Maskvos šnipai – visur (1)


Print

Sausio pabaigoje JAV Federalinis tyrimų biuras (FBI) pranešė išaiškinęs tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus šnipinėjus Maskvai  ir siekus  užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

JAV specialiųjų tarnybų atstovai prabilo pastarąjį dešimtmetį Rusiją sutankinus šnipinėjimo tinklus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Neseniai spaudoje pasirodė pranešimas iškalbinga antrašte: “Britai įsiuto ir pradėjo rusų šnipų medžioklę”.

Sakytum, britai tik dabar perskaitė  prieš kelerius metus, iki Europos padangėje susitvenkiant audros debesims, išleistą savo tėvynainioLietuvoje irgi gerai žinomo publicisto Edvardo Lukaso knygą “Apgaulė” (Edward Lucas; Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus), kurioje autorius ragina skelbti pavojų dėl pavojingo rusų šnipų veikimo pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje.

Jis rašo: “Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė”. (2013-aisiais ši knyga, kurioje pasakojama ir apie Vakarų slaptųjų tarnybų veikimą Lietuvoje pokario metais, pasirodė ir lietuvių kalba: leidykla – Baltos lankos, vertė Gabija Ieva Hakienė).

Pasiųstieji į šaltį

Apie Niujorke sučiuptą rusų šnipą, Rusijos “Vnešekonombanko” vietinio skyriaus darbuotoją (kiti du įtariamieji jau buvo palikę Valstijas, be to, ten būdami naudojosi neliečiamybės privilegija), savo skaitytojams pranešė ir Lietuvos dienraščiai. Tiesa, iš tų pranešimų negalėjai susidaryti to tiesiog kinematografiško vaizdo, koks susidėlioja paklajojus tinklapiais: kaip į Niujorko rajoną, kur gyvena rusų diplomatai ir Jungtinių Tautų organizacijos tarnautojai, sulėkė apie 10 specialiųjų tarnybų automobilių, kaip agentai sugužėjo į bankininko šeimos gyvenamą dviaukštį namą ir netrukus išvedė šeimininką surakintomis rankomis, kaip kaimynams iš pradžių pasirodė, kad vykdoma antiteroristinė operacija ir panašiai.

Vis dėlto ir mūsų dienraščiai (pavadinkime juos šaltiniais LR ir LŽ) kažkiek praskleidė uždangą į Rusijos žvalgybos užkulisius. Pavyzdžiui, LŽ pranešė FBI agentą žurnalistams išsamiai papasakojus, kaip Rusijos SVR vykdo savo operacijas. “Anot jo, užsienyje veikia trijų tipų SVR agentai. Vieni jų siunčiami atlikti itin slaptas užduotis. Tai reiškia, kad šie šnipai apsimeta kitais asmenimis, dirba iš pažiūros normalų darbą ir bando nuslėpti visus ryšius su Rusija.

Kitai grupei SVR agentų G. Monaghanas priskiria asmenis, kurie nebando slėpti sąsajų su Rusija. Jie dažnai yra oficialūs Rusijos Federacijos atstovai, pavyzdžiui, diplomatai ar verslininkai. Šie žmonės paprastai turi diplomatinį imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Trečios kategorijos SVR agentai dažniausiai veikia kaip privataus verslo darbuotojai. Jie, priešingai nei pirmieji, neslepia savo tapatybės”.

LR pranešimą apie “naujo šnipų  tinklo Niujorke atskleidimą” palydėjo išvada, kad “Rusija ir toliau naudoja senoviškus informacijos rinkimo būdus”, taikytus dar Šaltojo karo laikais. Deja, kai kurie LR ir LŽ pateikti faktai pjaunasi, kiti klaidina skaitytojus, o peršamos išvados yra anaiptol neginčytinos.

Pirmojo “tipo” Rusijos šnipai (“siunčiami atlikti itin slaptas užduotis”) nuo pirmykščių sovietinių laiku vadinami nelegalais. Šia profesine žargonybe būdavo apibūdinami tie sovietinių slaptųjų tarnybų bendradarbiai, kuriuos centras siųsdavo į užsienio šalį operatyviniam darbui vykdyti ir kurie skelbdavosi esą tos valstybės piliečiai arba dėdavosi ten gyvenančiais užsieniečiais (tik ne atvykėliais iš SSRS); sovietams tarnavęšios rūšies šnipai persimainė į Rusijos slaptųjų tarnybų bendradarbius ir toliau liko nelegalais, prisidengusiais vogtomis ar suklastotomis tapatybėmis.

Savo ruožtu britai tokių “ilgai grojančių” šnipų mojosi įkurdinti Rusijoje dar prieš šimtą metų, vos tik valdžią ten užgrobė bolševikai. Iš jų bene labiausiai pagarsėjo Polas Diukas, gebėjęs artistiškai keisti išvaizdą (pavyko apsimesti net čekistu – slaptosios bolševikų policijos bendradarbiu), bet ir jam tik vargais negalais pavyko išnešti sveiką kailį.

Po Antrojo pasaulinio karo, sužlugus amerikiečių ir britų pastangoms infiltruoti suklastotais dokumentais aprūpintus agentus į Baltijos šalis bei kitus SSRS pakraščius, apstota siųsti nelegelusgeležinės uždangos (keblu sukurti agentams patikimas tapatybes veikimui uždaroje totalitarinėje visuomenėje).

Mūsų dienomis Vakaruose manoma, kad išlaikyti nelegalus neapsimoka, nebent jie teiktų ypatingos svarbos duomenis, unikalią informaciją arba to galima būtų tikėtis ateityje. Tuo tarpu KBG ir kitos sovietinės slaptosios tarnybos tam negailėjo pinigų (apytikriu rusų paskaičiavimu, sukurti tokiam šnipui tapatybę gali kainuoti apie 1 mln. JAV dolerių), ir visais laikais labai stengėsi kurdinti savo nelegalus užsienyje, pirmiausia valstybėse, kurias manė ruošiantis karui prieš SSRS.

Sovietai nelegalus atrinkdavo labai stropiai iš KGB bendradarbių su atitinkamais gebėjimais ir tam tikromis psichologinėmis ypatybėmis – ne visi gali ryžtis įsikurti galbūt visam gyvenimui svetimoje šalyje, kur nuolat tyko pavojus įkliūti, o ir tam ryžęsi ne visi ištveria (žinoma vieną sovietinį nelegalą Švedijoje pamišus).

Ta sunki psichologinė atmosfera, kurioje gyvena šnipas priešininko teritorijoje, kartais vadinama šalčiu (pagal pasaulinės šlovės susilaukusį Džono le Karė (buvusio britų Saugumo tarnybos MI 5 bendradarbio Devido Kornuelo literatūrinis slapyvardis) romaną “Šnipas, atėjęs iš šalčio”, 1963).

FBI agentai, 1957 metais sučiupę vėliau Sovietijoje išgarsėjusį nelegalą Rudolfą Abelį, taip ir nesuprato iki galo, kuo vadovaujasi šnipai, atsisakydami savo asmenybės ir gyvenimo tam, kad tarnautų sovietams be pasiuntinybių ar konsulatų priedangos, žlugimo atveju gelbstinčios nuo ilgų metų kalėjime (beje, Abeliui ne gyvenimas buvo ir grįžus į Maskvą, jam jau gulint mirties patale kambaryje buvo įtaisyta pasiklausymo įranga: gal mirštantysis prasitars ir patvirtins įtarimus jį tarnavus ir priešininkams).

Dabar žinome, kad sovietiniai nelegalai ypatingai nepersidirbo: mat pokariu jų užduotis buvo tiesiog gyventi svetimoje šalyje ir laukti nurodymų, ateisiančių iš centro kilus naujam karui, tačiau strateginiai bombonešiai taip ir nepakilo. Dokumentai, kuriuos 1992 metais Vakarams perdavė Rusijos slaptosios tarnybos archyvo vadovas Vasilijus Mitrochinas (slėpė užkastus vasarnamio sode šešiuose dideliausiuose aliumininiuose lagaminuose), parodė, jog sovietmečiu daugelis nelegalų, įkurdintų JAV ir Kanadoje ir kitose Vakarų valstybėse, ne daug ką veikė (Vienam Europoje įkurdintam nelegalui buvo parūpinta kruopščiai sukurta netikra tapatybė, kad jis gautų kokį darbą automobilių gamykloje tik tam, kad ten pasirodžius menkiausiam ruošimosi gaminti karinę techniką ženklui praneštų apie tai saviškiams).

Tik 8-ajame dešimtmetyje Maskva paakstino apsnūdusius savo šnipus veikti energingiau: ieškoti objektų ir ruošti dirvą verbavimui (gana solidžią “Špionažo enciklopediją” parašę amerikiečiai autoriai klaidina skaitytoją, teigdami, jog “pagrindinis nelegalo darbas – verbuoti agentus”, nes jiems kaip tik draudžiama tai daryti, kad neišsiduotų ir nesužlugdytų savo kruopščiai ruoštos ilgalaikės misijos; nelegalai tik parenka verbuotinus asmenis ir toliau su jais dirba operatyviniai darbuotojai).

Atrodytų nelegalai merdi, bet Edvardas Lukasas “Apgaulėje” perspėja nieku gyvu nepasiduoti tokiam įspūdžiui. Kai kurių šaltinių teigimu, SVR valdyboje, rezgančioje nelegalų tinklą (S), pluša keli šimtai pareigūnų. Nelegalai gyvuoja ir veikia, kaip paaiškėja pavykus juos identifikuoti (pavyksta, deja, nedažnai).

Legendiniai kaimynai

1985-ųjų vasarą perbėgęs (eksfiltruotas) pas Vakarų žvalgybininkus buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis po dešimtmečio išleido autobiografinę knygą, iš kurios nepasakytum autorių esant didelį žodžio meistrą (pavyzdžiui, moteryse jis kone maniakiškai temato ilgas kojas ir tik savo viršininko šešiolikametei dukrai, stovinčiai šalia tėvų, nepagaili spalvų – “baltaplaukė rusų gražuolė žaviu veideliu, ilgakojė, liekna, liaunu liemeniu ir prašmatniais klubais”).

Tuo tarpu nelegalams apibūdinti ieško vaizdingesnių žodžių: vienur vadina nepagaunamomis būtybėmis, kurios itin retai išplaukia į paviršių iš savo akiai nematomų paslaptingų gelmių, kitur lygina su paslaptinga žuvimi celokantu, kuri buvo laikoma išmirusia, ir vėl teigia juos gyvenant tokiose vandenyno gelmėse, kad aptikti praktiškai neįmanoma.

Kontržvalgybininkai gali dieną ir naktį stebėti šnipinėjimu įtariamo užsienio valstybės diplomato ar kito oficialaus pareigūno veiksmus (Niujorke sučiupto bankininko kaimynai pasakojo, jog keletą mėnesių netoli nuo namo, kur jis gyveno su šeima, nuolat stovėdavo automobilis su užtamsintais langų stiklais ir jame kasdien po 8-10 valandų tūnodavo “kažin kokie žmonės”), atidžiau pasidomėti į šalį atvykusio užsieniečio biografija, pasekti įtarimą keliantį savo šalies pilietį.

“Tokie metodai gali būti veiksmingi mėginant išaiškinti diplomatą šnipą arba neatsargų išdaviką, – teigia Edvardas Lukasas. – Tačiau jie praktiškai neveiksmingi norint pagauti tinkamai išmokytą ir tikslą turintį vadinamąjį nelegalą – žmogų, kuris veikia prisidengęs naujai įgyta ar vogta tapatybe.”

Nelegalai lyginami su piktybiniu augliu: kol jis aptinkamas, blogiausia jau būna įvykę.

Asmenų, turinčių galimybę laisvai veikti priešiškoje aplinkoje, įkurdinimas yra labai svarbus žvalgybos agentūros laimėjimas. Aišku, nelegalų paslaugos taptų aukso vertės staiga prasidėjus karui ir karinės žvalgybos tarnybai prireikus priešo užnugaryje vykdyti diversijas bei kitokias specialiąsias operacijas, bet jie gali būti naudingi ir taikiu metu.

Bet kuris pažinčių su vietiniais gyventojais ieškantis diplomatas ar kitas svetimšalis gali sukelti kontržvalgybininkų įtarimą, tuo tarpu nelegalui tai negresia; šnipas, gyvenantis, tarkime, kaip vidutinis amerikietis, gali prieiti prie oficialiems pareigūnams nepasiekiamų žvalgybos objektų ir daryti daugybę kitų dalykų, kurių atstovybėje dirbantis šnipas sau negali leisti.

Nelegalų išaiškinimas kontržvalgybai yra kebliausia užduotis, didžiausias galvos skausmas – praėjusiais dešimtmečiais jie buvo sunkiausiai įveikiami šnipai. Paprastai jie įkliūva išduoti arba patys apsižioplina (tą patį Abelį įdavė kitas nelegalas, o įkalčiu tapo mikrojuostelė, paslėpta per klaidą laikraščių pardavėjui paduotoje tuščiavidurėje monetoje (šnipų konteineryje); dar vienas nelegalas įkliuvo į skalbyklą nunešęs švarką su kišenėje paliktu kvitu, patvirtinančiu gavus atlygį per šalį).

2010-ųjų vasaros pradžioje Jungtinėse Valstijose FBI agentai sulaikė septynis nelegalus (iš viso – dešimt žmonių, bendradarbiavusių su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba), kuriuos nurodė pačiame centre tarnaujantis karininkas – jeigu ne kurmis, tai JAV kontržvalgybininkai galbūt ir šiandien nė neįtartų, kad šių niekuo iš vidutinių amerikiečių minios neišsiskiriančių Amerikos, Britanijos, Kanados, Airijos, Urugvajaus piliečių tapatybės yra suklastotos ir kad jie, visi drauge pirmą kartą susitikę tik teismo salėje, “neteisėtai, apgalvotai ir sąmoningai, vienas su kitu ir visi kartu, susivienijo, susimokė, susijungė ir susitarė įvykdyti nusikaltimą Jungtinėms Amerikos Valstijoms”.

Kai kurie iš šio septyneto tebuvo krepšių nešikai – išvežiodavo grynuosius kitiems nelegalams. Viena Amerikoje išsilavinimą įgijusi moteris dirbo specializuotoje mokesčių firmoje, aptarnaujančioje turtuolius bei garsenybes, ir turėjo puikiausias galimybes susibičiuliauti  su turtingais amerikiečiais, savo ruožtu draugaujančiais su įtakingais politikais.

Neatsitiktinai centras ją ragino pamėginti “pamažu užmegzti ryšius peržengiant vien tik tarnybos rėmus” su artimu Hilary Klinton draugu ir sužinoti taikinio nuomonę apie JAV užsienio politiką, išpešti, apie ką kalbama Baltųjų rūmų užkulisiuose, gauti kitų žinių.

Rimčiausias šnipas intelekto galia ir gebėjimu prieiti prie įtakingų asmenų Jungtinėse Valstijose bei kitur buvo dar sovietiniais laikais per Atlantą permestas Andrejus Bezrukovas, arba Donaldas Hetfildas, šiai Kanados piliečio tapatybei įgyti pasinaudojęs vogtu 1963 metais mirusio kūdikio gimimo liudijimu; Andrejus su žmona Jelena svetimu vardu gyveno Amerikoje jau dvi dešimtis metų.

Šis nelegalas, iš tikrųjų išėjęs mokslus Kanados ir JAV universitetuose, pasak Edvardo Lukaso, būsiąs bene vienintelis šnipas istorijoje, dėl savo legendos (išgalvotos biografijos) parašęs mokslinį darbą. Jis įsteigė konsultavimo firmą, kurią tinklalapyje pristatinėjo kaip pasaulinį mokslo centrą (!), teikiantį praktinius politikos pasiūlymus skubiausioms problemoms spręsti.

Iš pramanytų ir tikrų faktų sukurta legenda leido vadybos konsultantui, siūlančiam savo programinę įrangą (sukurtą profesionalų, bet ne itin naudingą), patekti į svarbiausius mokslo centrus, tiriančius pasaulinius procesus. Maskvos raginamas, piršosi į partnerius profesoriams, nagrinėjantiems temas, susijusias su JAV nacionaliniu saugumu.

Mėgino savo idėjomis sudominti studentus, kurie ateityje gali kilti karjeros laiptais Amerikos gynybos, saugumo ir užsienio politikos įstaigose. Daug keliavo po pasaulį (pažįstami stebėjosi, iš kur tam ima pinigų) ir visur stengėsi susidraugauti su kiekvienu žmogumi, kurio veiklos sritis buvo reikšminga.

Nežinia, kiek ir kokio svarbumo paslapčių išgavo Bezrukovas, bet Edvardas Lukasas įspėja, kiek daug žalos gali pridaryti toks žmogus, įleistas per įstaigų bei įmonių, susijusių su gynyba, energetiniu saugumu, komunikacijomis, slenkstį.

Antai, rusų šnipas siūlė savo programinę įrangą su JT susijusiai organizacijai “Tūkstantmečio projektas”, turinčiai skyrius daugelyje pasaulio vietų. Jeigu jam būtų pavykę įdiegti į svarbių asmenų kompiuterius savo programą, iš pradžių nepavojingą, ją atnaujindamas būtų galėjęs įterpti žalingą programėlę, kuri leidžia kopijuoti elektroninius laiškus ir panašiai.

(Bus tęsinys)

2015.03.09; 18:56


Prisijunkite prie diskusijos