Moldova turi tik dvi išeitis: arba ji tampa vakarietiška, arba – prorusiška


Print

Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome Vilniuje, kai jis viešėjo mūsų šalyje, atvykęs į politinio pobūdžio tarptautinę konferenciją. Istorikas O.Cyku sutiko atsakyti į visus “XXI amžiaus” klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti 14-osios armijos jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių… Klausimų svečiui pateikėme daug, kadangi apie gyvenimą šiandieninėje Moldovoje turime labai mažai žinių. Informacijos iš Baltarusijos ir Ukrainos esamai. O štai apie Modlovą negirdėjome beveik nieko.

Beje, paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “jaustumėmės labai laimingi, jei kamuotų tik jūsiškės bėdos”.

Ar tiesa, kad moldavai ir rumunai – tai ta pati tauta, tik dirbtinu būdu išskirta 1940-aisiais metais?

Teisingai pastebėjote. Moldavams labai aktuali identiškumo problema. Mums, Moldovos piliečiams, pirmiausiai tenka apsispręsti, kuo mes save laikome: rumunais ar moldavais. Juk iki 1940-ųjų metų beveik visa dabartinė Moldova priklausė Rumunijai. Tik po 1940-ųjų sovietų invazijos į Sovietų Sąjungą inkorporuotus rumunus Kremlius bandė paversti moldavais. Ir ši politika tęsėsi beveik pusę amžiaus. Sovietiniai ideologai visais įmanomais būdais mus, rumunus, stengėsi įtikinti, jog esame moldavai. Taigi šiandien Moldovos visuomenė susiskaldžiusi į tris pagrindines grupes: rumunus, moldavus ir rusakalbius. Žodžiu, dabar Moldovoje gyvena lyg ir trys skirtingos tautos, nors aš manau, kad skirtumų tarp rumunų ir moldavų nėra. Skirtumas čia tik tas, kad vieni rumunai atiteko Rumunijai, kiti – SSRS. Kurie save priskiria moldavams, tie labiau ir surusėję, ir labiau simpatizuoja Kremliui negu Vakarams. O save rumunais vadinantys žmonės siekia integracijos su Rumunija ir Europos Sąjunga.

Žodžiu, sovietai, sukūrę Moldaviją, ėmėsi kurti ir vadinamąją moldavų tautą. O tai reiškė, kad visi mūsų panašumai su rumunais buvo nutylimi. Mums trukdė mokytis rumunų istorijos, mums neleisdavo mokytis rumunų kalbos.

Nereikia pamiršti ir dar vienos detalės. Nuo 1992-ųjų metų nuo Moldovos jėga buvo atplėšta Padniestrė. Padniestrę okupavo 14-oji Rusijos armija, kuri ten iki šiol dislokuota, nors Kremlius, vadovaujantis tarptautiniais susitarimais, ją privalėjo išvesti dar 2001-aisiais metais. Taigi Padniestrėje susibūrė tie rusakalbiai, kurie vienareikšmiškai siekia susijungimo su Rusija.

Lietuvoje vyrauja nuomonė, esą oficialusis Kišiniovas visąlaik labiau paisė Kremliaus, nei Vašingtono ar Briuselio nuomonės.

Jei kalbėtume visiškai atvirai, po SSRS subyrėjimo Rusija turėjo daug galingų svertų, kuriais labai nesunkiai Moldovą išlaikė savo įtakos zonoje. Šitaip sakydamas omenyje neturiu net atplėštosios Padniestrės, kuri – dar vienas rimtas Kremliaus argumentas.  Rusija turi įtakos svertų ir be Padniestrės. Taigi bent jau iki paskutiniųjų metų visus svarbiausius politinius ir ekonominius žingsnius Moldovos valdžia derino su Kremliumi ir be Kremliaus palaiminimo nežengdavo nė vieno žingsnio: nei į kairę, nei į dešinę. Tokia situacija buvo žalinga. Moldova tapo dviveidė valstybė. Derėdamasi su Briuseliu ji kalbėdavo provakarietiškai, derėdamasi su Maskva – prorusiškai. Šis dviveidiškumas mums labai brangiai kainavo. Europos Sąjunga nustojo pasitikėti mumis kaip patikimu, sąžiningu partneriu. Tiesa, po vadinamųjų studentiškų maištų mes jau labiau linkstame Vakarų pusėn.

Kokios didžiausios šiandieninės Moldovos bėdos? Korupcija, tvarkos trūkumas, galingos prokomunistinės jėgos?

Klaidinga manyti, jog Moldovoje po Sovietų Sąjungos žlugimo bent vieną dieną egzistavo tikra demokratinė santvarka. Taip pat neteisinga tvirtinti, esą demokratija egzistavo, kai šalį valdė komunistai. Taip, šalį ilgai valdė senoji nomenklatūra. Aš juos vadinu naujaisiais komunistais. Laukti iš jų rimtų reformų buvo beprasmiška. Tačiau Moldovai tapus nepriklausoma po SSRS subyrėjimo neokomunistai sugebėjo mūsų nacionalinį išsivaduojamąjį judėjimą pasukti jiems naudinga kryptimi. Tiksliau tariant, įsprausti į jiems nepavojingus rėmus. Dėl to Moldova labai aiškiai suskilo į dvi nesutaikomas grupes: vieni tempia į Vakarus, kiti dairosi, ką pasakys Kremlius. Kai Moldovoje labai sustiprėjo nusiteikimai jungtis su Rumunija, Kremlius ir atplėšė nuo mūsų Padniestrę, kad negalėtume jungtis nei su Rumunija, nei prašyti priimami į ES. Okupuodama Padniestrę Maskva puikiai žinojo: po šios karinės operacijos mes negalėsime belstis į ES duris.

Moldovos neokomunistams ilgainiui pavyko sukopromituoti sąvoką “demokratija”. Daugumai šiandieninių Moldovos gyventojų atrodo, kad demokratija asocijuojasi su chaosu, astronominėmis kainomis, bedarbyste. Todėl 2001-aisiais metais seniesiems komunistams gana nesunkiai pavyko laimėti rinkimus. Komunistai žadėjo, kad duona, dešra ir degtinė kainuos tiek pat, kaip ir SSRS laikais. Be to, komunistai sugebėjo pasiekti, kad visoje šalyje būtų bent jau laiku išmokami visi atlyginimai ir pensijos. Taigi jie sugebėjo sukurti bent šiokį tokį stabilumą. Todėl 2005-aisiais metais rinkimus Moldovoje ir vėl laimėjo komunistai.

Kaip derėtų apibūdinti Jūsų prezidento pažiūras? Prorusiškas, provakarietiškas ar pragmatiškas – kas duos daugiau pinigų, pagal to dūdelę ir šoks?

Jūs klausiate, kaip mes vertiname prezidento Voronino veiklą? Mano atsakymas būtų toks: jo sūnus sugebėjo užgrobti arba privatizuoti visą didįjį ir vidutinįjį šalies verslą. Ir netrukus Voroninų šeima tapo viena turtingiausių possovietinėje erdvėje. Jų turtas šiandien vertinamas milijardais. Tiksliau sakant, jie – milijardieriai. Tad tapęs prezidentu Voroninas sugebėjo pasinaudoti išskirtine padėtimi ir įsigyti pelningiausias įmones bei fabrikus. Labai panašiai elgėsi ir kiti neokomunistai. Jie tapo verslininkais. Jie privatizavo viską, ką tik buvo galima privatizuoti.

Kad jie apiplėšė šalį – viena medalio pusė. Tačiau esama ir dar vienos problemos. Jie sugebėjo įkalti pleištą tarp save rumunams ir save moldavams priskiriančių visuomenės grupių. Puikiai prisimenu laikus, kai, remiantis oficialiais surašymais, Moldovoje gyveno vos keli procentai rumunų. Tie surašymai buvo nuolat falsifikuojami. Pavyzdžiui, aš save laikau rumunu, mano žmona – irgi rumunė, o va mūsų vaiko dokumentuose užrašė, kad jis – moldavas. Esą mes, tėvai, neturime teisės už savo vaiką spręsti, kokios jis tautybės. Tokių falsifikacijų būta apstu. Ilgainiui net buvo įkurtas specialus departamentas neva rumunų nacionalinės mažumos interesams ginti, nors dauguma šalies gyvntojų save labiau priskirdavo rumunams. Tarp moldavų ir rumunų nėra jokių skirtumų. Tai – ta pati tauta.

Kaip vertinate tuos balandžio įvykius, kai protestuojantiems studentams pavyko pasiekti pakartotinių rinkimų, o per pakartotinus rinkimus į Moldovos parlamentą jau pateko dauguma demokratų ir liberalų?

Tie garsieji balandžio 8-osios rinkimai buvo išskirtiniai. Visa Moldova tikėjosi, jog rinkimus laimės demokratinės, liberalios jėgos, nepaisant aplinkybės, jog daugelis komunistų savo reklamai naudojo visas šalies masinės informacijos priemones bei biudžeto lėšas. Nepaisant priviligijuotos komunistų padėties, visos apklausos rodė, jog komunistai laimės ne daugiau kaip trečdalį vietų parlamente. Bet balsavimo metu buvo akivaizdu, kad rinkimų rezultatai grubiai falsifikuojami. Sakykim, tame rajone, kuriame aš balsavau, buvo 1200 rinkėjų. O rinkimų dieną paaiškėjo, kad rinkėjų toje gatvėje atsirado tūkstančiu daugiau. Iš kur? Juk dėl prastų ekonominių sąlygų labai daug šalies gyventojų išvažiavo į Vakarus uždarbiauti. Tad turinčių teisę balsuoti galėjo tik sumažėti. Tačiau oficiali statistika bylojo, kad rinkimų dieną balsuotojų padaugėjo 160 tūkst. Beje, tie, kurie išvažiavo uždarbiauti į Vakarus, atsiųsdavo namo tiek daug pinigų, kad toji suma sudarydavo ženklią Moldovos biudžeto dalį. Tad kai kitą dieną po balsavimo buvo paskelbta, esą komunistai parlamente ir vėl turės 60 vietų iš šimto, į gatves protestuoti išėjo dešimtys tūkstančių studentų bei inteligentijos atstovų.

Bet tomis įsimintinomis dienomis nepavyko išvengti ir viešosios tvarkos pažeidimų…

Vadinamieji naujieji komunistai sugebėjo sukompromituoti prorumunišką kryptį. Atsirado provokatorių, kurie, užėmę parlamentą, virš pastato iškėlė Rumunijos vėliavą, plakatų, sakančių, esą jie – už susijungimą su Rumunija. Iškeltas buvo ir didžiosios Rumunijos žemėlapis. Tada neokomunistai visais jiems prieinamais būdais pradėjo šaukti, girdi, prorumuniškos pozicijos šalininkai – marodieriai, chuliganai, netvarkos kėlėjai. Šiose intrigose buvo nesunku įželgti ir Kremliaus kumštį. Taigi anai pusei pavyko mesti nepasitikėjimo šešėlį demokratinėms jėgoms. Iš pradžių ES dėl neramumų Kišiniove buvo labai sunerimusi. Tiesa, vėliau ES atlikti tyrimai akivaizdžiai bylojo, jog riaušes inspiravo Rusijos slaptosios tarnybos, jog tikrieji demokratai neketino imtis jokių chuliganiškų veiksmų. Tikrieji demokratai tik žodžiais protestavo prieš Moldovoje egzistuojantį melą, stagnaciją, prieš trukdžius domėtis Rumunijos istorija, kalba, kultūra.

Kokia Moldovos ateitis? Ar Jūsų šaliai pavyks išsinarplioti iš Kremliaus pinklių ir susijungti su Rumunija, įstoti į ES?

Šiandien į Moldovos ateitį žvelgiu jau optimistiškai. Juk komunistai pralaimėjo. Dabar Moldovos parlamente nedidelę persvarą turi demokratinės, liberalios, provakarietiškos jėgos, kurios siekia susijungimo su Rumunija. Istorija rodo, jog negali būti dviejų Vokietijų. Ilgainiui abi Vokietijos susijungė. Tikiu, jog ilgainiui susijungs ir abi Korėjos. Tikiu, kad ilgainiui susijungs ir Rumunija su Moldova.

Taip, Moldovos ir Rumunijos susijungimui labai kenkia okupuota Padniestrė. Iš čia Rusija gražiuoju neišeis. Šį Moldovos gabalą Rusija valdo tvirtomis rankomis. Valdydama Padniestrę Rusija gali daryti spaudimą ne tik Moldovai, bet ir Ukrainai, su kuria esama ilgokos tiesioginės sienos.

Vienoje populiarioje TV laidoje mūsų politikos apžvalgininkas Algimantas Čekuolis tvirtino, esą Padniestrė – nusikaltėlių rojus. Suprask, čia kertasi keliai tų, kurie nelegaliai prekiauja narkotikais, ginklais, kurie užsima prostitucijos, pinigų padirbinėjimo verslu. A.Čekuolis minėjo, jog Padniestrėje slapstosi net tie nusikaltėliai, kurie susiję su Lietuvos sausio 13-osios ir Medininkų bylomis.

Ir taip, ir – ne. Kad Padniestrėje slapstosi ir tie, kurie kadaise praliejo jūsų, lietuvių, kraują, žinau. Tokių nusikaltėlių – ne vienas. Tik šiandien jie, matyt, pakeitę savo pavardes. Bet kaip bebūtų keista, o Padniestrė reikalinga ne tik Rusijai. Ši niekam nepriskirta teritorija naudinga ir, pavyzdžiui,  Ukrainai. Šiandieninė Padniestrė – tarsi užkonservuota mažytė Sovietų Sąjunga. Ši terotorija išsilaiko tik todėl, kad ją labai šelpia Rusija. Pavyzdžiui, kasmet skiria apie 150 milijonų JAV dolerių. Padniestrė – Rusijos išlaikytinė. Bet šiandieninis Kremlius prisijungti Padniestrės neketina, kaip prisijungė, sakykim, kai kurias Gruzijos teritorijas. Vienas Rusijos politikas prasitarė: mums neužtenka kontroliuoti Padniestrės, mes norime kontroliuoti visą Moldovą.

Tad Padniestrės statusas dar ilgai išliks neapibrėžtas. Žinoma, Moldovai būtų geriausia, jei ši teritorija ir vėl grįžtų Kišiniovo žinion. Bet su tokia įvykių eiga greičiausiai nesutiks Rusija. O Rusija derybose dėl Padniestrės statuso vaidina svarbų vaidmenį. Derybose dėl šios teritorijos dalyvauja Rusija, Ukraina, JAV, Moldova, Padniestrė, ES ir Jungtinės Tautos. Esama net tokio varianto, jog Padniestrė gali susijungti su Ukraina.

Kaip Moldova galėtų susijungti su Rumunija?

Toks susijungimas – labai realus. Bet tik tuo atveju, kai Moldova bus priimta į ES.

Moldova išgyvena ekonominį sunkmetį ar vis dėlto esama požymių, jog galimas ir šioks toks judėjimas į priekį?

Moldovos ekonominė padėtis – kritinė. Svarbu pabrėžti, jog paskutiniosiomis valdymo dienomis buvę komunistai išvaistė visą biudžetą iki paskutinės kapeikos. Tačiau Moldovai šiuo metu labai padeda Vašingtonas, kasmet skirdamas šimtus milijonų JAV dolerių ekonomikos modernizavimui. Moldova teturi tik du kelius: arba ji tampa provakarietiška, arba prorusiška. Trečiojo kelio nėra. Mes pavydžiai žiūrime į Lietuvą ir sakome: “mes būtume labai laimingi, jei turėtume tik tokių sunkumų, kokius turi Lietuva”.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Moldovos istorikas Oktavianas Cyku.

2010.04.01


Prisijunkite prie diskusijos