Medininkų bylos keistenybės: saugokitės anonimų, teigiančių tai, ko niekada nebuvo


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt vėl narplioja skandalingosios Medininkų žudynių bylos ypatumus. Šiandien mūsų dėmesio centre – daiktiniu įrodymu tapęs elektroninis laikrodis, kuris neva įrodo, jog mūsų muitinės pareigūnus tą tragišką 1991-ųjų liepos 31-osios naktį nužudė būtent Rygos OMON milicininkai Aleksandras Ryžovas, Andrėjus Laktionovas ir Konstantinas Michailovas – Nikulinas.

Tačiau prieš pradedant analizuoti Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos, nagrinėjusios Medininkų žudynių bylą, išvadas, pirmiausiai siūlau pabandyt įsivaizduoti neutralią, su konkrečiu įvykiu nesusijusią situaciją.

Taigi įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Nenuostabu, jog didžiausią patirtį turintys tardytojai, kriminalistai ir prokurorai atlieka ne vieną, o net keletą kruopščių įvykio vietos apžiūrų. Pirmoji apžiūra atlikta ryte, prabėgus vos kelioms valandoms po nusikaltimo. Antroji (pakartotinė) apžiūra surengiama kitą dieną. Po dviejų parų organizuojama trečioji įvykio apžiūra – papildomai pakartotinė.

Beje, būtina pabrėžti, jog analizuojamas visai Lietuvai svarbus nusikaltimas, todėl įvykio vietos apžiūros patikėtos labiausiai patyrusiems šalies pareigūnams. Šiam įvykiui tirti mestos pagrindinės, svarbiausios pajėgos. Vietos apžiūros protokolai surašomi itin smulkiai, kruopščiai. Bet juose nė žodeliu neužsimenama apie nusikaltimo vietoje rastą laikrodį. Filmuotoje medžiagoje ir fotonuotraukose matyti, kad įvykio vietos apžiūrų metu nei posto vagonėlyje, nei jo prieigose jokio laikrodžio, kilimėlio ar skuduro nėra.

Laikrodis nusikaltimo vietoje aptinkamas tik praslinkus keturioms paroms, tvarkant aplinką po gedulo mitingų. Konkrečiau tariant, pareigūnai nužudyti 1991-ųjų liepos 31-osios paryčiais, o laikrodis surandamas tik 1991-ųjų rugpjūčio 4-ąją apie 15 valandą dienos, po keturių parų. Laikrodis aptinkamas aiškiai matomoje vietoje: lauke prie įėjimo į muitininkų vagonėlį laukujų durų, „šalia grotelių valytis kojoms, dešinėje pusėje po skuduru, kabojusiu ant apatinių durų vyrių”.

Įsidėmėkime šią aplinkybę – radinys nebuvo nusiritęs nei po grindimis, nebuvo užkistas nei palubėje, nebuvo įspraustas ir sienos plyšyje. Radinys gulėjo akivaizdžiai pastebimoje vietoje. Kokią išvadą galėtume daryti, sužinoję apie tokiomis aplinkybėmis rastą daiktą? Vargu ar drįstume tvirtinti, jog laikrodį pametė būtent vienas iš žudikų. Priešingu atveju privalėtume pripažinti, jog pirmosios trys oficialios nusikaltimo įvykio apžiūros buvo atliktos atmestinai, nemokšiškai arba neatidžiai. Taip pat turėtume teigti, esą net trejetą apžiūrų atlikę mūsų pareigūnai nepajėgė prie įėjimo į statybininkų vagonėlį pastebėti elektroninio laikrodžio.

Kad rastas laikrodis vargu ar priklauso žudikams, bylote byloja ir dar viena svarbi aplinkybė. Tuoj po skerdynių nužudytų pareigūnų atminimo į Medininkus pagerbti sugužėjo šimtai sukrėstų žmonių. Į Medininkus plūste plūdo ir Lietuvos bei užsienio žurnalistai. 1991 m. liepos 31 d. pavakary įvyko pirmasis gedulo mitingas. Jau pačiomis pirmosiomis dienomis čia buvo spontaniškai surengti skaitlingi gedulo – protesto mitingai. Šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių skubėjo atiduoti paskutiniąją pagarbą savo didvyriams. Tad elektroninį laikrodį greičiausiai bus pametę kas nors iš gedulo – protesto mitingo dalyvių.

O dabar pradėkime analizuoti faktus konkrečiai. Elektroninis laikrodis rastas ne pirmųjų apžiūrų metu, tačiau lietuviškoji Temidė, įskaitant ir Medininkų žudynių bylą tyrusius Vilniaus apygardos teismo teisėjus Sigitą Bieliauskienę, Viktorą Dovidaitį ir Vladislavą Lenčiką, tiek valstybinį kaltinimą palaikančius Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorus Rolandą Stankevičių bei Saulių Versecką, užsispyrusiai skelbia diametrialiai priešingas išvadas. Mūsų Temidė daro išvadas, esą tą laikrodį pametė ne kas kitas, o būtent Medininkų pareigūnų skerdynėse dalyvavęs Rygos OMON milicininkas Aleksandras Ryžovas.

Kokie lietuviškosios Temidės argumentai? Skaitykime oficialią bylos medžiagą. Štai nedidelė ištrauka iš GP ONKTD prokuroro R.Stankevičiaus kaltinamosios kalbos:  “1991.08.15 laikraštyje “Respublika” skiltyje “Radybos” išspausdintas pranešimas, kad po Medininkų tragedijos apžiūrint įvykio vietą (pastaba: nors tai buvo žymiai vėliau, po apžiūros) buvo rastas laikrodis, kurį šeimininkas galėtų atsiimti paskambinęs skelbime nurodytu telefonu. Byloje nėra duomenų, kad kas nors būtų kreipęsis dėl Muitinės poste pamesto laikrodžio”.

Nejaugi žinia, jog niekas iš spontaniškai vykusio gedulo – protesto mitingo dalyvių ar žurnalistų nepasigedo Medininkuose pamesto laikrodžio, neabejotinai reiškia, kad laikrodis neabejotinai priklauso būtent vienam iš mūsų vyrus ciniškai sušaudžiusiam užpuolikui? Nejaugi sakiniu “byloje nėra duomenų” norima pabrėžti, girdi, lemtingomis 1991-ųjų vasaros dienomis visa Lietuva niekuo kitu neužsiėmė, tik atidžiai skaitė “Respublikos” radinių skiltis ir rūpinosi pamestais laikrodžiais? 

Buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai: Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė mano, kad radybų skelbimas, 1991-ųjų rugpjūčio 15-ąją atsidūręs dienraštyje “Respublika”, niekaip nesusijęs nei su Medininkų posto užpuolimu, nei su Rygos OMON, nei su Lukiškių tardymo izoliatoriuje jau šešerius metus nežinia už ką kalinamu K.Michailovu. Paprašytas pakomentuoti šį konkretų prokuroro argumentą advokatas Arūnas Marcinkevičius tik skėstelėjo rankomis: “kaip ir kokiu būdu skelbimo Lietuvos laikraštyje faktas įrodo, kad elektroninį laikrodį pametė būtent Rygos OMON milicininkas A.Ryžovas?”

Esama ir daugiau keistų lietuviškosios Temidės argumentų. Tą laikrodį po nusikaltimo padarymo prabėgus keturioms paroms rado tuomet Medininkų posto pamainos viršininku dirbusio Rimanto Kazokevičiaus žmona. Tačiau pabrėžtina, kad laikrodį žmona aptiko prabėgus keturioms paroms.

2009-ųjų metų gruodžio mėnesį R.Kazakevičius Vilniaus apygardos teismo posėdyje buvo apklausiamas liudytoju ir tuo pačiu patvirtino, jog jam teko apžiūrėti įvykio vietą pačią pirmąją dieną po nusikaltimo, t.y. 1991-ųjų liepos 31-ąją apie 13 – 14 valandą dienos. Susipažinus su minėtais R.Kazakevičiaus parodymais akivaizdu, jog jam pačią pirmąją dieną po nusikaltimo teko apžiūrėti tiek statybininkų vagonėlio, kuriame buvo įrengtos posto patalpos, vidų, tiek aplink vagonėlį esančią teritoriją.

Bet tuo metu liudytojas R. Kazakevičius jokio laikrodžio nerado, nes pirmosiomis dienomis ten laikrodžio nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų, kad laikrodis 1991-ųjų liepos 31-ąją gulėjo pamestas užpultojo posto patalpose arba jo teritorijoje arčiau ar atokiau nuo įėjimo į vagonėlį.

Laikrodis nusikaltimo įvykio vietoje atsiranda tik “po kelių dienų”. Štai R. Kazakevičiaus žodžiai, duoti Vilniaus apygardos teisme: “…po kelių dienų nuvykau į Medininkų muitinės postą su žmona ir dukra, mes ten tvarkėme aplinką, gėles, žvakutes. Žmona gal šluodama pakėlė kilimėlį (pastaba: 1991 m. liepos 31 d. jokio kilimėlio aplamai ten nebuvo), kuris yra prie pat įėjimo durų ir rado geltonos spalvos metalinį laikrodį, lyg tai kruviną, aš įdėjau į maišelį, atvežiau į prokuratūrą ir…”

Tad net remiantis R.Kazokevičiaus parodymais tiek mūsų teisėjai, tiek mūsų prokurorai negalėtų tvirtinti, esą laikrodį pametė būtent nusikaltėliai. Nes tada tektų neigti net trijuose oficialiuose vietos apžiūrų protokoluose užfiksuotus faktus. Bet lietuviškoji Temidė savo kaltinimais tarsi prieštarauja tam, kam prieštarauti, vadovaujantis sveiku protu, būtų keblu. Mūsų teisėjai daro išvadas, prieštaraujančias oficialioms įvykio vietos apžiūroms. Juolab keista, jog laikrodį radusi R.Kazokevičiaus žmona iki šiol neapklausta…

Paprašytas pakomentuoti šią dilemą advokatas A.Marcinkevičius pabrėžė, kad, atliekant tris pirmąsias oficialias įvykio apžiūras, niekas iš apžiūras atlikusių pareigūnų laikrodžio nerado. Tačiau teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujama Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, skelbdama nuosprendį, pasmerkusį K.Michailovą kalėti iki gyvos galvos, rėmėsi ne pirmųjų oficialių apžiūrų duomenimis, o būtent anoniminio liudytojo Nr. 12 parodymais. Advokato A.Marcinkevičiaus teigimu, “tokiais atvejais privalu atskirti objektyviai nustatytus faktus nuo subjektyvių prisiminimų”.

Deja, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, kuriai priklausė ir pats Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V.Dovidaitis, kažkodėl linkę labiau tikėti beveik po dviejų dešimtmečių netikėtai apsireiškusio anoniminio liudytojo Nr. 12 atgamintais kažkokių neįvardintų „pažįstamų pasakojimo“ teiginiais. Štai kokias išvadas padarė Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija. Pateikiame nedidelę ištrauką. “Šio pokalbio metu Aleksandr Ryžov buvo labai susirūpinęs tuo, kad Medininkų muitinės poste buvo rastas laikrodis. Iš to liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 12 suprato, kad būtent A.Ryžov Medininkų muitinės poste pametė laikrodį”.

Nejaugi demokratinėje, civilizuotoje valstybėje tokio pobūdžio pareiškimų pakanka ieškant tikrųjų žudikų? Jeigu vadovausimės tokiais “geležiniais” argumentais, šiandien kiekvieną iš mūsų bus galima apkaltinti atlikus bet kokį nusikaltimą. Užteks anoniminio liudytojo manymų bei supratimų, ir nuosprendis kalėti iki gyvos galvos, vaizdžiai tariant – mirties nuosprendis, – garantuotas.

Duodamas interviu portalui Slaptai.lt advokatas A.Marcinkevičius pastebėjo, “jog, analizuojant 12-uoju numeriu pažymėto anoniminio liudytojo teiginius, nebūtina turėti aukštojo teisinio išsilavinimo, mat dviprasmybės – akivaizdžiausios”. Akis bado kad ir tokia dviprasmybė: “kuo konkrečiai remiantis anoniminis liudytojas Nr. 12 teigia supratęs, kas jam davė pagrindą suprasti būtent taip, o ne kitaip? Pagaliau kada ir kas konkrečiai jam tai papasakojo? Kodėl ir kokiu pagrindu net trijų, viena po kitos atliktų įvykio vietos apžiūrų metu nerastas laikrodis dabar priskiriamas vienam iš Rygos OMON milicininkų?”

Akis bado ir dar viena įtartina aplinkybė. Omenyje turiu nesusipratimą dėl rusiškos raidės “R”. Viename Vilniaus apygardos teismo posėdyje, kurį mačiau savo akimis, prokuroras R.Stankevičius pareiškė, jog ant rasto laikrodžio “apyrankės susegimo yra įspaustas simbolis, panašus į rašytinę raidę “R”, prokurorų teigimu privalantis reikšti: „Rygą“ ar „Ryžovą“. Kitoje apyrankės pusėje yra rusiškai užrašytas sutrumpinimas, kad metalas nerūdijantis ir nurodyta kaina: 4,50”.

Tačiau viešame Vilniaus apygardos teismo posėdyje apžiūrint šį daiktinį įrodymą advokatas A.Marcinkevičius pastebėjo, jog raidės “R” nei ant minėto laikrodžio, nei ant laikrodžio apyrankės nėra. Advokatas A.Marcinkevičius paprašė atkreipti dėmesį, kad “ant laikrodžio apyrankės nesimato raidės “R”. Teisėjų kolegijos pirmininkė teisėja S.Bieliauskienė minėtame teismo posėdyje ištarė tokius žodžius: “Yra ženklas, kurį galima apibūdinti kaip gamyklinį ženklą”. O teisėjas V.Dovidaitis pateikė tokį savo vertinimą: “Tai tokios raidės “R” mes nematome”.

Sutikite, skandalinga situacija. Konkretiems prokuroro žodžiams prieštarauja konkretūs daiktiniai įrodymai. Taigi galima net manyti, jog kalbama apie skirtingus laikrodžius: prokurorai omenyje turi elektroninį laikrodį su rusiška raide “R”, o oficialiame teismo posėdyje kaip daiktinis įrodymas buvo parodytas jau kitas laikrodis – be “R” raidės.

Ir vis dėlto Vilniaus apygardos teismo teisėjai S.Bieliauskienė, V.Dovidaitis ir V.Lenčikas, asmeniškai apžiūrėję laikrodį “Elektronika – 1” ir pripažinę, jog šis daiktinis įrodymas neturi jokių “R” raidžių, savo nuosprendyje, skelbtame Lietuvos Respublikos vardu, tvirtina atvirkščiai, esą įrodymų, patvirtinančių Latvijos omonininkų A.Ryžovo, A.Laktionovo ir K.Nikulino kaltę užtenka. Užtenka todėl, kad tokią nuomonę susidarė būtent paslaptingasis anoniminis liudytojas, pažymėtas 12-uoju skaičiumi?

Paklausykime: “Iš liudytojo Nr. 12 parodymų matyti, kad iš jam pažįstamų Rygos OMON darbuotojų pasakojimo žinoma, kad po Medininkų muitinės pareigūnų nužudymo tarp Aleksandr Ryžov ir Konstantin Nikulin buvo pokalbis, kurio metu Aleksandr Ryžov priekaištavo Konstantin Nikulin, kam šis Medininkų muitinės poste pirmas pradėjo šaudyti iš pistoleto PM į Lietuvos pareigūną, kuris sėdėjo automobilyje. Iš to pokalbio liudytojas suprato, kad Medininkų muitinės poste pareigūnų nužudymo metu buvo K.Nikulin, A.Ryžov ir A.Laktionov. Šio pokalbio metu Aleksandr Ryžov buvo labai susirūpinęs tuo, kad Medininkų muitinės poste buvo rastas laikrodis. Iš to liudytojas suprato, kad būtent A.Ryžov Medininkų muitinės poste pametė laikrodį”.

Beje, kada, kokiomis aplinkybėmis, iš kokio konkretaus asmens paslaptingasis anonimas Nr. 12 girdėjo šį pasakojimą, prisiminti jis nepajėgė. Lygiai taip pat teismo metu nesulaukta atsakymo, kodėl jis tylėjo daugiau nei 17-ką metų, t.y. iki 2008 m. lapkričio pabaigos. Šios aplinkybės negali nekelti klausimo, ar šis itin slaptas liudytojas tikrai iš kokio nors asmens yra girdėjęs tokį pasakojimą ar pats jį sukūrė, o jei sukūrė, tai dėl kokių paskatų?

Žodžiu, netikėkite tais, kurie mano, jog Lietuvos teisėsaugai sunku narplioti rezonansines nužudymo bylas. Bent jau kai kuriems mūsų prokurorams ir teisėjams tokie uždaviniai – lengvai įkandami. Užtenka surasti anoniminį liudytoją, kuris kažką nugirstų, kažką pamanytų, ir pati griežčiausia bausmė, t.y. kalėjimas iki gyvos galvos, – garantuotas. Juolab kad mūsų Temidei net nebūtina anoniminio liudytojo apklausti vadovaujantis griežtai nurodytais metodais.

Advokatas A.Marcinkevičius tvirtina, jog minėto liudytojo, kurio pagalba valstybės kaltintojai konstruoja svarbiausius kaltinimus, apklausos buvo atliktos “absoliučiai pažeidžiant privalomąją anoniminio liudytojo apklausos tvarką”. Be to, 2010-ųjų lapkričio 17-ąją buvo surengtas uždaras posėdis, nepaisant pranešimo, jog “LKPB ONT 2-oji valdyba neturi galimybės užtikrinti anonimiškumo techninėmis priemonėmis”. Tuo tarpu anoniminėms apklausoms būtina aparatūra privalomai visuomet naudojama kitas bylas narpliojančiuose teismo procesų posėdžiuose.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaujama S.Bielauskienės, numojo ranka į šią svarbią aplinkybę. Anoniminio liudytojo apklausa surengta neturint specialios įrangos, taigi gynybai nebuvo sudarytos visos reikalingos galimybės deramai gintis.

Štai tokia lietuviška istorija apie paslaptingąjį liudytoją ir pamestą elektroninį laikrodį. Lietuviškajai Temidei, nepaisant faktų, pasirodo, anoniminio liudytojo pasakojimo visiškai užtenka, kad žmogus būtų apkaltintas padaręs žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis ir atsidurtų už grotų visam likusiam gyvenimui.

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius.

2012.02.19


Prisijunkite prie diskusijos