Čia galime prisiminti, kad Sumgaito įvykių išvakarėse šiame mieste buvo apgyvendinti tūkstančiai azerbaidžaniečių, neseniai išvarytų iš Armėnijos ir netekusių visko – darbo, turto, brangių jiems žmonių ir gimtųjų namų.

Nepaisant to, užfiksuota ir aprašyta daug atvejų, kai azerbaidžaniečiai gelbėjo ir slėpė savo kaimynus armėnus, perduodavo jiems jų mažamečius vaikus per išvykstančių traukinių vagonų langus… Šiuo atžvilgiu Sumgaito įvykiai man labai panašūs į 1941 metų parodomąją kruviną akciją Kauno „Lietūkio“ garaže, kurią, kaip dabar žinome, įvykdė nacių klapčiukai, ir kas paskui buvo paviešinta visame pasaulyje, kaip lietuvių tautos zoologinio antisemitizmo įrodymas.

Kokia buvo Azerbaidžano (tuomet dar TSR) vadovybės reakcija į pogromus Sumgaityje? Ar jie buvo pasmerkti? Ar buvo bandoma kaip nors riaušininkus numaldyti?

Tai ir įdomu, kad sovietinės jėgos struktūros net nebandė suvaldyti situacijos; armėnus bandė gelbėti ir slėpti tik jų ilgamečiai kaimynai – paprasti azerbaidžaniečiai. Jau minėjau, kad Azerbaidžano SSR (taip pat, kaip ir Lietuvos SSR, Ukrainos SSR, Kirgizijos SSR etc.) vadovybė jokios savarankiškos politikos nevykdė ir negalėjo vykdyti, todėl ir jos „reakcija“ arba veiksmai galėjo būti tik tokie, kokie buvo sumanyti ir aprobuoti Maskvoje. Kitaip sakant, nepriklausomai nuo to, ką ir kaip kalbėjo tuo metu sovietinio Azerbaidžano vadovai, iš tikrųjų svarbi buvo ne jų, o Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybės nuomonė. O ta nuomonė (kurią pažodžiui atkartojo ir Baku esantys centrinės valdžios vietininkai) buvo aiški – dėl visko kalti azerbaidžaniečių „buržuaziniai nacionalistai“ ir azerbaidžanietiškas Lietuvos Sąjūdžio analogas – Azerbaidžano liaudies frontas (po įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto kai kas irgi aiškino, kad žmonės žuvo nuo Sąjūdžio snaiperių kulkų).

Kitaip sakant, Sumgaito incidentas buvo reikalingas sovietiniam režimui ir KGB tam, kad būtų galima susidoroti su bundančiu Azerbaidžano žmonių pilietiškumu. Tik vėliau, kai vietinė valdžia pajuto, jog jau praranda situacijos kontrolę, ji pradėjo kartoti tai, ką jau anksčiau sake Azerbaidžano nepriklausomybininkai – kad Sumgaito įvykiai buvo ne spontaniškas tautinės nesantaikos proveržis, o „stipraus centro“ bei jo specialiųjų tarnybų suplanuota ir įvykdyta akcija

Kovo 31-ąją minima Azerbaidžano genocido diena. Kuo ši data svarbi azerams? Kas įvyko tada, 1918-aisiais, Azerbaidžane?

Azerbaidžano sostinė Baku, kaip ir Vilnius, visada buvo daugiatautis miestas, tačiau 1917 metų pabaigoje – 1918-ųjų pradžioje valdžią jame užgrobė bolševikinė „Baku taryba“. Bolševikine ji apsiskelbė todėl, kad tikėjosi sulaukti paramos iš Sovietinės Rusijos, bet realiai joje dominavo armėnų nacionalistai – partijos „Dašnakcutiun“, kuri pasisakė už „Didžiosios Armėnijos“ nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų sukūrimą, nariai. „Baku tarybai“ vadovavo Stepanas Šaumianas, jos ginkluotųjų pajėgų štabui – buvęs carinės kariuomenės pulkininkas Z. Avetisovas, o Trečiajai brigadai – kitas dašnakas, žinomas sadistas Amazaspas.

Trapi taika tarp Baku azerbaidžaniečių ir armėnų nutrūko kovo 30 dieną, kai nežinomi asmenys apšaudė ginkluotą bolševikų būrį. S. Šaumianas pasinaudojo šiuo incidentu tam, kad būtų sunaikinti mieste buvę menkai ginkluoti azerbaidžaniečių kariniai daliniai. Rusų bolševikai apmėtė Baku bombomis iš aeroplanų ir apšaudė patrankomis, buvusiomis Kaspijos flotilės laivuose, o vietinių armėnų būriai surengė taikių gyventojų skerdynes.

Skerdynės nesiliovė ir po to, kai tarp „Baku tarybos“ ir azerbaidžanietiškos „Musavato“ partijos, bandžiusios pasipriešinti banditams, buvo pasirašytos paliaubos; jos tęsėsi iki pat balandžio 5 dienos. Miesto gatvės buvo užverstos moterų ir vaikų lavonais. S. Šaumianas tada rašydamas Vladimirui Leninui gyrėsi, kad jam pavyko „išvalyti Baku nuo azerbaidžaniečių“. Žudydami azerbaidžaniečius, dašnakų „revoliucionieriai“ veikė labai kryptingai – jų būriai veržėsi net į regionus, kuriuose armėnų gyventojų praktiškai nebuvo – Giandžos, Kubos, Lenkorano ir net Persijoje esančios Urmijos kryptimis.

Jei kalbėtume apie simpatijas, mano akimis, azerai viešojoje erdvėje (ne tik Lietuvoje) armėnams akivaizdžiai pralaimi. Armėnai beveik vienareikšmiškai laikomi aukomis. Nežinau, ar jums yra susidaręs toks pat įspūdis? Kodėl Azerbaidžanas susilaukia palyginti mažai palaikymo?

Taip, ilgą laiką buvo būtent taip, bet dabar situacija palengva keičiasi. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, yra gajūs tautiniai, religiniai ir istoriniai stereotipai. Vienas tokių stereotipų – armėnai yra krikščionys, todėl – „europiečiai“, o azerbaidžaniečiai (arba turkai) – musulmonai, todėl – „azijatai“. Ir tolesnė neva loginė seka: minėti „krikščionys – europiečiai“ pagal apibrėžimą turėtų būti kultūringi ir taikūs, o „musulmonai – azijatai“ – laukiniai ir žiaurūs.

Bet juk matome, kad realybėje taip nėra, šalia gyvenančios tautos paprastai būna panašaus mentaliteto, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Taip yra Balkanuose (pavyzdžiui, Bosnijoje), taip yra Artimuosiuose Rytuose (pavyzdžiui, Libane) ir taip yra Kaukaze. Todėl reikia žiūrėti į kiekvieną atvejį atskirai, nesuverčiant viską į krūvą.

Štai ir Armėnijos bei Azerbaidžano konflikto atveju – juk Armėnija, o ne Azerbaidžanas užkariavo nemažą kaimyninės valstybės teritorijos dalį, ir Armėnija, o ne Azerbaidžanas pavertė pabėgėliais beveik milijoną taikių žmonių.

Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad sovietmečiu valstybės mastu buvo toleruojamas tik vienas nacionalizmas – rusiškasis, o visos kitos tautinio patriotizmo atmainos – gruziniška, estiška, lietuviška ar dar kokia – buvo smerkiamos ir persekiojamos kaip „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškos. Nepaisydama to, 1965-aisiais sovietinė valdžia oficialiai sankcionavo armėniškąjį nacionalizmą, tik, suprantama, ne antisovietinį arbą antirusišką, o antiturkišką, nes Turkija buvo antra po JAV karinė galybė NATO bloke. Buvo pradėta masiškai leisti istorinę literatūrą apie 1915 metų armėnų genocidą, visiškai nutylint apie pačių armėnų nacionalistų tuo metu įvykdytus nusikaltimus prieš kitų tautybių savo kaimynus.

Tuo pačiu metu buvo inspiruota ir tarptautinio minėto armėnų genocido pripažinimo kampanija. Tokiu būdu žmonėms buvo peršamas stereotipas apie armėnų tautą kaip apie nekaltą auką, nors tuometinių tarpbendruomeninių susirėmimų metu žuvo daugiau musulmonų, o ne armėnų.

Bet vis daugiau žmonių išmoksta atskirti pelus nuo grūdų ir atpažinti tiesą. Jau ir lietuviškai galima susirasti tekstų, iš kurių mūsų šalies gyventojai gali sužinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, kas yra tikrosios aukos, o kas – budeliai. Iš tokių tekstų autorių galėčiau paminėti istoriką Imantą Melianą, Arvydą Baniulį ir dar keletą asmenų, kuriems esu labai dėkingas.

Kokia šiuo metu oficiali Azerbaidžano pozicija 1915-ųjų armėnų genocido atžvilgiu ir kokias išvadas padarėte pats, domėdamasis šio regiono istorija ir politika?

Oficialios Azerbaidžano valstybės pozicijos vadinamojo armėnų genocido atžvilgiu nėra ir negali būti, nes oficialusis Baku nenori interpretuoti kitų valstybių istorijos įvykių, tai būtų nekorektiška ir neprotinga. O neoficialiai dauguma Azerbaidžano istorikų, politologų, politikų ir visuomenininkų pritaria 69 Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų Vakarų šalių mokslininkų, įskaitant vieną žymiausių pasaulio istorikų Bernardą Lewisą, nuomonei, kurią jie išdėstė laiške, dar 1985 metų gegužės 19 dieną pateiktame JAV vyriausybei. Šiame laiške žinomi mokslininkai rekomendavo šios šalies Kongresui nepripažinti vadinamojo armėnų genocido, pateikdami svarių argumentų.*

Kokį vaidmenį Azerbaidžano ir Armėnijos konflikte šiandien vaidina Rusija ir Turkija?

Kaip ir anksčiau, Rusija tik imituoja susirūpinimą Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktu, tačiau iš tikrųjų ji yra suinteresuota, kad jis tęstųsi iki begalybės. Užtenka pažvelgti į Rusijos vaidmenį ESBO Minsko grupėje, į jos pastangas vilkinti net paprasčiausių techninių klausimų sprendimą.

Panašiai kaip Rusijos kontroliuojama Moldovos dalis – vadinamoji Transnistrijos Moldavijos respublika – leidžia Kremliui šantažuoti ne tik Kišiniovą, bet ir Kijevą ir faktiškai laikyti savo gniaužtuose visą Pietryčių Ukrainą, taip ir Rusijos bei jos sąjungininkės Armėnijos okupuotose Gruzijos ir Azerbaidžano žemėse įkurti marionetiniai dariniai (Abchazija, Pietų Osetija ir Kalnų Karabachas) buvo sumanyti kaip saugikliai, kurie turėtų neleisti integruoti Gruziją ir Azerbaidžaną į NATO. Juk Rusija labai dosni tiems Azerbaidžano politikams ir žurnalistams, kurie garsiai kalba tik apie Armėnijos destruktyvų vaidmenį regione, bet visiškai nutyli pagrindinės Jerevano atramos ir įkvėpėjos – Rusijos reikšmę.

Išvardyti „užšaldyti konfliktai“, kurie buvo sumanyti Maskvoje ir jos pačios realizuoti, padeda Kremliui destabilizuoti politinę situaciją ne tik Šiauriniame Juodmaryje (Ukrainoje bei Moldovoje) bei Pietų Kaukaze, bet ir visame Balkanų ir Artimųjų Rytų regione, nes yra nukreipti prieš pagrindinius čia esančius JAV sąjungininkus – Turkiją ir Izraelį. Šiuo klausimu sutampa ir „putininės“ Maskvos, ir religinių fanatikų valdomo Teherano, ir šių odiozinių režimų vasalo Jerevano interesai.

Turkija formaliai palaiko Azerbaidžano poziciją, tačiau 2008–2009 metais ji bandė normalizuoti santykius su Armėnija ir pasirašė su ja protokolą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, dėl to oficialusis Baku buvo priverstas protestuoti. Turkija ir toliau demonstruoja gerą valią Armėnijos atžvilgiu (1991 metais ji viena pirmųjų buvo pripažinusi atkurtos Armėnijos valstybės nepriklausomybę), tačiau kelia jai dvi sąlygas – Armėnija privalanti atsisakyti reikalavimo pripažinti vadinamąjį armėnų genocidą ir pasitraukti iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų.

Ar matote Armėnijos ir Azerbaidžano susitaikymo galimybių? Apskritai ar jų siekiama? Dažnais atvejais, konflikto eskalavimas, įtampos palaikymas (pvz., Izraelio ir Palestinos) turi tam tikros politinės ir ekonominės naudos. Mano, pašaliečio, akimis žvelgiant, vienintelė galimybė (iliuziška gana) susitaikymui, kaip ir asmeniniuose santykiuose, – protingas nuolankumas. Nes yra žemėje konfliktų, kurie iš tikrųjų neišsprendžiami, jei bandoma „suskaičiuoti“ kiekvieną auką, ašarą, žemės lopinėlį. Ar tokiais atvejais nėra vienintelis kelias – atleisti už tai, kas padaryta, dėl ateities kartų.

Dauguma Azerbaidžano žmonių ir praktiškai visos šios šalies politinės jėgos norėtų gyventi su Armėnija taikios kaimynystės sąlygomis. Kiek žinau, ir tarp armėnų yra tokių, kurie supranta, kad negalima iki begalybės konfrontuoti su visais (išskyrus Iraną) savo kaimynais ir remtis konfrontacijoje prieš juos vien tik Rusija ir Iranu. Gerai yra pasakęs mano draugas, TV laidų prodiuseris ir Lietuvos žydų bendruomenės valdybos narys Vitalijus Karakorskis: „Beveik visi Europos žydai per Holokostą neteko daugumos savo giminių ir artimųjų, tačiau nėra žydų šeimos, kuri auklėtų savo vaikus neapykanta viskam, kas vokiška.“

Labai gaila, bet neapykanta viskam, kas tiurkiška (turkiška ar azerbaidžanietiška), sudaro šiuolaikinio armėnų mentaliteto pagrindą kartu su mitu apie kažkada neva egzistavusią „Didžiąją Armėniją“. Tokiomis sąlygomis galimybės susikalbėti lieka labai ribotos. Kita vertus, galima daug ką atleisti, daug ką pamiršti, bet juk negalima numoti ranka į brutalią didelės Azerbaidžano teritorijos dalies okupaciją ir milijoną pabėgėlių, kurie negali grįžti į gimtuosius namus. Įsivaizduokite: aš ateinu į Jūsų namus, savavališkai užimu juose keletą kambarių, keletą Jūsų giminaičių išvarau, o vieną jų – nužudau, ir po to sakau: „O dabar susitaikykime su status quo ir nekonfliktuokime.“

Taip nebūna, nes tada visos valstybės pradės „gerinti“ savo sienas silpnesnių kaimynų sąskaita – juk nėra amžinų etninių teritorijų ir amžinų etninių sienų, visur kažkada kažkas buvo kitaip, ir beveik visur pasieniuose yra tautinių mažumų. Todėl vienintelė išeitis – gerbti nusistovėjusias ir tarptautiniu mastu pripažintas valstybių sienas ir netoleruoti agresorių veiksmų.

Bet kita pusė net neketina atsisakyti savo ekspansionistinių tikslų – kurstomos Gruzijos armėnų separatistinės nuotaikos Džavachetijos srityje, o įvairių šalių politikai ir toliau papirkinėjami arba kitaip spaudžiami pripažinti ne tik vadinamąjį armėnų genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais, bet ir dabartinę marionetinę „Kalnų Karabacho respubliką“, įsteigtą okupuotose Azerbaidžano žemėse. Kitaip sakant, raudama dėl beveik šimto metų senumo įvykių, tačiau siūloma pamiršti realius mūsų laikų karo nusikaltimus. Tęsiasi ir kitų tautų mulkinimas, pateikiant žmonėms iškreiptą ir vienpusišką informaciją apie armėnų ir tiurkų tautų konflikto priežastis bei aplinkybes.

Štai net „Vikipedijos“ lietuviškosios versijos straipsnyje „Armėnų genocidas“, kuris paskutinį kartą buvo atnaujintas vos prieš tris savaites – 2012 metų gruodžio 24 dieną – veltui ieškotume skyrelio apie genocido neigimą, kuris būtinai pateikiamas šio straipsnio versijose kitomis kalbomis (anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, net rusų). Toks nepadailintos (ir nedemonizuojamos – taip pat) tiesos vengimas apsunkina santykių tarp mūsų tautų normalizavimą.

XXX

Tarpbendruomeninių susidūrimų, vykusių Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metu, žuvo daug nekaltų taikių gyventojų ne tik armėnų bei kitų krikščionių, bet ir turkų bei kitų musulmonų – pastarųjų net daugiau; nėra jokių patikimų įrodymų (neskaitant priešiškų valstybių propagandinės medžiagos ir akivaizdžių klastočių, pavyzdžiui, „Adoniano dokumentų“), kad Osmanų imperijos vadovybė organizavo arba inicijavo šios šalies armėnų naikinimą; net tuo atveju, jei vis dėl to pavyktų įrodyti, kad Osmanų imperijos vadovybė inicijavo vadinamąjį armėnų genocidą, 1923 metais įkurta Turkijos Respublika nėra atsakinga už sultono valdžios tikrus ar menamus prasikaltimus, nes ji (dabartinė Turkija) yra tik viena iš dešimties valstybių (Turkija, Kipras, Sirija, Libanas, Irakas, Izraelis, Palestinos autonomija, Jordanija, Saudidų Arabija, Jemenas), iškart arba vėliau susidariusių Osmanų imperijos teritorijoje po pastarosios žlugimo; vadinamojo armėnų genocido pripažinimas neišspręs egzistuojančių problemų; jis tik dar labiau skatins nesantaiką tarp turkų bei armėnų, įtraukiant į šį įsisenėjusį konfliktą kitas tautas ir valstybes (šiuo atveju – JAV).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenės lyderis Mahiras Gamzajevas.

Informacijos šaltinis: portalas bernardinai.lt

2013.02.02


Prisijunkite prie diskusijos