Mintys ne pačios linksmiausios


Print

Artėja Žalgirio mūšio 600-osios metinės. Kai užpernai su nemaža grupe turistų lankiausi tose krauju aplaistytose vietose, jau tada spėliojome, kaip turėtų būti paminėtas visai Europai svarbus istorinis įvykis, kaip reikėtų jį įamžinti. Gal filmu, kuriame teisingai pavaizduotume Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos valdovo Vytauto Didžiojo žygdarbį, gal paminklu Vilniuje Vytautui Didžiajam… Toje kelionėje turėjome progos apie daug ką pamąstyti – kad ir apie nepalyginamai gausesnį nei tais metais šarvuotų raitelių iš Lietuvos dalyvavimą inscenizuotose kautynėse…

Kai pernai, ypač metų pabaigoje, paaiškėjo, kad nieko reikšmingesnio šiam jubiliejui nesukursime, sausio 6 d. kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia: Vilniuje bus pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam! Pirmą karytą ta žinia buvo pagarsinta LTV Zitos Kelmickaitės laidoje. Valstybė, valdžia lieka nuošaly, todėl Lietuvos istorijai neabejingi piliečiai imasi iniciatyvos – kuriama Vytauto Didžiojo sąjunga, bus renkamos lėšos ir statomas jau sukurtas paminklas. Liepos 15-ąją jis turėtų stovėti parinktoje vietoje, netoli paminklo karaliui Mindaugui.

paminklas_2

Kilo visokių minčių. Ar įmanoma per tokį trumpą laiką? Neseniai atidengtas paminklas Vincui Kudirkai buvo statomas dešimt metų! Dar prisimename paminklų Vilniaus įkūrėjui Gediminui, Lietuvos Karaliui Mindaugui statybą. Kiek tada samprotauta, ginčytasi, girta ir peikta! O čia – per pusmetį! Ir vieta jau parinkta – už kampo…

Kai sužinojau, kad sausio 15 dieną Signatarų namuose įvyks iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, dalyvauti šiame galbūt istoriniame renginyje nuskubėjau ir aš, su magnetofonu ir fotoaparatu. Tikiuosi, ten pasakytos mintys bus įdomios daugeliui Lietuvos žmonių, juk apie Vytautą Didįjį daugiau mažiau žino ir jaunas, ir senas.

paminklas_3

Kadangi tame susirinkime nekalbėjau, pateikdamas kalbėjusiųjų mintis leisiu sau vienoje kitoje vietoje įsiterpti. Ir man ne vis tiek, koks paminklas Vilniuje stovės didžiausiam iš Lietuvos valdovų. 

Paminklo, kurio modelį matėme salės priekyje, pristatymui visuomenei vadovavo Nepriklausomybės akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė, puikių albumų apie Vytauto laikų Lietuvą autorė Birutė Valionytė. Tiesą sakant, tos visuomenės buvo labai nedaug: su suinteresuotais ir “mažiau” suinteresuotais asmenimis – vos 26 žmonės.

paminklas_4

B.Valionyė apgailestavo, kad Žalgirio 600 m. jubiliejaus Vyriausybės programoje yra numatyta tik tarpukariu pastatytų paminklų Vytautui Didžiajam remontas, aplinkos sutvarkymas, tik nuvažiuosim, pašoksim, paminėsim – ir viskas, jokio ryškesnio pėdsako nepaliksim. O sostinė, nekalbant jau apie Trakus, neturi paminklo Vytautui Didžiajam. Dideliam projektui nėra laiko, todėl pasirinkta jau sukurta skulptoriaus Gedimino Karaliaus skulptūra. Valdžia prie šio projekto neprisideda, bet aš nemanau, kad taip ir bus, bent simboliškai, tikiuosi, prisidės, – sakė B.Valionytė. Telkiant visuomenę, reikia atlikti didelį organizacinį, aiškinamąjį darbą. Yra nutarta išleisti Vytauto Didžiojo “pinigus”, kuriuos atminčiai galėtumėm įteikti aukotojams. Malonu, kad nacionalinis radijas ir televizija sutiko būti generaliniu projekto rėmėju, ėmėsi iniciatyvos užsiimti reklama, agitacijos skleidimu. Manau, bus ir kitų – ir leidėjų, ir televizijų.

paminklas_5

Paskui kalbėjo Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Kai buvo baigiamas senojo arsenalo atstatymas (prieš 10 metų), mes su skulptorium G.Karalium tada kalbėjom, kad šalia turėtų stovėti Vytautas. Taigi idėja prieš dešimtmetį užsimezgusi. Šiemet, artėjant jubiliejui, skulptorius priminė tą mūsų pokalbį, – sakė B.Kulnytė. Kadangi šis pokalbis vyksta Signatarų namuose, kurie mums nėra tuščia vieta, tai gal įvyks stebuklas – ir jubiliejui pastatysime Vytautui paminklą. Dėl vietos neabejočiau. Ten tų kunigaikščių perdaug. Gediminą reikėjo statyti priešais Vyriausybės rūmus, šalia Gedimino prospekto. Esam sala slavų jūroje. Yra tautos, kurios visada gyveno didelėse erdvėse, jų masteliai visai kitokie. Esame truputį praradę mentalinius suvokimus, o mums reikia gyventi kukliai, bet gražiai. Ir tos aikštės turi mažėti. Šį tą išmanančiam žmogui turėtų būti akivaizdu, kaip yra sudarkyta erdvė priešais mūsų muziejų. Akivaizdžiai per didelis plotas. Aš nekvestionuoju Mindaugo paminklo. Tos žolės ploto perdaug, jeigu būtų pasielgta kukliau, paminklas nebūtų nukentėjęs, o visumą turėtumėm geresnę.

paminklas_6

Kalbos, kad ši idėja užsimezgusi prieš dešimtmetį, man kelia šypseną. Daug  ko mes prikalbėjome, bet daug ko ir nepadarėme. Tada ir reikėjo burti iniciatyvinę grupę, steigti Vytauto Didžiojo sąjungą ir kaupti lėšas paminklui, o ne biusteliui, o ne paskutinę minutę. Aanaiptol ne krizė kalta, kad šiandien tokiam paminklui nėra lėšų. Galima sutikti su B.Kulnyte – lietuviams jau svetimi dideli dalykai. Deja.

Gerai pažįstu etnografiją, todėl galiu sakyti, kad lietuviams yra svetimi dideli dalykai, dideli paminklai, didelės aikštės. Kai išmoksim gyventi kukliau, tai būsim kaip tie skandinavai, pas kuriuos dabar važiuojame, kuriais žavimės. Taigi dėl aikštės, skirtos Vytauto paminklui prie šiaurinės muziejaus pusės, irgi nekyla jokių abejonių. Ten Vytautui paminklas situacijos nepagadintų. Nė vieno paminklo nepastatėme be “patinka” – “nepatinka”, yra įvairių nuomonių, bet kviečiu visus nesimušti ir vienytis, padaryti darbą, – sakė B.Kulnytė. 

Skulptorius G.Karalius, stovėdamas šalia savo kūrinio, papasakojo apie ilgą, kelis dešimtmečius trukusį jo gimimą. Pirmiausia sukūręs biustą, sau, kaip pareigą tęsti prieškario tradiciją, kaip pastangas išsaugoti atmintį. Dabar aš stengiuosi padaryti jį suprantamesnį platesnei auditorijai. Ta skulptūra – tai mano santykis su Vytauto asmeniu, su valstybe. Biustelį po truputėlį tobulinau, sakė skulptorius. Jis paaiškino, kodėl Vytauto kardas primena šakelę, verbą – jo kalavijas ne tas, kuris kerta, o tas, kuris sujungia. Skulptūra bus iš bronzos (biustas) ir akmens; 4,5 m. aukščio, akmeninė dalis – 2,3 m.

Nepriklausomybės akto signatarui Nikolajui Medvedevui gėda, kad Vilnius iki šiol neturi paminklo Vytautui Didžiajam. Jis nenorėtų modernaus. Reikėtų klasikinio paminklo. Geriau jau tikro paminklo dar palaukti, ne vieną kartą svarstyti, negu paskubom bet ką statyti. Čia ne tas, ko reikia, man jis keistokai atrodo, – sakė R.Medvedevas. Vienintelis tikras paminklas Vytautui Didžiajam pastatytas Kaune, aš, kaip kaunietis, tuo didžiuojuosi. Vilniuje turėtų stoveti ne prastesnis. Vytautas buvo karžygys. Šitas, kurio modelį matome, ne karžygys. Dėl vietos aš ne tiek kategoriškas.

Inga Baranauskienė kalbėjo, kad Vytautas buvo labai moralus, nežudė giminaičių, sugebėjo atleisti Jogailai, kurį ateityje gal reikėtų pastatyti šalia Vytauto, nes tiedu žmonės buvo kartu. Paminklo projektas jai iš pirmo žvilgsnio patikęs, tik po Vytauto kaklu esanti segė vaizduoja Jogailos herbą, todėl keistina kuo kitu. Vieta I.Baranauskaitei irgi patinka: nedidelė erdvė, tai gerai, didžiausias valdovas tokioj kuklioj erdvėj – savotiškas kontrastas. Vytautas buvo kuklus. Koks turėtų būti užrašas? Jai patinka garsioji frazė iš Balio Sruogos “Milžino paunksmėj” : “Kol bent viena širdis plazdės lietuvio, tu būsi Lietuvos karalius”. Vytautas buvęs nelabai geras krikščionis, kartais pasijuokdavęs iš mirusiųjų prisikėlimo dogmos. Kai mirštančio Vytauto vyskupas paklausęs, ar valdovas pagaliau tikįs  kūno iš mirusiųjų prisikėlimu, Vytautas atsakęs: ne tik tikįs, bet ir protu suvokiąs, kad žmogui lemta keltis iš numirusiųjų ir susilaukti atpildo pagal atliktus darbus. Tikrai labai graži frazė, – sakė I.Baranauskienė.

Po jos kalbėjo Vilniaus Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis. Vytautas – vienintelis lietuvių kunigaikštis, vadinamas Didžiuoju, – sakė jis. Gimė idėja pastatyti Vilniuje Vytautui Didžiajam paminklą. Koks jis turėtų būti? Prieškario Lietuva buvusi kitokia negu dabar. Tada Lietuva turėjo Vytauto Didžiojo universitetą, Vytauto Didžiojo karo muziejų, pastatė apie 50 paminklų Vytautui Didžiajam. Mes šiuo nepriklausomybės laikotarpiu atstatėme paminklą Kaune, pastatėm paminklus Birštone, Kernavėje. Valstybė nieko nepadarė, išskyrus tai, kad įsteigė Vytauto Didžiojo ordiną. V.Paulaitis papasakojo, ką nuveikė Vilniaus Vytautų klubas: surengė mokslinę konferenciją, išleido jos medžiagą dviem leidimais, Trakuose pastatė I.Užkurnio Vytautą, svajoja Senuosiuose Trakuose pastatyti ženklą, kad čia jis gimė.

Dabar ketinama Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms Vytautui Didžiajam Vilniuje pastatyti paminklą. Pavasarį šia tema šioje salėje vyko pasitarimas, – kalbėjo V.Paulaitis. Pacituosiu, ką tada pasakė istorikas Romas Batūra: jeigu mes šitoj vietoj, kur buvo miesto šiukšlynas, už miesto sienos, už pilies sienos, statysime tokį paminklą, tai tada mes nesuprantam, nei kas buvo Vytautas Didysis, nei kas buvo Žalgirio mūšis, nei kokia jo reikšmė. Vilniaus Vytautų klubas valdyboje svarstė, kaip reaguoti į tokį ketinimą. Mes paskelbsime savo kreipimąsi į visuomenę, o dabar aš jį perskaitysiu. 

Ir perskaitė, bet aš jo neįsirašiau, o dabar turiu nežymiai pakeistą variantą. Skirtumas nedidelis: perskaitytame kreipimesi buvo žodis “paminklėlis”, kuris labai papiktino iniciatyvinę grupę. Vienas iš pasipiktinusiųjų buvo S.Pilinkus.

Pirmiausia jis pasidžiaugė, kad su keliais kitais pastatė F.Zapui paminklą. Blogai padarėme ar gerai, tai ne taip svarbu, svarbu kad padarėme, apie mūsų tėvynę gal net per šitą marginalų daiktą daug kas sužinojo. (Būtų geriau neabejotinais darbais garsinti savo tėvynę – V.V). Pilinkus kūrė ir Užupio respubliką, tiesa, ne taip greitai sukūrė, kaip norėjo, nepavyko per metus, pavyko tik per devynerius. Ir šiandien mes turim parodyti, kad galim padaryti. Negalima sakyti, kad G.Karaliaus darbas – tai paminklėlis, ir nepasiūlyti kažko kito. Jeigu mes nepadarysim dabar, 2010-aisiais, niekada nieko nepadarysim. Jeigu Vytautų klubas gali padaryti geriau, tegul padaro ant Tauro kalno, Lietuvos vidury.

Vilniaus Vytautus sugėdino ir B.Kulnytė. Manija į grandijozą. Kitas dalykas: etnografiškai negražus lietuvių bruožas – įžeidžiantis tonas. Aš aikšiai pasakiau: apie tą erdvę mes kalbėjom jau prieš dešimt metų. Taip kad paminklas buvo darytas tai erdvei, čia jau nemeluokit. Negalima įžeidžiai sakyti – paminklėlis. Esu muziejaus senbuvė ir drįstu teigti, kad šitas paminklas bus gražiausia skulptūra, geriausias sprendimas. Omenyje ji turėjo Kašubos paminklą Gediminui: dėl mūsų nemokšiškumo ir kategoriškumo, dėl noro visada sueiti į konfliktą davė rezultatą, kokį turime. O kalbant apie G.Karaliaus būsimo paminklo erdvę, tai iš kreipimosi tą piktą toną reikėtų eliminuoti, Vytautams piktas tonas garbės nedaro, – sakė B.Kulnytė.

Iniciatyvinė grupė liguistai reagavo į Vilniaus Vytautų klubo pastabas. Negalima sakyti ”paminklėlis”? Bet juk pats G.Karalius savo darbą pavadino “biusteliu”! Turiu magnetofoninį įrašą. Ir labai teisingai, taikliai pavadino: biustas ant ilgą sijoną primenančio akmens. Vėl negerai pasakiau? Man patiktų šis biustas-paminklas, jeigu jis nepretenduotų į monumentalų paminklą Vytautui Didžiajam, jeigu jis būtų statomas, kaip sakė V.Paulaitis, kokiame kiemelyje, miestelyje. O dėl tono, tai pati B.Kulnytė, man regis, per daug sau leido. “Aš aiškiai pasakiau” – ir šventa, taip turi būti! Nebūtinai. Pilietis prasitarė ne taip, kaip poniai norėtųsi, ir jau apibendrinimas: “etnografiškai negražus lietuvių bruožas – įžeidžiantis tonas”, Vilniaus Vytautai jau serga “manija į grandijozą”! Nereikia šitaip.

Raulinaitis irgi paleido akmenuką į Vilniaus Vytautų klubo daržą: kai priminė, kad “jeigu ką sako pagyvenęs žmogus, tai sako tiesą, teisybę, išmąstytą, išlauktą” Kai bus geresni laikai, vyks konkursai, valstybė prisidės, tada geresnėse vietose statysime paminklus. Šitam projektui pritarė dailininkų sąjunga, pritarė A.Bumblauskas, M.Martinaitis, J.Marcinkevičius, Antanavičius, Kuzma, A.Tyla, N.Kitkauskas. Tą sąrašą galima tęsti ir tęsti. Nėra nė vieno prieštaraujančio, kuris supranta dabartinę situaciją, laiko deficitą. Prašyčiau kiek įmanoma didesnio santūrumo. Siūlyčiau pasireikšti gal kitose srityse, gal renkant pinigus, kurių taip lengvai nesurinksi, – baigdamas pasakė Raulinaitis.

Ponas Raulinaitis Vilniaus Vytautams siūlo padirbėti su” ištiesta ranka”. Ačiū ir už tai. Jeigu toks biustelis Vytautui Didžiajam būtų pastatytas okupacijos sąlygomis per vieną naktį, sakyčiau –  tai žygdarbis, bet kai jį ketinama statyti vietoj monumentalaus paminklo dvidešimt metų laisvoje Lietuvoje, Valstybės sostinėje  – manau, kad tai panašu į pasityčiojimą iš Vytauto Didžiojo. Sako: net A.Bumblauskas pritaria! Paskaitykite Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius” ir  suprasite, kodėl jis tai daro. Mes dar nepamiršome, kad Vytautas Didysis – “šunsnukis”. Ir Justinas Marcinkevičius pritaria G.Karaliaus darbui? Jeigu taip, tai poetas tikriausiai susitaikė su mintimi, kad Lietuva jau neprisikels, lėtai uždus globalistinio kosmopolitizmo glėby. Prisimenu jo kalbą atidengiant Gedimino Jokubonio paminklą Vytautui Birštone: poetui patiko, kad Vytautas be kardo. Dabar patinka, kad jis su “taikos šakele” vietoji kardo?

Mintys nėra pačios linksmiausios, – sakė filosofas Vytautas Radžvilas. Viskas daroma laiko deficito sąlygomis, paskutinę minutę. Skubotai daroma. Tai nėra gerai. Niekaip nesuprantu dviejų dalykų: kas paminklą stato ir ką tuo norima pasakyti? Negaliu pritarti kolegai, kuris pastatė F.Zapui paminklą. Susiburs visuomenė – pastatys ir Vytautui paminklą. Kiekviena istorinė epocha Vytautą turi interpretuoti savaip, sau. Ana nepriklausoma Lietuvos Respublika Vytautą akcentavo kaip lietuvybės išgelbėtoją. Dabar esame kitoje situacijoje, todėl turi būti aišku, ką norim pasakyti dabar. Aš manau, kad mūsų sąlygomis vienintelis prasmingas dalykas arba pagrindinė idėja – paminklas Vytautui gali būti paminklas Lietuvos imperijai. Ir niekam kitam. Bet koks kitas mąstymas iš esmės yra baudžiauninkiškas. Dabar imperijos, apie kurią kalbėjo amžinątilsį G.Beresnevičius, atkūrimas jau darosi geopolitinė būtinybė, neišvengiama perspektyva, jeigu nenorim žūti. Tai, be abejo, bus ne lietuvių valstybė, ir ne tokio tipo, kokia buvo tada, bet tai bus teritorija nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Todėl ši paminklo idėja man kelia klausimų. Ar, pasitelkus piliečius, jie negalėtų pasielgti pilietiškiau? Mat, kai pilietis padaro tai, ką turėtų padaryti valstybė – mintys nėra pačios linksmiausios. Valstybė privalo prisidėti. Jeigu ji randa pinigų visokiom nesąmonėm, tai gali rasti pinigų ir savo didžiausiam valdovui, valstybingumo simboliui. Nuo to priklauso lėšų kiekis. Kas nutiks, jeigu jų nebus surinkta arba bus surinkta labai nedaug?

Vietos klausimas man iškilo. Ar mes vis dėlto turim orientuotis į kažkokią mūsų skulptūros etnografinę tradiciją, ar, jeigu esam imperinė tauta, padarykim vieną kartą kažką imperiniu stiliumi. Dėl erdvės, dėl vietos – rimtas klausimas. Šita vieta man klausimų kelia. Prisiminkim kažkada stovėjusį paminklą V.Kapsukui. Tada gudriai buvo pasielgta. Aš nesiūlau sprendimų ir atsakymų, bet pagalvoti yra apie ką. Ieškočiau vietos kitur. Turi būti kažkas triuškinančio, kad kiekvienas turistas, atvykęs į Vilnių, pasijustų taip, kaip pasijunta Londone prie Vestminsterio ir kitur: čia buvo imperija! Savo valstybę galima suvokti ir per valstiečio prizmę. Bet gali būti ir kitoks valstybės suvokimas. Pagalvokim.

Architektas Vytautas Brėdikis sako: mes vaidinam, kad esame demokratai. Demokratija – tai dvi dalys. Viena – kalbėjimas, kaip dabar kalbam, bandant išsiaiškinti, ko mums reikia. Paskui tam arba pritariam, arba ne. Dabar bandom piršti konkrečią skulptūrą ir konkrečią vietą. Jeigu kiekvienas taip elgsis, tai nerasime nei vietos, nei sprendimo. Aš irgi pasakysiu dėl pasirinktos vietos. Vieta kamerinė. Mes tarsi mandagiai atliekam savo pareigą: pastatėm ir palikom, paskui pro šalį vaikštom nepastebėdami to, ką palikom. Teko dalyvauti Gedimino paminklo žiuri. Svarstė svarstė, paskui paėmė ir padarė, kai kurių asmenų iniciatyva, o ne bendruomenės, visuomenės. O po to pirštais badom ir stebimės. Nemažai tokių paminklų yra.

Lietuva tikrai buvo imperija, o ne kitaip. O mes kuklinamės, mes vargšeliai, tarsi mes prisidėjome prie kažko. Prie mūsų prisidėjo! Mes organizavom! Tai tegul ir matosi, kad tokie buvom! Vietos aš paieškočiau. Tik ne per konkursus. Paveskim profesionalams. Man moterys visos gražios, jaunos – pasiutiškai gražios, vyresnės tik gražios, bet kas iš to? Aš nieko nesiūlau.

Vilniaus Vytautų klubo valdybos narys Vytautas Račkauskas. Moterys kalbėjo, kad paminklas turi būti kuklus. O vis dėlto tai Vytautas Didysis. Šiaurė yra gera vieta? Nežinau. Vytauto Didžiojo ekspansija buvo į Rytus, į Pietus, o ne į Šiaurę. Vytautą Didįjį statyti už kampo?! Vytautas Didysis pirmiausia – karžygys, antra – diplomatas. Diplomatinių bruožų skulptūroje matau, o karžygiškų – pasigendu. V.Račkauskas mano, kad toks paminklas gal galėtų stovėti ant Gedimino pilies kalno. Rinktis tik iš vieno paminklo – neteisinga. Kai stojau į Vilniaus Vytautų klubą, pirmiausia paklausiau: kodėl norima statyti Vytautui paminklą Senuosiuose Trakuose, o ne Vilniuje, kur jo nėra? Gaila, kad Vytautų klubas nesiėmė tokios iniciatyvos. Visi seniai žinojome, kad 2010-aisiais – Žalgiriui 600 metų. Visas šis judėjimas turėjo prasidėti žymiai anksčiau. Dabar neleistinai skubame.

Vilniaus Vytautų klubas ne vienerius metus nesėkmingai bando pagerbti Vytautą Didįjį jo gimtinėje Senuosiuose Trakuose. Sodino ąžuoliukus, bet jie neprigijo arba buvo sunaikinti. Ragino iš visos Lietuvos vežti akmenis. Jeigu moksleiviai, vykdami į ekskursijas – į Vilnių, į Trakus – būtų atvežę po kumščio didumo akmenį, Senuosiuose Trakuose būtų buvę galima pastatyti didingą obeliską. Jeigu! Nieko gero iš to neišėjo. Tada Vilniaus Vytautai ėmė svajoti apie obeliską iš ištisinio akmens. Jo viršūnėje turėjo spindėti lenkų pagrobta karališkoji karūna. Vėl nesėkmė. Ne Vilniaus Vytautų klubo jėgoms. Dabar bus bandoma Vytauto Didžiojo gimtinę paženklinti bent akmeniu, kurio vietoje gal kada nors bus pastatytas paminklas. O gal Vytauto Didžiojo sąjunga galėtų Vilniaus Vytautams ateiti į talką ir vietoj to akmens pastatyti G. Karaliaus Vytautą? Per mažai garbės sąjungai? Ten jis labai tiktų. Deja, tik teoriškai. Jau pirmą naktį po atidengimo paminklas būtų apiplėštas, išniekintas. Kardas, primenantis taikos šakelę, atsidurtų metalo supirktuvėse.

Antrą kartą kalbėjęs Raulinaitis ragino kalbėti tik apie siūlomą skulptūros ir vietos variantą. Vieta gal galėtų būti geresnė, ji šiek tiek nuošali, bet kur mes dabar surasime kitą? Labai gražiai paminklo fone atrodo autentiškos sienos likutis. Jeigu norėsim, ateity, pavyzdžiui, 2030-aisiais, pastatysim imperijai paminklą. Kai būsim labai turtingi. Bet kol neturim pinigų, neturim laiko, darykim šitą, tauta bus dėkinga.

Paskui, kada nors, Vytautui paminklų niekas nestatys, o jeigu ir pastatys, tai pasodins ne ant žirgo, o ant vamzdžio,  nurengtą, nuogą ir be kalavijo. Sakys: labai prasminga skulptūra, juk Lietuva viską prarado. Tokia skulptūra rusų arba lenkų kilmės prezidentas/tė (pavyzdžiui, koks …ševskis) grožėsis prezidentūros kieme. Mirštančios tautos paminklai.

LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas priminė Lukiškių aikštės sutvarkymo nesėkmes, jau kainavusias maždaug tiek, kiek kainuotų šis projektas. Lukiškių aikštė iki šiol tuščia. Kalbėtojas pritarė V.Radžvilui: Lietuva turėtų būti matoma kaip imperija. Kas čia blogo?

Man kiek daugiau nei dvidešimt metų, – sakė Marcinkus iš Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos. Beveik tiek pat metų aš girdžiu kalbas, kad Vytautui reikia paminklo. Bet jo Vilniuje iki šiol nėra. Todėl reikėtų šiai pilietinei iniciatyvai pritarti. Juk siūlo ne bet kokie žmonės, o skulptorius prof. G.Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas. Aš pasitikiu jų kompetencija. Jaunimo organizacijose mes žaidžiame žaidimą : kritikuoji – siūlyk. Girdėjau nemaža kritikos, bet konkrečių pasiūlymų pasigedau. Neturim laiko, kad galėtumėm lūkuriuoti.

Šio jaunuolio replika skirta Vilniaus Vytautų klubui. Bet juk V.Paulaitis, perskaitęs kreipimąsi, aiškių aiškiausiai siūlė: “Pirmiausia – kur girdėta, kad jau sukurtam paminklui arba modeliui būtų ieškoma vieta ir erdvė. Juk tai neprofesionalu ir neleistina. Šį klausimą reikia spręst valstybiniu mastu. Vilniaus miesto valdžia turėtų inicijuoti konkursą paminklui Vytautui Didžiajam, įtraukiant Dailininkų, Architektų sąjungas, kitas kūrybines organizacijas, istorikus, paminklosaugininkus, menotyrininkus, valdžios, visuomenės atstovus… Konkursas turi būti privalomas tokiam paminklui, jis turėtų būti ne menkesnis nei Mindaugui ir Gediminui. Didysis kunigaikštis Vytautas buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, ir viena iš geriausių vietų paminklui gali būti Arkikatedros kaimynystėje… Šiuo metu siūlomas biustas galėtų stovėti kokiame nors kiemelyje arba rajoniniame mieste. Tai nedarytų gėdos nei valstybei, nei dabartinei lietuvių kartai, nei pačiam autoriui.”

Argi tai ne pasiūlymas? Pasiūlymas tik tada yra pasiūlymas, kai jis sutampa su jūsų ketinimais, jūsų norais?Arba pritarkite, arba patylėkite? Žinoma, tie konkursai, tos komisijos – tikra kančia, bet juk per kančias – į žvaigždes!    

Šitam darbui nepritarė tik V.Račkauskas, jis vienintelis pakėlė ranką. Visi kiti mano, kad darbas vertas dėmesio,-  reziumavo B.Valionytė. Vilniaus Vytautų klubo kreipimesi pasigendu racionalaus grūdo. Vieta iki šiol dar nėra suderinta. Vytauto paminklui aš matau kitą vietą. Iš Arkikatedros išeini į Gedimino prospektą: ten turi stovėti paminklas Valdovui. Bet čia yra kiti dalykai, – sakė B.Valionytė. Ji informavo, kad, kai prieš Naujuosius metus buvo tvirtinama Žalgirio 600 metų jubiliejaus valstybinė programa, nors Krašto apsaugos ministerija siūlė į ją įrašyti šitą projektą, to nebuvo padaryta, nes nėra pinigų. Išmetė net ir idėją. 

Vytauto Visocko nuotraukose:

Skulptorius G.Karalius prie paminklo Vytautui Didžiajam.

Nacionalinio muziejaus direktorė B.Kulnytė ir Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė.

Filosofas V.Radžvilas.

Architektas V.Brėdikis.

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas V.Paulaitis.

Vilniaus Vytautų klubo valdybos narys V.Račkauskas.

2010.01.21


Prisijunkite prie diskusijos