Menininkas ir diktatūra


Print

Dažnai žmogelis, ko nors pasiekęs vienoje srityje, mums rodosi genijum visur. Tas neretai pasivaidena ir pačiam genijui. Ir kairės ausies kaušelio ligų specialistas – Nobelio laureatas – ima drąsiai spręsti net ir apie dešiniąją ausį.

Ką bekalbėti apie tokias paprastutes banalybes, kaip politika ar moralė. Čia, kaip krepšinyje, – visi specialistai. Tokių buvo ir prie Adolfo, ir prie Visarionyčiaus. Pilna ir prie Vladimiro Vladimirovičiaus. Raukšlėtos kaktos nuo pastangų suprasti diktatorius, sukeliančius karus ir grobiančius kitų šalių teritorijas. Juk jie – stabilumo garantai. Be tironų planeta paskęstų kruviname chaose.

Gyvenimo supratimas susideda iš atradimų ir praradimų. Kiekvienas kaimo Jurgis moka įkalti vinį. Einšteinas – ne. Kompetencija vienoje srityje dažnai būna susijusi su primityvumu kitose. Ir tai yra normalu. Nenormalu to nesuprasti.

Pasaulis krustelėjo ir pasikeitė. Niekada nebebus koks buvęs. Ramybės dešimtmečiai baigėsi. Karas tampa kasdienybe. Dešimtmečiams. Globalios politinės permainos prasidėjo. Nuo tos kovos rezultato priklausys ateitis. Ne kokių abstrakčių popierinių ateities žmonių ir tautų. Mūsų.

Meno naktinių personų pasvarstymai apie žiaurųjį pasaulį. Iš dramblio kaulo premijų medžiotojų bokštelio. Mes neteisūs. Visi vienodai negeri, baisūs ir savanaudžiai. Tik verkšlentojai teisūs.

Svajonė įlįsti užpečkin nuo tikrovės. Atsistoti tarp apdulkėjusių dekoracijų didinga mesijo poza. Visus pamokyti teisingai mąstyti ir gyventi. Pliuškenantis baltarankių lepūnėlių, tinginių ir bailių ovacijose.

Supraskime V.Putiną, ir viskas bus gerai. Juk Amerika bloga. Ukraina bloga. Europa bloga. Lietuva bloga. Visata bloga. Viskas bloga. Tik aš, genialusis (-ioji) esu geras, nesuprastas Krišna.

Todėl nieko negalvosiu, jokios pusės nepasirinksiu. Būsiu amžinai teisus. Galėsiu aikčioti ir šlykštėtis visais, pats likdamas švarutis. Galėsiu visiems patikti ir su niekuo nesipykti. Toks originalus pirmųjų puslapių didvyris. Toks nemasinis, elitinis, intelektualiai barzdotas ir giliai plaukiojantis. Visi mane tik cituos ir cituos.

Saugiai ir patogiai toliau sau gyvensiu nesaugiame ir nebepatogiame pasaulyje. Tarp savo parodų, meilužių ir publikacijų, spektaklių ir bizniukų. Kas nepatinka – to nematysiu ir nemąstysiu.

Istorinių lūžių metu apolitiškumas tėra veidmainiška poza. Būdas išvengti viešos pažiūrų raiškos. Nes tai gali būti pavojinga ar asmeniškai nenaudinga. Vaikiškas noras apsidrausti ir pasislėpti nuo problemos tarp savo žaisliukų. Byloti iškilmingai nuo kalno ir jaustis pranašu. Atrodo juokingai.

Istorinėje priešpriešoje šventųjų nebūna. Tačiau pažangesnioji pusė būna visada. Nors ne angelai ir be sparnelių. Bet atpažinti nesunku. Jei yra koks šimtas gramų smegenų. Ir nors šešėlis noro ką nors suprasti.

Menininkas, nesugebantis to įžvelgti, yra arba kvailys, arba bailys.

Arba ne menininkas.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.06.15; 06:30


Prisijunkite prie diskusijos