Nauja atominė jėgainė Lietuvoje: utopija ar realus projektas?


Print

Vadovaudamasi dar 2007 m. įsigaliojusia Nacionaline energetikos strategija, Lietuva užsibrėžė tikslą ieškoti investicijų į naujos atominės jėgainės statybą panaudojant esamą Ignalinos AE infrastruktūrą. Naujos branduolinės jėgainės, skirtos Baltijos šalių ir regiono reikmėms tenkinti, statybą Lietuvoje ir jos įtraukimą į regiono elektros energijos rinką tuomet buvo numatyta baigti ne vėliau kaip 2015 metais. Sėkmingai įgyvendinusi projektą, Lietuva, net ir uždarius senąją Ignalinos atominę jėgainę, būtų nepriklausoma nuo elektros energijos importo, gautų ir kitos naudos.

Vis dėlto ši graži vizija bėgant laikui, atrodo, tampa vis sunkiau įgyvendinama. Lietuvos valdančiajam elitui niekaip nepajėgiant išjudinti naujosios AE, preliminariai pavadintos Visagino atomine elektrine (VAE; žr. http://www.vae.lt/), statybos iš mirties taško, regioninis kontekstas sparčiai keičiasi mūsų nenaudai. Tai lemia kelios priežastys.

Svarbi kliūtis – didėjanti konkurencija regione

Viena iš svarbiausių priežasčių – didėjanti branduolinės energijos gamintojų konkurencija regione. Uždarius Ignalinos AE antrąjį bloką, elektros energijos nišą netolimoje ateityje yra pasiryžusios užpildyti net dvi Lietuvos kaimynės –Baltarusija ir Rusija. Pastaroji jau pradėjo naujos 2300 MW atominės elektrinės statybos darbus Kaliningrado srityje. 2010 m. vasario 25 d. įvyko oficiali šios Baltijos AE pavadintos elektrinės statybos pradžios ceremonija. „Rosatom“ vadovas Sergejus Kirijenka tąkart pažymėjo, kad pirmasis jos blokas bus paleistas 2016 m., o antrasis turėtų būti baigtas iki 2018 metų. Baltarusija šiuo metu taip pat aktyviai vykdo naujos atominės elektrinės veiklai būtinos infrastruktūros plėtros darbus. Pirmąjį 2000 MW galingumo atominės elektrinės prie Astravo gyvenvietės Gardino srityje (netoli Lietuvos sienos) bloką planuojama paleisti iki 2016 m., antrasis turėtų pradėti veikti 2018 metais.

Šie projektai, priešingai nei VAE statyba, yra realiai įgyvendinami. Visi būtini sprendimai šiais klausimais jau yra priimti ir galutinai patvirtinti, elektrinių ir/arba jų infrastruktūros statybos bei plėtros darbai jau pradėti. Todėl tikėtina, kad jos elektrą Europos rinkai pradės tiekti gerokai anksčiau nei planuojama statyti VAE (įvairių ekspertų nuomone, ji galėtų pradėti veikti ne anksčiau kaip 2018–2020 metais). Įžengti į rinką, kurioje jau įsitvirtinę kiti, Lietuvai neabejotinai būtų gerokai sunkiau.

Svarbus atominių elektrinių Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje statybos momentas yra jų eksporto potencialas. Baltarusijos AE projektas Lietuvai mažiau nepriimtinas, nes yra skirtas šalies vidaus rinkai. Rimtu iššūkiu Lietuvoje ketinamos statyti VAE kontekste laikytina Baltijos AE: jos pagamintą energiją planuojama eksportuoti į užsienį, nes Kaliningrado sričiai tiek elektros energijos tikrai nereikės.

Tai patvirtina aktyvios Rusijos pastangos plėtoti elektros jungtis su Lenkija. Šiuo metu svarstoma Kaliningrado elektros jungčių su Lenkija plėtra plačiai atvertų duris rusiškai elektrai į Lenkijos, o ateityje – ir į kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių rinkas, be to, per numatomą tiesti Lietuvos ir Švedijos jungtį – galbūt ir į Skandinavijos rinką.

Gerokai vėliau nei Baltijos AE savo veiklą galėsiančiai pradėti naujajai Lietuvos atominei elektrinei tektų konkuruoti su Europos elektros rinkoje taip pat siekiančia įsitvirtinti Rusija. Šią užduotį Lietuvai neabejotinai apsunkintų gerokai užsitęsusios VAE statybos, taigi – ir dėl to galinti ženkliai išaugti šios jėgainės gaminamos elektros kilovatvalandės kaina vidaus rinkoje, nes mažai tikėtina, kad, pastačiusi VAE, Lietuva būtų pajėgi rinkai tiekti pigesnę nei Kaliningrade planuojama gaminti elektros energiją. Todėl gali būti, kad Europos rinkoje siekiančiai įsitvirtinti Lietuvai elektrą kaimyninėms valstybėms bent jau iš pradžių tektų parduoti žemesne kaina nei jos gamybos ir perdavimo sąnaudos.

Galiausiai būtina paminėti ambicingą projektą, į elektros gamybos varžybas jau greitu metu galintį įtraukti dar vieną žaidėją. 2010 m. rugpjūtį Lenkijos vyriausybė patikslino atominės energetikos programą. Remiantis šiuo dokumentu, Lenkija savo teritorijoje ketina statyti dvi atomines elektrines, kurių bendra galia viršytų 3000 MW. Pirmasis iš keturių branduolinių blokų, pasak šalies premjero Donaldo Tusko, turėtų būti paleistas 2022 metais.

Šis pavyzdys rodo, kad Rusijos ir Baltarusijos projektai atominės energetikos srityje nėra vieninteliai galimi Lietuvos pašonėje. Tad ir toliau vilkinant VAE statybos klausimo sprendimą Lietuvą iš Lenkijos bei Europos elektros energijos rinkos plačiąja prasme gali imti stumti dar didesnis potencialių konkurentų būrys.

Elektros tiltai – postūmis ar kliuvinys?

Svarbiu postūmiu arba kliuviniu sprendžiant  VAE statybos dilemą laikytinas ir Lietuvos elektros jungties su Lenkija klausimas. Visagine paleidus 3400 MW galingumo (tai numatomas maksimalus galingumas, dėl jo dar nėra galutinai apsispręsta) jėgainę, viena iš potencialių rinkų Lietuvos vidaus rinkai nereikalingai elektros energijai galėtų tapti Lenkija. Vis dėlto ir čia esama keblumų.

Remiantis dienraščiu „Gazeta Wyborcza”, šiaurinėje Lenkijos dalyje esantys elektros perdavimo tinklai neišlaikytų apkrovos, jeigu Lenkija nuspręstų vienu metu eksploatuoti jungtis ir į Visaginą, ir į Kaliningradą. Tad, įvairių ekspertų teigimu, Lenkija šiuo metu yra kryžkelėje. Viena vertus, energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos siekianti didinti Lietuva ragina Lenkiją daugiau dėmesio skirti 1000 MW elektros perdavimo linijos Kruonis–Alytus–Elkas (Lenkija) statybai (ši linija turėtų būti paleista 2015-aisiais, o visu pajėgumu galėtų pradėti veikti iki 2020 metų). Savo ruožtu Maskva veda intensyvias derybas su Varšuva dėl elektros jungties su Kaliningradu statybos.

Pradėjusi aktyviai plėtoti elektros jungtį su Lietuva ir nutiesusi būtinas elektros perdavimo linijas nuo Elko vakarų kryptimi (šiuos darbus ketinama baigti ne anksčiau kaip 2017 metais), Lenkija atvertų koridorių lietuviškai elektros energijai į savo rinką, o vėliau – ir į Vokietiją bei kitas Vakarų Europos valstybes. Tačiau kartu iškiltų grėsmė, kad Kaliningrado atominės jėgainės projektas nebus laiku įgyvendintas.

Pasak Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ apžvalgininkų, Maskvai Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklų plėtra, sukursianti svarų pagrindą naujosios Visagino atominės elektrinės projekto įgyvendinimui, būtų itin nepatogi. Rusijos koncernų „Rosatom“ ir „Inter RAO JES“ atstovai Baltijos AE statybose dalyvaujančių užsienio bendrovių – italų „Enel“ ir ispanų „Iberdrola“ – įgaliotinius yra patikinę, kad Kaliningrado elektrinė tieks pagamintą elektros energiją į Lenkiją ir Baltijos valstybes. Jei šios atsisakytų dalyvauti Rusijos projekte ir tęstų Visagino atominės elektrinės projektą, Kaliningrado atominė pakibtų ore ir vargu ar būtų baigta laiku.

Tokių pasekmių Maskva vargu ar pageidautų, todėl tikėtina, kad Rusija imsis visų galimų priemonių, būtinų stabdyti elektros jungties Kruonis–Alytus–Elkas plėtrą. Taip pat neatmestina, kad Maskva toliau visokeriopai trukdys ir VAE statybai.

Svarbiu elektros perdavimo šiaurės kryptimi koridoriumi, didinančiu Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos, galima laikyti 700 MW galingumo elektros liniją „NordBalt“ (ši linija, Baltijos jūros dugnu sujungsianti Klaipėdą su Švedijos Nybro miestu, visu pajėgumu turėtų pradėti veikti iki 2016 metų). Vis dėlto neatmestinas ir priešingas scenarijus: Lietuvoje nepastačius naujos atominės elektrinės, Baltijos jūros dugnu tiesiama jungtis taptų tiltu rusiškai elektrai eksportuoti į Skandinavijos rinką. Pasak ekonomikos analitiko Valdemaro Katkaus, rusiškos elektros eksportuotojai bendrovei „Inter RAO JES“ tereikėtų susitarti su Baltarusija dėl energijos tranzito, taip pat „spustelėti“ Lietuvą, kad ši prileistų Rusiją prie elektros kabelio, vedančio į Švediją. Tad Lietuvos energetinės priklausomybės nuo Rusijos problema tik dar paaštrėtų. Taigi projektas „NordBalt“, be Lietuvos strateginių interesų, gali tapti dar vienu gardžiu masalu Rusijai, taip pat paskata šiai valstybei visokeriopai stabdyti VAE statybas.

Žinoma, Lietuva, pastačiusi naująją elektrinę Visagine, galėtų pasinaudoti 2006 m. pradėtu eksploatuoti 350 MW galingumo kabeliu „Estlink“, jungiančiu Estiją su Suomija (iki 2014 m. turėtų būti baigtas tiesti ir „Estlink2“, šios jungties laidumą patrigubinsiantis). Vis dėlto pažymėtina, kad šis elektros tiekimo į Šiaurės Europos valstybes koridorius Lietuvai yra mažiau svarbus. Projekto dalininkės yra Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Bendrovei „Lietuvos energija“ priklauso tik 25 proc. šios jungties laidumo, tad ja galėtų būti eksportuojama tik nedidelė naujojoje Visagino atominėje jėgainėje pagaminamos elektros energijos dalis. Atsisakius minties statyti VAE, šiuo koridoriumi Lietuvą atitinkamai galėtų pasiekti tik dalis elektros energijos, būtinos jos poreikiams tenkinti.

Gausėjantys skeptikų argumentai Lietuvoje nepadeda

Šie sunkumai, su kuriais susiduria Lietuva, spręsdama VAE statybos klausimą, nėra vieninteliai. Svarbia simboline kliūtimi plėtoti šį projektą laikytinas ir šalies viduje didėjantis skepticizmas, neretai pagrįstas moksliniais argumentais. Skeptikų tvirtinimu, Lietuva galėtų apsieiti be atominės energijos, jei plėtotų kitus elektros energijos gavybos būdus. Pasak Lietuvos energetikos instituto vyriausiojo mokslinio bendradarbio akademiko Jurgio Vilemo, mūsų šalyje veikiančios 11 elektrinių iki 2015 m. bus pajėgios pagaminti 982 MW elektros energijos daugiau, nei reikės šalies vidaus poreikiams tenkinti. Lietuvos atsinaujinanti energetika šiuo metu sudaro vos 3 proc. bendros energetikos, ją reikėtų skatinti. Per veikiančią elektros jungtį „Estlink“ ir greitu metu ketinamas statyti elektros linijas „NordBalt“ bei Kruonis–Alytus–Elkas Lietuva galėtų gauti jai būtinos elektros energijos iš alternatyvių rusiškiems elektros tiekėjų. Pasak akademiko, esant tokiems ištekliams, kurie dar turi didelę potenciją plėstis, atominė elektrinė nėra reikalinga.

Taip pat ne viename šaltinyje pateikiami ir keli kiti argumentai. Lietuvai esą neapsimoka statyti atominės elektrinės, nes niekas nežino, kiek ji kainuos, kada atsipirks ir ar apskritai atsipirks. Nėra pakankamai tiksliai apskaičiuotos ir jos statybos bei eksploatavimo sąnaudos. Nežinia, kur reikės dėti atsirasiančias branduolines atliekas.

Šie argumentai, ginčijantys naujojo Ignalinoje AE bloko statybos būtinybę, nepateikia atsakymo į Lietuvai itin svarbų klausimą – kaip mažinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Atsisakiusi minties statyti naują branduolinę jėgainę, Lietuva būtų priversta naudoti daugiau rusiškų dujų ir naftos bei jos produktų. Be to, nežinia, kiek kainuotų elektros tiltais iš vakarų ir šiaurės atkeliausianti elektra. Neatmestina, kad Lietuva gali būti priversta pirkti Kaliningrado atominėje elektrinėje pagamintą (taigi – rusišką) elektros energiją, jei ji būtų pigesnė. Tokia išeitis kol kas nesėkmingai iš Rusijos energetinių gniaužtų siekiančiai išsivaduoti Lietuvai vargu ar būtų priimtina. Todėl VAE statybos kritiką galima laikyti pagrįsta tik iš dalies.

Išvados

Lietuvos valdančiajam elitui niekaip nepajėgiant VAE statybos išjudinti iš mirties taško, šis projektas atrodo vis sunkiau įgyvendinamas. Tai lemia didėjanti konkurencija – kaimyninės valstybės įgyvendina įvairius branduolinės energetikos projektus, kaimynių (pirmiausia –  Rusijos) strateginiai interesai, taip pat vis aštresnė projekto kritika Lietuvos akademinėje ir pilietinėje visuomenėje, įvairios kitos priežastys.

Ir vis dėlto VAE statybos projekto bent jau kol kas negalima vadinti utopiniu. Šiuo metu nematyti esminių kliūčių, galinčių Lietuvą priversti pagrįstai atsisakyti savo branduolinių ambicijų. Kaip minėta, tokių pokyčių tarptautinėje arenoje galima tikėtis nebent vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje. Tad reali grėsmė VAE statybų projektui kiltų tik tuo atveju, jei jo įgyvendinimas dar gerokai užtruktų.

Copy of geopolitika-logo

2011.01.21


Prisijunkite prie diskusijos