Meno vertinimas ar nuvertinimas


Print

Jauni žmonės visais laikais pilni idėjų: jie ateina į meno pasaulį, teigdami – pasaulį seną išardysim, o ant griuvėsių pastatysim naują. Taip jie bando paneigti iki tol egzistavusį meną. Nieko baisaus – tai meno atgaiva, meno variklis, neleidžiantis jam apkerpėti, susenti, pagaliau taip į užmarštį nueina menkaverčiai kūriniai, išryškindami amžinąsias vertybes. Tai tarsi išbandymas laiku, kartų kaita. Be šio išbandymo ir mes, amžininkai, nesužinotume, dar gyvi būdami, kas išliks, ką sukūrėme vertingo.

Tokie jau esame – viskas, ką sukuriame, patiems mums atrodo labai brangu, vertinga, nes iškentėta, išnešiota, išpuoselėta. Dažnai tai sustabdo savikritiką. Tenka pripažinti – labai dažnai. Ir gal teisus gyvasis mūsų literatūros klasikas Juozas Aputis, privačiame pokalbyje pasakęs, kad nereikia pykti ir jaudintis dėl menkaverčių kūrinių ir neišmanėlių vertintojų – laikas viską atsijos. Klasikas teisus.

Tačiau visgi labai skaudu, kai šiais laikais vienadienės akcijos, performansai imti vadinti menu, šiuolaikiniu menu – tarsi menas gali būti ne šiuolaikinis ar pasenęs. Ar gali būti nešiuolaikiška, pasenusi Biblija ar istorija?.. Protestą išreiškiančius performansus ir vienadienes “meno” apraiškas geriausiu atveju tiktų pavadinti menine piblicistika.

Laikas viską atrinks. Tačiau apmaudu, kad šiandien sektinais pavyzdžiais, įvertinamais įvairiausiomis premijomis, tampa būtent tokie meninės publicistikos kūriniai. Ir ne tik jaunam, bet ir rimtus kūrinius kuriančiam menininkui kyla noras gaišti brangų laiką, kuriant šį taip vadinamą “šiuolaikinį meną”. Kas gi nenorės būti pripažintu dar gyvam esant, o galų gale – bent suprasti, ar teisinga linkme eita.

Čia ir iškyla tikrų meno žinovų, patyrusių ir mačiusių jau ne pirmą tokio publicistinio meno bangą, menotyrininkų vertinimo būtinybė. Jie pašaukti visada atsiliepia. Atsilieptų ir dabar, tik kad pas mus vis stipriau girdimas ne jų balsas. Atvirkščiai – jis netgi slopinamas, teigiant – jūs pasenot, jūs – sovietinio auklėjimo, suprask, nelaisvi žmonės, ideologizuota jūsų sąmonė ir etc. O sektini pavyzdžiai – tik iš laisvojo pasaulio, tik ten visi viską žino, ten menas šiuolaikinis, vertas dėmesio, sektinas… Ateini į Vilniaus Šiuolaikinio meno centrą ir beveik kaskart įsitikini, kad taip vadinamam šiuolaikiniam menui kurti dažniausiai nereikia net amato išmanymo, jau nekalbant apie estetiką ir grožio vertę…

Iškyla klausimas – kas dabar formuoja vertinimo kriterijus? Peršasi mintis – neprofesionalai, mėgėjai, prijaučiantys. O tai patvirtina ir kai kurių politikų pasisakymai, kai jie, puikybės ir neišmanymo “apdusinti”, ima vertinti meną. O kas baisiausia – ima nurodinėti meno kryptis ir spręsti, kam skirti pinigų, o kam – ne, kas vertinga, o kas – nevertinga.

Deja, tą patvirtina net Nacionalinių meno ir kultūros premijų komisijos pirmininko personalija. Puikus žmogus, žinomas istorikas, bet nieko bendro neturintis su menu, pirmininkauja svarbiausios valstybėje meno premijos skyrimui… Tuomet netenka stebėtis, kodėl tokie kūrėjai, pretendentai į Nacionalines premijas, kaip kad poetas V.Braziūnas, architektas A.V.Miliūnas, kompozitorius G.Kuprevičius lieka už borto, o visame pasulyje žinomas dailininkas V.Mazūras net nepatenka tarp pretendentų. Ir tai ne Nacionalinės premijos komiteto pirmininko kaltė. Tai dabarties tendencija – artėjimas prie vartotojiškam “menui” būdingų vertinimo kriterijų.

“Draugas”. Kultūra. 2009 12 19.

2010.03.05


Prisijunkite prie diskusijos