Mintys 2014-ųjų Birželio keturioliktajai – Gedulo ir Vilties dienai


Print

Ne kartą birželio 14-ąją sutikdavau svarstydamas: ką man ji reiškia? Ar šią gedulo ir vilties, okupacijos ir genocido dieną minime ar švenčiame? Ar galima švęsti žmogaus žeminimo, naikinimo patirtį? Gal derėtų vien tik paminėti…

Pagaliau apsisprendžiau: man neužtenka minėti, turiu švęsti: ne vien prisiminti tai, ką žinau, ne vien paminėti, bet pačiam sau pasikartoti ir kitiems papasakoti savo šeimos istoriją, išgirsti kitų žmonių pasakojimų, ateiti su gėle į geležinkelio stotį, kartu su kitais pažiūrėti filmą, dalyvauti šv. Mišiose.

Švęsti, prisimenant baisią tikrovę, išgyvenant skausmą, bet nepuoselėjant piktų kerštingų minčių. Stengiantis suprasti, pateisinti, atleisti. Kad patys galėtume išgyti ir susitaikyti, kad galėtume gyventi. Gyventi Viltyje, Tiesoje ir Meilėje. Būtent tam reikalingas šventimas. Žvelgiame į vyresniųjų kartų gyvenimą, ir iš jų mokomės. Ir švenčiame gyvenimo dovaną.

Gal man taip elgtis ir lengviau, nes aš – tremtinių sūnus… Nors ilgą laiką apie trėmimą ir gyvenimą Sibire tėvai nenorėjo pasakoti… Šeima, kurioje užaugau, susikūrė tremtyje. Tremiamam mano tėčiui, aštuoniolikmečiui kauniečiui Vytautui Vitkui, vyriausiam iš šešių, buvo aišku, už ką tremiama šeima: tai dėl jo tėčio, partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus – Kazimieraičio, apsisprendimo išeiti į mišką – kovoti už Tėvynės laisvę. Tačiau  mano mamai Gražinai tikriausiai buvo sunkiau suprasti, kodėl ji, sunkiai dirbanti ir mokslo siekianti ūkininko dukra, neįtiko valdžiai.

Ką kiekvienam iš mūsų reikšia Birželio 14-oji?

Svarbu, kad kiekvienas atsakytume sau į klausimą. Ką man asmeniškai reiškia ši diena? Ir kaip, jei tik turime bent menkiausią galimybę, dalijamės šia žinia su kitais?

Manau, kad kalbėdami apie tremtį, kaip apskritai apie kančią, mirtį ir kitus didelius dalykus, turime būti visiškai gryni ir švarūs. Kitaip tas didingas kalbėjimas bus netikras ir todėl beprasmis.

Šios dienos apmąstymų prologu pasirinkau lietuvių poeto ateitininko Kazio Bradūno 1964 m. atspausdintą eilėraštį „Sibiro kapinės“. Tai labai graži poetinė ištara, leidusi pasirinkti šios dienos apmąstymams moralinės atskaitos tašką.

Mes gulim po stuobriniais kryžiais,

Įkaltais į ledinę žemę,

Kurią čia pirmąkart sušildo

Atšalę mūsų kūnai.

Jūs apie tai parašote

Ir nuotraukas parodote

Ir skelbiate

Aklajam ir kurčiajam,

Kad ten kažkur, gale pasaulio,

Mes gulim po stuobriniais kryžiais.

Be reikalo. Nedrumskite ramybės

Ir netaisykit mūsų pagalvės,

Palikite mus Viešpaties akivaizdoj

Neaukštintus ir nepažemintus.

Palikit po stuobriniais kryžiais

Baltoj kaip Ostija taigoj,

Nepaliestojoj žemėj,

Kuri prisikėlimo būgnais dunda,

Kai krinta artimųjų ašaros…

Palikit mus Viešpaties akivaizdoj…

Todėl šią dieną kalbėdamas apie tremtinių, politinių kalinių ir okupuotos tėvynės patirtį, noriu pasakyti, kad viską, ką sugėrėme iš tėvų pasakojimų, ašarų ir liudijimų, kasdien atmename melsdamiesi, švęsdami savo laisvės šventes, klasėse ir auditorijose vartydami istorijos vadovėlius ir, deja, priversti rūpintis rūsčiais karinės gynybos reikalais.

Mes nieko nepamiršome, atvirkščiai, kasdien išmokstame vis naujų pamokų. Ir šiandien nusilenkdami mūsų tautos, ir ne tik jos, kankiniams, norime pažvelgti į jų palikimą.

Pirma, tai nepaprastai tvirtas ir gilus daugumos ištremtųjų šeimų ryšys, vertos susižavėjimo ir dieviškos meilės mūsų motinos-moterys, kurios vienos tremtyje sugebėjo išmaitinti ir išsaugoti vaikus, kartais net savo gyvybės kaina. O kur buvo jų vyrai, atsakingi ir mylintys šeimų tėvai? Vieni Lietuvos miškuose priešinosi okupantui, gindami teisę būti laisviems ir gerbti save, kiti – ties Uralu, vagonuose atplėšti nuo savo vaikų ir žmonos, nuvažiavo į mirties lagerius. Tų šeimų meilės ir kančios pamokų šviesa turėtų lydėti mus ir šiandien. Deja, ne vienam tenka patirti, koks varganas mūsų pasirengimas mylėti ir įsipareigoti amžinam ryšiui iki mirties. Ne atsitiktinai mūsų Bažnyčia paskelbė šiuos metus Šeimos metais, Ji kviečia žmogų į emocinį ir dvasinį brandumą ir atsakomybę, gerai žinodama, kad tik atpažinęs Dievo sukurtą tvarką žmogus taps laimingas ir augins laimingus vaikus.

Antroji pamoka, palikta mūsų didvyrių kankinių, rodo, kokią emocinę brandą gali pasiekti žmogus,  kai jam tenka rinktis tarp dviejų egzistencinių šventenybių: tarp meilės bei atsakomybės savo šeimai ir meilės bei pareigos Tėvynei.

Aš tokį pasirinkimą per savo šeimos atmintį mačiau iš labai arti: mano senelis pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis būdamas 43 metų  pasirinko partizano kelią, palikdamas nesaugiuose namuose Panemunėje be galo mylimą žmoną Genovaitę ir šešeto vaikų pulkelį, kurių jauniausiajam tebuvo tik kelios savaitės. Iki šiol kartais netyčia tenka pamatyti ašaras jauniausiojo jų sūnaus, prakalbusio apie tėvą, kurio veido niekaip neatmena.

Mano senelis Juozas Vitkus įvykdė Lietuvos karininko priesaiką ištikimai tarnauti Tėvynei, nesitraukė į Vakarus, ant kovos dėl Lietuvos laisvės aukuro sudėdamas ne vien savo, karininko, talentus, tačiau ir įstumdamas savo mylimą moterį ir vaikus į sunkų vargą.

Neužmiršdamas jų kančios , didžiuojuosi savo seneliu: jis dar paauglys Žemaitijoje jau buvo kovų už Lietuvos laisvę savanoris, o nuo 1944-ųjų  Dzūkijoje, šiame jotvingių krašte, kelerius metus dėjo pamatus partizaniniam  pasipriešinimui ir būsimos demokratinės Lietuvos atkūrimui. Didžiuojuosi, kad mano tėtis įvykdė iš savo Tėvo gautą priesaką neapleisti mamos ir brolių ir rūpintis jais. Taip jis papildė, ko trūko jo Tėvo aukai Tėvynės labui. Kaip sužinau skaitydamas savo tėčio atsiminimus, jam labai trūko Tėvo artumos, tačiau gyvenimo egzaminą jis, kaip ir jo Tėvas, laikė didžiadvasiškai. Pasisekė: Dievui padedant visi šeimos nariai po devynerių metų tremties prakaitu ir ašarom aplaistę Irkutsko žemę, laimingai grįžo Lietuvon.

O čia tikrovė nelaukė rankas ištiesusi, ją kaip tą lapę Mažajam princui reikėjo prisijaukinti. Tarybinė valdžia darė viską, kad jie ilgai jaustųsi antrarūšiai, nepageidaujami piliečiai. Bet jie ištvėrė. Nes rėmėsi vienas kitu ir tikėjo. Tikėjo Dievu ir jo ištikima meile.

Šią dieną reikėtų įvertinti, kokia egzistencinė auka yra sudėta ant Tėvynės meilės altoriaus, kiek tūkstančių jaunų vyrų priglaudė žemė, nespėjus jiems pamilti, sukurti šeimos ir pamatyti savo vaikus.  Apie tokią klaikią neteisybę 1950 m. laiške savo žmonai jautė pareigą parašyti kitas mūsų tautos partizanas Juozas Lukša-Daumantas:

O, tikrai, Niliuk, kai apsistoju mintimis prie savo padėties, pasijuntu turįs didelę prabangą Tau dvasiškai gyventi. Juk iš tiekos tūkstančių mano draugų gyvenimo likimas lyg šluota iššlavė panašių jausmų bet kokį egzistavimą, pareikalaudamas tik besąlyginio pasiaukojimo laisvės idealui. Ir kiek daug širdžių, nesuspėjusių pajusti sužydint meilės jausmo, pasirinko šaltą mirtį. Sakau, aš turiu laimės prabangai…

Norėčiau kaukti spalvingomis ašaromis šį vakarą, įbrėžti šiame lape tuo karčiu ašarų tonu mano Tavęs ilgesio raudą ir mano viltingą ateičiai džiaugsmą Tau, tik Tau gyventi.

Parašęs šį laišką vos kelias savaites Paryžiuje pasidžiaugęs medaus mėnesiu partizanas grįžo kovoti Lietuvon ir žuvo, meilę moteriai paaukodamas Tėvynės laisvės labui – tai yra mums visiems.

Psichoterapeutas Viktoras Franklis, kalėjęs nacių konclageryje, teigia kad ten:  „Daugumai rūpėjo klausimas: ar liksime gyvi? (…). Mane kamavo kitas klausimas: ar ši kančia, ši mirtis aplinkui mane turi kokią prasmę? Jei ne, galiausiai nebūtų jokios prasmės ir išgyventi…“

Atsakymą V. Frankliui ir mums visiems pokario metais ištarė vieno lietuvių rašytojo mama. Vaikystėje jam pamačius nukankintą partizaną ir paklausus, kodėl jam taip skauda, mama atsakė: „Jam skauda, kad mums neskaudėtų.“

Mūsų tėvų ir senelių daliai teko sudėtingi išbandymai, juos ilgai ir žiauriai egzaminavo. Tačiau atrodo, kad daugumai jų pavyko įžvelgti prasmę net tokioje skaudžioje ir žeminančioje patirtyje. Jie nesižudė, jie ištvėrė, nors sumokėjo didelę kainą. Specialistai tremčių, lagerio, karo, smurto įvardija taip: pasekmės – ilgalaikės, pasireiškia neišvengiami potrauminio sindromo reiškiniai.

Gal čia ir slypi dalis atsakymų į  sunkius  šių dienų klausimus: kodėl dabar taip greitai žudomės ir žiauriai žudome kitus, kodėl tiek geriame, jaučiamės nelaimingi ir nesuprasti savo namuose, kodėl taip greitai bėgame… iš Tėvynės. Na, o pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje ne vienam sujaudrina prisiminimus: nejaugi ir vėl išvysime tankus? Nejaugi ir vėl patirsime, ką patyrė 1940, 45, 46, 47, 48… metų karta?

Ši birželio 14 d. – graudžiai viltinga šventė. Tai atsakomybė tęsti gyvenimą ir gyventi ne bet kaip, o kilniai, sąžiningai. Tai vienintelis būdas, kuriuo galime prieš mus gyvenusiems padėkoti už jų kančią, auką ir viltį.

Patikėkime Kristumi: iš tikrųjų geriau, išmintingiau, palaimingiau yra rūpintis ne savimi, o kitais, tikrai palaimingiau yra ne kaupti, pirmauti, mėgautis prabanga arba galia, o dalytis viltimi, atjauta, laiku, pinigais…

Apmąstydami savo tautos skausmingą istoriją per šią šventę kalbame ne apie jos didingus užkariavimus, laimėtus mūšius, o apie jos skausmą. Vis gręžiamės, iš kur tokia skausminga patirtis, tos okupacijos, tremtys atėjo…

Ir užbaigti norėčiau viltingais rusų istoriko profesoriaus iš Peterburgo Jevgenijaus Anisimovo apmąstymais. Profesorius J. Anisimovas šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatydamas savo nepaprastai įdomų veikalą „Rusijos istorija. Nuo Riuriko iki Putino“, nedrąsiai prisipažino, kad iki šiol jam buvo gėda atvažiuoti į Lietuvą dėl to, ką per jo tautą patyrė lietuviai.

Šioje Istorijoje kreipdamasis į Mieląjį lietuvių skaitytoją, profesorius rašo:

Ją (Rusiją) kamuoja fantominiai imperiniai skausmai, vėl, kaip ir praeityje, ji neturi draugų. Jos ateitis neaiški: ar ir toliau imperija, kurios paveldėtoja yra Rusija, byrės, ar kaip demokratinė valstybė įeis į Europos oikumeną*, o gal, kaip anksčiau, grasins kaimynams? <…>

Man belieka tikėtis, kad Rusijos laukia geresnė ateitis, nes per praėjusį ketvirtį amžiaus vis dėlto daug kas padaryta: žlugo žmogėdriška komunizmo doktrina, grįžo svarbiausios civilizacijos vertybės – privati nuosavybę, rinka ir laisvės, užaugo nauja karta, kuriai svetima siaubinga praeitis.

Visa mano viltis – šis jaunimas!

Spero meliora! " (tikiuosi ko nors geresnio – vert.)

Tikėkime ir mes. Ir atleiskime, švęsdami gyvenimą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: iškilmingame Seimo posėdyje perskaityto pranešimo autorius Gintaras Vitkus, Jėzaus Draugijos Lietuvoje ir Latvijoje provinciolas.

*t. y. senovės Graikų įsivaizduojamos žmonių gyvenamos žemės.

2014.06.16; 05:21


Prisijunkite prie diskusijos