Ką nūnai veikia JAV žvalgyboms milžiniškų nuostolių, o Rusijos slaptosioms tarnyboms didelės naudos atnešęs Džulijanas Asandžas?
Šio žmogaus pavardės geriau nė neprisiminti. Nutylėjimas ir ignoravimas būtų pati geriausia taktika.
Tačiau pasielgtume naiviai, jei manysime, jog neatsiras Džulijano Asandžo idėjas bei politines nuostatas noriai propaguojančių leidinių. Juolab kad tuo itin suinteresuoti Rusijos propagandos bei dezinformacijos specialistai.
Taigi mums verta žinoti, kuo šiandien užsiima Vakarų slaptosioms tarnyboms kiaulysčių pridaręs asmuo.
Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą ištraukų iš „The Times“ ir „El Deber“ straipsnių, kuriuose pasakojama apie šiandieninę Džulijano Asandžo veiklą.
XXX
WikiLeaks įkūrėjas davė interviu dviem laikraščiams: Didžiosios Britanijos The Times ir Bolivijos El Deber. Juose buvo kalbama apie Asandžo nuogąstavimus dėl savo gyvybės ir saugumo, jo veiklos tyrimą JAV, „skaitmeninio kapitalizmo“ pavojingumą, o taip pat apie tai, kuo Facebook‘as panašus į Ukrainą.
„Džulianas Asandžas be kaukės“ – taip pavadintas interviu The Times. Žurnalistas Džailzas Vitelas (Giles Whittell), pasikalbėjęs su portalo WikiLeaks įkūrėju, susidarė tokį įspūdį: „Tas žmogus toks paranojiškas, kad bijo išeiti į balkoną“. Kalbėjosi jie Londone, Ekvadoro ambasadoje, kur Asandžas slepiasi jau trejus metus.
Tiesa, Vitelas iškart pareiškia, kad per susitikimą Asandžas buvo „tvarkingas ir ramus“, taip pat „mandagus, smulkmeniškas, pretenzingas ir šnekus, bet neabejotinai savo proto“.
Ar jis kvėpavo grynu oru per pastaruosius trejus metus? „Asandžas purto galvą. Jis nelaiko balkono, iš kurio pirmajame laikotarpyje kreipdavosi į savo šalininkus“, rašo autorius. Asandžas paaiškino: „Buvimas balkone kelia saugumo problemų. Iš kelių žmonių gavau grasinimų bombarduoti ir nužudyti“.
Asandžas mano, jog nelabai tikėtina, kad į jį šaus ambasados balkone. „Bet aš esu vieša ir labai ginčytina figūra, įskaitant ir JAV. Todėl buvo daug grasinimų iš nesitvardančių žmonių“, – pareiškė jis interviu.
Asandžo nuomone, jeigu jis įgis judėjimo laisvę, CŽV gali jį pagrobti ar sunaikinti iš bepiločio orlaivio. „Aš baltasis. Jeigu tik nepriimsiu islamo, nelabai tikėtina, kad prieš mane bus panaudotas bepilotis orlaivis, bet mes matėme, kad pamažu einama link to“, – sakė Asandžas.
Jis taip pat mano, kad jeigu jį išves iš pastato Britanijos policija (o tai labiau tikėtina), jis susidurs su teisminiu persekiojimu, kurį sukurstė Amerikos imperinė mašina. Ji niekada neatleis jam už visų jos paslapčių vagystę ir paskleidimą internete.
Žurnalisto nuomone, imti interviu iš Asandžo – keistas jausmas, tartum imti interviu iš Stiveno Hokingo. Skirtumas toks, kad „Hokingas negali kalbėti kaip normalus žmogus, o Asandžas – nenori“.
Prieš porą mėnesių tikėtasi, kad Mariana Ny iš Švedijos prokuratūros apklaus Asandžą Ekvadoro ambasadoje. Bet susitikimas taip ir neįvyko. „Asandžas įsitikinęs, kad pagrindinė Ny strategija – tęsti laiką, kol amerikiečiai užsiėmę kaltinimais jam. Gal jis ir teisus“, – rašo autorius. Asandžas seka Didžiojo žiuri darbą Virdžinijos valstijoje, kur tiriama jo veikla.
„Jie išsiuntinėjo FTB agentus po visą pasaulį, – tvirtina jis. – Žmones apklausai jie pristatydavo į Vašingtoną lėktuvais. Išaiškėjo, kad jie elgėsi neteisėtai – siuntė privačius lėktuvus į Islandiją (kur dirba keletas jo kolegų) be vyriausybės pritarimo, stengdamiesi ištirti mūsų veiklą. Tą patį jie darė Danijoje ir Švedijoje ir sulaikydavo su manimi susijusius žmones oro uostuose, išvykstant iš JAV. Jie iškviesdavo daug žmonių JAV ir vertė juos duoti parodymus Didžiajam žiuri“.
Asandžas kalbėjo su žurnalistais ir apie knygą „WikiLeaks dosjė“ („The WikiLeaks Files“). Tai esė apie JAV užsienio politiką, pagrįsti diplomatų depešomis, kurias tas portalas išklojo tinkluose prieš ketverius metus. Asandžas parašė knygos įžangą. „Didžiąją dalį straipsnių parašė regioniniai specialistai, pritariantys keistam senamadiškam įsitikinimui, kad praktiškai viskuo kalta Amerika“, – rašo autorius.
Žurnalistą sudomino straipsnis apie Ekvadorą. „JAV diplomatų depešos sustiprina nuomonę, kad Vašingtonas baugščiai sutiko Rafaelio Korea iškilimą į prezidento postą 2007 metais ir stengėsi susilpninti jo kairuolišką politiką. Depešose pranešama, kad Korea įtarė CŽV rezgant intrigas, taip pat ir bandymais nuversti jį 2010 metais. Tuo pačiu depešos paaiškina Korea sprendimą, kuris atrodo keistas: kodėl jis taip ilgai ir tiek daug padeda Asandžui“, – rašo jis.
Kalbėta ir apie Edvardą Snoudeną. Laikraštis primena, kad Asandžas komandiravo WikiLeaks redaktorę Sarą Harison pas Snoudeną į Honkongą, ir jie kartu sprendė, kur Snoudenui vykti, kad paspruktų nuo FTB.
Asandžas tvirtina, kad pametėjo Snoudenui idėją prašyti politinio prieglobsčio Rusijoje.
„Snoudenas puikiai suvokė, kaip bus iš naujo aiškinamas jo sprendimas, jeigu jis pasislėps Rusijoje, – sako Asandžas. – Jis pirmenybę teikė Lotynų Amerikai, bet aš patariau jam prašyti prieglobsčio Rusijoje, nepaisant negatyvių padarinių viešiesiems ryšiams, nes, mano vertinimu, buvo didelė pagrobimo rizika Lotynų Amerikoje CŽV nurodymu“.
Arba jo nužudymo? „Pagrobimo ir, galimas dalykas, nužudymo“, – sakė Asandžas.
„Asandžas mano, kad nuo 2010 metų gal sumažėjo tiesioginis pavojus jo gyvybei iš JAV galingos žvalgybinės mašinos pusės, bet jo neįtikina mintis, kad tegul jau geriau persekioja supervalstybė, tikinti deramomis teisinėmis procedūromis, negu buvusi Rusijos tipo supervalstybė, kuri tiki, sakykim, poloniu. Jis atmetė tą užuominą į Aleksandro Litvinenkos likimą“, – rašo autorius.
Barakas Obama kiekvieną antradienį rengia pasitarimus, kad pagal slaptą įstatymą nuspręstų, kam gyventi, o kam mirti“, – sakė Asandžas, turėdamas omeny taikinių sąrašus bepiločiams orlaiviams prieš teroristus.
Autoriaus nuomone, Asandžas – piktadarys 1,2 mln. žvalgyboje tarnaujančių amerikiečių akyse. Bet jis – didvyris daugeliui, kas protestuoja vardan protesto. „Tikriausiai, čia jis ir semiasi jėgų“, – rašo žurnalistas.
XXX
„Džulianas Asandžas: WikiLeaks ir Madura svarstė galimybę įsodinti Snoudeną į Evo Moraleso lėktuvą“, – taip pavadintas interviu Bolivijos laikraštyje El Deber. Žurnalistas Karlosas Moralesas Penja, kuris kalbėjosi su Asandžu Londone, tvirtina: Asandžas „aiškiai leido suprasti, kad Evas Moralesas, Bolivijos prezidentas, – vienas iš pagrindinių jo sąjungininkų“.
„Moraleso vyriausybė mano, jog prieš dvejus metus pasklidę per WikiLeaks kažkokie gandai lėmė, kad europiečiai areštavo Moraleso lėktuvą. Tai tiesa?“ – paklausė žurnalistas.
„Visa atsakomybė už atsisakymą įsileisti prezidentinį Moraleso lėktuvą į Prancūzijos, Portugalijos ir Ispanijos oro erdvę pirmiausia tenka ne tik JAV, bet ir šitų Europos valstybių vyriausybėms, kurios šitaip elgiasi Vašingtono paprašytos. Po to – atsakomybė tenka JAV, kurios darė spaudimą toms šalims“, – sakė Asandžas. Pasak jo, tai buvo daroma tam, kad būtų sulaikytas Edvardas Snoudenas.
„Evas Moralesas išsakė pritarimą Snoudeno darbams ir bejuokaudamas patikino, kad pasirengęs suteikti politinį prieglobstį amerikiečiui kompiuterininkui. Bolivija turi visišką suverenią teisę teikti prieglobstį kam tik nori pagal 1967 metų pabėgėlių protokolą, kurį, beje, yra pasirašiusios tos pačios JAV. Prieglobstis niekada negali būti laikomas priešišku aktu ir negalima imtis kokių nors represijų prieš šalis, kurios jį suteikia. Dėl to Snoudenas neįlipo į Moraleso lėktuvą, o jeigu jis būtų įlipęs, Bolivija turėjo teisę išvežti jį, kad suteiktų jam prieglobstį. Šiaip ar taip, jei nekalbėsime apie rimtą incidentą su Moraleso lėktuvo areštu, toji istorija suteikė Snoudenui labai stiprų argumentą tam, kad Rusija suteiktų jam politinį prieglobstį“, – tęsė Asandžas. Jis pridūrė, kad Moraleso prezidentinio lėktuvo areštas pažeidė Vienos konvenciją.
„O kaip Jūs pats dalyvavote tame procese?“ – paklausė žurnalistas.
„Mes ieškojome daugybės būdų, kaip Snoudenas galėtų pasiekti Lotynų Ameriką“, – sakė Asandžas. Venesuela ir Nikaragva pasisakė už politinio prieglobsčio suteikimą Snoudenui, Bolivijos vyriausybė irgi išreiškė norą padėti. „Ne tai, kad Snoudenui Rusijoje būtų nesaugu, bet mes verčiau norėjome, kad jis bet kokiu būdu persikeltų į Lotynų Ameriką. Tame kontekste su Nikolaso Maduro (Venesuelos prezidento, – red. past.) vyriausybe svarstėme idėją pakviesti Evą Moralesą į Maskvą, į liepos mėnesį planuotą tarptautinę konferenciją, ir paskui nugabenti Snoudeną Venesuelos prezidentiniu lėktuvu. Mūsų žmonės ir Maduro vyriausybė apie tai kalbėjosi“, – pareiškė Asandžas.
Pasak jo, tose konsultacijose buvo išsakyta mintis, kad patikimiausia – išgabenti Snoudeną Maduro lėktuvu. Bet Moraleso lėktuvas irgi turėjo atskristi į Maskvą. „Kadangi mums kėlė rūpestį, kad JAV žvalgyba seka Maduro lėktuvą, mes nusprendėme aptarti keletą variantų“, – pareiškė Asandžas.
Moraleso lėktuvas išskrido iš Maskvos anksčiau už Maduro lėktuvą. „Mums teko iš naujo apgalvoti situaciją, nes Moraleso lėktuvui buvo uždaryta Europos oro erdvė“, – prisimena Asandžas.
Jo nuomone, tas incidentas pademonstravo Europos vyriausybių paklusnumą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. „Europos šalys prisistato kaip pažangos ir žmogaus teisių gynimo pavyzdys, bet kai joms reikia tai pritaikyti praktikoje, situacija keičiasi, ir tie principai eina šuniui pauodegin“, – sako Asandžas.
Asandžaas pabrėžė: naiviai įsivaizduojama, kad Skandinavijos šalys – pačios demokratiškiausios. „Mes savo dokumentuose pademonstravome, kad Danijos ekspremjeras Andersas Fogas Rasmusenas tapo NATO vadovu dėka korupcinės operacijos, kurioje dalyvavo JAV, Turkija ir Danijos žvalgyba, kad garantuotų IRG kanalo sunaikinimą“, – pareiškė jis. Pasak Asandžo, turkai pagrasino: jeigu Danijoje neuždarys IRG (ten buvo kanalo štabo būstinė), Ankara vetuos Rasmuseno kandidatūrą. „Depeša, kurią mes įdėjome, skelbė, kad Obama žinojo visą tą planą“, – pareiškė Asandžas.
Pasak Asandžo, nauji kolonializmo metodai giminingi propagandai. Dar vienas naujas fenomenas – „skaitmeninis kolonializmas, kai tokios organizacijos, kaip Google ir Facebook, renka svarbiausią informaciją apie milijonus žmonių, kurie nepaprastai svarbūs jų ekonominių interesų gynimui“, – pareiškė jis.
Asandžas tvirtina: anksčiau WikiLeaks galėjo visiškai nemokamai platinti savo pranešimus tarp savo šalininkų, o dabar Facebook tapo tarpininku ir primetinėja savo sąlygas.
„Tradicinis pavyzdys: dujų perdavimas iš Rusijos į Vokietiją dujotiekiu per Ukrainą. Ukraina gali sukomplikuoti santykius, uždarydama dujotiekį ar nutekindama dalį dujų. Facebook sukūrė tokią pat struktūrą internete, kur vykdoma organizacijų sąveika su žmonėmis“, – taip mano Asandžas. Pasak jo, jeigu WikiLeaks nori paskleisti kokį nors raštą tarp savo sekėjų, Facebook už tai ima didžiulį mokestį. Tad tik labai turtingos organizacijos pajėgia perteikti savo informaciją milijonams vartotojų.
„Kai kurios šalys – pavyzdžiui, Brazilija – priėmė interneto reguliavimo normas, kad pažabotų jo kraštutinumus ir padarytų galą internetiniam sekimui. Ar nėra rizikos, kad tos vyriausybės gali imtis cenzūros?“ – klausia žurnalistas.
Asandžas sutiko, kad yra rizikos. Jis priminė, kad Brazilija nori įpareigoti Google saugoti informaciją apie brazilus ne JAV, o Brazilijoje. „Galimas dalykas, tai apsaugos brazilus nuo JAV NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) šnipinėjimo, bet jų informacija gali pasinaudoti vietinė vyriausybė politiniais tikslais, kad nuslopintų kitamanystę“, – mano aktyvistas.
Ir vis dėlto Asandžas mano, kad kai kuriomis aplinkybėmis šalys renkasi interneto naudojimo apribojimą, kad apgintų savo suverenitetą. „Žinoma, tai cenzūra – piktnaudžiavimo valdžia forma, bet ne viskas taip paprasta, jeigu atsižvelgsime į propagandos politiką, kurią vykdo Vakarų šalys“, – sakė Asandžas, paminėdamas Iraną ir Kubą.
Kaip Asandžas žiūri į pasaulio ateitį – pesimistiškai ar optimistiškai? Jo nuomone, tiesiog dabar sprendžiasi, kokia bus ateitis – niūri ar šviesi.
Visa informacijos ir komunikacijos sistema diegia amerikietišką požiūrį į kultūrą ir gyvenimą, sukurta globali rinka, kur lyderių mažai, o daugelis lieka pakraštyje, fizinių asmenų judėjimo laisvė smarkiai suvaržyta, – taip mano Asandžas.
Bet „dabar įmanoma kurti naujus mechanizmus, kad galima būtų priešintis tai jėgai būtent technologijomis“, mano Asandžas. Pasak jo, dabar žmonės turi kaip niekada daug galimybių gauti informaciją ir daryti sprendimus. Žmonės vis labiau laikosi savo nacionalinės ir politinės tapatybės.
„Mes einame link įvairesnės visuomenės ir labiau galėsime būti žmonėmis, jeigu iškelsime kultūrinę įvairovę aukščiau už vienodumą“, – baigia Asandžas.
Nuotraukoje: liūdnai pagarsėjęs Džulijanas Asandžas.
2015.09.03; 05:44
