Marina Litvinenko: “Esu tikra, mano vyrą nužudė būtent FSB”


Print

Praėjusį savaitgalį per RTVi kanalą teko matyti itin įdomią laidą “Niujorke su Viktoru Topaleriu”. Tąsyk populiarios TV laidos vedėjas Viktoras Topaleris kalbino į Vakarus pabėgusio ir Londone radioaktyviuoju poloniu nužudyto Rusijos slaptųjų tarnybų karininko žmoną Mariną Litvinenko.

Interviu buvo įdomus jau vien dėl to, kad laidoje dalyvavo nužudyto FSB karininko žmona. Tačiau svarbiausia, kad V.Topaleris pateikė dešimtis aštrių, konkrečių klausimų. Pavyzdžiui, ar M.Litvinenko nesulaukė iš FSB pasiūlymų išduoti mirusio vyro atminimą – liautis rašyti knygas, kokia baisi ir žiauri yra FSB struktūra. 

O M.Litvinenko nuo tokių klausimų nebėgo į šoną. Žodžiu, šis interviu portalui Slaptai.lt pasirodė labai nuoširdus, atviras ir konkretus.

Ar Jūs esate tikra, kad Jūsų vyrą nužudė būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba – FSB? Niekad nekilo abejonių, jog galbūt čia esama kokio nors kito veikėjo?

Kai buvo nustatyta, jog Aleksandras Litvinenko mirė nuo radioaktyviojo polonio, nebeliko jokių abejonių, kad tai – būtent FSB kerštas už Sašos demaskavimus. Kadangi radioaktyvusis polonis kontroliuojamas valstybiniu lygiu, tiksliau tariant, radiokatyvusis polonis yra FSB žinioje. Šios medžiagos gauti galėjo tik FSB žmogus su FSB vadovybės pritarimu.

Atleiksite, Marina, bet aš norėčiau pateikti galbūt labai netaktišką klausimą. Jūs jau man atleiskite. Kokia Jūsų sveikata? Omenyje turiu radiacijos poveikį…

Mano sveikata normali. Testas dėl radiacijos buvo atliktas tik vieną kartą, tuoj po to, kai išsiaiškinta, jog tai būta radioaktyvaus polonio. Leistinos normos buvo viršytos, tačiau pavojaus gyvybei nėra. Tik ateityje ši aplinkybė gali padidinti galimybę susirgti vėžiu. Bet per pastaruosius ketverius metus nieko blogo nepajutau. Aš apie radiaciją ir galimą ligą tiesiog negalvoju.

Baisiausa buvo pirmosiomis dienomis, kai sužinojau, jog mano vyras Aleksandras Litvinenko gavo mirtiną radiacijos dozę. Tomis akimirkomis pergyvenau dėl sūnaus, kad jis gali iš karto netekti abiejų tėvų. Man tada tikrai buvo baisu. Sutikite, tai – labai neteisinga. Juk sūnus čia nieko dėtas. Taip pat baiminausi, kad ir jis nebūtų gavęs radiacijos. Bet, ačiū Dievui, pačio blogiausio varianto nėra. Taigi aš dar ilgai gyvensiu, atidžiai rūpinuosi ir sūnaus, ir savo sveikata.

Kokie pinigai jums leidžia gyventi Londone? Juk Londonas – brangus miestas. Sūnus mokosi, jei teisingai informuotas, ne pačioje prasčiausioje mokykloje. Taigi ir čia esama solidžių išlaidų. Beje, šia tema viešojoje erdvėje esama daug spekuliacijų, esą Marina Litvinenko po vyro mirties turi finansinių problemų. Beje, tokie gandai sklandė dar tada, kai gyvas buvo Aleksandras.

Aleksandras Litvinenko neieškojo pinigų. Jis ieškojo galimybių, kurios leistų jam pačiam užsidirbti ir išlaikyti šeimą. Jis elgėsi kaip tikras vyras, kurio pareiga – finansiškai aprūpinti savo šeimą. Per tuos Londone praleistus metus jis užmezgė daug naudingų ryšių su agentūromis, kurioms prireikė jo specifinių žinių ir sugebėjimo analizuoti, prognozuoti. Aleksandras ne tik svajojo, bet ir planavo įkurti nuosavą kompaniją. Kitokio verslo Saša neįsivaizdavo. Jis norėjo užsiimti tik tuo, kam jis paskyrė visą savo gyvenimą. Jis buvo žvalgybininkas – profesionalas. Ir šito užsiėmimo jis nenorėjo mesti. Jis ieškojo galimybių užsidirbti pinigų būtent kaip šios profesijos žmogus.

Dabar padėtis, žinoma, kiek kitokia. Aš asmeniškai dėkinga Borisui Berezovskiui, kuris apmoka išlaidas, skirtas sūnaus mokslams. Be to, kai išleidome knygą anglų kalba apie Aleksandrą Litvinenko, uždirbome solidų honorarą. Taip pat ir aš nesėdžiu sudėjusi rankų. Ieškau, kur galėčiau save realizuoti. Ta informacija, kurią valdau, ir ryšiai, kuriuos turiu, – dar ne verslas. Tačiau esu tikra, kad ir aš pati pajėgi užsidirbti pinigų. Svarbiausia, kad aš jaučiuosi esanti reikalinga, kad esu užsiėmusi. Ir dabartinė veikla, kuri dar neatneša finansinės naudos, manau, ateityje išsilies į rimtą veiklą. Ir aš su sūnumu galėsiu ir ateityje gyventi nebadaudama.

Jūs dabar daug keliaujate po pasaulį?

Negaliu sakyti, jog labai daug keliauju. Į Niujorką pas jus į laidą atvykti galimybė pasitaikė tik po dviejų metų. Su naujai išleista knyga. Omenyje turiu anglų kalba išleistąją. Žinoma, ir rusiškas, ir angliškas variantai – panašūs. Kitaip ir negali būti. Juk tos knygos pasakoja apie Sašą ir jo žvalgybinę veiklą. Ir vis dėlto jos – skirtingos.

Knyga apie Aleksandrą Litvinenko išleista 24-iose valstybėse. Pirmiausiai – anglų kalba. Paskui – rusų. Mes niekaip negalėjome rasti leidėjo, kuris būtų suinteresuotas ją rusų kalba išleisti Rusijoje arba Ukrainoje. O rusų kalba knygos reikėjo verkiant. Ypač tokios knygos norėjo rusų emigrantai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje arba JAV. Deja, būta sunkumų.

Beje, pirmoji knyga, kurią išleido viena Amerikos leidykla ir po to buvo išversta į visas kitas kalbas, turėjo kitą pavadinimą, nei toji, išleista rusų kalba. Angliškojo varianto pavadinimas buvo toks: “Disidento mirtis”. O rusiškasis variantas turi štai tokį pavadinimą”Saša, Volodia, Borisas”. Esu tikra, kad mes pasielgėme teisingai, kadangi angliškoji ir rusakalbė auditorija yra skirtingos. Vakariečiams reikia akcentuoti vienus dalykus, rusakalbiams – kitokius. Todėl skiriasi ne tik knygų pavadinimai, bet ir turinys šiek tiek skirtingi. Vėlesnysis leidimas papildytas naujais reikšmingais faktais. Pirmoji knyga baigiasi tuo, kad oficialusis Londonas paskelbia Andrėjų Lugovojų įtariamuoji, kuris radioaktyvia medžiaga nužudė A.Litvinenką. O rusų kalba išleistoje knygoje esama papildomų faktų.

Knygos pavadinimas “Saša, Volodia, Borisas” – tai aliuzijos į žvalgybininką Aleksandrą Litvinenko, prezidentą Vladimirą Putiną ir milijardierių Borisą Berezovskį. Šis pavadinimas tarsi teigia, kad šie trys vyrai susiję tarpusavyje. Ar tai nereiškia, kad Aleksandras Litvinenko, Jūsų vyras, buvo pakliuvęs tarp priekalo ir kūjo.

Saša nepakliuvo į mėsmalę tarp kūjo ir priekalo. Jis tiesiog atliko savo pareigą Rusijai.

Pavyzdžiui, skaitant knygą “FSB vzryvajet Rosiju”, kurioje apie nusikalstamą Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą atvirai kalba Aleksandras Litvinenko, plaukai šiaušiasi. Toji knyga leidžia bent jau įtarti, kokie baisūs dalykai dedasi FSB struktūrose.

FSB šiandien turi tik vieną tikslą – kuo daugiau užsidirbti pinigų. Užsidirbti bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis. Kai Saša prieš 12-a metų surengė savo pirmąją spaudos konferenciją ir viešai pareiškė, jog FSB negina rusų tautos interesų, kad Rusiją būtina gelbėti nuo FSB savivalės, – juo niekas nepatikėjo. Niekas tada nenorėjo įsiklausyti į jo žodžius. Dabar mes jau matome, suvokiame, kas gi iš tikrųjų vyksta Rusijos specialiosiose ir slaptosiose tarnybose. Ne tik FSB, bet ir, pavyzdžiui, milicijoje. Šiandien jau kai kurie žurnalistai, politikai, leidiniai kalba apie tai, apie ką prieš dvylika metų kalbėjo mano vyras. Kodėl prieš dvylika metų niekas nenorėjo suprasti A.Litvinenkos? Sunku pasakyti. Čia persipynė daug priežasčių. Saša buvo idealistas. Tikras idealistas. Bet toks idealistas, kuris veikė ir galėjo kai kuriuos dalykus konkrečiai pakeisti. Be tokių žmonių kaip Saša pasaulyje niekas nesikeičia.

Sakykit prašau, kodėl Jums buvo sunku rasti leidėją, kuris knygą apie Sašą būtų išleidęs rusų kalba? Niekas nenorėjo pyktis su FSB? Visi bijo FSB?

Taip, niekas nenorėjo išleisti minėtos knygos, nes bijo FSB.

Žmonių baimė pasiekė labai aukštą lygį. Žmonės bijo iš anksto, bijo dar tada, kai nereikia nieko bijoti. Bijo avansu: o gal kas blogo atsitiks ateityje. Bijančius žmones galima suprasti. O Jūs nebijote FSB? Galų gale ką daryti su knyga, išleista rusų kalba? Kaip ją nugabenti į Rusiją? Kontrabandos būdu?

Iki Rusijos knyga apie Sašą dar nenukeliavo. Tiksliau sakant, popierinis variantas Rusijos dar nepasiekė. Bet ją galima užsisakyti internete ir interneto pagalba atsisiųsti į savo kompiuterį. Per pastaruosius keletą mėnesių internetinių užsakymų sulaukėme užtektinai daug. Bet daugiausia internetu knygą užsisako rusų emigrantai, gyvenantys Vakaruose.

Kai Aleksandras Litvinenko buvo gyvas, Jūsų gyvenimo būdas buvo labai uždaras?

Ne visai uždaras ir ne visai atviras. Mes gerbėme vienas kito pomėgius bei interesus. Saša turėjo savo pažįstamų, su kuriais man neteko nė sykio susitikti. O aš turėjau savo draugių, kurių Saša nėra matęs akyse. Bet mes taip pat turėjome ir bendrų bičiulių, su kuriais susitikdavome kartu. Mes nebuvome labai uždari.

O kai nutiko nelaimė?

Žinoma, tuštuma atsirado. Tačiau daug draugų manęs nepamiršo. Jie čia pat sugrįžo. Ir tuštumos netrukus nebeliko. Būta net atvirkštinės problemos. Labai daug žmonių norėjo man pareikšti užuojautą asmeniškai, jie norėjo ir susitikti, ir pabendrauti, ir dar ne vieną sykį susitikti. Bet aš tiesiog fiziškai nepajėgiau to padaryti. Aš susikoncentravau į senuosius, jau patikrintus draugus. O potencialių naujųjų draugų stengiausi neįžeisti, nerasdama laiko su jais susitikti. Reikia suprasti, kad tikrų, rimtų draugų negali būti labai daug.

O kokie Jūsų ryšiai su Rusija?

Kai kurie Rusijoje gyvenę pažįstami atitolo nuo mūsų. Tas atitrūkimas vyko keliais etapais. Pirma, dalis draugų nutraukė ryšius su mumis, kai persikėlėme gyventi į Londoną. Kita dalis nutraukė santykius, kai mirė Saša. Bet aš jiems nepriekaištauju. Toks gyvenimas.

Man svarbiausia, kad mano mama ir tėvas, gyvenantys Rusijoje, neturi jokių nemalonumų. Jų gyvenimas Rusijoje nepablogėjo. Jiems tik morališkai sunku be manęs, be anūko. Tiesa, mama kartą per metus atvažiuoja į Londoną, aplanko mane. O tėvui – jau 80-imt metų. Jis niekur nevažinėja. Jo nemačiau jau ketverius metus.

Ar nesate girdėjusi perspėjimų, jog nedera tekėti už KGB karininko? Suprask, tapusi KGB karininko žmona nemalonumų neišvengsi.

Ne, man tėvai nepriekaištavo, kad savo vyru pasirinkau KGB darbuotoją. Mano tėvai iš karto pamilo Sašą ir priėmė jį kaip savą. Mes iš pradžių gyvenome po vienu stogu, ir jokių konfliktų nebuvo. Sutarėme puikiai. Mama man tik kartą papriekaištavo, kad išvažiuoju iš Rusijos. Bet aš jai paaiškinau, kad kitaip nebuvo galima. Širdies gilumoje ji supranta, kad mūsų pasitraukimas iš Rusijos buvo neišvengiamas. Būtinybė, o ne noras ar užgaida.

Po Sašos mirties praėjo penkeri metai. Noriu paklausti: nejaugi per šį laikotarpį niekas iš anos pusės per tarpininkus nesikreipė prašydamas viską užmiršti ir liautis konfrontuoti. Nejaugi iš Rusijos slaptųjų tarnybų niekas niekada po Sašos mirties Jūsų nepaprašė: liaukis mums kenkusi, ir mes nekenksime pačiai…

Ne, nė karto. Niekas. Tokių pasiūlymų nesulaukiau nei tiesiogiai, nei per tarpininkus. Ir grasinimų nebuvo.

Pasakykit, gerbiama Marina, o kam ta knyga rusų kalba? Jūs manote, kad jos pasirodymas ką nors pakeis Rusijoje į gerąją pusę? Manote, kad FSB išsigąs Jūsų knygos? Netikiu. Jie spjauna į tai, ką mes apie juos rašome. Jei jiems ir rūpi kas nors, tai tik ekonominiai Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai. Jie ekonominių santykių nenorėtų labai pabloginti ir su JAV. Šia prasme jiems rūpi knygos apie A.Litvinenkos veiklą. Knygos apie A.Litvinenkos veiklą juos erzina. Bet tik tiek. Tad dar vienas mano netaktiškas klausimas: jei jie būtų Jums pasiūlę tylėti, Jūs būtumėte sutikusi?

Aš – ne herojė. Bet jie tikriausiai net neįsivaizduoja, kad galėtų prie manęs prieiti ir pateikt tokį pasiūlymą. Gal jie bijo, kad aš atsakysiu ne taip, kaip jiems norėtųsi?

Arba paviešinsite jų pasiūlymą, ir vėl prasidės naujas karas tarp FSB ir Litvinenkų giminės?

Aš negaliu su jais susitarti, net jei man būtų pateiktos pasakiškos sąlygos. Niekaip. Niekada. Vienareikšmiškai. Čia ne mano pareiga ar didvyriškumas, čia – mano jausmai. Jie negali man uždraust jausti.

Ar tikrai nesulaukėte grasinimų, perspėjimų, rekomendacijų “verčiau prikąsti liežuvį”?

Tikrai nebuvo jokių grasinimų. Bent jau kol kas. Ir tikiuosi, nebus.

Jūs – drąsi moteris.

Ne, aš darau tai, ką jaučiu turinti daryti. Ir šis žinojimas man padeda. Aš nežaidžiu, aš neapsimetinėju, aš nevaizduoju. Aš nuoširdžiai darau tai, ką, mano supratimu, privalau daryti.

Jūs šiandien turite Didžiosios Britanijos pilietybę? Jus saugo britų žvalgyba? Jūs galite vykti kur pageidaujate ar vis tik privalote savo veiksmus derinti?

Taip, aš esu šios šalies pilietė. Bet man nereikia britų žvalgybų pagalbos. Britai elgiasi labai teisingai, kad manęs nevaržo. Jei britai mane kontroliuotų, man būtų tik dar sunkiau. Ir mano sūnui – sunkiau. Labai svarbu jausti, kad gyvenu be apsaugos. Bet jei man būtų blogai, britai, žinoma, atskubėtų man į pagalbą. Šis žinojimas irgi labai svarbus.

Aš atidžiai Jus stebiu, ir man susidarė įspūdis, kad Jūs mažiausiai penketą kartų vos susilaikėte nepravirkusi. Ar mano pastebėjimai teisingi?

Sašos aš niekad nepamiršiu. Aš laiminga, kad buvau Sašos žmona. Aš buvau laiminga žmona. Bet šiandien aš gyvenu jau kitomis aplinkybėmis. Ir aš po truputį keičiuosi. Ir tuo nereikėtų stebėtis.

Nuotraukoje: Marina Litvinenko, radioaktyviuoju poloniu nužudyto Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos žmona.

Pagal RTVi laidą “Niujorke Su Viktoru Topaleriu” parengė Gintaras Visockas.

2011.02.15


Prisijunkite prie diskusijos