Maskva – ne vieta perbėgėliui


Print

Pabėgus į Rusiją, Edvardą Snoudeną ištiks toks pat tragiškas likimas, kaip ir daugelį amerikiečių disidentų

Tikriausiai Edvardas Snoudenas to nesuvokė, išskrisdamas iš Honkongo, bet jis tapo dalimi daugiametės tradicijos, kuri atsirado dar prieš pradedant rinkti duomenis internete, iki Wikileaks‘o ir iki pačios Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) atsiradimo. Jis tapo Amerikos disidentu, keliavusiu į Rusiją.

Šiandien jau ketvirta savaitė, kai E.Snoudenas pakibęs ore, ir tas žmogus, atskleidęs pasauliui NSA programos „Prizma“ paslaptis, tikriausiai jaučia nerimą dėl jo priėmimo, kuris nėra nei šiltas, nei šaltas, o kažkoks keistas, nei šis, nei tas. Jeigu jis susipažintų su kitų amerikiečių, kuriuos abejotinai gynė Kremlius, istorija, tada jam tai nebūtų netikėta.

Į Maskvą pabėgusių amerikiečių istorija, ilga ir nelabai laiminga – ar mes kalbėsime apie tuos, kas norėjo pasislėpti sovietiniame socialistiniame rojuje, ar kas paprasčiausiai tikėjosi, kad Vladimiro Putino priešiškumas Vašingtonui leis jam ramiai skristi toliau į Ekvadorą.

Pavyzdžiui, technikas iš Klyvlendo Robertas Vebsteris (Robert Webster), kuris atvyko į SSSR 1959 metais. Jis turėjo dalyvauti rengiant Amerikos nacionalinę parodą Maskvoje, bet įsimylėjo viešbučio „Ukraina“ darbuotoją (po kiek laiko jis paliko savo šeimą, kad grįžtų namo).

Arba katalikų dvasininkas Haroldas Kochas (Harold Koch), iškeitęs Dievą į Marksą ir atvykęs 1966 metais iš Čikagos į Maskvą, kad protestuotų prieš karą Vietname (po trijų mėnesių jis pakeitė savo nuomonę).

Paskui buvo amerikiečių kariškis Džozefas Dutkaničius (Joseph Dutkanich), tarnavęs Vakarų Vokietijoje; buvo KJP fotografas, jis tuo pačiu ir KGB informatorius Glenas Sauteris (Glenn Souther). Dž.Dutkaničius pabėgo į SSSR 1960-aisiais metais, ir laikui bėgant įsitikino, kad sovietai stengiasi išvesti jį iš proto. 1963 metų pabaigoje jis buvo rastas apimtas baltosios karštligės ir mirė Lvovo ligoninėje.

G.Sauteris, tapęs vienu iš paskutiniųjų šaltojo karo laikotarpio perbėgėlių, paspruko į SSSR 1986 metais. Po trejų metų jis nusižudė.

Buvo net E.Snoudeno kolega iš NSA analitikas Viljamas Martinas (Wiliam Martin), pabėgęs į Sovietų Sąjungą 1960-aisiais metais. Jis manė, kad jo poelgis visiems laikams pakeis pasaulį. V.Martinas klydo.

Žymiausias amerikiečių pabėgėlis į Maskvą buvo Li Harvi Osvaldas (Lee Harvey Oswald). Kaip R.Vebsteris ir H.Kochas, jis važiavo į SSSR, tikėdamas, kad jį ten sveikins ir net garbins. Jis irgi vos nepražudė savęs. 1962 metais jis jau grįžo namo.

Kas taip vilioja visus tuos žmones į Maskvą? Šaltojo karo laikais perbėgėliai save įtikinėjo, kad jie ne tik pabėgo nuo savo ankstesnio gyvenimo, bet ir rado priešnuodį nuo neva laisvųjų Vakarų veidmainystės. Jie įsivaizdavo, kad Rusija – tai kažko kilnaus ir pažangaus sinonimas, ir jie buvo įsitikinę, kad toji šalis nustelbė Ameriką grandiozine istorine prasme.

Amerika, kaip manė perbėgėliai, supuvo iki pagrindų, ir tik Rusija, tapusi oficialia amerikietiškojo mito priešininke, gali išnarplioti tą melą. Perbėgėliai skirtingu laipsniu laikė save to metafizinio lyno tempimo dalyviais. Visi jie tvirtino, kad žiūri į Rusiją per ideologijos akinius.

29-rių metų amžiaus E.Snoudenas ką tik pradėjo lankyti pradinę mokyklą, kai tie ideologiniai akiniai pažiro į šukes. Net absoliučiai klydusiam aktyvistui ir kovotojui su slaptumu buvo sunku pajusti tokiomis sąlygomis bet kokį bendrumą ir artumą su Rusijos valstybe.

Bet E.Snoudenas nuvyko į Maskvą dėl visiškai konkrečių problemų – jis slėpėsi nuo arešto. Ta prasme jis beveik niekuo nesiskiria nuo savo pirmtakų, tokių kaip R.Vebsteris, kuris norėjo miegoti su simpatiška rusaite, ar Li Harvi Osvaldas, kuris norėjo pabėgti toliau nuo savo motinos.

Todėl jie puolė po KGB kojomis. Jie pasakojo jaudinančias istorijas. Jie sakė rusams, kad perdavinės rusams bet kokius žvalgybinius duomenis, kukius tik sugebės surinkti. Ir viskas, ko jie už tai prašė, tai suteikti jiems galimybę praleisti savo likusias gyvenimo dienas Trečiojoje Romoje.

KGB paprastai atlygindavo jiems už tikėjimą didžiuoju sovietiniu eksperimentu tuo, kad išsiųsdavo amerikiečius prašytojus į kokį nors provincijos miestelį, kad jie per daug neužkrėstų žmonių savo beprotiškomis idėjomis. Duodavo jiems darbą, duodavo butą, o tai buvo neblogai ir net labai gerai pagal Rusijos matą.

Ir KGB nuolat juos šnipinėdavo, laukdamas, kada jie subyrės į tūkstantį šipuliukų, o tai visada atsitikdavo. Paskui, kai perbėgėliai keliais šliauždavo į Amerikos ambasadą ir maldaudavo grąžinti juos namo, sovietai pradėdavo spręsti, leisti jiems išvažiuoti ar ne. Paprastai leisdavo, nes iki to laiko iš perbėgėlio būdavo likęs tik šešėlis. Likusį gyvenimą jie beveik visada būdavo nelaimingi.

Tokį disonansą, kai idealistiškai nusiteikę amerikiečiai patenka į tolimą idealizmui Rusijos valstybę, paaiškinti gana paprasta. Amerikiečiai, žvelgę į Rusiją per tariamo dvasingumo optiką, niekada neteikė ypatingos reikšmės niūriems istorijos ir geopolitikos faktams, o rusai apie nieką kitą, išskyrus tuos faktus, negalėjo net galvoti.

Amerikiečiai tvirtino, kad mato Rusijoje kažką tokio, ko tikrovėje nebuvo, o rusams rūpėjo tik tai, ką amerikiečiai gali jiems duoti. Kai iš amerikiečio išspausdavo visą informaciją ir politinę naudą, jis rusams būdavo nebereikalingas. Ir jie norėdavo, kad jis išvažiuotų.

Šiuo atžvilgiu Li Harvi Osvaldas buvo tipiškas pavyzdys. Jis stengėsi įtikinti KGB leisti jam pasilikti Sovietų Sąjungoje, pasiūlydamas žvalgams neva tai visiškai slaptą informaciją apie lėktuvą–šnipą U–2, nes tarnavo jūros pėstininkų bazėje Japonijoje, kur buvo tokių lėktuvų.

Bet rusams tokios informacijos nereikėjo. Jiems reikėjo raketos, galinčios sučiupti U–2, kuris skraidė pernelyg aukštai ir buvo nepasiekiamas sovietinei priešlėktuvinei gynybai. Li Harvi Osvaldas negalėjo jiems duoti raketos, ir jie jam pasakė, kad jis išvažiuotų.

Atsakydamas jis grįžo į savo viešbučio kambarį ir brūkštelėjo skustuvu per riešus. Tada KGB, nenorėdama nemalonumų, leido jam pasilikti. Bet Sovietai norėjo pirmiau įsitikinti, kad jis nėra pasiaukojantis ir atsidavęs CŽV agentas. Todėl jie instruktavo jį neišeiti iš kambario „Metropolio“ viešbutyje, kur jis maitinosi ir mokėsi rusų kalbos.

O po aštuonių savaičių, 1960 metų sausį, jie įsodino jį į traukinį iki Minsko. Bet kuriam maskviečiui tai būtų panašu į nevykusį pokštą. Iš pradžių tu bandei nusižudyti, paskui mes siunčiam tave į Baltarusiją.

Edvardas Snoudenas šiandien arti to, kad nueitų Li Harvio Osvaldo keliu. Kaip ir L.H.Osvaldas, jis tapo kažkokiu asmeniu be pilietybės, nes amerikiečiai jo pasą anuliavo, o rusai, matyt, nusprendė, kad jis gali pasilikti – o gal ir ne.

Vladimiras Putinas per spaudos konferenciją pirmadienį sakė, kad E.Snoudenas gali pasilikti Rusijoje tik tokiu atveju, jei jis liausis teikti rusams slaptą informaciją. Tai šiek tiek absurdiška. „Jeigu jis panorės čia pasilikti, yra viena sąlyga: jis turi nutraukti savo darbą, nukreiptą į tai, kad kenktų mūsų partneriams amerikiečiams, nors tai keistai nuskambės iš mano lūpų“, – pareiškė Rusijos prezidentas.

Bet tai irgi aiškiai rodo, kokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė E.Snoudenas. Jis liks savo siaubingoje skaistykloje, gal Šeremetjevo oro uoste naujame terminale D ar E, arba suremontuotame terminale F, kol visiškai nepasiduos Jungtinėms Amerikos Valstijoms arba Rusijai ir sutiks išnykti visiems laikams kur nors Sibire. Tikriausiai rusai nevers jo elgtis vienaip ar kitaip. Jie palauks, kol jis pats nuspręs ir pasirinks. O laukti jie moka. Tai stiprins jo daugybę baimių ir išsigelbėjimų, jo įsitikinimą, kad jį spaudžia visas pasaulis.

E.Snoudenas ne komunistas, o Rusija tai jau ne Sovietų Sąjunga, bet tai tik smulkios detalės. Kaip L.H.Osvaldas ir dauguma amerikiečių, pabėgusių į Rusiją per šaltąjį karą, E.Snoudenas padarė katastrofišką klaidą, patikėjęs, kad Rusijos valstybėje yra kažkas gero ir padoraus, kad Maskvoje yra aukštus postus užimančių žmonių, kurie nuspręs, kad jį galima palikti.

O kaip dar galima suprasti jo ilgalaikį sustojimą Rusijoje? Be abejo, iš Honkongo buvo galima skristi į Havaną ar Kito (į Pchenjaną, Teheraną, Reikjaviką) nenusileidžiant Maskvoje. Maskva tai nereikalingas sustojimas, rodantis E.Snoudeno viltis ir įsitikinimą, kad Rusijoje yra žmonių, prijaučiančių jo kryžiaus žygiui prieš totalinio sekimo Amerikos valstybę.

Deja, tai vos ne nusikalstamas nežinojimas. Rusijos valstybė tai apskritai ne valstybė, o silpnai sutvirtintas vagių ir banditų susivienijimas, kuris nuo Petro I laikų yra nuolatinė rusų tautos  opozicija.

O Rusijos sekimo valstybė, kilusi tiesiogiai nuo sovietų visuotinio sekimo valstybės, tai pagrindinis instrumentas, kurio pagalba Kremlius kovoja su revoliucija. Kitaip sakant, E.Snoudenas bandė protestuoti prieš savo paties valstybės savivaliavimus, keliaudamas į šalį, kuri žymiai dažniau vykdo tokius pat nusikaltimus.

Žinoma, tikroji tragedija ne E.Snoudenas. Tikroji tragedija tai, kad visiškai teisėti ir pagrįsti debatai, kilę po E.Snoudeno demaskavimų, debatai apie šlykštų ir nevaržomą amerikietišką siaubą užtemdė tą Maskvos spektaklį.

Prieš tris savaites E.Snoudenas buvo laikomas kilniu demaskuotoju. Dabar jis vaizduojamas kaip naivus, save diskreditavęs žmogus, kuris pakliuvo į negražius spąstus. Jeigu jis būtų išstudijavęs pabėgusių į Maskvą amerikiečių istoriją, to nebūtų atsitikę.

Nuotraukoje:  Edvardas Snoudenas, išdavęs amerikiečių paslaptis ir tikėjęs lengvai sulaukti Rusijos užtarimo.

Informacijos šaltinis – "The New Republic", inosmi.ru.

2013.07.08


Prisijunkite prie diskusijos