Meteorologinių stebėjimų pradžia


Print

Žmogus nuo pat savo gimimo susiduria su gamtos reiškiniais, kurie jį maloniai arba nemaloniai veikia, nuo kurių priklauso jo gyvenimo sąlygos. Tokie gamtos reiškiniai kaip lietus, vėjas, griaustinis, pūga, karštis arba speigas vadinami meteorologiniais.

Vienas seniausių meteorologinių prietaisų yra vėjarodis /fliugeris/. Į Europą jis atkeliavo iš Rytų šalių dar ankstyvaisiais viduramžiais. 820 metais vyskupas Rampertas ant Tirolio bažnyčios smaigalio pritaisydino fliugerį. Vėliau vėjarodžiai, kartais gaidžio pavidalo, liaudies praminti “oro gaidžiais”, paplito labai plačiai.

Pirmąją knygą apie atmosferos reiškinius “Meteorologiją” parašė graikų mokslininkas Aristotelis /384-322 m.pr.m.e./. Joje jis orus apibūdina remdamasis keturiais pagrindiniais elementais: ugnimi, oru, vandeniu ir žeme.

Mongolų mokslininkai senuose rankraščiuose aptiko duomenų, jog XIII a. jų krašte būdavo meteorologinių stebėjimų.

1450 m. vokietis Nikolas Cryftsas sukuria pirmąjį higrometrą oro drėgmei matuoti.

Renesanso epochoje naujųjų šalių atradimai pateikė daugiau žinių apie gamtą. Prekybos vystymasis ir jūreivystė pareikalavo astronominių žinių apie vėjus ir jūrų sroves. Italų mokslininkas Galilėjus Galilėjas /1564-1642/ iškėlė mintį, kad oras turi svorį. Jam ir priklauso idėja sukurti meteorologinius prietaisus – termometrą, barometrą ir kritulmačius. 1592 m. Galilėjus išranda “oro termoskopą“, termometro pirmtaką.

Pirmieji bandymai sukurti meteorologinių stočių tinklą, kurios atliktų paralelinius stebėjimus, buvo padaryti Italijoje 1654 m.

1643 m. italų fizikas Evangelista Torcelli /1608-1647/ išranda pirmąjį barometrą, gyvsidabriu užpildomą beorį stiklinį vamzdelį, oro slėgiui matuoti.

1667 m. anglų mokslininkas Robertas Hukas /16636-1703/ išranda anemometrą – vėjo greičiui matuoti.

Pirmieji pranešimai apie laukiamą orą buvo paskelbti dienraštyje A Collection for the Improvement of Husbandry and Trade 1692 m. gegužės 14 d. Tačiau tai dar buvo ne prognozės ateičiai, o tik pranešimai apie orą per praėjusius metus, kuriuo remiantis skaitytojai galėjo patys padaryti išvadas apie laukiamą temperatūrą ir kritulius. Nežiūrint į tai, kad toks skelbimas neturėjo nieko bendro su mokslu, ši rubrika skaitytojų tarpe greitai tapo populiari.

1717 m. laikraštyje “Monthly Weather Paper“ jau pradėjo skelbti meteorologines prognozes, kurios buvo astrologijos, išsigalvojimų, spėlionių ir nedidelės dalies stebėjimų mišinys. Todėl teisingos prognozės buvo tik atsitiktinės.

1723 m. anglų fiziko Niutono mokinys Londono Karališkosios draugijos sekretorius, fizikas ir gydytojas Dž.Džiurinas kreipėsi į viso pasaulio mokslininkus, siūlydamas atlikti meteorologinius stebėjimus. Jis išsiuntinėjo instrukciją, kaip užrašyti duomenis.

Pirmą kartą iš akies nustatyti vėjo greitį pagal keturių balų sistemą XVII a. pasiūlė anglų filosofas Džonas Lokas /1632-1704/. Nulis reiškė nedidelį vėją, keturi – labai stiprią audrą. Tikslesnę, 12 balų vėjo stiprumo įvertinimo skalę, pateikė Anglijos laivyno tarnybos admirolas Fresis Bofordas /1774-7857/. Su kai kuriais patikslinimais ši Bofordo skalė buvo įvesta anglų kariniame laivyne. 1963 m. Bofordo skalę patvirtino Pasaulinė meteorologijos organizacija.

Seniausia pasaulyje meteorologinė stotis veikia nuo 1781 m. sausio 1 d. Ji ir dabar stovi ant Hoenpeiseno kalno Bavarijoje. Dar ankščiau meteorologinių stebėjimų rezultatus pateikdavo vienuoliai iš Rotenbergo vienuolyno. Jie, matyt, ir buvo pirmieji nuolatiniai orų stebėtojai.

Tačiau dabartiniam meteorologinių stočių tinklui pradžią davė Manheimo meteorologinė draugija, įkurta 1780 m. rugsėjo 15 d. 1781 m. ši draugija parašė laiškus trisdešimčiai akademijų, mokslinių  draugijų ir observatorijų, prašydama padėti organizuoti stebėjimus. Į šį kreipimąsi atsiliepė beveik visi. Daugelis šalių ėmė organizuoti meteorologinius stebėjimus. Taip buvo padaryta pradžia tarptautiniam mokslininkų bendradarbiavimui.

Rusų mokslininkas V.Kazarinas /1773-1842/  parengė projektą meteorologinei tarnybai Rusijoje sukurti. 1840 m. Peterburge buvo įsteigta Vyriausioji geofizinė observatorija, kuri pradėjo vadovauti 50-čiai observatorijų ir stočių, išdėstytų po visą Rusiją.

Tačiau orų tarnyba /prognozių tarnyba/ galėjo atsirasti tiktai tada, kai buvo sukaupta pakankamai žinių apie pasaulio klimatą, atskleisti kai kurie atmosferos procesų fiziniai dėsniai, sukurtas meteorologinių stočių tinklas, kuris vienu metu pagal vienodą programą atlieka meteorologinius stebėjimus. Didelės reikšmės turėjo telegrafo išradimas, nes juo buvo galima stebėjimus greit perduoti į prognozių centrus.

Pirmieji meteorologiniai stebėtojai buvo žemdirbiai, jūrininkai, kurių darbas priklausė nuo oro sąlygų. 1848 m. rugpjūčio 31 d. anglų rašytojo Č.Dikenso leidžiamas laikraštis “Deili Nius” paskelbė pirmąją orų prognozę, paremtą stebėjimais.

1854 m. lapkričio 14 d. Balaklave audra sunaikino visą prancūzų laivyną. Prancūzijos karo ministras, sužinojęs, kad dieną prieš tai Viduržemio jūroje siautė audra, kreipėsi į Paryžiaus astronominės observatorijos direktorių Žana Leverjė, kad jis ištirtų reiškinį. Šis paprašė visus Europos šalių meteorologus ir astronomus, kad praneštų apie stebėtą orą 1854.IX. 12-16 d. Iš gautos medžiagos jam pavyko susekti uragano slinkimo kelią. 1855 m. II. 16 d. jis pateikė Napoleonui III meteorologinio tinklo projektą, kaip įspėti jūreivius apie artėjančias audras. Šis projektas turėjo pasisekimą. Tačiau reguliariai įspėjimai apie artėjančias audras buvo išleidžiami tik nuo 1863 m. Tuo metu Prancūzijos orų tarnyba buvo geriausia Europoje.

1853 m. įvyko pirmasis meteorologų kongresas, kuriame buvo nutarta įsteigti Tarptautinę meteorologų organizaciją. Ji buvo įsteigta 1873 m.

1854 m. Anglijoje atidarytas pirmasis pasaulyje meteorologijos institutas

Rusijoje orų tarnyba buvo suorganizuota 1872 m. Pirmasis įspėjimas apie štormą Baltijos jūros uostams buvo išsiųstas 1874.X.22 d.

Pirmasis ilgalaikės prognozės bandymas buvo padarytas 1886 m. Indijoje. Blanfordas bandė pagal sniego kiekį Himalajuose numatyti, kokia bus vasara. Kad nebūtų subjektyvumo tokiose prognozėse, buvo pasiūlyta pritaikyti koreliacijos koeficientą ir regresijos lygtis. Pirmos tokios prognozės buvo sudarytos 1906 m. Ilgalaikių prognozių Rusijoje pradininkas – B.Multanovskis /1876-1938/. Jis sukūrė ilgalaikių prognozių sudarymo mokslinę sistemą, kuri ir dabar tebevertinama.

1920 m. oro balionu į atmosferą paleidžiamas pirmasis radijo bangomis valdomas zondas, matuojantis atmosferos oro temperatūrą ir drėgmę.

Pirmoji orų prognozė per Viskonsino valstijos universiteto radiją buvo perduota 1921 m. sausio 3 d.

Pirmąją orų prognozę per televizija perdavė Anglijos radijo stotis BI- BI- SI 1949-ųjų metų liepos mėn. 29 d.

1950 m. JAV meteorologai parengė pirmąsias kompiuterizuotas iš tiesų tikslias orų prognozes. Iš pradžių nuspėjami artimiausių 24 valandų orai, o netrukus pasiekiamas trijų dienų rekordas.

1960 m. amerikiečiai į kosmosą iškėlė pirmąjį meteorologinį palydovą  “Tiros-I”. Per keletą metų orų prognozės tampa kur kas patikimesnės .Ilgainiui, pasitelkus palydovus, prognozuojami septynių dienų orai.

2004-2009 m. sudaromos pirmosios efektyvios 32 dienų orų prognozės.

Seniausių žinių apie Lietuvos orus pateikia Motiejus Strijkovskis knygoje “Lenkų ir lietuvių kronika…”, išleistoje Karaliaučiuje. Jis rašė: “1353 metais kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais labai geras ir šiltas oras buvęs, visokie javai gražiai išplaukę ir jau varpos žydėjusios…

Staiga užėjo speigas, o po to iškrito sniegas, tiek gausus, kad daugiau dviejų uolekčių gulėjęs, apdengęs žydinčius javus, rugius, daržoves. Didelei artojų baimei, tai trukę net šešetą dienų…”

Lietuvoje meteorologiniai stebėjimai pradėti 1770 m. Tais metais Vilniaus universiteto observatorijos vedėjas Martynas Počobutas parūpino pirmąjį Lietuvoje termometrą ir pradėjo matuoti oro temperatūrą. 1810 m. atlikti pirmieji vandens lygio stebėjimai. Nuo 1887 m. registruojamas kritulių kiekis. Pirmoji meteorologiniams stebėjimams naudota vėjarodė buvo įrengta 1876  m. Vilniaus observatorijos bokšte.

Lietuvoje pirmieji hidrometeorologijos postai įkurti 1877 m. Jonavoje ir Jurbarke, o meteorologijos stotis – 1893 m. Varėnoje. 1921 m. įkurta Centrinė meteorologijos stotis.

Pirmąjį lietuvišką meteorologijos vadovėlį išleido I.Končius 1924 m.

Įvairenybės

Kartą I.Niutonas karštą vasaros dieną išėjo pasivaikščioti ir sutiko piemenį. Šis patarė mokslininkui grįžti namo ir apsivilkti apsiaustą. “Bus lietaus, milorde”, – pasakė piemuo. Tačiau danguje nebuvo nė vieno debesėlio, ir Niutonas, nepaisydamas patarimo, ramiai sau nupėdino tolyn. Bet nepraėjo nė pusvalandis, kaip prapliupo lyti. “Iš kur tu žinojai?” – paklausė Niutonas, kai atgal grįždamas vėl sutiko piemenį. “Tai ne aš, – tai mano avys”.

Pasirodo, prieš lietų ir drėgnomis dienomis avies vilnų poros pritvinksta vandens, dėl to vilna išbrinksta ir pailgėja. Šią avies vilnų paslaptį seniai žino patyrę gyvulių augintojai. Kaip tik šia plauko savybe pagrįstas paprasčiausias prietaisas oro drėgmei nustatyti – higrometras.

Bet kurią akimirką aplink pasaulį “skraido” 1800 audrų su griaustiniu, o kiekvieną minutę iš jų žaibuoja apie 6000 kartų.

Pats sunkiausias ledo krušos gabalas nukrito 1986 m. Bangladeše. Jis svėrė 900 gramų.

Lietuvoje rekordinė kruša /ledėkų skersmuo nuo 5 iki 7 cm  – maždaug vištos kiaušinio dydžio/ užregistruota 1972.06.15 d. Anykščių rajone.

Milano gyventojai kartą buvo apklausti, kokia laida jiems labiausiai patinka. Roza Bugareli atsiuntė tokį atsakymą: “Daugiausiai džiaugsmo man teikia laida apie orą. Kasdien aš kertu lažybas su vyru, kad prognozė nepasitvirtins. Taip galiu žymiai pagerinti savo biudžetą”.

Berno mieste vienoje byloje nusikaltimo liudininku buvo Šveicarijos meteorologijos instituto vadovas Tomas Fiurli. Advokatas iš anksto įspėjo meteorologą: “Čia prašom kalbėti tik tiesą”.

Orų tarnybos stoties tarnautojai Antverpene pradėjo dažnai sirgti gripu, kurį sukėlė … stoties direktoriaus įsakymas: kokį orą numatei išvakarėse, taip ir renkis rytojaus dieną. Kategoriškai draudžiama imti lietsargį, jeigu buvo pranašaujama saulėta diena.

Nuotraukoje: Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis (Amundsen–Scott South Pole Station) – JAV mokslinių tyrimų stotis Antarktidoje, šalia Pietų ašigalio, poliarinėje plynaukštėje, 2835 m aukštyje virš jūros lygio.

Kovo 23 -oji – Pasaulinė meteorologijos diena

2012.03.10


Prisijunkite prie diskusijos