Nauji kariavimo būdai


Print

Pasak Barako Obamos, Kremlius įstrigo praeityje, atsidūrė šaltojo karo laikų, o gal net XIX amžiaus mąstymo spąstuose. Jeigu deramai įsižiūrėsime į Kremliaus veiksmus per Ukrainos krizę, tai pamatysime gana artimą XIX amžiui mąstymo būdą…

Bet gal tai Vakarai įstrigo praeityje, o Kremlius, įkvėptas niūrios, griaunančios globalizavimo traktuotės, išsiveržė į geopolitinį avangardą? Šiuos klausimus kelia Piotras Pomerancevas laikraštyje Foreign Policy.

Jo nuomone, Kremliaus elgsenos Rytų Ukrainoje modelis turi bendrų bruožų su „nelinijinio karo“ koncepcija, aprašyta viename Natano Dubovickio (tai „vieno iš artimiausių Putino politinių patarėjų“ Vladislavo Surkovo slapyvardis, nurodo Pomerancevas) apsakymų. 

Turima omenyje „netiesioginė intervencija per vietines gaujas, nuodugniai suvokiant interesus tokių įtakingų vietinio lygmens figūrų, kaip Donecko milijardierius Rinatas Achmetovas (turtingiausias žmogus Ukrainoje) ir Michailas Dobkinas, buvęs Charkovo regioninės administracijos galva, o dabar kandidatas į prezidentus“.

„Konfrontuodamas su Vakarais, Kremlius iš tikrųjų deda viltis į tai, kad XXI amžiuje senos sąjungos, tokios kaip ES ir NATO, nusileidžia reikšmingumu naujiems komerciniams saitams, kurie jam užsimezgė su nominaliai “vakarietiškomis“ kompanijomis, tokiomis kaip BP, Exxon, Mercedes ir BASF. Tuo tarpu daugelis Vakarų šalių nevengia korumpuotų finansinių srautų, kurių ištakos – posovietinėje erdvėje; tai dalis jų ekonominių modelių, ir daugelis nenori jų liesti. Šiandien Kremliaus viltys, atrodo, pasiteisina: finansinio pobūdžio sumetimai padeda apriboti sankcijas. Pagreitintam Rusijos įtraukimui į pasaulinę ekonomiką pagrįsti buvo pateikiamas, be kitų, argumentas, kad tokie tarpusavio ryšiai bus tramdantis veiksnys agresijos atveju. Bet Kremlius suvokė, kad jie turi ir grįžtamųjų padarinių: tarpusavio ryšiai taip pat reiškia, kad agresija Rusijai gali nieko nekainuoti“.

Kita Kremliaus „nelinijinės“ strategijos išraiška, Pomerancevo nuomone, – tai sumanus elgesys su Vakarų žiniasklaida ir politiniu diskursu: „Jeigu XX amžiuje Kremlius galėjo užsiimti savo interesų lobizmu tik per Sovietų Sąjungai simpatizuojančius kairiuosius, tai dabar jis pasitelkė visą kaleidoskopą prieštaringų pasiuntinių, per kuriuos sudarinėja aljansus su gana įvairialypių sluoksnių atstovais. Europos dešinieji nacionalistai, tokie kaip vengrų „Jobbik“ ar prancūzų „Nacionalinis frontas“, susigundo antieuropietiškomis tezėmis; kraštutinius kairiuosius vilioja  pasakėlės apie kovą su JAV hegemonija: amerikiečių religiniams ortodoksams imponuoja tai, kad Kremliui nepriimtini homoseksualai. Taip ir susidaro visuma balsų, kurie iš įvairių pusių intensyviai veikia Vakarų auditoriją, kad paremtų Kremlių“.

Autorius pažymi, kad įtakos agentai dažnai figūruoja Vakarų žiniasklaidoje, neminint jų ryšių su Kremliumi. Pavyzdžiu pateikiama „viešųjų ryšių kompanija Ketchum, spausdinanti Kremliui palankius straipsnius leidinyje „Huffington post“, ir „įtakingo vokiečių politinio konsultanto Aleksandro Papos publikacijos, kuriose nenurodoma, kad jis apmokėjimo pagrindais tarnauja patarėju Vokietijos energetinei kompanijai Wintershall, kuri turi partneriškų ryšių su Gazprom‘u.

„Galimas dalykas, kad ir ką bekalbėtų Obama, dabar vyksta idėjų karas. Ne tarp komunizmo ir kapitalizmo, ir ne tarp konservatorių ir pažangiųjų jėgų, o tarp rungtyniaujančiųjų su globalizacijos traktuotėmis, tarp „globalinio kaimo“ ir …“nelinijinio karo“. Naivu galvoti, kad Vakarai laimės tą naują karą, pasitelkę per šaltąjį karą naudotą formulę. Tada Vakarai sujungė laisvą rinkos ekonomiką, masinę kultūrą ir demokratinę politiką į vientisą kompleksą: parlamentai, investiciniai bankai ir popmuzika susiliejo į visumą, kad sutriuškintų politinį biurą, planinę ekonomiką ir socialistinį realizmą. Tačiau naujoji Rusija (ir naujoji Kinija) sudaužė tą formulę į šipulius: Rusijos masinė kultūra suvakarinta, žmonės važinėja BMV automobiliais, lošia fondų biržose, klausosi Teiloro Svifto – visa tai eina lygiagrečiai su antivakarietiška retorika ir džiūgavimu dėl Amerikos nuosmukio“, – baigia Pomerancevas.

Šaltinis: Foreign Policy

2014.05.08; 05:30

 


Prisijunkite prie diskusijos