Maskva virsta Ošu


Print

Prieš pusmetį aš ir mano kolegos dirbome Kirgizijoje. Žiniasklaidoje tie įvykiai, dėl kurių mes ten atsidūrėme, vadinami „Ošo skerdynėmis“, o oficialiai juos velijama delikačiai vadinti „tarpusavio etniniais susirėmimais“.

Iš tikrųjų tai buvo masiniai ir labai žiaurūs pogromai, kirgizai išpjovė vietinius uzbekus. Negalima sakyti, kad nebūtų buvę atvirkščiai, kai uzbekai pjovė kirgizus, bet mastai nepalyginami. Bent jau toks įspūdis susidarė man po dviejų komandiruočių į Ošą šių metų vasarą. Aš ne uzbekas ir ne kirgizas, tad galiu pretenduoti į šiokį tokį objektyvumą.

Suprantama, ten mes politiniu atžvilgiu elgėmės visiškai korektiškai, bet kalbantis tarpusavyje visada jautėsi kitokia gaidelė: „Tai žvėrys, ką padarysi, čia gi Azija“. Po pusmečio „baltojo žmogaus“ puikybė prarado teisę egzistuoti, Maskvoje rusai pradėjo daužyti kaukaziečius.

Čia jau mano pretenzijos į objektyvumą nebetinka, nes esu būtent kaukazietis. Tad aš ir nesiaiškinsiu, kas čia teisus, o paprasčiausiai palyginsiu keletą detalių.

Kirgizai nuo seno nemėgo uzbekų. Reikia pažymėti, kad dabartinės „Ošo skerdynės“ visai ne vienintelis išpuolis: prieš dvidešimt metų čia jau būta pogromų, nors ir ne tokių didelių mastų. Maskvoje tai atsitiko irgi ne pirmą kartą, čia daužė turgavietes, kur prekiauja kitataučiai, sprogdino rinkas, kuriose prekiauja kitataučiai, kartas nuo karto pjaudavo kitataučius paprasčiausiai gatvėse ir metro. Paprasčiausiai šį kartą buvo kiti mastai. Apskritai šiuo požiūriu Maskva visai panaši į Ošą.

Už ką kirgizai nemėgsta uzbekų mažumos? Už tai, kad uzbekai turi pretenzijų būti visateisiai Kirgizijos piliečiai, už jų norą, kad uzbekų kalba įgautų nors kokį statusą, kad uzbekų deputatų parlamente kiekis atspindėtų realų uzbekų kiekį šalyje, kad jie būtų priimami į darbą valstybės struktūrose taip pat noriai, kaip ir kirgizai. Kirgizams tai paprasčiausia svetimųjų ekspansija, pagaliau, šalis juk vadinasi Kirgizija ir vien todėl uzbekai privalo žinoti savo vietą. Į tai, kad pietų Kirgizijos miestai nuo neatmenamų laikų buvo apgyvendinti uzbekų, visiškai neatsižvelgiama.

Už ką rusai nemėgsta kaukaziečių? Kalba, deputatai, diskriminacija darbe čia niekuo dėti, bet jeigu įsigilinsime, tai problemą kelia toji pati ekspansija. Maskviečiams rusams, pavyzdžiui, nepatinka, kad kaukaziečiai mano turintys teisę šokti lezginką Maskvos centre, girdi, maža to, kad jie tokie pat piliečiai kaip ir tie, kurie moka šokti „komarinskają“ su pritupimais.

Ar užteko vien kirgizų ir uzbekų nemeilės, kad kiltų „Ošo skerdynės“?

Ne! Pogromai kildavo kaip tik tuomet, kai būdavo sprendžiamas valdžios klausimas, kai pietūs, palaikę buvusį prezidentą Kurmanbeką Bakijevą, neįstengė susitaikyti su valdžios perėjimu šiauriečiams, vadovaujamiems Rozos Otunbajevos. Kai Bakijevo šalininkus imta šalinti iš valdžios, tuomet ir prasidėjo „tarpusavio etniniai susirėmimai“, įrodantys Otunbajevos šalininkų nesugebėjimą valdyti šalį.

Tuo tarpu Rusijoje artėjo priešrinkiminiai metai ir visa politinė maišalynė buvo įnykusi svarstyti  vis gilėjantį Medvedevo–Putino tandemo skilimą. O Maskvoje, kur ir dėjosi pagrindiniai įvykiai, merą – Putino šalininką Lužkovą – pakeitė Medvedevo paskirtasis Sobianinas.

Kirgizijoje jėgos struktūros mažų mažiausiai leido pogromams vykti, o daugiausia – padėjo jiems, leisdamos pogromininkams grobti ginklus, šarvuotąją techniką, o kartais kirgizų jėgos struktūrų atstovai tiesiog įsiliedavo į pogromininkų gretas. Kodėl taip buvo – ar vien todėl, kad kirgizų milicininkai tokie pat nacionalistai kaip ir kirgizai-pogromininkai? Ne tik. VRM kirgizų pietuose keletą metų buvo valdoma vien Bakijevo šalininkų, jiems bet koks naujos Otunbajevos valdžios susilpnėjimas atverdavo galimybes išsaugoti savo pozicijas.

O kas gi dėjosi Maskvoje? Prieš tris dienas iki pogromo Spartako sirgaliai pražygiavo Leningrado plentu, skanduodami „Rusija rusams“. Ką tuo metu veikė Maskvos milicija? Netrukdė! OMON‘as turėjo rimtą pagrindą išblaškyti nesankcionuotą mitingą. Jeigu Leningrado plentu žygiuotų kokie nors „nesutinkantieji“ – taip ir būtų atsitikę, bet ne šį kartą. Kitą dieną Maskvos Maskvos VRVV (Vidaus reikalų vyriausiosios valdybos) spaudos tarnybos vadovas Viktoras Biriukovas pareiškė, kad „susiklostė labai geri „Spartako“ sirgalių santykiai su OMON‘u“.

Keliems tūkstančiams leista nedviprasmiškai suprasti: „Galima!“

Kitas tris dienas aistruoliai ir nacionalistai forumuose ir socialiniuose tinkluose atvirai tarėsi susirinkti prie Kremliaus sienų. Pakako panaršyti internete, kad suprastum: šeštadienį Maniežo aikštėje susirinks keletas tūkstančių žmonių. Kam? Kaip nusiteikę? O argi pražygiavus Leningrado prospektu skanduojant „Rusija rusams“ neaišku?! Prieš keletą metų, didžiojo aštuntuko aukščiausiojo lygio susitikimo Peterburge išvakarėse per šalį nuvilnijo kairuoliškų aktyvistų, ketinusių pasiausti Piteryje antiglobaline maniera, prevenciniai areštai. Aukščiausio lygio susitikimas praėjo be ekscesų. Bet šįkart ne toks atvejis.

Ir pogromas įvyko. Su retomis išimtimis milicijos įsikišimas apsiribodavo įkalbinėjimais neužmušti tų, kurie jau nebegalėjo pasijudinti.

Nagi niekam ne paslaptis, kad VRM, o ir kitose jėgos struktūrose, nacionalizmas yra neoficiali ideologija, bet ar vien dėl šito visa tai dėjosi? Ne, pas mus viskas kaip Kirgizijoje, arba kažkas nežino, kad trūkinėjantis per siūles tandemą sudaro liberalas ir jėgos atstovas.

Yra skirtumas tarp nuolaidžiavimo ir organizavimo. Kirgizijos pietuose valdžia neapsiribojo nuolaidžiavimu. Vienas iš sulaikytųjų uzbekų davė parodymus, kad buvo provokatorius Ošo mero Melisbeko Mirzakmatovo (Bakijevo šalininko) pavedimu. O Maskvoje Manežnaja aikštėje buvo sulaikytas prokremliško judėjimo „Rosija molodaja“ („Jaunoji Rusija“) aktyvistas Valerijus Zaborovskis.

Ir, pagaliau, kas kaltas? Kirgizijoje iki šiol gaudomi ir teisiami pogromų dalyviai. Kirgizai milicininkai gaudo, kirgizai teisėjai teisia, ar reikia stebėtis, kad teisiamųjų suole atsiduria uzbekai?

O Maskvoje? Pas mus sumaišties dingstim tapo sirgalių muštynės su dagestaniečiais, kuriose vienas sirgalius buvo užmuštas. Žudiką areštavo, kitų muštynių dalyvių nesuėmė, štai tas minkštumas, paaiškinamas gal kyšiu, ir pasirodė esąs tarsi gaiduko nuspaudimas. Prabėgom pažymėsiu, kad triuškino anaiptol ne tardytojus, pademonstravusius sunkiai paaiškinamą humanizmą.

Po pogromų valdžia nusprendė „ištaisyti padarytas klaidas“, ir paleistus dagestniečius dabar gaudo ir sodina. O pogromininkai? Jų buvo sulaikyti šiek tiek per 60 žmonių, ir visus juos paleido.

Kažkaip išeina, kad dėl visko kalti tik kaukaziečiai? Žodžiu, viskas kaip Kirgizijoje.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Orchanas Džemalis, žurnalistas, karinis korespondentas, politikos apžvalgininkas, ekspertas Kaukazo ir Vidurio Azijos klausimais. Gimė ir gyvena Maskvoje.

www.kasparov.ru

2011.01.14


Prisijunkite prie diskusijos