Nacionalsocializmas ir stalinizmas: apie tuos, kas patyrė komunistinį terorą


Print

Buvęs Berlyno antisemitizmo tyrimo centro direktorius Volfgangas Bencas neseniai savo straipsnyje pareiškė, kad „visų totalitarinių ir autoritarinių režimų“ aukų atminties diena, propaguojama Europos parlamento, nereikalinga, o „bendra atmintis“ niveliuoja skirtumus tarp nacionalsocialistinių persekiojimų ir komunistinio teroro ir „marginalizuoja“ tiek žydų sunaikinimą, tiek ir čigonų genocidą.

Toks požiūris sukėlė kai kurių nukentėjusių grupių protestą, praneša “Tagesspiegel”.Antai tokiam požiūriui paprieštaravo Horstas Schuleris, Nukentėjusiųjų nuo komunistinio režimo sąjungų susivienijimo garbės pirmininkas.

Horisas Schuleris gimė 1924 metais. 1951 metais buvo nuteistas už pasipriešinimą stalininiam režimui VDR 25-riems metams kalėjimo ir išbuvo Vorkutos lageriuose iki 1955 metų. Grįžęs į Vokietiją per Konrado Adenauerio tarpininkavimą, jis dirbo žurnalistu ir redaktoriumi, praneša leidinys. 

„Praeitas amžius laikomas dviejų nusikalstamų valstybinių sistemų, kurių teroras sunaikino milijonus žmonių, amžiumi. Nacionalsocialistinis režimas sužalojo Europą kaip nuodingas grybas. Jis pražudė nesuskaičiuojamą daugybę judėjų tikėjimo žmonių, čigonų ir savo politinių priešų. Tas, ką mes dabar vadiname holokaustu, nepasigailėjo nei moterų, nei vaikų, nei senelių. Tai buvo neregėta genocido forma“, – rašo H.Schuleris.

„Dar buvo teroras su komunizmo iškaba“, – tęsia H.Schuleris. „Jorgas Baberovskis, Humbolto Rytų Europos universiteto profesorius, rašo 2012 metais išleistoje knygoje „Išdeginta žemė“: „Kiekvienas galėjo bet kuriuo momentu tapti valstybės organizuoto teroro auka: būdamas stigma paženklintos socialinės ar etninės grupės narys, dėl skundo ar atsitiktinai, ar todėl, kad diktatoriui patiko žudyti žmones ir kelti jiems baimę ir siaubą“.

Ir dar: „Jokioje šalyje žmonės negyveno taip apimti baimės, kaip SSSR“.

Anot H.Schulerio, jo oponentas V.Bencas pažymi, kad sovietų politika nebuvo nutaikyta į žmonių naikinimą dėl jų priklausomybės tam tikroms etninėms ar religinėms grupėms. „Galimas dalykas, tačiau Stalino troškimas žudyti buvo nutaikytas į asmenis iš nepageidautinų politinių klasių arba į partijų, žadinusių jo liguistą nepasitikėjimą, narius“, – rašo H.Schuleris.

Be to, jis prieštarauja V.Benco samprotavimams, kad fašistų konclagerių neįmanoma lyginti su KGB kalėjimais: „Šiaip ar taip, man KGB karininkai tardydami sumušė inkstus, nekalbant jau apie dantis. Dievas mato, kad aš anaiptol nebuvau išimtis“.

V.Bencas absoliučiai teisingai rašo, tęsia H.Schuleris, kad kiekviena kančia turi vienodai orumo, tačiau tokiu atveju nesuprantama, kodėl V.Bencas pasisako už „diferencijuotą istorijos įsivaizdavimą“, kur kiekvienai aukų kategorijai skirta derama vieta. „Kas toji derama vieta ir kur ji? GULAG‘e mes – krikščionys judėjai, musulmonai, ateistai, raudonarmiečiai, nusiųsti į lagerius tiesiai iš vokiečių nelaisvės, lenkai, pabaltijiečiai, čekai, vokiečiai, rumunai, vengrai, rusai – įvairiausio plauko žmonių krūva – vienodi buvome tik tuo, kad mes visi buvome iškankintos aukos ir išgyvendavome tik per tarpusavio solidarumą. Fašistiniuose konclageriuose tikriausiai buvo taip pat“, – rašo H.Schuleris.

Todėl jam nesuprantama, tęsia jis, kodėl tokia atminties diena, kaip siūlo Europos parlamentas – rugpjūčio 23-oji, Molotovo–Ribentropo akto pasirašymo metinių diena, totalitarizmo aukų atminimo diena, apeliuojanti į Europos sąžinę, niveliuoja skirtumus tarp nacionalsocialsitinio ir komunistinio teroro.

Pasak jo, taip pat nenuostabu, kad ją kol kas mini Švedija, Pabaltijo šalys, Bulgarija, Kroatija, Lenkija, Vengrija ir Slovėnija, bet nė viena Vakarų Europos valstybė: kaip tik tos valstybės, išskyrus Švediją, patyrė stalininį terorą.

Šaltinis: “Tagesspiegel”

2013.03.14


Prisijunkite prie diskusijos