Medininkų byloje laukiama buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino mirties?


Print

Paskutiniuosiuose Medininkų bylos teismo posėdžiuose buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas vis dažniau skundžiasi sveikata. Ir vis dažniau pageidauja atidėti teismo posėdį. Arba prašo bylą nagrinėti be jo paties, kai tai padaryti įmanoma teisiškai.

Išgirdus tokius pareiškimus pirmiausiai į galvą šauna mintis, jog buvęs ypatingosios paskirties milicijos būrio eilinis tik apsimeta sergąs. Suprask, skųsdamasis galvos svaigimu ar širdies ritmo sutrikimais jis neva specialiai vilkina teismo procesą, ir šitaip specialiai trukdo teisėjams apklausti likusius liudininkus.

Tačiau neskubėkime kaltinti K.Michailovo simuliuojant ligas. Nepamirškime, jog buvęs omonininkas Lukiškių tardymo izoliatoriuje sėdi itin ilgai – trejetą metų iš eilės, tarsi jau būtų nuteistas. Vargu ar trisdešimt šešeri mėnesiai, praleisti už grotų laukiant teismo baigties, gali pridėti sveikatos.

Tikriausiai net ir aršiausi K.Michailovo oponentai bei priešininkai suvokia, jog per šį laikotarpį kalėjimo kameroje gali sušlubuoti net ir stipriausio vyro sveikata. Šioje istorijoje keisčiausia ne K.Michailovo, beiskundžiančio širdies ar skrandžio skausmais, pozicija, o tų, kurie nuolat atideda nuodugnų K.Michailovo sveikatos patikrinimą, laikysena ir požiūris. Regis, nieko paprasčiau negalima sugalvoti. Jei buvęs omonininkas vis dažniau skundžiasi skausmais ir negalavimais, jei dėl šios priežasties vis dažniau stringa liudininkų apklausos, vieną kartą atiduokite K.Michailovą į medikų rankas ir nuodugniai ištirkite, ar tai, kuo skundžiasi kaltinamasis, nėra iš piršto laužta. O ištyrę viešai paskelbkite: apsimeta ar tiesą sako buvęs omonininkas.

Tačiau keisčiausia, kad niekas neskuba K.Michailovo atiduoti į medikų rankas nuodugniam sveikatos patikrinimui, kuris užkirstų bet kokią galimybę spekuliacijoms sveikatos tema. Įspūdis toks, jog kažkas specialiai bijo ir nenori nuodugniai išsiaiškinti, kokia reali buvusio Rygos OMON milicininko sveikata. O į viešąją erdvę paleidžiama iš pirmo žvilgsnio nepriekaištinga, bet niekuo nepatvirtinta versija: girdi, atpildo valandos bijantis omonininkas stengiasi apsimesti esąs didelis ligonis. Vaizdžiai tariant, skęstantis žmogus griebiasi šiaudo. Bet ar tikrai tris metus tardymo izoliatoriuje kalinamas K.Michailovas negali susirgti?

Štai popietiniame lapkričio 22-osios posėdyje buvęs Rygos omonininkas paprašė, jog būtų iškviesta greitoji pagalba, nes jis labai blogai pasijutęs dar nuo ankstyvo ryto. Toks greitosios pagalbos iškvietimas buvo privalomas ir vienintelis teisiškai teisingas sprendimas tokioje padėtyje. Tokia praktika teismuose taikoma visuomet, plačiai. Bet suirzę teisėjai retoriškai pasiteiravo, ar ir vėl teks atidėti liudininkų apklausą? Kaltinamasis K.Michailovas tepasakė, jog jis posėdžio atidėti neprašąs. Jis tik pageidauja, kad jį apžiūrėtų medikai, duotų reikiamų vaistų, gal jam greitai pagerėtų, ir teismo posėdį vėl būtų galima tęsti be trukdžių. Jis pats asmeniškai suinteresuotas, kad Medininkų byla būtų kuo greičiau išnagrinėta. Šiandieninė padėtis jo visai netenkina.

O kokia buvo Sigitos Vainauskienės vadovaujamos Teisėjų kolegijos pozicija? Greitoji pagalba į teismą nebuvo iškviesta. K.Michailovui buvo pasiūlyta atsigerti … vandens. K.Michailovas pastebėjo, jog jam reikia vaistų, nes “vanduo čia nepadės”. Tada buvo paskelbta dešimties minučių posėdžio pertrauka. O po pertraukos teismas lyg niekur nieko tęsė posėdį.

Advokatams Arūnui Marcinkevičiui ir Ingridai Botyrienei dar sykį atkreipus dėmesį, jog jų ginamasis itin blogai jaučiasi ir negalįs dalyvauti teismo posėdyje, teisėja S.Vainauskienė susierzinusiu balsu pareiškė, esą “teismas ir be advokatų nuspręs, ką daryti”. Tačiau jau vien pažiūrėjus į išblyškusį K.Michailovo veidą buvo akivaizdu, jog buvęs omonininkas neišsigalvoja ligų. Teisėjų kolegijai nieko kito nebeliko kaip posėdį atidėti. K.Michailovas buvo sugrąžintas į kalėjimą.

Nors čia vėl būta nesusipratimo. Konvojaus vyresnysis teismo salėje pusbalsiu pasiteiravo, ar ne geriau būtų, jei į Lukiškių tardymo izoliatorių kaltinamąjį nugabentų po medikų apžiūros. Šis pusbalsiu pateiktas klausimas – vertas dėmesio. Iš tiesų, o kas būtų kaltas, jei, neduok Dieve, į kalėjimą gabenamą K.Michailovą ištiktų širdies smūgis? Juk K.Michailovas viešai, oficialiai, primygtinai prašė iškviesti greitąją pagalbą. Bet greitoji pagalba iškviesta nebuvo. Nepateikiant jokių konkrečių paaiškinimų, kodėl neiškviesta. Taigi mes taip ir nežinome, ar lapkričio 22-osios popietę K.Michailovas tikrai sirgo, ar tik apsimetė sergąs. O jei teisėjai būtų liepę iškviesti greitąją pagalbą, šiandien turėtume oficialią medikų pažymą apie buvusio omonininko sveikatos būklę. Ir nereikėtų mums nūnai spėlioti, kas ką vedžioja už nosies. Juk dar visai neseniai viename Lietuvos apygardos teisme vienas kaltinamasis posėdžio metu mirė. Tad sakyti, jog teismo posėdžių metu niekam niekad nesustoja širdis, – kvaila.

Lapkričio 22-ąją į Lukiškių tardymo izoliatorių grąžintas K.Michailovas buvo nugabentas kalėjimą, o iš ten po medikų apžiūros skubiai paguldytas į Lukiškių ligoninę, oficialiai vadinamą Laisvės atėmimo vietų ligonine (LAVL). Lyg ir gražus gestas. Galų gale išsiaiškinkime, ar serga buvęs Rygos OMON milicininkas. Tačiau intrigos dėl K.Michailovo sveikatos būklės čia dar nesibaigia. Paguldyti tai paguldė. Bet kad nuo lapkričio 22-osios iki lapkričio 24-osios pavakarių toje ligoninėnėje K.Michailovas negavo jokių vaistų. Negavo dėl to, kad yra sveikas kaip ridikas, ar negavo dėl to, kad kažkam naudinga, jog sveikatos būklė ir toliau blogėtų?

Lapkričio 24-osios rytą Apeliacinis teismas (teisėja – Violeta Ražinskaitė) nagrinėjo K.Michailovo skundą dėl griežčiausios kardomosios priemonės suėmimo panaikinimo. Teismo posėdis surengtas nedalyvaujant K.Michailovui. Atvežtas į teismo salę nesveikai išblyškęs K.Michailovas vėl pasiskundė prasta sveikata ir prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Teismas šiuo atveju numato tokią galimybę – skundą nagrinėti nedalyvaujant kaltinamąjam. Taigi posėdis surengtas be paties K.Michailovo. O tos pačios dienos popietę buvo surengtas Vilniaus apygardos teismo posėdis. Nors į šį teismo posėdį K.Michailovas buvo atvežtas tiesiai iš kalinių ligoninės, teisėjai net nepasidomėjo kalėjimo medikų išvada, ar buvusio omonininko sveikatos būklė leidžia jam dalyvauti teismo posėdyje. S.Vainauskienės vadovaujama Teismo kolegija net dėmesio neatkreipė, kad tokio pobūdžio pažyma jiems nepateikta.

Beje, visai neseniai būta dar keistesnio kuriozo dėl tų pažymų. Vieną paskutiniųjų sykių, kaip ir anskčiau, teismui buvo pristatyta pažyma, esą K.Michailovas galįs dalyvauti teismo posėdyje. Tačiau tą pažymą buvo pasirašiusi ne LAVL gydytoja, o tik Lukiškių kalėjimo bendruomenės slaugytoja. Teisėjai S.Vainauskienei, kaip ir ne kartą anksčiau, nekilo įtarimų, o gal vis dėlto slaugytojos parašo tokiais atvejais – per maža, juk slaugytoja – tai ne gydytoja…

Bet įdomiausia tai, kad Vilniaus Apygardos teismas dar 2009-ųjų rudenį buvo nusprendęs imtis visų priemonių nuodugniai ir išsamiai ištirti kaltinamojo K.Michailovo sveikatos būklę. Šitaip ne kartą viešai tvirtino Medininkų žudynių bylą nagrinėjanti S.Vainauskienės vadovaujama Vilniaus Apygardos Teisėjų kolegija. K.Michailovo sveikatos būklę turėjo ištirti Santariškių universitetinės ligoninės medikai. O dabar atspėkite, ar šis sprendimas įgyvendintas? Ne, neįgyvendintas. Prabėgo daugiau kaip metai, o Santariškių specialistai buvusio omonininko taip ir neapžiūrėjo. Į Santariškes buvęs omonininkas nebuvo atvežtas. Čia galimos kelios versijos. Tikriausiai kažkam nenaudinga, kad visuomenė sužinotų visą tiesą apie tikrąją K.Michailovo sveikatos būklę. Taip pat nereikia atmesti galimybės, jog Lietuvoje esama jėgų, kurioms paranku buvusį omoninką vadinti esant simuliantu.

Ir vis dėlto ar toks Lietuvos teismų, į kurių rankas atiduotas K.Michailovas, elgesys neprieštarauja bendriesiems moralės ir etikos reikalavimams? Ar toks teisėjų abejingumas kaltinamojo sveikatos problemoms nepažeidžia pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių? Ar tas, kuris neiškvietė greitosios pagalbos, nenusipelnė jokių priekaištų ir jokios atsakomybės?

Lapkričio 24-ąją oficialiame teismo posėdyje buvęs omonininkas K.Michailovas pareiškė nematąs jokių galimybių, jog S.Vainauskienės vadovaujama Teismo kolegija jo bylą tirs sąžiningai ir teisingai, jei net neranda reikalo iškviesti medikų. Todėl oficialiai pareikalavo nušalinti ponią S.Vainauskienę. O jei ji nenusišalins arba nebus nušalinta, K.Michailovas pabrėžė reikalaująs nušalinti visą Teismo kolegiją. Sakykit, ar toks buvusio omonininko reikalavimas – visiškai neturi pagrindo? Juk būtent teisėja S.Vainauskienė žadėjo daugiau nei prieš metus imtis visų priemonių K.Michailovo sveikatos būklei ištirti. Bet viešai duoto pažado per daugiau kaip metus nesugebėjo įgyvendinti. Nepamirškime ir aplinkybės, kad būtent teisėjos S.Vainauskienės vadovaujama kolegija “nerado reikalo“ šių metų lapkričio 22-ąją iškviesti greitąją medicinos pagalbą, kai K.Michailovas pasiskundė itin prasta savijauta.

Beje, šį buvusio omonininko prašymą S.Vainauskienės vadovaujama Teisėjų kolegija sutiko sunkiai slėpdama nepasitenkinimą. K.Michailovo pageidavimas eilinį kartą buvo įvertintas kaip trukdymas produktyviam teismo darbui. Žinoma, teisėja S.Vainauskienė nenusišalino ir nebuvo nušalinta. Tada turėjo būti svarstomas kaltinamojo pareikštas nušalinimas visai teisėjų kolegijai „in corpore“. Tačiau šio, antrojo, K.Michailovo prašymo Teismo kolegija kažkodėl nebesvarstė. Nors privalėjo svarstyti. Tad belieka pasiteirauti: netyčia pamiršo ar pamiršo sąmoningai? Žvelgiant iš šalies, šis teismo užsimiršimas – lyg ir smulkmena. Vis tiek teisėjų kolegijos verdiktas – daugiau nei akivaizdus. Dabar jau visiems aišku, kad kolegija jokiu būdu nenusišalins.

Ir vis dėlto smulkmena dėl užsimiršimo – iškalbinga. Ir greičiausiai – neatsitiktinė. Kaip ir neatsitiktinės visos kitos “smulkmenos”. Ši byla – sudėtinga bei supainiota. Buvęs OMON milicininkas iš Rygos jau daugiau kaip trejetą metų, tarsi jau nuteistas, laikomas uždarytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Bet per paskutiniuosius trejetą metų paaiškėjo, jog mūsų prokuratūra neturi surinkusi jokių konkrečių, neginčijamų, akivaizdžių įrodymų, jog K.Michailovas – Nikulinas dalyvavo ar kaip nors kitaip prisidėjo prie Medininkų posto užpuolimo 1991-ųjų rugpjūčio 1-osios rytą. Žodžiu, mūsų teisėsauga pakliuvusi į itin keblią padėtį. Prokurorų versija nepasitvirtina, o teikiami įrodymai bliūkšta vienas po kito. Tačiau K.Michailovas – vis tiek sėdi uždarytas kalėjime. Kodėl? Niekas nesugeba paaiškinti. Kaip išbristi iš šios situacijos švariems? Kas atsakys už trejetą metų, be pagrindo praleistų tardymo izoliatoriuje? Todėl ir kyla šiurpą keliantys įtarimai: gal kažkam tiesiog naudinga buvusio omonininko mirtis dėl, sakykim, širdies priepuolio?

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas, vis dažniau besiskundžiantis prasta sveikata.

2010.11.29


Prisijunkite prie diskusijos