Nacionalinė švietimo sistema ar Laisvosios rinkos švietimo “politika”?


Print

Esu įsitikinęs, kad visi mes čia susirinkę išpažįstame žmogaus ir tautos laisvę, kaip pamatinę vertybę. Esu turėjęs šiokios tokios praktinės patirties psichoterapijoje ir todėl galiu pacituoti vieno žymaus Lietuvos psichoterapeuto dr. A. Alekseičiko pagrindinį ir dažnai net patį pirmąjį psichoterapinį teiginį kiekvienam savo pacientui, kuris buvo sakomas dar sovietiniais laikais: “Tu juk esi laisvas žmogus!”

Dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje liberaliosios demokratinės vertybės iš tikro sudaro pamatą. Atkūrus valstybę, dvidešimties metų istorija tik patvirtina šį teiginį ir parodo, kad tai yra nuolatinė siekiamybė. Tačiau kai kalbame apie laisvę gyvenime, yra viena svarbi takoskyra, kurią yra nurodęs žymus humanistas Erichas Fromas. Turime atskirti apie ką kalbame – apie “laisvę nuo ko” (kartais ir nuo visko) ar apie “laisvę kam”. Ši takoskyra taip pat atsiranda ten, kur pavienio asmens laisvė atskiriama nauo jo pareigų šeimai ir bendruomenei, savo valstybei. Ši takoskyra atsiranda ir ten, kur asmens laisvė supriešinama su bendruoju gėriu, su viešuoju interesu, taigi, ir su valstybės interesais.

Tad aš kalbu ir apie sudėtingus santykius su liberaliosios pakraipos partijomis dabartinėje valdančioje koalicijoje. Ypač daug sunkumų kyla, kai liberaliosios pakraipos politikams pavedama atsakomybė už nacionalinę švietimo sistemą. Libertarams tai iš viso svetima sritis, nes jie net nepripažįsta nacionalinio švietimo sistemos būtinybės. Užtenka pacituoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo ir mokslo ministerijoje rugsėjo pradžioje pristatytus “pasiūlymus bendrojo lavinimo sistemos gerinimui”, kuriuose siūloma, kad kiekviena mokykla pasirinktų jai patogią švietimo programą (tikriausiai pagal tėvų pageidavimą?). Cituoju: “mokykloms turi būti suteikta laisvė formuoti mokymo turinį”.

Dialogas su tokių pasiūlymų autoriais itin sudėtingas, nes ilgalaikių valstybės interesų sąvoka jiems svetima, kaip svetima jiems yra ir organiška tautinė savivoka, tautinės mokyklos idėja. Aš netgi pasakyčiau, kad palanki Švietimo ministerijos nuostata tokioms koncepcijoms yra pavojinga nacionaliniam saugumui. Tą mes pamatėme ką tik, kai rugsėjo 17-18 dienų lektorių desantas iš Lenkijos visose lenkų tautinės mažumos mokyklose dėstė istorijos pamokas apie tai, kaip Rytų Lietuvą sovietai neteisėtai atplėšė nuo Lenkijos. Libertarams nė motais, kad Lenkijos ir Lietuvos istorijos interpretacijos yra skirtingos, kad Lenkija iki šiol nepripažino prieš 90 metų įvykdytos šios Lietuvos dalies okupacijos ir aneksijos neteisėtumo. Libertarams visos istorijos interpretacijos vienodai priimtinos ir vienodai nesvarbios. Taigi, nieko nuostabaus, kad Švietimo ir mokslo ministerija apie Lenkijos šviečiamąsias iniciatyvas sužinojo tik iš Lenkijos spaudos agentūros pranešimų. Šios ministerijos pareigūnams iš viso buvo naujiena, kad tokias akcijas turėtų sankcionuoti valstybės institucijos. Jokios problemos čia, atrodo, nemato ir Užsienio reikalų ministras, kuris kartais greičiau atstovauja koalicijos partneriams liberalams, o ne Tėvynės sąjungos politikai. Tai, kad ši ministerija nebuvo informuota apie minėtą Lenkijos tautinės atminties instituto akciją, kai kam tikriausiai atitinka laisvos ir atviros Lietuvos idealą.

Abejingumą valstybės interesams, kurie nebūtinai sutampa su atskiro asmens norais, parodė ir klaidos įgyvendinant aukštojo mokslo ir studijų reformą, kai valstybės interesai, rengiant įvairių profesijų specialistus buvo sutapatinti su dar nesubrendusio jaunimo norų ir pageidavimų suma. Valstybei neva reikia tik to, ko pageidauja norintys studijuoti.

Dar vienas pavyzdys. Atrodo, kad liberalams nė motais lietuvių etninės kultūros ugdymas, nors jis įrašytas kaip pagrindinis prioritetas visuose pagrindiniuose švietimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl jie atidėlioja etninės kultūros ugdymo strategijos parengimą. Spyriojasi liberalai ir dėl idėjos, kad iš savivaldybės būtų atimta ugdymo įstaigos steigėjo teisė, jei savivaldybė nevykdo įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, kaip antai dėl švietimo tinklo oprimizavimo. Kas čia tokio, jei Zarasuose ir Šalčininkuose Lietuvos įstatymai veikia nevienodai?

Panašios problemos valdančiajai koalicijai kyla ne tik švietimo srityje. Man, kaip gydytojui, itin slogų įspūdį palieka Sveikatos apsaugos ministro požiūris į vadinamąsias žalos mažinimo programas, taikomas asmenims, priklausomiems nuo narkotikų. Kalbu apie švirkštų dalijimą ir apie vadinamą “gydymą” legalizuotu narkotiku metadonu. Bet tai atskira, labai sunki tema.

Kur išeitis? Išeitis – tai realus susitarimas su koalicijos partneriais dėl dalykų, kurie mus skiria, bet dėl kurių reikia aiškumo. Ne kiekvienas liberalas yra libertaras. Ne kiekvienas liberalas pamiršo, kad jis yra lietuvis, kad jis gimė ir augo ne kosmose. Kodėl nėra aktyvesnių pastangų šia kryptimi? Manau, sprendimo raktas yra TS-LKD pirmininkas, dabartinis premjeras Andrius Kubilius. Jis turi gerą vardą liberalų sluoksniuose ir, manau, pats atstovauja liberalų sparnui jungtinėje TS-LKD partijoje, todėl galėtų daug nuveikti tokiose derybose. Norėčiau paskatinti jus, Sąjūdžio suvažiavimo dalyvius, kreiptis į Andrių Kubilių, kad jis siektų aiškaus susitarimo minėtais probleminiais klausimais. Toks susitarimas įmanomas, jei partneriams liberalams rūpi vertybinė pusė. Tik reikia noro ir politinės valios.

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai buvau Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, net negalėjau numanyti, kad liberaliosios idėjos, sumišusios su neatsakingumu ir neteisingumu, gali sukelti tokią itin pavojingą destrukciją. Susitelkime, kad apsisaugotume nuo griovimo iniciatyvų, tuomet padarysime gerą darbą Lietuvai ir patiems liberalams. Krizės metu nedaug turime galimybių greitai pakeisti padėtį, tačiau visada turime pasirinkimą jos nepabloginti ir imtis pozityvių žingsnių ten, kur tai yra mūsų valioje.

Gintaro Visocko nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila.

2009-10-13


Prisijunkite prie diskusijos