Medininkų žudynių byloje – keista buvusio SSRS pulkininko Stanislovo Stančiko apklausa


Print

Visi esame matę meninių filmų ar skaitę knygų, vaizduojančių intelektualias prokurorų, teisėjų ir advokatų dvikovas, valandų valandomis trunkančias teismo posėdžiuose, kai kiekviena pusė žūtbūt bando įrodyti savąją versiją.

Tokie meniniai filmai arba detektyvinio pobūdžio romanai sulaukia milžiniško žiūrovų susidomėjimo.

Juk visiems įdomu, ar įtariamasis tikrai padarė jam inkriminuojamą žiaurų nusikaltimą. Stebint tokio pobūdžio meninę juostą ar skaitant kvapą gniaužiantį detektyvą taip pat įdomu spėlioti, kas, kaip ir kodėl bando sumėtyti pėdas.

Mūsiškiai detektyvų mėgėjai šių metų gruodžio 8 dieną turėjo puikią progą savo akimis išvysti realias ir, svarbiausia, visai Lietuvai aktualias teisėjų, prokurorų ir advokatų grumtynes.

Omenyje turiu Vilniaus apygardos teisme surengtą buvusio SSRS vidaus kariuomenės 42-osios divizijos (k/d Nr. 3404) 132-ojo Minsko, Raudonosios Žvaigždės ordino, konvojaus pulko (k/d Nr. 7574, kadaise dislokuoto Vilniuje, netoli šv. Petro ir Povilo bažnyčios), vado Stanislovo Stančiko apklausą. Jos metu nuo pradžios iki galo tvyrojo įtampa. Neįtikinamai nuskambėjo net vienas jo pirmųjų teiginių, esą jis vadovavęs 24-jam milicijos pulkui. Bet juk 24-asis atskirasis motorizuotas milicijos batalionas tuo metu buvo dislokuotas Dniepropetrovske. Įspūdžio būta tokio, kad liudytojas, nors ir stengiasi atrodyti visiškai ramus, iš tiesų yra labai įsitempęs ir nervingas.

Lemtingomis Lietuvai 1990-1991-ųjų dienomis Stanislovas Stančikas vadovavo minėtam vidaus kariuomenės pulkui. Turėjo pulkininko laipsnį. Teisėjos Sigitos Vainauskienės vadovaujama Vilniaus Apygardos teismo kolegija gruodžio 8-ąją šį buvusį aukšto rango sovietų kariškį apklausė Medininkų nužudymo byloje. Žvelgiant iš šalies apklausa pasirodė keista. Jau vien dėl to, kad liudytojas S.Stančikas nenorėjo atsakinėti į konkrečius buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino klausimus. Tik tada, kai buvo pabrėžta, jog jis privalo atsakyti ir į kaltinamojo klausimus, S.Stančikas teikėsi kalbėti. Bet iš to kalbėjimo būta maža naudos. Liudytojas S.Stančikas vengė konkrečių atsakymų.

O į vienintelio už Medininkų posto pareigūnų nužudymą kaltinamo K.Michailovo gynėjų klausimus irgi dažniausiai atsakydavo abstrakčiai. Arba net visai neatsakydavo. Nepaisant akivaizdaus nenoro duoti konkrečius parodymus teisėja S.Vainauskienė priekaištų liudytojui S.Stančikui neturėjo. Teismo posėdžio pradžioje, prieš pradedant apklausą, teisėja net užsiminė, jog po Medininkų žudynių prabėgo beveik 20-imt metų, todėl ji puikiai suprantanti, kaip liudytojui sunku prisiminti visas detales ir smulkmenas. Ši teisėjos įžanga buvo panaši į perspėjimą, esą liudytojas tegul net nesistengia kuo daugiau ir išsamiau prisiminti. Pats liudytojas S.Stančikas apklausos pradžioje taip pat pabrėžė, esą jam bus sunku viską prisiminti, be to, jis turėjęs sveikatos problemų dėl širdies darbo sutrikimų. Taigi teismas turėtų remtis jo parodymais, duotais 1991-ųjų gruodžio pabaigoje ir 2008-ųjų rudenį. Jis patvirtina, jog tai, kas pasakyta tų dviejų buvusių apklausų metu, – teisinga.

Tačiau vos tik buvusio omonininko K.Michailovo advokatai bandydavo patikslinti kai kuriuos dviprasmiškai skambančius liudytojo teiginius, čia pat sulaukdavo teisėjų kolegijos nepasitenkinimo. Pavyzdžiui, advokatas Arūnas Marcinkevičius pastebėjo, jog liudytojo S.Stančiko parodymai, duoti 1991-aisiais ir 2008-aisiais, – skirtingi. Ir skirtumas – akivaizdus. 1991-ųjų gruodžio 30-ąją apklausiamas S.Stančikas mūsų tardytojams ir prokurorams tvirtino, jog Medininkų poste budėjusius mūsų pareigūnus nužudyti galėjo ir vadinamojo “specnazo” kariai. Tvirtino jog, apie tai dar 1991 m. rudenį asmeniškai informavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei generalinės prokuratūros vadovus. O štai 2008-aisiais liudytojas S.Stančikas jau akcentuoja, jog tas skerdynes greičiausiai galėjo surengti tuometiniai omonininkai. Girdi, tūlas Nikolajus Gončarenko, su kuriuo jam kadaise teko mokytis toje pačioje karinėje mokykloje, buvo psichopatinė asmenybė, nekenčianti Lietuvos nepriklausomybės, ir būtent šiam rusų kariškiui apie 1990 – 1991-uosius buvo pavesta kuruoti Vilniaus ir Rygos OMON.

Natūtalu, kad po tokių žodžių K.Michailovo – Nikulino advokatai panoro išsiaiškinti, kokiais S.Stančiko parodymais reikėtų remtis šiandien, 2010-aisiais metais: ar versija, kad į Medininkus žudyti mūsų pareigūnų važiavo specialiosios paskirties būrio kariai, ar versija, kad šaudė omonininkai? Konkretaus liudytojo atsakymo advokatai nesulaukė. O Teismo kolegijai toks liudytojo pareiškimas pasirodė priimtinas.  Žodžiu, atsakymo į šį svarbų klausimą gruodžio 8-osios posėdžio dalyviai neišgirdo. O kai advokatai bandė klausimą pakartoti, sulaukė liudytojo priekaištų, esą “nereikia manęs bauginti, nereikia daryti man spaudimo”. Ar prašymas pasakyti Teismui teisybę gali būti laikomas spaudimu ir kaip derėtų suprasti šitokį liudytojo nervingumą?

Teismo posėdyje taip pat iškilo klausimas, ar sovietų vidaus kariuomenėje buvo kuratoriaus pareigos ir kokios funkcijos buvo priskirtos tokiai pareigybei? Liudytojas atsakė, kad jam tokios pareigos nėra žinomos. Į klausimą, ką tuomet reiškė liudytojo minimos Vilniaus ir Rygos OMON kuratoriaus pareigos, – atsakymo nesulaukta. Liko neatsakyta ir į pasiteiravimą, kur dirbo šitoks „kuratorius“, jei abu OMONai buvo tiesiogiai pavaldūs 42-os divizijos vadui? Vadinasi, belieka spėlioti: gal gi liudytojas tik išsigalvoja, kad būta kažkokio oficialaus omonininkų kuratoriaus?

Advokatai pasidomėjo, ar liudytojui yra žinoma ir ar jis turįs duomenų arba įrodymų, kad mūsų šalies pareigūnus Medininkuose nužudė būtent Rygos OMON milicininkai, o jų tarpe – K. Michailovas. Į šį klausimą S.Stančikas atsakė: tokių žinių ir duomenų arba įrodymų jis neturįs.

Deja, gruodžio 8-ąją į daugelį kitų klausimų nepateikta konkrečių atsakymų, o į kai kurias svarbias advokatų pastabas – visai nereaguota. Tąsyk posėdyje apklausiamas liudytojas ilgai, apie 15 minučių, pasakojo, kaip juo 1990 – 1991-aisiais nepasitikėjo sovietų karininkai, mat jis buvo pareiškęs norįs pereiti į kuriamą nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. S.Stančiko bandymas papasakoti teismui, jog dar dėvėdamas sovietinio pulkininko uniformą jis buvo lojalus ir ištikimas Lietuvos nepriklausomybei, – gal ir natūralus, gražus žingsnis. Tačiau niekaip nesusijęs su Medininkų byla. Kaip bežiūrėsi, tai – pašalinė tema. Ir vis dėlto teisėjai S.Vainauskienei neužkliuvo šis S.Stančiko monologas. O kai advokatai paprašė konkrečiai nurodyti, kada S.Stančikas savo kolegoms rusų karininkams pranešė pereinantis į Lietuvos pusę, – teismo salėje įsivyravo tyla. Beje, advokatas A.Marcinkevičius neprašė nurodyti konkretaus mėnesio ir konkrečios dienos. Jis tik pageidavo, kad liudytojas pasakytų: ar prieš tragiškus Sausio 13-osios įvykius, ar jau – po jų, ar prieš Medininkų skerdynes, ar jau po to? Liudytojas S.Stančikas nusprendė verčiau patylėti. Teismo kolegijai ši liudytojo taktika nepasirodė verta kritikos.

Tada K.Michailovo – Nikulino advokatai bandė iškelti klausimą, kodėl S.Stančikas, jo paties žodžiais tariant, 1990 – 1991-aisiais praradęs sovietų armijos vadovybės pasitikėjimą, buvo paliktas toliau vadovauti pulkui. Argi neįdomu, kodėl jis nebuvo pažemintas pareigose arba nebuvo išleistas į atsargą? Logiškai svarstant, sovietų armijos vadovybė negalėjo leist, kad pulkui vadovautų nepatikimas, į priešingą barikadų pusę perbėgti pasiruošęs pulkininkas. Deja, šis klausimas Teisėjų kolegijai pasirodė ne itin svarbus, ir ji sutiko su abstrakčiu S.Stančiko komentaru.

Painiavos būta ir dėl liudytojo tvirtinimų, esą jis tais įsimintinais metais kalbėjęs su tuometinės atskirosios ypatingosios operatyvinės paskirties specnazo brigados (k/d Nr. 3700) vadu pulkininku Ivanu Pavlovičiumi Šerdec, ir šis jį patikinęs, kad specialiosios paskirties kariškiai Medininkų žudynėse tikrai nedalyvavo. Gal Vilniuje dislokuoto specnazo atstovai tikrai nepakėlė rankos prieš mūsų Medininkų pareigūnus. Gal Lietuvos sostinėje įsikūrusio specnazo vadas tikrai taip kalbėjo susitikęs S.Stančiką. Bet, vadovaujantis sveiku protu, šie liudytojo parodymai – beverčiai. Juk jis ką tik buvo pareiškęs, kad jo kolegos juo nepasitikėjo, jo vengė. Ir nepasitikėjo pagrįstai – juk jis buvo deklaravęs ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Tad sunku patikėti, jog specnazo brigados vadas su S.Stančiku būtų dalinęsis kokiomis nors svarbiomis paslaptimis ar žiniomis. Pavyzdžiui, apie tai, kas galėjo dalyvauti užpuolant Medininkų postą. Bet šie nelogiški liudytojo teiginiai domino tik advokatus. Teisėjams ir prokurorams jie, regis, tiko.

Keistai atrodė ir S.Stančiko bandymas įtikinti teisėjus, kad tuomet Sniečkuje (dabartinis Visaginas) dislokuotos sovietų vidaus kariuomenės specnazo brigados vadas pulkininkas I.Šerdec, anksčiau tarnavęs patarėju Afganistano milicijos, vadinamos Carandoj, vyriausioje revoliucijos gynybos valdyboje, buvo lojalus Lietuvai ir ketino pasilikti joje tarnauti. Kokios tarnybos patarėjai rūpinosi „revoliucijos gynyba“, daugeliui skaitytojų yra žinoma.

Šis S.Stančiko bandymas negalėjo nesukelti susirūpinimo vien todėl, kad dar 2008 m. sausio 16 d. Ukrainos laikraštyje „Jaunagvardietis“ („Molodogvardejec“) buvo išspausdinta Aleksėjaus Rozumno publikacija „Pilietybės dvipatystė?“. Straipsnyje pasakojama, kad Rusijos Federacijos pilietis, atsargos pulkininkas, I.Šerdec, gyvenatis Rusijos Krasnodaro krašte, Pavlovsko rajono gyvenvietėje (stanica) Novoplastunovskaja, tapo Ukrainos Respublikos Lugansko srities tarybos deputatu. Publikacijos autorius pažymi, kad tai labai panašu į, specialiųjų tarnybų kalba šnekant, vadinamojo įtakos agento infiltravimą į gretimos valstybės teisės aktų leidybos ir valdymo organus.

Įtarimų sukėlė ir liudytojo S.Stančiko parodymai, esą į tuometinį Kalnų Karabachą jis su savo pulko kariais išvyko ne kariauti, bet treniruotis. Šiandien bent kiek išsilavinusiam žmogui aišku, kad 1991-aisiais metais Kalnų Karabache rusų kariuomenė, padedama armėnų nacionalistų, vijo azerbaidžaniečius iš jų gimtųjų žemių nevengdama masinių žudynių. Oficialusis Azerbaidžanas pagrįstai siekia, kad tarptautinė bendruomenė azerbaidžaniečių žudymą Kalnų Karabache pripažintų genocidu. Pasak oficialiojo Baku, Kalnų Karabache žuvo dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių, o šimtai tūkstančių buvo išvyti iš savų namų. O štai lietuvis S.Stančikas tvirtina, jog 132-ojo pulko kariai, kuriems jis vadovavo, į Kalnų Karabachą išvyko viso labo treniruotis. Be to, paklaustas, ar tikrai jis buvo 1991-aisiais išvykęs į Kalnų Karabachą, liudytojas S.Stančikas čia pat pasitaisė: jo kareiviai treniravosi būtent Kalnų Karabache, o jis tuomet buvo išvykęs į Tadžikistano sostinę Dušanbe. Pasiteirauti, ar įmanoma situacija, kai pulko kariai permetami į Aliaską, o pulko vadas sėdi, pavyzdžiui, Majamyje, – advokatams neleista.

Įdomi ir dar viena detalė. Ten, Kalnų Karabache, S.Stančiko kareiviai sunaudojo apie 200 sulėtinto greičio šovinių, kurie tinkami šaudyti tik prie automato vamzdžio pritaikius garso slopintuvus. Net ir karinių mokslų neragavusiems aišku, kad tokio pobūdžio šoviniai tinka ne atviroms kautynėms, o vien slaptoms operacijos. Sakykim, sargybinių likvidavimui, kai nepageidautinas net menkiausias triukšmas. Tačiau liudytojas S.Stančikas tvirtino, jog tokie šoviniai Kalnų Karabache buvo iššaudyti ne slaptose kovinėse operacijose, o … treniruotėse. Šis liudytojo pareiškimas kažkodėl nesukėlė prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko, iki šiol tvirtinusių, jog tokie šoviniai pratybose nenaudojami, susidomėjimo.

Keistai nuskambėjo ir liudytojo S.Stančiko pareiškimas, esą jis nežinojo, kad jo pulko teritorijoje buvo dislokuota specnazo dvizijos kuopa. Nepastebėti jų buvo neįmanoma dėl specialios paskirties karių dėvimų avietinės spalvos berečių („krapovyje berety“). Beje, šioji kuopa taip pat buvo komandiruota į Kalnų Karabachą, kuriame nuo 1990 metų pradžios vyko „masiniai neramumai“ panaudojant sunkiają toliašaudę artileriją bei šarvuotus šturmo malūnsparnius. Ar įmanoma, kad pulko vadas nieko nebūtų girdėjęs apie tokias „smulkmenas“? Neįtikinami pasirodė ir liudytojo S.Stančiko parodymai, esą jis nieko nežinąs, kas buvo toks Andrėjus Batrakas. Priminsime. A.Batrakas –  specnazo kareivis, tarnavęs jo pulke dislokuotoje specnazo kuopoje, (apdovanotas medaliu už kovinius nuopelnus Kalnų Karabache, dalyvavęs 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios akcijoje, kurios metu buvo užpulta tuometinė Aukščiausioji Tarnyba ir žuvo tuometinio SKATo savanoris Artūras Sakalauskas). Būtent tą pavakarę A.Batrakas ir pakliuvo mums į nelaisvę. Beje, sužeistas. A.Batrakas priklausė būtent tai specnazo kuopai, kuri buvo dislokuota S.Stančiko pulko teritorijoje. Dėl šio incidento S.Stančiko pulkas prarado ir kareivį, ir specialiąją jo ginkluotę – automatą “Kalašnikov” su duslintuvu bei sumažinto greičio šoviniais. Bet pulko vadas S.Stančikas tokios “smulkmenos” vis tiek neprisimena…

Liudytojas S.Stančikas deramai nepapasakojo ir apie karininką Nikolajų Gončarenko, kuris Medininkų žudynių išvakarėse neva susiginčijo su tame poste budėjusiais mūsų pareigūnais ir pagrasino jiems atkeršysiąs. Liudytojas nesugebėjo paaiškinti, iš kur konkrečiai sužinojęs, kad tokio konflikto būta. Tačiau ši dilema domino vėl išskirtinai buvusio omoninko K.Michailovo – Nikulino advokatus. Nei teisėjai, nei prokurorai šios temos neprašė smulkiau pakomentuoti. Todėl liudytojas taip ir nepasakė, iš ko, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis sužinojo apie šį „konfliktą“.

Žodžiu, stebint gruodžio 8-osios Vilniaus apygardos teismo posėdį susidarė įspūdis, jog liudytojas S.Stančikas kalba ne apie tai, kaip iš tikrųjų buvo, o tik tai, ką nori ar tik tai, ką gali papasakoti. O teisėjus ir prokurorus tokia S.Stančiko laikysena tarsi tenkino. Tądien būta net akivaizdaus akibrokšto. Pavargęs duoti parodymus stovėdamas liudytojas atsisėdo ant kėdės. Teismas jam leido atsisėsti. Bet liudytojas įsitaisė šalia prokuroro S.Versecko, kuris posėdžio metu jam duodavo ne tik pastebimus ženklus, bet ir pasufleruodavo. Deja, ši aplinkybė nesulaukė jokios teisėjų kolegijos reakcijos.

Ypač nesuprantama buvo teisėjos S.Vainauskienės pozicija. Prieš pradedant apklausas ji vis dažniau perspėja liudytojus, esą jie, prabėgus beveik dviems dešimtmečiams po įvykių, negali visko deramai prisiminti. Jei tokia teisėjos įžanga būtų buvusi tik gruodžio 8-ąją, galima manyti, kad tokie žodžiai išsprūdo netyčia, neturint nieko blogo. Bet kad teisėja S.Vainauskienė ir kai kuriems kitiems svarbiems liudytojams prieš apklausą pareiškia, jog po dvidešimties metų sunku viską smulkiai prisiminti. Štai kad ir lapkričio 22-osios teismo posėdis, kurio metu buvo klausomasi liudytojo Alfredo Jagėlos parodymų. Vos tik advokatas A.Marcinkevičius paklausė, ar liudytojas matė Konstantiną Michailovą atvykusiųjų rygiečių tarpe, o liudytojui atsakius neigiamai, Vilniaus Apygardos teismo teisėja S.Vainauskienė čia pat pabrėžė, esą negalėjimas prisiminti po tiek laiko – natūralus. Ir į teisėjos klausimą, ar jis prisimenąs kitus, tąkart Vilniaus OMON bazėje matytus asmenis, liudytojas, užuot bandęs smulkiau prisiminti, atsakė “neprisimenu”. Gal tikrai neprisimena, o gal pasirinko teisėjos pasiūlytą taktiką.

Panašios taktikos teisėja S.Vainauskienė laikėsi ir šių metų lapkričio 24-ąją, kai buvo apklausiamas liudytojas Vladislav Stepuro. Advokatas A.Marcinkevičius pageidavo, kad liudytojas prisimintų specialiųjų šaudmenų, ginklų ir šūvių garso slopintuvų atidavimo į S.Stančiko vadovauto pulko sandėlius aplinkybes. Tuokart Teismo kolegijos pirmininkė paskubomis pareiškė, jog normalu, jei liudytojas visko nepajėgia prisiminti ir … liudytojas nedelsiant pasinaudojo „leidimu neprisiminti“.

Tad niekaip nesuprantu, kam naudingi tokie tik pasirinktinai atskirus fragmentus prisimenantys arba net nieko neprisimenantys liudytojai? Ir kam naudingi dviprasmiškai skambantys liudytojų parodymai? Kodėl advokatams akivaizdžiai neleidžiama gilintis į nelogiškus ar net akivaizdžiai prieštaringus liudytojų teiginius?

Nuotraukoje: Rusijos specnazo emblema. Viena iš šiandieninių versijų, jog Medininkų žudynėse greičiausiai dalyvavo ne OMON, bet specnazo kariai.

2010.12.13


Prisijunkite prie diskusijos