Manipuliacinė demokratija


Print

Esminė klaida yra galvoti, jog ši politinė tvarka, kuri įprastai vadinama demokratija, yra "daugumos valia". Kažin ar ši „demokratija“ nusipelno būti  šitaip vadinama. Nebent, jei lygintume su autokratija ar panašiais režimais – laisvės šioje demokratijoje, suprantama yra daug daugiau. Ir vis tik, tai nėra demokratija, kokia ji turėtų ir galėtų būti.

Wikipedijoje skyrelyje „Demokratija“ teisingai parašyta, jog „šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi“. Ši viena iš tikrovių  – tai elito manipuliavimas taip vadinamomis „demokratinėmis procedūromis“. Ir tai ne vien mūsų šalies problema.

Šia liga serga visas Vakarų pasaulis. Čia ir gimsta ir tikrovės simuliakrai apie daugumos valią. Nėra daugumos, ir ne tik todėl, kad  į rinkimus dažnai ateina mažiau nei 50 proc. rinkėjų. Tiesa, kartais pavyksta peržengti šią psichologiškai svarbią  50 proc. aktyvumo rinkimuose ribą, tačiau problema išlieka. 

 

Absoliuti rinkėjų mažuma priima sprendimus rinkimuose. Taip išrenkami atstovai į parlamentus, kurie formuoja koalicijas ir vyriausybes. Tokia savotiška formali mažumos dauguma, kuria lyg figos lapeliu prisidengia valdančioji klasė, kuri išlieka daugiau mažiau stabili, kaip rinkimai besibaigtų. Kartu su biurokratija bei šešėliniais galios svertais ji tampa „valdžia“ virš rinkimų. Formaliai veikia rinkimų įstatymas,  viskas teisinga, tačiau daugelis jaučiame, kad čia kažkas ne taip. Kad nuo mūsų valios nieko (arba beveik nieko) nepriklauso. Kodėl?

Todėl, kad demokratija pasimeta demokratinėse procedūrose, kurios, tuo pačiu,  yra ir sumaniai režisuojamos. Sistema veikia. Štai mūsų europarlamentarai buvo išrinkti, nors aktyvumas rinkimuose buvo tik apie 20 procentų. Kiek rinkėjų balsavo už konkretų europarlamentarą? 10 procentų ar kiek daugiau. Sakysite, juk galėjo ateiti? Taip, tačiau ir nedalyvavimas rinkimuose yra tam tikra pozicija. Galų gale, ne viskas gali būti suvesta į skaičiukus ir procentus.

Ši demokratija – net ne mažumos valia. Jokios rinkėjų „valios“ praktiškai beveik nėra iš viso. Nes sistema veikia taip, jog vis viena "kažką" išrinks. Tas "kažkas" yra aiškūs. Jie manipuliuoja žmonių sąmone, taip užvaldydami politinę rinką. Jie turi užtektinai lėšų savo reklamai. Jie priima sau palankius įstatymus. Jie dominuoja politinėje rinkoje. Panašiai, kaip ekonomikoje.

Žinoma, teoriškai įmanoma viskas, teoriškai galimybę patekti į parlamentą turi beveik visi šalies piliečiai. Tačiau praktiškai? Pažiūrėkime į pavyzdžius iš ekonominio gyvenimo. Jei  koks „didysis prekybos tinklas“ užvaldo tam tikrą rinkos dalį, jį iš ten išstumti labai sunku, nebent pats išeitų… Panašiai ir politikoje. Renka tuos, kuriuos mato ir girdi, kurie žinomi ir garsūs(nebent akivaizdžiai prisidirbtų, tačiau kartais ir tai nepadeda). Renka tuos, kurie turi lėšų reklamoms ir „geriems darbams“ rinkimų apygardose.

Ta mažuma, kuri ateina į rinkimus, iš esmės yra tik statistai, savotiškos reklamos ir smegenų plovimo aukos,  jų balsas mažai ką lemia. Nebent tai: valdys konservatoriai ar socialdemokratai. Tačiau, juk platesne prasme, tai yra vienas ir tas pats. Už jų slepiasi tie, kurie niekada nebūna renkami: įvairių klanų atstovai, oligarchai ir biurokratai, jėgos struktūros. Net jei teigtum, jog tai netiesa ir partijos yra švarios ir sąžiningos – tai nieko nekeistų. Todėl, kad valdo sistema. Nužmoginta, beveik beformė. Tai įgalina sistemos apologetus teigti, jog jokios sistemos nėra. Sakoma, jog didžiausias šėtono noras, kad žmonės galvotų, atseit, jo nėra…

Tai yra didžioji manipuliacija žmonių sąmone, žmonių apgavystė. Kad jie patikėtų, jog yra laisvi ir turi sprendimų teisę, kad jie renka valdžią. Taip sistema susikuria legitimumo įvaizdį, kuris nėra tikrovė. Ir sistema darys viską, kad ir toliau liktų taip, kaip yra.  Jei tai būtų vien lietuviška sistema, būtų paprasčiau, būtų vilties. Tačiau tai – globali žmonių ir tautų mulkinimo sistema. Globalus demokratijos simuliakras.

Mūsų Lietuva šioje globalioje sistemoje – tik mažas sraigtelis. Tačiau – svarbus sraigtelis, nes yra svarbioje geopolitinėje erdvėje. Ir todėl – dar mažiau vilties, kad viskas galėtų greitai keistis…

Tačiau – juk turime savo vidinę laisvę ir vidinį supratimą, ir jo turėtume klausyti ir jo laikytis. Volteras yra pasakęs: „Laisvė — tai yra ne tai, ką jums davė. Laisvė yra tai, ko iš jūsų negalima atimti.“

Tad turime matyti šią sistemą ir jos vystymosi eigoje. Ši eiga ištęsta per dešimtmečius ir šimtmečius,  kasdieniam žmogaus suvokimui nepastebima. Tačiau ji vyksta. Juk augančios žolės taip pat nepastebime akimirksniu – turi praeiti tam tikras laikas. Jau dabar pamažu ryškėja naujos epochos, naujosios demokratijos kol kas dar neryškūs kontūrai.  

Svarbiausias išbandymas šiam augimui – išbandymas laisve. Tai piliečio ir bendruomenės sąmoningumo klausimas. Laisvės turime tiek, kiek galime jos „įsisavinti“. Politinė erdvė yra likusios tikrovės tąsa, jos atspindys. Šiandien nesąžiningi politikai perka rinkėjų balsus už bambalį ar skalbimo miltelius. Jie susiję priežastiniais ryšiais, kaip višta ir kiaušinis – nežinia, kas yra pirminis.

Ar politikai turėtų staiga „pasitaisyti“, ar rinkėjai atpažinti netinkamus politikus ir iškelti tinkamus? Visi suprantame, kad politikui, perkančiam balsus ne vieta politikoje. Tačiau ar rinkėjui, parduodančiam balsą, yra vieta prie rinkimų urnos??? Tai esminė demokratijos problema…

Todėl valdančioji klasė taip bijo tiesioginės demokratijos apraiškų, todėl yra aukštai iškelta reikalavimų kartelė, pavyzdžiui, referendumų organizavimui: kokių bėdų gali pridaryti šis „liaudies balsas“? Ir skalūnines dujas žvalgyti uždraus, ir vadinamai juvenalinei justicijai kelią užkirs.

Kaip sakė buvusi finansų ministrė I.Šimonytė vienoje iš televizijos laidų: „Lietuvoje būtų nesunku suorganizuoti referendumą kaimyno tvoros nudažymo proga. Ir įtikinti žmones, kad jie turėtų balsuoti prieš. (…) Ir tokie sprendimai dažnai yra priimami, remiantis emocijomis, o vis dėlto, tam žmonės ir renka politikus, kad politikai priimtų tokius sprendimus, kurie yra svarbūs šalies raidai…“

Taip kalba sistemos apologetai. Tačiau grėsmės šiai sistemai mūsų šalyje – kol kas nedidelės. Mažai sąmoningų ir aktyvių žmonių, neturime sąmoningų bendruomenių, neturime savivaldos, kuri ir yra demokratijos pradžia, jos lopšys. Sistemai nereikia sąmoningų žmonių, jai nereikia tikrosios savivaldos. Sistema, kaip ir žmogus, turi savo išlikimo instinktą, ji nenori reformuotis pati. Tuomet kas galėtų tai padaryti? Tik daugumos sąmoninga valia, kuri dar turės subręsti.

Esame nedidelė globalaus pasaulio dalis. Nuo lokomotyvo, Vakarų demokratijų (vis tik, pavadinkime jas demokratijomis) atsiliekame mažiausiai dviem dešimtmečiais. Tai ne tik trūkumas, tačiau ir privalumas. Galima būtų nekartoti klaidų, kurias padarė ir daro šios šalys. Pavyzdžiu galėtų būti tradicinės šeimos griovimas nepamatuotais socialiniais eksperimentais. Tačiau liaudies išmintis teigia, jog iš svetimų klaidų mokytis sunku…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.

2013.06.20


Prisijunkite prie diskusijos