Medininkų žudynių byloje labiausiai nepasitikima Tomo Šerno parodymais?


Print

Kaip besvarstytume, o Medininkų žudynių byloje – per daug dviprasmybių ir nelogiškumų. Apie kai kurias pečiais gūžčioti verčiančias Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos teismo išvadas visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau išsamiai rašė.

Skelbdami savo išvadas visuomet stengėmės būti atsargūs. Nuolat klausdavome: o gal tokiose sudėtingose, painiose bylose, kur neabejotinai įsipainiojusios ir Rusijos slaptosios tarnybos, neįmanoma išvengti keistenybių? Juk šiandieninę Rusiją vargu ar dera laikyti valstybe, kuri mums nuoširdžiai padeda ieškoti tikrųjų žudikų. Tad pritariame nuostatai, esą į kiekvieną buvusio sovietinio draugovininko, omonininko ar desantininko liudijimą žvelgti privalu atsargiai, nepatikliai.

Tačiau abejoti vienintelio gyvo išlikusio Medininkų pasienio posto pareigūno Tomo Šerno parodymais, regis, neturime jokio pagrindo. Kas jau kas, o T.Šernas tikrai neklaidina, nemeluoja ir tikrai neturi jokių slaptų užkulisinių minčių. Galime drąsiai guldyti galvą, kad T.Šernas – vienas iš tų, kurie nori žinoti tikrąją tiesą apie kruvinąją 1991-ųjų liepos 31-osios naktį. Jo noras žinoti, kas vis dėlto šaudė į jį ir jo ginklo draugus, – suprantamas, natūralus.

Tad lietuviškoji Temidė, vadovaujantis sveiku protu, T.Šerno duotus parodymus turėtų vertinti kaip itin nuoširdžius, objektyvius ir tikslius. Juolab kad daugiau nėra išlikusio nė vieno gyvo liudininko. Išskyrus T.Šerną tiesiog nėra daugiau kuo remtis. Be to, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog T.Šernas po sunkios galvos traumos sėkmingai baigė aukštuosius mokslus. Ir vis dėlto Medininkų skerdynių bylą nagrinėjantys bei vertinantys Lietuvos pareigūnai vienintelio išlikusio gyvo liudininko tvirtinimais abejoja dažniausiai. Medininkų žudynių bylos medžiagoje kai kada daromos net T.Šerno parodymams prieštaraujančios išvados.

kalasas_000

Portalo Slaptai.lt atlikta baudžiamosios bylos medžiagos analizė, apie kurią ruošiamės šiandien papasakoti, – stulbinanti. Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kokių asmenų liudijimus lietuviškoji Temidė dažniausiai kvestionuoja, sulauktume netikėto atsakymo. Labiausiai nepasitikima ne buvusių omonininkų ar desantininkų, o būtent T.Šerno žodžiais. Kodėl taip elgiasi mūsų pareigūnai? Mūsų įsitikinimu, vienintelio išlikusio gyvo liudininko žodžiai norom nenorom griauna prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko dirbtinai sukaltą versiją, esą Medininkų žudynėse neabejotinai dalyvavo Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.

Štai – keletas labiausiai akis badančių prieštaravimų. Savo parodymuose T.Šernas tvirtino, jog Medininkų postas 1991-ųjų liepos 31-osios naktį buvo užpultas 4 valandą ryto. Tuo tarpu bylą Vilniaus apygardos teismui atidavę prokurorai teigia, kad užpuolimas prasidėjo gerokai vėliau nei 4-ąją valandą ryto. Šitaip teigdami prokurorai remiasi liudininkės L.Maurušaitienės parodymais. L.Maurušaitienė – mūsų pareigūnė, kuriai irgi teko budėti Medininkų poste. Tik ne lemtingąją naktį. Liudydama teismui ji pateikė informacijos, kaip, kas ir kada tą naktį, jos įsitikinimu, turėjo budėti Medininkuose. Remiantis jos parodymais (bei kai kuriais įvykio vietos apžiūros protokolais) teismas daro išvadą, kad neva 4 valandą ryto T.Šernas negalėjo baigti budėjimo ir eiti žadinti jį pakeisti privalėjusio ginklo draugo.

kalasas_111

Teoriškai L.Maurušaitienės versija galėtų būti teisinga. Budėjimo grafikas – šventas dalykas. Jo privalu laikytis. Tačiau juk Medininkuose tą naktį L.Maurušaitienės nebuvo. O T.Šernas tvirtina, kad atsėlinantį užpuoliką prožektorių šviesoje pastebėjo būtent 4 valandą ryto, baigęs budėjimą ir ruošdamasis žadinti jį pakeisti turintį ginklo draugą. Nejaugi Medininkuose lemtingąją naktį nebuvusi L.Maurušaitienė geriau žino, kas iš vyrų kada realiai budėjo, nei visus baisumus asmeniškai patyręs T.Šernas? Ir vis dėlto mūsų teismas labiau linkęs įsiklausyti ne į T.Šerno, o į L.Maurušaitienės teiginius. Nuosprendyje tarsi paliekama dviprasmybė, kad, esant reikalui, kai kuriuos teiginius būtų galima traktuoti ir vienaip, ir kitaip.

Priežasčių, kodėl šią bylą narpliojantys prokurorai tvirtina, esą užpuolikai atsėlino kur kas vėliau, nei pasakoja vienintelis išlikęs gyvas liudytojas, – galbūt net keletas. 1991-ųjų rugpjūčio 1 dieną neeiliniame Seimo posėdyje tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas iš tribūnos yra viešai pareiškęs, jog apie nelaimę Medininkuose jis sužinojęs labai operatyviai – 5 valandą ryto. Vilniaus omonininkai, apklausti šioje byloje, o taip pat ir Aleksandras Skliaras, vienas iš Vilniaus OMON vado pavaduotojų, duodamas parodymus, tvirtino, kad tądien 5 valandą ryto į OMON bazę Vilniuje Boleslovui Makutinovičiui paskambino SSRS VRM Vidaus kariuomenės štabo budėtojas ir pareikalavo paaiškinti, kas gi dedasi Medininkuose. Remiantis šiuo liudijimu akivaizdu, kad ir Maskva jau 5 valandą ryto žinojo apie aukas Medinininkų poste.

Tik nemanykime, jog A.Skliaro žodžiai paneigia galimus įtarimus, esą buvęs Vilniaus OMON vadas B.Makutinovičius galėjo būti vienas iš tų, kurie dalyvavo užpuolant Medininkų postą. Mat iš Medininkų posto atgal į tuometinę Vilniaus OMON bazę lengvuoju automobiliu, net ir laikantis visų eismo taisyklių, įmanoma labai greitai sugrįžti. Užtenka vos 38 minučių. Tikrai ne daugiau. Juolab kad tais metais naktį automobilių judėjimo beveik nebuvo.

Žodžiu, įmanoma versija: B.Makutinovičius su sėbrais ketvirtą valandą ryto puola Medininkus, bet po egzekucijos suspėja būtent 5-ai valandai ryto grįžti į OMON būstinę Valakupiuose. Juolab kad Lietuva turi liudininkų, kurie lemtingąją naktį 4.35 važiavo pro Medininkų postą ir matė, kaip dabar akivaizdu, jau ne Lietuvos muitininkus ir ne Lietuvos policininkus. Tuo metu pro Medininkus važiavę žmonės sako, jog regėjo kelis asmenis, dėvinčius komufliažines (dėmėtas) uniformas, ir du civiliai apsirengusius asmenis, apsimetusius muitininkais bei leidusius važiuoti be patikrinimo. Remiantis šia informacija įmanoma daryti prielaidą, esą 4.35 valandą kruvina egzekucija Medininkų poste jau buvo baigta.

Beje, esama ir daugiau žmonių, tvirtinančių, jog apie skerdynes Medininkų poste jie sužinojo būtent 5 valandą ryto. Prisiminkime Dailiaus Dargio filmą “Medininkų mįslės”, kur buvęs kriminalinės paieškos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Juozas Rimkevičius sako, esą pranešimas apie minėto posto užpuolimą gautas būtent 5 valandą ryto.

Tad Lietuva neturi jokių priežasčių tvirtinti, jog užpuolimas negalėjo prasidėti 4 valandą ryto. Bet tokiu atveju suklusti verčia kita dilema. Vilniaus greitosios medicininės pagalbos stoties dispečeris pranešimo apie iškvietimą į Medininkus sulaukė 6.03 valandą. Medikams apie žudynes pranešė Vladimiras Smilga, važiavęs pro postą. Taip pat žinoma, jog pirmoji greitosios pagalbos mašina į Medininkus atskubėjo labai operatyviai. Maždaug po 40 minučių. Tačiau tada privalome savęs paklausti, kodėl medikams apie nužudytus ir sužeistus žmones Medininkuose buvo pranešta ne 5-ą, o tik 6.03 valandą ryto? Kaip galėjo atsitikti, jog mūsų pareigūnai apie valstybinio posto užpuolimą sužinojo 5 valandą ryto, o medikai iškviečiami tik prabėgus valandai ir trims minutėms atsitiktinai pravažiuojančiojo asmens? Šį klausimą yra viešai kėlęs ir europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis.

Tad kas galėtų paneigti, kad būtent dėl šios priežasties Medininkų posto užpuolimo laikas bylą nagrinėjančių prokurorų bei teisėjų ir yra koreguojamas? Esą šūviai Medininkuose nuaidėjo ne 4-ąją ryto, o maždaug tik po valandos. Bet kur tokiu atveju dėti tris oficialius tvirtinimus, jog apie užpuolimą sužinota būtent 5 valandą ryto? Taip pat akivaizdu, kad užpuolimo laiko koregavimas niekaip nepaneigia fakto, jog apie Medininkų tragediją ir A.Paulauskas, ir SSRS VRM kariuomenės budėtojas, ir Vilniaus OMON vadai sužinojo būtent 5 valandą ryto.

Galų gale esama ir Vilniaus “Aro” pareigūno liudijimo, kad jie tą rytą būtent 5 valandą buvo pakelti pagal aliarmo signalą. Jiems buvo pranešta, kad Medininkuose vyksta mūšis. Bet kodėl tada nesiimta skubių priemonių užpuolikams sulaikyti? Operatyviai sureagavus buvo šiokia tokia galimybė sugauti žmogžudžius jei ne pačiuose Medininkuose, tai bent jau netoli nusikaltimo vietos. Nepamirškime aplinkybės, jog Medininkus iš Vilniaus įmanoma pasiekti per 38 minutes, jei važiuotume leistinu 70 km/h greičiu. Bet juk operatyvinės tarnybos turi teisę viršyti greitį. Taigi mūsų specialiosios pajėgos į Medininkus galėjo atvykti maždaug du kartus greičiau. Pavyzdžiui, per 19-a minučių.

Kad galbūt tąsyk Lietuva turėjo galimybę sugauti Medininkų posto užpuolikus, byloja ir faktas, jog ne visi mūsų vyrai buvo sušaudyti vagonėlyje. Keli iš jų buvo nuvilkti į vagonėlį. O tai atima laiko. Be to, užpuolikai išsivežė nužudytųjų ginklus. Automatų surinkimui taip pat reikėjo jei ne sekundžių, tai bent vienos kitos minutės. Tad ar Vilniaus apygardos teismas ir prokurorai R.Stankevičius su S.Versecku nepersistengė, drastiškai koreguodami posto užpuolimo laiką? 

Kad teisus yra būtent T.Šernas, o ne tie, kurie netiki jo parodymais, byloja ir 2-ąjame Medininkų poste budėjusių mūsų krašto apsaugos darbuotojų liudijimai. Jie tvirtina išgirdę šūvius 1-ąjame Medininkų poste apie 4 valandą ryto. Į klausimą, kodėl jie neskubėjo į pagalbą, viename teismo posėdyje atsakė susigraudinę: “o ką mes galėjome padaryti, mes tik gumines lazdas teturėjome”.

Žodžiu, Medininkų skerdynių bylą tiriantys prokurorai ir Vilniaus apygardos teismas užsispyrę netiki T.Šerno liudijimais. Beje, buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius įsitikinęs, jog “užpuolimo laiko stumdymas iš 4 į 5 valandą ne tik kad neįrodo K.Michailovo kaltės, bet leidžia naujai pažvelgti ir į Tadeušo Gudanieco parodymus. Visa tai ne vien advokatus verčia iš naujo itin kruopščiai ir visapusiškai aiškintis bei analizuoti 1991-ųjų liepos 31-osios situaciją, jos įvykių dinamiką, sąryšį bei sąsajas su pasekmėmis”. T.Gudaniecas – buvęs Vilniaus OMON štabo viršininko Razvodovo vairuotojas. Teismui T.Gudaniecas yra liudijęs, jog lemtingąją naktį tris nepažįstamus asmenis jis nuvežė į Medininkų postą, o po kurio laiko parvežė atgal.

Beje, ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu jo parodymai buvo maksimaliai koreguojami. Pirmųjų apklausų metu T.Gudaniecas teigė, kad tris nepažįstamuosius, nežinia kokiam kariniam daliniui priklausančius asmenis ar civilius, jis atvežė iš Vilniaus į Medininkus apie 24 valandą nakties. Nes iš Vilniaus OMON bazės pajudėjo apie 23 valandą. Prie Medininkų posto jis nepažįstamųjų laukė apie valandą. Maždaug po valandos nepažįstamieji sugrįžo, ir jis juos parvežė atgal į Vilnių. Taigi Medininkus paliko ne vėliau kaip prieš tris valandas iki posto užpuolimo pradžios, jei tikime būtent T.Šerno liudijimais. Jei tikime prokurorų versija, T.Gudaniecas iš Medininkų atgal į Vilnių su nepažįstamaisiais grįžo ne vėliau kaip prieš 4 valandas iki posto užpuolimo pradžios.

K.Michailovo advokatai, dalyvaujant antstoliui, patikrino T.Gudanieco parodymus apie kelionės trukmę į Medininkus ir atgal į Vilniaus OMON bazę chronometražo būdu. Advokatai konstatavo faktines aplinkybęs, jog vairuotojas su savo keleiviais į Vilnių sugrįžo ne vėliau kaip 1 valandą nakties. Tada ikiteisminio tyrimo metu prokurorai ėmėsi gudrybių. Prokurorai pradėjo koreguoti T.Gudanieco parodymus.

Vėlesniuose T.Gudanieco parodymuose jau buvo teigiama, esą jis nepažįstamųjų netoli Medininkų posto laukė maždaug iki trečios valandos nakties. Tačiau ir toks koregavimas akivaizdžiai paneigia galimybę, esą tie trys nepažįstamieji galbūt susiję su Medininkų skerdynėmis. Teismo metu dar sykį bandyta įrodinėti, girdi, T.Gudaniecas Medininkų posto apylinkėse nepažįstamųjų laukė kur kas ilgiau, nei tvirtino pirmųjų parodymų metu. Tačiau nekreipiant dėmesio net į šias korekcijas T.Gudaniecas yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškęs teismui, kad į Vilniaus OMON bazę kartu su trimis vyrais jis sugrįžo prieš pat švintant.

K.Michailovą ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė, dalyvaujant anstoliams, atliko specialų tyrimą, kurio metu nustatė, kada Lietuvoje aušta liepos 31-ąją. Švisti pradeda, pasirodo, būtent 4 valandą ryto. Ši aplinkybė absoliučiai sutampa su T.Šerno parodymais, kada konkrečiai buvo užpultas postas. Galų gale šis faktas patvirtina spėjimus, jog 4 valandą ryto, kai pradėjo švisti bei buvo atakuojamas Medininkų postas, T.Gudaniecas ir jo atvežtieji vyrai jau ilsėjosi Vilniaus OMON bazėje Valakupiuose. Žodžiu, T.Gudaniecko vežtieji vyrai niekaip negalėjo būti Medininkuose nei 4-ą, nei, tuo labiau, 5-ą valandą ryto.

T.Šernas nuosekliai per visas apklausas tvirtino tą patį: 4 valandą ryto baigęs budėti jis pasižiūrėjo pro vagonėlio langą ir pastebėjo nuo pamiškės atslenkantį Sovietų Sąjungos kariuomenės vasarinę uniformą dėvintį vyriškį. Vyriškis rankose laikė šaudyti paruoštą automatą “Kalašnikov” su medine buože. T.Šerno teigimu, užpuolikas vilkėjo tamsiai žalios (chaki) spalvos uniformą. Prie automato vamzdžio buvo prisuktas neįprastas antgalis. Savo išmatavimais jis buvo didesnis nei įprastiniai “Kalašnikovui” skirti liepsnos slopintuvai – šūvio kompensatoriai.

Pasak T.Šerno, ginklas jam pasirodė esąs aptrintas, jau seniai naudojamas. Į gynybos klausimą, ar jis tikrai matė užpuoliko rankose “Kalašnikovą” su medine buože, net susijaudinęs pyktelėjo. Pyktelėjęs T.Šernas pareiškė, jog tarnaudamas šauktiniu sovietinėje armijoje „automatą rankose laikė dažniau nei šaukštą“. Taigi jis tvirtino negalįs apsirikti. Automatas buvo būtent su medine buože.

Tuo tarpu valstybės kaltintojai ir teismas savo nuosprendyje šiuos kategoriška forma išdėstytus T.Šerno parodymus apie “Kalašnikovo” išvaizdą ir modelį (modernizuotas “Kalašnikovo” automatas) visąlaik ignoravo. Ir surašė savaip. O būtent taip: “Automatams AK-74 1974 metų pavyzdžio, juos taip vadina AKM, AKMS (jie yra 5,45 mm kalibro), ant jų prietaisai PBS negali būti užsukami. Ant automato AKM 1947 metų pavyzdžio prietaisas PBS užsisuka. 1974 metų pavyzdžio 74 modelio automatai buvo 5,45 mm kalibro, automatai AKMSU 1974 metų pavyzdžio buvo 7,62 mm kalibro”.

Nors byloje niekas niekuomet nėra minėjęs kokio nors kito ginklo. Žodžiu, nėra jokių duomenų apie tai, kad Vilniaus, Rygos OMON ar kitų sovietinių karinių dalinių atstovai 1991-ųjų liepos – rugpjūčio mėnesiais savo ginkluotėje būtų turėję tokių ginklų kaip AKMSU (modernizuotą sulenkiamą sutrumpintą “Kalašnikov” automatą, 7,62 kalibro). Šis automatas savo išvaizda ir techninėmis charakteristikomis absoliučiai skiriasi nuo T.Šerno matyto automato.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad toks ginklas kaip AKMSU nebuvo naudojamas nei SSRS kariuomenėje, nei specialiuose daliniuose dėl itin nenusisekusios konstrukcijos ir prastų techninių savybių. Jų pagaminta buvo vos keliasdešimt bandomųjų egzempliorių. Jų atsisakyta dėl labai prasto taiklumo, sąlygoto pernelyg galingo šovinio ir itin trumpo vamzdžio. Būtent dėl šios priežasties šūvio garso ir liepsnos slopintuvai šiam ginklui net nebuvo pradėti gaminti (apie jų konstrukcinį modelį ir sandarą nėra jokių duomenų, kurių pagrindu teismas būtų turėjęs teisę bent jau daryti spėjamąją prielaidą). Būtent dėl to ir kyla klausimas – kodėl mūsų teismas nesivadovauja T.Šerno parodymais? Pagrindo manyti, jog tai galbūt atsitiktinė teismo nuosprendžio klaida, – nėra.

Beje, T.Šernui atgavus sąmonę Nusikaltimų tyrimo departamento prie Lietuvos generalinės prokuratūros vyresnysis ypatingai svarbių bylų tardytojas Algimantas Astaška (jau miręs) pateikė T.Šernui atpažinti jo matyto užpuoliko automato antgalių pavyzdžius. Atpažinimo metu buvo filmuojama ir fotografuojama. Atpažinimo metu T.Šernas nedvejodamas ir neabejodamas parodė PBS – 1 pavyzdį (begarsio ir beliepsnio šaudymo prietaisas), skirtą naudoti būtent modernizuotam “Kalašnikov” automatui, turinčiam medinę buožę. Bei paaiškino, kad jo matytas antgalis, nepaisant identiškos formos ir dydžio su atpažintuoju, skiriasi vien tik spalva. T.Šerno teigimu, antgalis buvo ne juodas, o šviesios spalvos. Kodėl šviesus? Galbūt šviesumą suteikė prožektoriaus šviesa, krisdama ant juodo metalo? Tačiau šis aspektas Vilniaus apygardos teismo iki šiol nepatikrintas ir neištirtas.

Taigi ir šiuo atveju teismas nesirėmė T.Šerno parodymais. Teismas žymiai svarbesne laikė nežinia kokiais būdais gautą operatyvinę pažymą. Toji pažyma atsirado 1992 metų vasario 14-ąją. Šioje pažymoje Lietuvos VRM kriminalinės paieškos operatyviniai įgaliotiniai G.Adiklis ir V.Pukenis pažymi Rygoje neoficialiai bendravę su Rygos OMON karininku Aleksandru Kuzminu. Pažymoje rašoma, kad A.Kuzminui yra tekę 1991 metais dalyvauti šaudymo pratybose, surengtose šalia Rygos esančiame poligone. Tose pratybose vienas SSRS vidaus kariuomenės Rygos konvojaus pulko praporščikas (lygtinis puskarininkis) neva bandė savadarbį baltos spalvos ugnies ir garso slopintuvą. Slopintuvo ilgis – maždaug 50 centimertų, o skersmuo – dešimt centimertų. Jo viduje būta vielos, o garsą ir liepsną slopinančios pertvaros buvo pagamintos iš azbesto. Kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų, kokio dydžio privalėjo būti toks prietaisas, siūlytume vieną ant kito sudėti du tualetinio popierinio rankšluosčio rulonus ir vieną tualetinio popieriaus ritinėlį. Tokių išmatavimų duslintuvas primena ne ką kitą, o colinės patrankos vamzdžio gabalą.

Slaptai.lt portalo kalbintas Lietuvoje žinomas ginkluotės specialistas tvirtino, kad tokio dydžio ir tokios konstrukcijos garso bei liepsnos slopintuvo būtų neįmanoma realiai panaudoti atliekant šaudymo pratybas, o juo labiau – kovinę užduotį. Neįmanoma dėl įrenginio nepatikimumo ir atimtos galimybės taikytis į taikinį. Be to, labai abejotinos tokio prietaiso šūvio garso ir liepsnos slopinimo galimybės. Azbesto tarpinės dėl savo medžiaginių savybių pakankamai greitai pradeda trupėti.

Akivaizdu, kad tokio dydžio savadarbis prietaisas sukelia itin didelių nepatogumų dėl savo dydžio ir svorio. O šaudant iš itin mažų atstumų (iki trijų metrų) neišvengiamai turėtų palikti gausų azbesto dalelių pėdsaką. Ginkluotės žinovo teigimu, bet kokio savadarbio prietaiso naudojimas atliekant kovines užduotis griežtai draudžiamas.

Belieka pažymėti, kad Medininkų muitinės poste, o taip pat ant žuvusiųjų kūnų ir drabužių neaptikta jokių azbesto mikrodalelių, galėjusių patvirtinti Rygos OMON karininko A.Kuzmino pasakojimą mūsų operatyvininkams. Taigi ir vėl neaišku, kodėl apkaltinamąjį nuosprendį K.Michailovui – Nikulinui paskelbęs Vilniaus apygardos teismas vadovavosi ne T.Šerno parodymais, bet abejotinos vertės nieko konkrečiai nepatvirtinančia operatyvine pažyma. 

Būtina pabrėžti ir tai, kad teismas atsisakė apklausai pakviesti ginkluotės specialistus arba ekspertus. Tačiau esama dar ne mažiau skandalingos problemos. Įvykio apžiūros metu Medininkų posto vagonėlyje nerasta ir gamyklinio slopintuvo tarpinių mikrodalelių. Jų nerasta ir ant sušaudytų pareigūnų drabužių bei kūnų. Tai paneigia versiją, kad vagonėlyje užpuolikai šaudė iš automatų naudodami garso ir ugnies slopintuvus.

Galų gale T.Šernas tvirtino niekad nematęs Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino. Jis nurodė atpažinęs visai kitus omonininkus – Igorį Bormontovą ir Igorį Gorbanį. Bet ir šiuos T.Šerno pastebėjimus mūsų teismas ignoruoja. Mūsų teisėsauga elgiasi taip, esą tokie T.Šerno liudijimai bylotų apie neabejotiną K.Michailovo – Nikulino dalyvavimą žudynėse. Vaizdžiai tariant, Vilniaus apygardos teismas daro išvadą: jei T.Šernas nematė K.Michailovo – Nikulino Medininkų poste, tai šis faktas tik patvirtina … būtent šio Rygos OMON milicininko kaltę.

T.Šernas teigė, kad užpuolikų iš viso būta ne mažiau penkių vyrų. Tuo tarpu bylos medžiagoje užpuolikų skaičius apibūdinamas taip, kad nekiltų mintis, jog greičiausiai būta net šešių asmenų. Skaitant teismo medžiagą susidaro įspūdis, jog mūsų teismas neabejoja tik dėl dviejų užpuolikų, kuriuos T.Šernas matė savo akimis vagonėlyje. O dėl lauke buvusiųjų, suprask, – didelis klaustukas. T.Šernas sakė, kad lauke būta dar ne mažiau trijų užpuolikų (o ir daugiau). Protokole gi puikuojasi užrašas, nenurodantis skaičiaus “trys”. Protokole tepasakoma: lauke dar būta, nes būta garsų.

T.Šernas pasakojo, kad užpuolikai dėvėjo baltas vilnones megztas kojines. Jis tas kojines įsidėmėjo gulėdamas ant žemės. O prokurorų ir teisėjų išvadose teigiama, kad užpuolikai dėvėjo baltus sportinius kedus. Nejaugi tarp baltų megztų kojinių ir baltų kedų galima dėti lygybės ženklą? Juk T.Šernas nurodė, jog pargriautas ant grindų jis matė baltas vilnones kojines ir sportinius batelius, suvarstomus raišteliais. Sportinių batelių spalvos jis niekada nenurodė.

Tad šiandien visiškai akivaizdu, kad lietuviškoji Temidė, narpliojant visai Lietuvai svarbią bylą, pasirinko itin keistą taktiką. Ji nelinkusi tikėti vienintelio išlikusio gyvo Medininkų posto pareigūno T.Šerno žodžiais, nors byloje nėra nė vieno labiau patikimesnio ir tikslesnio liudytojo.

Nuotraukose: vienintelis likęs gyvas Medininkų posto pareigūnas Tomas Šernas bei advokato Arūno Marcinkevičiaus atliktas eksperimentas, akivaizdžiai bylojantis, jog užpuolikai negalėjo turėti automatų “Kalašnikov” su tokiais dideliais garso ir ugnies slopintuvais, kaip tvirtina mūsų teisėsauga.

2012.02.07


Prisijunkite prie diskusijos