Mums ir vėl pritrūko tikrosios drąsos


Print

Skandalas dėl KGB pulkininko Michailo Golovatovo paleidimo vis dar netyla. Nenuostabu. Sulyg kiekviena diena politikai, žurnalistai, slaptųjų tarnybų ekspertai ir teisininkai suranda naujų argumentų arba kontrargumentų, kuriuos ignoruoti būtų kvaila. Taigi kokia iš labiausiai įsiminusių pastabų, pastaruoju metu nuskambėjusių viešojoje erdvėje?

Be abejo, Lietuva teisingai elgiasi, reikalaudama solidarumo iš Austrijos. Žinoma, Lietuva teisingai elgiasi, įtardama, jog šiuo konkrečiu atveju Austrija europietišką solidarumą iškeitė į draugiškus santykius su Rusija ir pigias rusiškas dujas. Tačiau ar Lietuvos valdantysis elitas visuomet palaikydavo Austriją, kai Vienai buvo reikalinga bent jau moralinė parama? Kiek sykių Lietuva palaikė arba bent jau bandė palaikyti Austrijos interesus ir austriškąją poziciją?

Neseniai Austrijos rinkėjai į valdžią buvo išrinkę Joergą Haiderį. Visa Europos Sąjunga tada puolė piktintis, kaip gi čia nutiko, kad austrai tiek daug balsų atidavė kraštutinių pažiūrų niekad neslėpusiam, antisemitiniais pasisakymais garsėjančiam politikui. Nesiginčysiu. J.Haideris – prieštaringa asmenybė. Vieši jo pasisakymai beveik visuomet sukeldavo neigiamą tarptautinę reakciją. Taip, J.Haideris yra neigiamai atsiliepęs apie Austrijon plūstančius imigrantus. Girdi, imigrantai privalo “būti savo vietoje” ir “nereikalauti jokių politinių, kultūrinių, ekonominių teisių”. Taip, 1991-aisiais metais H.Haideris pareiškė, jog fašistinės Vokietijos įdarbinimo politika verta pagyrimų (dėl šio posakio 2000-aisiais metais vis dėlto viešai atsiprašė ir atsiribojo).

Viešojoje erdvėje būta ir pranešimų, esą J.Haideris nevengė palaikyti draugiškų santykių su Irako diktatoriumi Sadamu Huseinu ir Libijos vadovu Muamaru Kadafiu. Kai kuriuose austriškuose leidiniuose anuomet tvirtinta, esą J.Haideris – turtingas žmogus, Vakarų bankuose laikantis maždaug 45 milijonų eurų. Kai kurie austrų žurnalistai spėjo, girdi, šiuos pinigus arba bent jau dalį šių pinigų J.Haideris galėjo gauti iš Irako ar Libijos.

O ir J.Haiderio mirtis 2008-ųjų spalį – ne itin graži. J.Haideris žuvo autoavarijoje. Žuvo greičiausiai tik dėl to, kad vairuodamas automobilį maždaug dvigubai viršijo leistiną greitį.

Ir vis dėlto nepamirškime: austrų nacija J.Haiderį pasirinko demokratiniuose rinkimuose. Ir visas pasaulis, įskaitant ir Europos Sąjungą, privalėjo gerbti austrų sprendimą. Tačiau oficialusis Briuselis pasielgė priešingai. Briuselio priekaištai, jog austrai padarė didelę kvailystę, pagerbdami kraštutinių dešiniųjų pažiūrų besilaikantį politiką, – ne itin korektiški. Na, piktintis, kritikuoti – galima. Bet kam daryti Austrijai spaudimą, kad ši iš politikos arenos eliminuotų įvairiai vertinamą J.Haiderį? Prieš Austriją nukreipto ES vadovų spaudimo, mano supratimu, tikrai nepavadinsi korektišku, juolab – demokratišku.

Todėl klausimas, o kokia tuo metu buvo Lietuvos pozicija Austrijos atžvilgiu, – svarbus. Ar Lietuva bent tyliai pritarė austrų rinkėjų teisei turėti savo specifinę nuomonę, nesutampančią su daugumos ES narių nuomone?

O štai dar vienas pavyzdys. 2007-aisiais metais Austrija iš šalies išsiuntė vieną aukšto rango Rusijos politiką, įtardama jį esant ne diplomatu, o profesionaliu žvalgybininku. Keršydama Vienai už “tokį įžūlumą” Rusija pradėjo taikyti baudžiamąsias sankcijas Maskvoje reziduojantiems austrų diplomatams. Oficialiai Maskva vilkino išduoti akreditaciją tik Austrijos kultūros atašė. Tačiau šio slapto diplomatinio karo padariniai buvo kur kas rimtesni. Iki pat 2009-ųjų metų Rusijos slaptosios tarnybos paralyžavo visos Austrijos ambasados Maskvoje veiklą. Net dvejis metus Austrijos diplomatai Rusijos sostinėje negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų. Ar Lietuva bent slapta pareiškė pagarbą Austrijai, išdrįsusiai persona non grata paskelbti neleistinai įžūliai Vienoje šnipinėjusį Rusijos diplomatą?

Labai džiugu, jog Lietuva reikalauja iš Austrijos solidarumo ir supratimo išties mums svarbioje Sausio 13-osios byloje. Džiugu, kad mus šioje istorijoje remia Latvija, Estija, Čekija. Tikiuosi, atsiras ir daugiau valstybių, kurios parems Lietuvą, o Austriją – kritikuos. Juk Europos teisės ekspertas Insbruko universitete Valteris Obvekseris tvirtina, jog austrai privalėjo vyktyti iš Lietuvos gautą arešto orderį net nereikalaudami jokių įrodymų. Tokiais atvejais, jo manymu, teisiniai įrodymai nereikalingi. Jei ES yra viena šeima, privalome vieni kitais pasitikėti.

Panašios nuomonės buvo ir Austrijos deputatas Peteris Pilcas. Jis kaltino Austrijos URM ir Teisingumo ministeriją tuo, kad šios dirbo akivaizdžiai paklusdamos Rusijos spaudimui. Minėtas Austrijos parlamentaras leidiniui “Die Presse” yra pareiškęs, jog čia labai svarbus Rusijos ambasadoriaus Vienoje Sergėjaus Nečajevo vaidmuo. Būtent šis diplomatas sugebėjo Rusiją šifruotais pranešimais operatyviai informuoti apie M.Golovatovo sulaikymą. Būtent S.Nečajevas informavo Rusijos slaptąsias tarnybas, jog Vienoje buvęs KGB pulkininkas M.Golovatovas pakliuvo į pavojingą situaciją.

Kad ši versija – teisinga, užsimena ir pats M.Golovatovas, duodamas interviu rusiškam leidiniui “Ria Novosti”. Buvęs KGB pulkininkas su pasididžiavimu pasakoja, kaip diplomatas S.Nečajevas aktyviai rūpinosi jo reikalais iki pat pergalingos pabaigos.

Be abejo, teisus ir Estijos užsienio politikos instituto analitikas Ahto Lobjakas, tvirtinantis, jog “Europoje labai skirtingai vertinami komunizmo nusikaltimai”, o “Austrija garsėja kaip valstybė, kurioje susikerta žmonių su abejotina praeitimi keliai”. Prisimenate, Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka buvo pamėgęs ilsėtis Austrijos kurortuose. Nors A.Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai oficialiai draudžiama įvažiuoti į Europos Sąjungos ar Amerikos teritorijas. Draudimas įvažiuoti – bausmė už antidemokratišką politiką. Bet ar Lietuva tada pareiškė neigiamą požiūrį į Austrijos sprendimą įsileisti A.Lukašenką?

Austrija garsėja ir tuo, kad jos teritorijoje šiandien veikia kelios įtartinos specialiosios įstaigos, kontroliuojančios čečėnų pabėgėlius. Oficialus tikslas – kad neprasiskverbtų teroristai. Pagirtinas budrumas. Bet nereikia atmesti versijos, kad čia pirmuoju smuiku groja ne tiek Austrijos kontržvalgyba, kiek Rusijos Federalinės saugumo tarnybos darbuotojai. Mat Austrijos teritorijoje blogai gyventi šiandien sekasi būtent tiems čečėnų pabėgėliams, kurie Rusijos veiksmus skundžia Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre. Vienas toks čečėnas buvo labai įžūliai, demonstratyviai nušautas – pačiame Vienos centre, vidury baltos dienos. Kitiems – grasinta. O tie čečėnai, kurie palaiko dabartinę Kremliaus vadovybę ir puikiai sutaria su Maskvos statytiniu Čečėnijoje Ramzanu Kadyrovu, nesusiduria Austrijoje nei su finansinėmis, nei su politinėmis problemomis. Šis faktas – iškalbingas. Bet ar Lietuva pareiškė savo nuomonę šia tema?

Žodžiu, austriškasis – lietuviškasis susikirtimas dėl M.Golovatovo paleidimo kur kas sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Patriotiškai nusiteikusiems lietuviams reikėjo labai rimtai svarstyti, kur derėtų rengti protesto piketą. Jei jau protestuojama prie Austrijos ambasados Vilniuje, tai ar nereikėjo tuo pačiu nepasitenkinimo akcijų rengti ir prie Rusijos ambasados Vilniuje? Juk kaip bežiūrėtume, kaip beskaičiuotume, kalčiausia čia Rusija. “Alfa” smogikai į Vilnių gūdų 1991-ųjų sausį atvyko ne iš Vienos, o iš Maskvos. O dabar Kremlius neleidžia Lietuvai apklausti nei įtariamųjų, nei kaltinamųjų, įskaitant ir buvusį paskutinįjį SSRS lyderį Michailą Gorbačiovą. Ne tik kad neleidžia, bet dar ir daro milžinišką politinį bei ekonominį spaudimą toms Europos valstybėms, kurios į Sausio 13-osios tragediją žiūri arba bent jau nori žiūrėti mūsų, lietuvių, akimis.

Protestuotui prie Austrijos ambasados nereikėjo drąsos. Austrija – užtektinai demokratiška ir tolerantiška šalis. Ji tikrai nekeršys tiems, kurie ją pelnytai ar nepelnytai kritikavo. O štai susirinkti prie Rusijos ambasados – drąsos reikėjo. Rusija – nenuspėjama šalis. Rusijos fašistai ar net Rusijos FSB gali sumanyt keršyti. Bent jau tam, kad kiti bijotų.

Be to, nepamirškime aplinkybės, jog Sausio 13-osios byla Lietuvos generalinės prokuratūros atstovų narpliojama daugiau kaip du dešimtmečius. Laiko pasiruošti bet kokiems netikėtumams buvo užtektinai. Tačiau lemiamu momentu mūsų prokurorai Austrijai tesugebėjo nusiųsti vien istorinių įvykių aprašymą be konkrečių kaltinimų KGB pulkininkui M.Golovatovui. Mano įsitikinimu, Lietuvos prokurorai privalėjo numatyti ir patį blogiausią variantą: Austrija ieškos net menkiausio preteksto, kad tik nereikėtų patenkinti lietuviškojo prašymo. Todėl į Vieną siunčiamas arešto orderis privalėjo būti idealiai parengtas iš anksto – su visais papildomais dokumentais, įrodymais, paaiškinimais, vertimais. Bet taip neatsitiko.

Taigi lietuviams užtenka drąsos priekaištauti draugiškos, demokratiškos Austrijos atstovybės darbuotojams. Tačiau ten, kur drąsos labiausiai reikia, mes imame trauktis atgal. Ir tuo pačiu kvailai, primityviai ignoruojame pagrindinį gyvenimo dėsnį – draugystė privalo būti naudinga abiem pusėm. Jei norime, kad austrai atsižvelgtų į Lietuvos interesus šiandien, privalėjome bent sykį atsižvelgti ir į austriškus interesus.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2011.07.26


Prisijunkite prie diskusijos