Negalvoti apie save pernelyg gerai ir pernelyg dažnai


Print

XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Jei žiūrėtume istoriškai, nė vienas prabėgęs amžius nebuvo labai nuteikiantis optimizmui – netrūko krizių, katastrofų, revoliucionierių su bombomis. Nieko labai naujo ir stulbinančio XXI a. kol kas neparodė – o jei lygintume su praėjusiu XX a., atnešusiu žmonijai du pasaulinius karus, tai mūsiškis tebėra naivus ir nekaltas it gimnazistė.

Jei reikėtų vienu žodžiu įvardyti, kuo dabartinis amžius skiriasi nuo buvusiųjų, atsakyti galima būtų trumpai: internetas. Su visomis pasekmėmis. Pasaulis galų gale bendrauja – bendrauja taip, kaip niekuomet anksčiau. Tai ne koks fasadinis “viršūnių susitikimas” ar falsifikuota sovietmečio “tautų draugystė”, o tikras žmonių komunikavimas.

Atsiranda didžiulė galimybė tarpusavio supratimui, empatijai ir solidarumui. Ar ta galimybė bus įgyvendinta, parodys laikas. Gal ir užsilikę seno raugo politikai galų gale supras, kad pasaulis nėra lokalių geografinių interesų kovos laukas. Laikas pažvelgti plačiau ir suprasti, kad visi gyvename po tuo pačiu dangumi. Po vienu stogu – jei jis grius, užgrius nesirinkdamas, – visus iki vieno.

Taigi ir išeitis, mano supratimu, viena: atsakomybė. Žmonių, tautų, valstybių. Atsakomybė sau pačiam ir pasauliui.

Jei jos pritrūksim, nugalės kvailybė ir tuščiagarbiškumas?

Tada jau nebebus ko pasiūlyti. Internetas ir visi internautai persikels į rojaus serverį. Dėl šventos ramybės paslėpkime kur saugioje vietoje nors vieną įprastinę, “popierinę” knygą. Geriausia, jei tai būtų koks skautų vadovėlis – “Kaip išgyventi laukinėje gamtoje po branduolinio karo”.

Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

Didžiausias ir vienintelis mūsų rezervas – žmonės. Per ilgus okupacijų ir tremčių metus pasidarę tokie gajūs, taip sugebantys išgyventi, kad net legendinis išgyvenimo ekspertas Bearas Gryllsas pavydėtų. Tereikia nedaug – sugrąžinkime jiems savigarbą, ir pamatysime, kas nutiks. Kaip ją sugrąžinti? Receptas klasikinis: kultūrinti ir civilizuoti. Ilgas ir nelengvas darbas. Ir – deja – kol kas beveik visiškai apleistas.

Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Na, tikriausiai aš taip pat turiu to aukščiau minėto gajumo – genuose. Taip pat – užsispyrimo ir siuto po skūra. Kita vertus, o kuo šitas laikotarpis toks jau ypatingas, kuo jis sunkesnis už kitus? Lietuvoje kultūrininkams krizė – permanentinė, niekada jie taukuose nesivartė ir nesivartys. Kaip ir kiti mirtingieji, jie džiaugiasi, kad turi darbą, ką pavalgyt ir stogą virš galvos. Jei visa tai yra, anokia čia krizė.

Elgesio archetipų – nepasirinksi. Jie tave pasirenka. Juos diktuoja intuicija. Sąžinės balsas, jei norite. O tai, ką galima racionaliai pasirinkti kaip optimaliausią – jau visai ne archetipas, tiesiog įvaizdis.

Negalvoti apie save pernelyg gerai ir pernelyg dažnai.

Rūpintis mityba – plačiąja prasme. Neryti šlamšto. Nesusivilioti blizgėmis.

Įsižiūrėti į kitus – ir pabandyti juos suprasti. Jei bežiūrėdami staiga ką nors pajusite – suspaus širdį ar užeis nenumaldomas noras šypsotis – vadinasi, viskas tebėra gerai. Jokios krizės.

Nuotraukoje: poetas Gintaras Grajauskas.

Žurnalas “Metai”, 2012, gegužė – birželis

2012.06.14


Prisijunkite prie diskusijos