Masinis girtuokliavimas Aleksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje – niūri realybė


Print

Visos Baltarusijos valstybinės masinės informacijos priemonės tiesiogiai ar netiesiogiai yra išlaikomos diktatoriaus režimo, ir susidaro įspūdis, kad jos formuoja A.Lukašenkos įvaizdį, tarsi jis būtų  dvimetrinis sportininkas, tiesiog antrojo A. Švarcnegerio antininkas. O mes, deja, iš tikrųjų nežinom visų A. Lukašenkos fizinių parametrų bei jo pajėgumo. Straipsnio autoriui teko bendrauti su žmonėmis, kurie savo akimis matė AGL (taip Baltarusijoje vadinamas A. Lukašenka). Žmonės tvirtina, kad jo ūgis – apie 185 cm, todėl norisi smulkiau aptarti, kodėl gi Lukašenkai klijuojama “tvirto supermeno“ etiketė.

Kaip astrologas pabrėšiu, kad AGL yra gimęs Marsui būnant Ožiaragio žvaigždyne, o Baltajam mėnuliui ir Plutonui – Liūto ženkle. Pagal horoskopą Baltarusijos Prezidentas yra mergelė. Turėdamas tokius prigimtinius duomenis, AGL, jeigu būtų rimtai pradėjęs sportuoti jaunystėje, būtų pasiekęs visai neblogų rezultatų. Na 1-ąjį sporto atskyrį tikrai būtų gavęs.

Vos tik pradėjęs politinę veiklą A. Lukašenka save vaizdavo kaip užkietėjusį sportininką, o po 1996 metų antikonstitucinio perversmo jo kaip sportininko įvaizdį pradėjo platinti visi, kas tik netingi. Nuo to laiko žmogus, vadinantis save prezidentu bei “vyriausiuoju kovotoju prieš korupciją”.  žinomas dar ir kaip sportininkas profesionalas, sugebantis nugalėti visus baltarusius visose sporto rūšyse. Tačiau ši versija, žinant, kad jam jau greitai sukaks 60 metų, – kelia didelių abejonių.

Vis dėl to kodėl žmogus, save vadinantis prezidentu, taip užsispyrusiai dar nori tapti ir tvirtu sportininku? Suprantama, būti valstybės vadovu – sunkus ir alinantis darbas. Todėl būtina palaikyti gerą fizinę formą. Straipsnio autorius tik sveikina visus, neabejingus fizinei kultūrai, ir jų tarpe – vyriausiąjį Baltarusijos biurokratą. Juk ir Amerikos prezidentas Barakas Obama rytais bėga krosą, lanko sporto salę ir tt. Bet čia esama esminio skirtumo: normalios valstybės vadovas sportuoja tik dėl savo asmeninės sveikatos, ir tai daro be jokios reklamos. Tuo tarpu kuo pavirto Baltarusijos prezidento hobis?  Juk žiniasklaidos, nušviečiančios šį AGL pomėgį, paslaugos kainuoja nepaprastai brangiai. Vien paskaičiavus, kiek kainuoja TV eterio minutė, suidaro milžiniškos pinigų sumos. O kur dar visokie sporto renginiai, į kuriuos tiesiog būtina atrinkti patikimus dalyvius, suvaryti tūkstančius žiūrovų, organizuoti apsaugą?

Tai juk – milžiniški pinigus. O dar – ledo ritulininko apranga, ekipuotė. Tokiai pramogai toli gražu neužtenka mėnesinės prezidento algos. Bet kaip sakoma, įvaizdis kainuoja brangiai. Ypač, kai už jį mokama ne iš savo, o iš valstybės lėšų.

Visa tai prieštarauja prezidento žodžiams, kuris savo valdymą vadina “krištolinio indo nešimu“. Juk nuolatinis dalyvavimas sporto renginiuose, kurie dažnai vyksta paprastą darbo dieną, reikalauja nuolatinių treniruočių. Be jų lengvai ledo rutulio (mėgiama A.Lukašenkos sporto šaka) nepažaisi. Tada kiek gi laiko lieka prezidentui “nešti krištolinį valstybės indą“? Gal geriau būtų, jei AGL pasirinktų profesionalaus sportininko kelią, o Prezidento pareigas suteiktų rimtam politikui profesionalui?

Tačiau grįžkime prie vyriausiojo Baltarusijos biurokrato įvaizdžio. Tad kodėl, nežiūrint į visas silpnąsias vietas,  įvaizdžio kūrėjai jam ir toliau užsispyrę klijuoja “supermeno“ etiketę?  Juk sulaukus 60-ies metų amžiaus vargu ar visuomet pavyks visur ir visus nugalėti.

Atsakymas slepiasi korupcijos migloje. Į Vakarus pabėgęs Olegas Alkajevas savo knygoje “Egzekucijų komanda“ rašo apie kuriamus įvairius nelegalius “fondus“,  kuriuos organizuoja įvairūs korumpuoti valdininkai, dirbantys griežtai hierarchizuotoje ir diktatoriui pavaldžioje valstybės valdymo sistemoje. Tačiau jeigu O. Alkajevas savo knygoje tai aprašo santūriai ir profesionaliai, tai įvairių interneto forumų komentatoriai AGL ir jo valdymo sistemą tiesiog atvirai vadina “plėšikų gauja, su atamanu priešakyje“.

O kaip kitaip gaujos vadui palaikyti savo autoritetą? Tik nuolat įrodinėjant savo šaunumą ir fizinę jėgą, pabrėžiant, kad jis nevartoja alkoholio, nuolat treniruojasi,  visus nugali.  Tačiau kokią sporto šaką pasirinkti, kad įrodytų savo šaunumą?  Labiausiai tam tikrų boksas – visiems viskas iš karto būtų aišku. Tačiau besiboksuojant galima netyčia ir porą smūgių praleisti. O toks pralaimėjimas jau smarkiai kirstų per autoritetą. Sunkumų kilnojimas irgi netinka – visa Baltarusija žino, kad dar nuo 1996 metų prezidentas kenčia nuo stuburo skausmų. O jeigu pabandyti žaisti ledo ritulį arba slidinėti? Žinoma, šios sporto šakos ne tokios “kietos“ kaip boksas, bet įdėjus tam tikrą sumą valstybės pinigų, galima pasiekti ir prezidentiškų “pergalių”. Žinoma, pasitaiko ir nesusipratimų – kas nors iš minios kokį pomidorą paleidžią į prezidentą ar broliškos Rusijos ledo ritulio komanda netyčia užsimiršusi įveikia Baltarusijos prezidento komandą. Tačiau tai – vienetiniai atvejai.

Reikia pažymėti, kad visi centralizuoti prezidento sportiniai šou turi ir kitų tikslų.  Baltarusijos politikoje susiformavusi praktika, kada AGL lengva ranka formuoja įvairiais struktūras, kurios po to tampa įstatyminėmis. Visa slidinėjimo esmė – tai nesisteminė politinė – mobilizacinė sistema, sutelkianti visus visų valdžios grandžių valdininkus. Šią jėgą, esant būtinybei, galima panaudoti ir kitiems tikslams – pavyzdžiui, talkininkaujant jėgos struktūroms,  jeigu liaudis pradės piktintis režimu. Šita slidininkų mobilizacija labai primena kito diktatoriaus veiksmus 1945 metais, prieš pat triuškinantį pralaimėjimą.

Tačiau metai daro savo, ir per paskutines slidinėjimo varžybas AGL, matyt, nusprendė pakeisti įvaizdį. Ir iškeliavo atostogauti į Šveicariją, tokiu būdu palikdamas mobilizuotus eilinius slidininkus be vado. Pikti liežuviai kalba, kad atostogų Šveicarijoje metu A. Lukašenka visai neatostogavo, o gavo tam tikras instrukcijas nuo užkulisinių politikos ir verslo ryklių, tuo pačiu pasirūpinant ir savo asmeninėmis banko sąskaitomis. Žinoma, nacionalinis Baltarusijos slidinėjimo sportas šį kartą neturėjo jam būdingo puošnumo , tačiau tai kompensavo netektys, kurios visada įvyksta per bet kokią mobilizaciją . Esmė ta, kad visi valdininkai – slidininkai yra nepaprastai ištikimi savo vadui, ir jų nuo mobilizacijos negelbsti netgi jokios pažymos apie sveikatos būklę. Ir tik mirtis gali sulaikyti valdininką nuo tarnavimo diktatoriui.  Tas ir atsitiko, per eilines prezidento slidinėjimo varžybas, kai jų metu mirė vienas iš mobilizuotų valdininkų.

Straipsnio autorius reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą žuvusio slidinėjimo metu valdininko šeimai. Tačiau sutikime, žmogus, žinodamas tikrąją savo sveikatos būklę, galėjo vis dėl to ir nedalyvauti tokiose varžybose.

Be to, Prezidentas ir jo valdininkai gali sportuoti į valias ne už savo, o už valstybės lėšas. O ką daryti liaudžiai ? O paprastai liaudžiai belieka kompensuoti sporto varžymų trūkumą … realizuojant pigius baltarusiškus alkoholinius gėrimus, juolab kad alkoholis praeitais metais Baltarusijoje atpigo 14,5 procento. Autorius grynai asmeninių sumetimų paskatintas nusprendė savo kailiu išbandyti, kiek gi gali eilinis Baltarusijos gyventojas suvartoti pigiausio “rašalo“, kad neapsunkinti valdžios savo klausimais. Artitmetika paprasta – kiekvienas baltarusis, net menkiausiai uždirbantis, gali įsigyti dešimtis to pigaus alkoholio butelių.

O ar ši statistika omenyje turi ir diktatorių su šimtais tūkstančių jo tarnų? Nejaugi prezidento darbo diena prasideda, kaip ir eilinio baltarusio, – nuo butelio rašalo”?  Tačiau ne – prezidentas oficialiai yra blaivininkas ir blaivybės propaguotojas. Jeigu jo aplinka ir išgeria, tai geria tik kokybišką alkoholį su gera užkanda, o ne proletarišką “rašalą”.  Ir tai visiškai suprantama. Juk dar Jekaterina Antroji yra pasakiusi, kad lengviausia valdyti girtą tautą, ypač, kai prezidentui talkina šimtai tūkstančių jo blaivių  ir sveikų, pasportavusių tarnų. Juk visa Baltarusijos valstybinė ekonomika pagrįsta tuo, kad darbininkas finansiškai neįgali nusipirkti kokybiško maisto, tačiau “rašalui“ pinigų jam pakaks nuo algos iki algos. Todėl jis automatiškai tampa lojalus režimui, ir gyvena per daug nesukdamas galvos. Ir jeigu jis vis tik sumąstys dalyvauti antiprezidentiniame mitinge, tai mobilizuotas valdininkas – slidininkas lengvai įveiks kokius 5 nusigėrusius bendrapiliečius. Reikia pabrėžti, kad dauguma demokratinės Baltarusijos opozicijos narių taip pat yra įjunkę į alkoholinį dopingą, tuo pačiu palengvindami diktatoriaus kovą su jais.

Taigi padarome išvadas. Paklusnios diktatoriui Baltarusijos masinės informavimo priemonės puikiai klaidina tarptautinę bendruomenę, vaizduodamos sporto ir sveikatos kultą Baltarusijoje. Ir netgi žmonių žūtys per slidininkų mobilizaciją niekam nebeužkliūna.

Tačiau kaip byloja niūri realybė, visos slidininkų mobilizacijos bei diktatoriaus – supermeno įvaizdis neatitinka tikrovės. Būdami skurdžiai, Baltarusijos gyventojai alkoholį vartoja lygiai tokiais pačiais kiekiais, kaip ir gretimų valstybių gyventojai, tačiau kuriamas “negeriančios ir sportuojančios” Baltarusijos įvaizdis klaidina kitų šalių visuomenę.

Gintaro Visocko nuotraukoje: visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt bendradarbis Igoris Suchorukovas.

Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška.

2010.02.22


Prisijunkite prie diskusijos