Mantas Martišius: „Mūsų visuomenė vis dar pernelyg priklausoma nuo rusų kalba gaunamos informacijos“


Print

Atrodo, kad žmonija niekaip negali gyventi be karo. Tačiau dabar dažniau pasirenkamos kitos priemonės ir metodai. Kariaujama ne tik fiziškai, bet ir informacinėje erdvėje. Kas yra tas informacinis karas ir kaip jis pasireiškia? LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjas Virginijus Savukynas apie tai kalbėjosi su knygos „(Ne)akivaizdus karas“ autoriumi Mantu Martišiumi.

Kas gi yra tas informacinis karas?

Paprastai pasakius, tai yra tam tikros žiniasklaidos ir informacinės technologijos, padedančios siekti politinių, ekonominių ar karinių tikslų nenaudojant prievartos.

Paminėjote žiniasklaidą, kuri yra nesenas modernių laikų išradimas. Tačiau ar informaciniai karai nebuvo kariaujami nuo pat žmonijos pradžios? Prisiminkime kad ir mūsų istoriją, kovas su kryžiuočiais. Vokiečių ordinas rašydavo, kad štai mes esame pagonys, nors iš tiesų jau buvome apsikrikštiję. Ar tai irgi nebuvo savotiškas informacinis karas?

Šiuolaikinis informacinis karas susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis yra technologijos. Pavyzdžiui, naudojant šiuolaikines komunikacines technologijas galime padaryti, kad visa elektroninė bankininkystė vienoje šalyje nustotų veikusi. Mindaugo laikais to padaryti nebuvo įmanoma. (Šypsosi – red. past.) Kita dalis turi požymių, ateinančių iš gilios senovės. Tai – kova dėl idėjų. Tačiau senovėje, skirtingai nei yra dabar, buvo kovojama dažniausiai dėl religinių idėjų. Buvo sprendžiama, kokią pasaulėžiūrą pasirinksime – krikščioniškąją, pagoniškąją, islamiškąją ar pan. Tuo tarpu šiandien mastas yra kitas. Informacinis karas yra sudedamoji idėjų karo dalis, tačiau skirtingai nuo senovės, mastas, greitis, sistemingumas yra žymiai didesnis. Taip yra dėl minėtų komunikacinių technologijų.

Atskiriate du dalykus – technologinius ir idėjinius. Ar galite pateikti konkrečių pavyzdžių iš mūsų istorijos, naujausių laikų, t. y. ir vieno informacinio karo, ir kito?

Galime prisiminti tam tikrus serverių „užlaužimus“. Lietuvoje, regis, prieš trejus metus programišiai sugebėjo įsibrauti į valstybinių institucijų puslapius. Po šios atakos juos atsidarę interneto vartotojai išvydo pjautuvą su kūju raudoname fone ir tam tikrą tekstą. Tiesiog buvo įsilaužta į vieną serverį, kuris valdė keletą puslapių. Tai yra pats paprasčiausias ir primityviausias pavyzdys.

Panašiai turbūt buvo ir Estijoje vykstant skandalui dėl bronzinio kario iškėlimo?

Taip, Estijoje buvo atlikta dar didesnė ataka. Taigi čia kalbame apie technologines atakas. Tuo tarpu iš idėjinių pavyzdžių galime prisiminti Šaltojo karo laikotarpį, kai iš Vakarų buvo transliuojamos radijo programos. Lietuvoje jas buvo bandoma slopinti statant specialius įrenginius. Taip vyko todėl, kad žmonės negautų kitokios informacijos, nepradėtų kritiškai galvoti, nes kritiškas mąstymas gali nulemti kritiškus veiksmus.

Minite ankstesnį periodą – Šaltąjį karą. O kas vyksta dabar?

Pasaulyje yra daugybė pavyzdžių. Štai Irano Islamo respublikoje negalima žiūrėti Holivudo filmų. Atrodo, tokie serialai kaip „Nusivylusios namų šeimininkės“ arba „Deksteris“ neturi jokio politinio konteksto. Tačiau jų logika yra maždaug tokia: tie serialai į Iraną neša vakarietiškas vertybes, kurios yra gundančios ir galinčios paveikti žmones, todėl nepriimtinos Islamo kraštui. Kalbant apie Lietuvą, esame demokratinė šalis ir kažkokia išorinė cenzūra neveikia.

Tačiau galime prisiminti, kad prieš kelerius metus viename iš Latvijos televizijos kanalų rusų kalba, kuris yra transliuojamas ir Lietuvoje, buvo rodomas laidų ciklas apie XX amžiaus paslaptis. Vienoje iš jų buvo nagrinėjamas klausimas, ar 1940 metais Baltijos šalyse įvykdyta okupacija. Aišku, toje laidoje įrodinėta, kad okupacijos nebuvo. Mūsų valdžios institucijos sureagavo, pasipiktino, kad iškraipoma istorija, ragino tą televiziją nubausti. Tačiau to padaryti, be abejo, nepavyko.

Kaip tuomet atpažinti, kur yra laisva nuomonė, o kur jau informacinis karas? Jeigu kažkokie žmonės išsako savo požiūrį į istoriją, kodėl mes tai galime vadinti informaciniu karu? Lygiai tas pats ir su Iranu: jeigu jie nenori tų Holivudo filmų, tai ir nereikia. Kur čia problema?

Visiškai teisingas klausimas, tačiau mes šiuo atveju susiduriame su trimis lygiais. Pirmasis lygis yra auditorija. Priklausomai nuo jos informuotumo, išprusimo mes galime ją paveikti. Kitaip sakant, yra aplinkybės, kurioms esant galime žaisti tą informacinį karą. Antrasis lygis yra medijų ir politikų interesai. Jie gali būti patys įvairiausi. Trečiasis lygis yra išorinės institucijos – jėgos, kurios gali norėti padaryti įtaką.

Pirmi du lygiai leidžia labai lengvai viską paslėpti. Čia ir problema, nes susekti yra be galo sudėtinga. Galiu pateikti labai paprastą pavyzdį. Tarkime, Delfi.lt pasirodo tam tikra informacija apie Lietuvos karius Afganistane. Žmonės rašo komentarus, vieni pritaria misijai, kiti – ne. Tačiau įdomu tai, kad dalis komentatorių, vos tik pasirodžius panašiai informacijai, reguliariai rašo tik neigiamus komentarus. Tai matyti iš IP adresų. Be abejo, galima sakyti, kad štai nuolat rašo įsitikinęs žmogus, turintis savo nuomonę ir pan. Taigi įrodyti labai sudėtinga, kaip ir su internetiniu įsilaužimu. Tačiau lygiai taip pat galima įtarti, kad tai gali būti tam tikras užsakymas, galbūt apmokamas kažkokios organizuotos grupės. Juk pasitaiko, kad prieš kelerius metus rašytas tekstas vėl pasirodo interneto erdvėje.

Jeigu gerai supratau, pagrindinė mintis tokia, kad tai yra tam tikra agresijos forma informacinėje erdvėje iš svetimos aplinkos, kitos šalies, siekiančios vienokių ar kitokių tikslų. Kalbant apie karą, egzistuoja daug teorijų, kad nuo pat Viduramžių ateina mintis apie teisingus karus ir neteisingus karus. Ar galima tokią teoriją taikyti informaciniams karams?

Na, kas yra teisinga, o kas ne – daugiau vertybinio požiūrio klausimas. (Šypsosi – red. past.).

Paimkime labai konkrečiai. Pavyzdžiui, pokaris, kai Lietuvos partizanai kariavo prieš SSRS. Kadangi Lietuvos partizanai kovojo savo žemėje, manau, jų karas buvo teisingas.

Aš taip pat manau, kad jų karas buvo teisingas. Tačiau gali būti, kad kažkoks žmogus iš artimos valstybės sakys, kad karas buvo neteisingas, nes pagal jo ideologiją turėjo įvykti pasaulinė proletariato revoliucija. Taigi jis gali sakyti, kad partizanai priešinosi šiai revoliucijai, todėl buvo neteisūs. Žodžiu, visą laiką susiduriame su vertybėmis.

Visgi ar yra teisingi ir neteisingi informaciniai karai?

Karų teisingumas ar neteisingumas priklauso nuo to, kokias vertybes išpažįsti. Jeigu išpažįsti kažkokias vertybes, sakysi, kad tavo vykdomas informacinis karas yra teisingas. Jeigu išpažįsti kitokias vertybes, sakysi, kad tai – neteisingas karas, agresyvus ir pan. Paimkime, pavyzdžiui, kryžiaus karus. Ar jie buvo teisingi ar ne? Kažkada žemė buvo krikščioniška, paskui jas užkariavo Islamo civilizacija, vėliau krikščionys kryžiuočiai bandė vėl užimti šventą žemę ir pan. Islamo akimis žiūrint, kryžiuočių vykdomas karas yra neteisingas. Tuo tarpu krikščionys karą formuluos kaip teisingą, nes traktuos jį kaip kažkada jiems priklausiusių žemių atsiėmimą.

Grįžkime prie lietuviškos realybės. Kai kalbame apie informacinius karus, dažniausiai turime omenyje Rytų kaimynę Rusiją. Mūsų požiūriu tai yra informacinis karas, o kaip yraMaskvos, Kremliaus požiūriu? Juk tai gali būti aiškinama tiesiog būdu išreikšti savo nuomonę.

Skirtumas tas, kad jų teisė išsakyti savo nuomonę reiškiasi Lietuvos informacinėje erdvėje siekiant pakeisti sprendimus. Ta nuomonė juk nėra išreiškiama šiaip, be jokio tikslo. Tikslas yra paveikti politinius sprendimus, visuomenę paversti labiau fragmentuota, nepasitikinčia savimi ir Lietuvos valstybe.

Ir iš čia kyla grėsmės nacionaliniam saugumui…

Taip. Gyvendama tokioje informacinėje erdvėje, kurioje vyrauja nepasitikėjimas savimi, aplinkiniais, politikais, valstybinėmis institucijomis, visuomenė negali kelti kažkokių ambicingesnių tikslų. Jeigu juos ir išsikelia, labai sunkiai gali įgyvendinti, nes visą laiką jaučiasi kritika, nepasitikėjimas ir pan. O jei tikslai pasiekiami, pradedama sakyti, kad nieko gero nenuveikta. Žodžiu, gaunasi toks užburtas ratas.

O kaip tada gintis nuo tokio informacinio karo? Juk demokratinėje visuomenėje visi turi teisę išreikšti savo nuomonę. Ir jeigu turi kanalą, stiprią informacinę priemonę, gali transliuoti tai, ką nori.

Kalbant apie gynybą, nėra viskas taip paprasta. Taip yra todėl, kad ypač demokratinėse šalyse informacinis karas labai lengvai pasislepia po nuomonių įvairovės šydu. Pati gynyba priklauso nuo dviejų aspektų. Pirma, mano jau minėtas auditorijos išprusimo lygis ir galimybė naudotis įvairiais informacijos šaltiniais. Deja, Lietuvoje per dvidešimt metų mažai kas pasikeitė užsienio kalbų atžvilgiu ir visa dar jaučiama didelė rusų kalbos įtaka. Apie milijoną žmonių teigia, kad geriausiai iš užsienio kalbų moką rusų. Vadinasi, jie informaciją iš kitur perima tik tos kalbos pagrindu, t. y. negali prenumeruoti kokių nors Vakarų šalių analitinių žurnalų ir pan.

Taip pat ir internete negali pasiskaityti angliškai, prancūziškai, vokiškai.

Kai negali to padaryti, tavo informacinė erdvė, žinojimas yra ribota, negali atskirti grūdų nuo pelų. Tai reiškia, kad tampi priklausomas net ir nuo vietinės žiniasklaidos, kuri pateikia tai, kas įvyko kitur. Čia galima pradėti vardinti ir mūsų žiniasklaidos problemas, nes ji yra pasirinkusi pramogų, auditorijos linksminimo kelią. Kitas dalykas, politinių ir ekonominių interesų tenkinimas, kuris mūsų žiniasklaidoje stipriai jaučiamas. Esant tokiai neskaidriai erdvei, trečiajai šaliai, pavyzdžiui, Rusijai, labai lengva „įkišti“ ranką ir viskam diriguoti.

Ar pati Lietuva gali prieš ką nors kariauti informacinį karą?

Manau, kad ne.

Kodėl?

Esame per maža šalis. Geriau išmokime apsiginti, sukurti pakankamai išprususią auditoriją. Tai bus didesnė nauda nei kariauti informacinį karą.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotraukoje: knygos „(Ne)akivaizdus karas“ autorius Mantas Martišius.

www.tinklink.lt

2012.01.30


Prisijunkite prie diskusijos