Marodieriai iš Rusijos FSB struktūrų


Print

Tikriausiai dar nepamiršote, kaip Seimo Nacionalionio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas viešai tvirtino, esą draugystė tarp Lietuvos VSD ir Rusijos FSB (lietuviškai – FST) – neįmanomas dalykas. Vertindamas viešojoje erdvėje pasirodančius įtarimus, jog tarp VSD ir FSB šiandien vis dėlto audžiami keisti bendradarbiavimo voratinkliai, Seimo NSGK pirmininkas dievagojosi, girdi, bendradarbiavimo tikrai nėra ir negali būti, o jei tokio pobūdžio bičiulystės iškiltų į paviršių, jas, be abejo, derėtų laikyti skandalingomis. Tačiau netrukus Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroras Algimantas Kliunka Seime surengtoje spaudos konferencijoje prisipažino, jog Vilniuje apklausiant terorizmu įtariamą Eglę Kusaitę dalyvavo ir Rusijos FSB atstovai.

Tiesa, Rusijos FSB atstovai, pasak prokuroro, ne tik nemušė įtariamosios, kaip baiminasi merginos artimieji, bet net ir klausimų nepateikė. Nė vieno. Suprask, svečiai iš FSB tik klausėsi, kaip terorizmu įtariamą lietuvę tardė lietuviai saugumiečiai.

Šis Generalinės prokuratūros atstovo A.Kliunkos prisipažinimas – iškalbingas. Pirmiausiai prokuroro A.Kliunkos žodžiai byloja, jog mūsų Seimo NSGK vadovas arba nėra deramai informuotas apie realius pokyčius Lietuvos slaptosiose ir specialiosiose tarnybose, arba Seimo NSGK vadovas specialiai klaidina visuomenę, pateikdamas ne visiškai tikslią arba pavėluotą informaciją. Antra, šie A.Kliunkos žodžiai netiesiogiai patvirtina kai kurių mūsų politikų, žurnalistų ir visuomeninių organizacijų įtarimus, kad mūsų saugumas pastaraisiais metais atlieka Rusijos FSB užduotis. Galbūt padeda surengti net mūsų valstybės interesams prieštaraujančias operacijas.

Po prokuroro A.Kliunkos prisipažinimo vargu ar kas nors Lietuvoje nūnai tiki, jog atstovai iš FSB mūsų šalyje elgėsi itin korektiškai, džentelmeniškai. Kitaip tariant, sunku patikėti, jog apklausos metu FSB agentai kukliai sėdėjo kameros kamputyje ir tarsi romios avelės klausėsi, kas ką kalba. Vertinant šias aplinkybes galima įtarti, jog ryšiai tarp VSD ir FSB šiandien – kur kas platesni. Naivu tikėtis, kad A.Kliunka ar koks nors jo kolega išguldytų visas smulkmenas apie FSB ir VSD bendradarbiavimą … na kad ir E.Kusaitės, kurią akivaizdžiausiai bet kokia kaina siekiama paversti teroriste, byloje.

Kokie Rusijos FSB agentai yra “džentelmenai”, puikiai iliustruoja tarptautinio komiteto “Katynė – 2” pareiškimas, kuriame tvirtinama, jog po Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio lėktuvo katastrofos Smolensko miškuose žuvusieji buvo apiplėšti. Pasirodo, mįslingomis aplinkybėmis žuvusią Lenkijos valstybės delegaciją apvogė ne rusų kareiviai šauktiniai, atvežti saugoti lėktuvo nuolaužų ir lavonų, o Rusijos FSB agentai, pirmieji atvykę į įvykio vietą. Tarptautinio komiteto pareiškime sakoma, kad žuvusiųjų artimieji ne iš karto pastebėjo, jog iš aviakatastrofoje žuvusiųjų kreditinių kortelių bei sąskaitų nuimtos visos lėšos. Pinigai buvo paimti praėjus tik dviem valandom po katastrofos. Pareiškimą išplatinusieji tvirtina, jog šauktiniai taip greitai nebūtų pajėgę pasinaudoti kreditinėmis kortelėmis. Juk Smolensko miškuose bankomatų nėra.

Tad lieka vienintelė versija: kreditines korteles iš žuvusiųjų pavogė pirmieji į katastrofos vietą atskubėję Rusijos FSB karininkai. Tik jie po katastrofos prabėgus dviem valandom buvo pajėgūs pasiekti bankomatus. Tad kokį padorumą galima čia įžvelgti, jei iškraustomos žuvusiųjų kišenės? Juk šis veiksmas turi savo apibūdinimą – marodieriavimas. Karo metu marodierius šaudydavo vietoje. Taikos metais jie ilgam sodinami į kalėjimus. Deja, realybė – kur kas niūresnė. Vaizdžiai tariant, šie marodieriai galbūt dalyvauja lietuvės E.Kusaitės apklausoje…

Kaip bebūtų keista, bet kai kurios Lietuvos politinės jėgos apie Rusiją vis dar bando kurti optimistiškus mitus, esą dabartiniai Kremliaus vadovai nėra blogi, nėra nesukalbami, nėra diktatoriški. Vadinasi, su jais įmanoma ir bičiuliautis, ir turėti bendrų reikalų. Na, su Rusijos diplomatu Viačeslavu Tučninu bendradarbiauti būtų ne tik džiugu, bet ir prasminga. Šis Estijoje ne vienerius metus rezidavęs diplomatas visur ir visada tvirtino, jog 1940-aisiais Estija buvo okupuota ir aneksuota, todėl Rusijos vadovybei derėtų kuo greičiau pripažinti “okupacijos faktą” bei viešai, oficialiai atsiprašyti estų tautos už pusę amžiaus trukusius “milžiniškus politinius, ekonominius ir kultūrinius suvaržymus”. Tas pats diplomatas V.Tučninas ne sykį viešai ragino Estijoje gyvenančius rusus mokytis estų kalbos ir gerbti estų papročius, tradicijas, istoriją.

Štai su tokiu rusu, perfrazuojant liaudišką posakį, “būtų galima eiti ir į žvalgybą”. Su tokiu rusu, prisimenant kitą liaudišką posakį, “būtų galima pasidalinti ir paskutine duonos kriaukšle”. Deja, Rusijos žinių agentūra “Regnum” šių metų birželio 10-ąją paskelbė, jog šis diplomatas atšaukiamas ne tik iš Rusijos amabasados Taline, bet ir atleidžiamas iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos. Kitaip tariant, išmetamas iš visų Rusijos valstybinių tarnybų. Vien už tai, kad palaikė teisėtus estų reikalavimus…

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjai karts nuo karto demonstruoja didelį norą įtikti Kremliaus vadovams. Esą Kremliuje papūtė konkretūs, apčiuopiami, viltingi demokratijos vėjai, taigi lietuviškasis pataikavimas – būtinas, savalaikis, prasmingas. Kad su Rusijos valdžia galima ne tik derėtis, bet ir susiderėti, dažnai prabyla ir mūsų buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys ar Seimo užsienio reikalų komiteto atstovas parlamentaras Justinas Karosas. Žinoma, bendradarbiavimo su Kremliumi klausimas – aktualus. Rusija – mūsų kaimynė. Didelė kaimynė. Bet mūsų ypatingai rusofiliškai nusiteikusiųjų patarimai, kaip būtų įmanoma įsiteikti dabartiniam Rusijos premjerui Vladimirui Putinui ar prezidentui Dmitrijui Medvedevui, labiau primena stebuklines pasakas nei realiai įgyvendinamus projektus. Gilinantis į Lietuvoje vis garsiau nuskambančias prokremliškas versijas knieti sušukti: kodėl jūs, ponai, nesiklausote, ką apie Kremlių ir jų šeimininkus šiandien kalba nepriklausomi rusų politologai, ekspertai, žurnalistai?

Iš tiesų keista, jog kai kurie mūsų užsienio politikos žinovai, įrodinėjantys galimybę bičiuliautis su šiandieniniu Kremliumi, nežiūri RTVi kanalo. Laidose “Kod dostupa”, “Grani nedeli”, “Osoboje mnenije” diena iš dienos kalba žurnalistai Jevgenija Albac, Julija Latynina, Olegas Mlečinas, Nikolajus Svanidzė, Konstantinas Remčiukovas, Viktoras Šenderovičius, Leonidas Radzichovskis… Jie itin vaizdžiai, įtaigiai, argumentuotai pasakoja apie purvą, kuriame iki ausų murkdosi D.Medvedevo ir V.Putino klanas, pakrikštytas “dviejų tandemu”. Šie žurnalistai net užkimę įrodinėja, kodėl neveiksnus, neperspektyvus, antikonstituciškas ir antirusiškas yra šis dviejų žemaūgių vyriškių valdymas. Jie pateikia šimtus konkrečių, įrodymais, gyvenimiška praktika paremtų pavyzdžių, kodėl neįmanoma turėti jokių rimtų sandorių su Medvedevo – Putino klanu, beje, akivaizdžiai antikonstituciniu būdu užgrobusiu valdžią Kremlių. Karts nuo karto palyginkime, ką apie Rusiją kalba, sakykim, buvęs diplomatas P.Gylys, ir antiputiniškų – antimedvediškų nusiteikimų žurnalistas V.Šenderovičius. Lyginant su V.Šenderovičiaus įžvalgomis buvusio Lietuvos diplomatijos vadovo mintys atrodo naivios, primityvios, net – absurdiškos. O gal manoma, jog P.Gylys už V.Šenderovičių labiau išmano Rusijos realijas?

Paskutinėje TV laidoje V.Šenderovičius pastebėjo, jog dauguma politikų, teisininkų ir valstybės tarnautojų, išdrįsusių pareikšti, esą grubus protesto akcijų dalyvių išvaikymas Triumfo aikštėje yra nusikalstamas veiksmas, – atsidūrė už grotų arba atkakliai persekiojami FSB. Tačiau pati didžiausia bėda ta, kad, pasak žurnalisto V.Šenderovičiaus, tokių dirbtinai sukurptų politinių bylų bei persekiojimų Rusijoje – tūkstančiai. Tik apie kitus susidorojimus niekas nežino nei Rusijoje, nei Europoje. Ir, deja, nenori žinoti.

Duodamas interviu RTVi žurnalistei V.Šenderovičius pabrėžė, jog šiandieninė Rusija stovi ant prarajos krašto. Jei dabartinė Kremliaus klika ir toliau žlugdys elementariausias demokratines teises, Rusijoje tik daugės vadinamųjų partizanų kaip Primorės krašte, kurie šaudo į visus milicininkus iš eilės, nesirinkdami, korumpuotas jis ar sąžiningas. V.Šenderovičius atkreipė dėmesį, kad vienas į miškus išėjęs “partizanas” šaudė į milicininkus tik todėl, kad milicijos areštinėje buvo mirtinai suspardytas jo brolis. Tad ar sąžininga visą kaltę už susikaupusias rusiškas problemas suversti “partizanui”, pasirinkusiam drastiškas kovos už savo teises priemones?

Žurnalistas V.Šenderovičius pastebėjo ir tai, kad kai kurių TV apklausų metu net 70 proc. Rusijos Federacijos piliečių “su simpatija” žvelgia į Rusijos milicininkų pusėn šaudančius “partizanus”. Tokie skaičiai byloja, jog Kremliaus klika neturi net minimalaus visuomenės palaikymo.

Į klausimą, kodėl tada visuomenė nenuverčia nekenčiamų prezidentų ir premjerų, V.Šenderovičius labai taikliai atsakė. Jo manymu, Rusijos demokratai vis dar labiau nekenčia vienas kito, nei Medvedevo – Putino klikos, todėl reikia palaukti, “kol opozicionieriai išsiaiškins, kuris iš jų yra svarbiausias”.

Klausydamasis žurnalisto V.Šenderovičiaus komentarų apie dabartinę padėtį Rusijoje atkreipiau dėmesį ir į tai, kaip šis kišenėje žodžio neieškantis komentatorius įvertino neseniai Sankt Peterburge įvykusį ekonominį susirinkimą.  Pasirodo, tame susirinkime demokratas Borisas Nemcovas pabandė išplatinti savo ataskaitą apie V.Putino valdymo dešimtmetį. Bet V.Putino pataikūnai, bijodami skandalo, visą brošiūros tiražą konfiskavo. Konfiskavo tik todėl, kad B.Nemcovas labai akivaizdžiai parodo: per dešimt prezidentavimo metų V.Putinas nežengė nė vieno Rusijai naudingo politinio, ekonominio, kultūrinio žingsnio. Pasak V.Šenderovičiaus, dabartinė klika privalėjo apsimesti, jog brošiūra – jiems nepavojinga. Bet V.Putino pakalikai žengė patį kvailiausią žingsnį, kokį tik buvo galima žengti. Jie ėmėsi viduramžiais taikytos cenzūros metodų. Ir savo primityviu elgesiu tik dar labiau išpopuliarino B.Nemcovą tarp užsienio verslininkų. “Valdžia, kuri daro tokias kvailystes, negali būti stipri, – kalbėjo V.Šenderovičius. – Tokiai valdžiai nerūpi valstybės reikalai, ji mąsto tik apie tai, kaip išsilaikyti”.

Paklaustas, tai gal ką nors gero yra nuveikęs D.Medvedevas, žurnalistas V.Šenderovičius ir vėl buvo negailestingas. “Ponas Medvedevas tik apsimeta, kad dirba, o iš tiesų – vien pliurpia, vien žada. Kad žurnalistai pliurpia, nieko nuostabaus. Tokia jų profesija. Bet prezidentas turi imtis konkrečių veiksmų. Pavyzdžiui, pašalinti iš postų susikompromitavusius jėgos struktūrų ministrus. Deja, Medvedevas dar neatleido nė vieno prasižengusio aukšto rango pareigūno. Todėl tūpčiojimas vietoje – akivaizdus”, – dėstė savo požiūrį V.Šenderovičius.

Paprašytas prognozuoti Rusijos ateitį, žymusis Rusijos politikos apžvalgininkas pabrėžė, kad Kremlius, neleisdamas Rusijos piliečiams dalyvauti sąžininguose rinkimuose, neleisdamas naudotis sąžiningų teismų, sąžiningų milicininkų, sąžiningų verslininkų paslaugomis, provokuoja kruvinas riaušes. Pasak V.Šenderovičiaus, šiandieninė Rusija eina ne tuo keliu, kokiu eina Graikija, Vokietija ar Danija, bet tiesiog karštligiškai renkasi kirgiziškąjį variantą. Mat jei neleidžiama išleisti garo demokratinėmis priemonėmis, garas prasiveržia kraujais ir masinėmis riaušėmis. Tokios versijos buvo RTVi laidoje birželio 21-ąją kalbėjęs V.Šenderovičius.

Įdomu buvo išgirsti V.Šenderovičiaus nuomonę ir apie tai, kodėl ant vieno Sankt Peterburgo tiltų buvo nupieštas milžiniškas vyriškas falas. V.Šenderovičiaus įsitikinimu, Medvedevo ir Putino tandemas turėtų tik džiaugtis, jog Sankt Peterburge dar apsiribojama “meninių paveikslų paišymu”, o ne “padriku šaudymu į visus jėgos struktūrų atstovus”. Tas į Rusijos FSB pusę nukreiptas piešinys, pasak kandaus žurnalisto, demonstruoja tikrąjį rusų požiūrį į visus demokratinius suvaržymus.

Štai taip. Rusijos demokratai ant tiltų paišo FSB pusėn nukreiptus falus, o mes FSB atstovus draugiškai kviečiame dalyvauti lietuvės E.Kusaitės apklausoje.

2010.06.23


Prisijunkite prie diskusijos