Neįminta posto “Medininkai 2” ir pasalos paslaptis


Print

Buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai Medininkų žudynių bylą tiriantiems teisėjams pateikė per tris šimtus konkrečių prašymų. Daug?

Neskubėkime smerkti advokatų, esą jie specialiai, sąmoningai vilkina teismo procesą – neva kaip skęstantis žmogus griebiasi šiaudo. Advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės prašymuose – daug racionalaus grūdo. Beje, tie prašymai – tarsi akivaizdus priekaištas Medininkų bylą neva kruopščiai ištyrusiems prokurorams.

Norėdamas kuo tiksliau informuoti apie bylos eigą skaitytojus, visą savaitgalį praleidau, atidžiai analizuodamas advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės prašymus teismui. Sigitos Bieliauskienės vadovaujamai Teisėjų kolegijai pateikta užtektinai rimtų klausimų, į kuriuos, mano supratimu, būtina rasti atsakymus. Jei tik, žinoma, nuoširdžiai norime išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų nužudė Medininkų posto pareigūnus 1991-ųjų liepos pabaigoje. Sprendžiant iš prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko nervingos reakcijos (vienos teismo pertraukėlės metu prokuroras R.Stankevičius advokatą A.Marcinkevičių, kalbėjusį su savo kolege, apkaltino “burbuliavimu”), tikrąja tiesa ne visi  suinteresuoti. Vaizdžiai tariant, prokurorai užsispyrę laikosi savo vienintelės versijos ir visada tvirtina, jog tai, ką buvo būtina ištirti, jau seniai ištirta.

Bet ar tikrai padaryta viskas, ką galėjome ir privalėjome padaryti? Pavyzdžiui, advokatai prašo apklausti dar 17-a liudytojų. Štai tie liudytojai, kurių parodymai, pasak Konstantino Michailovo – Nikulino gynėjų, gali būti svarbūs bylai: Natalija Pozdniakova, Aleksandr Beliak, Michail Bruj, Sergej Pozdniakov, Andrej Laktionov, Česlav Mlynik, Aleksandr Smotkin, Aleksandr Ryžov, Boleslav Makutinovič, Vladimir Razvodov, Igor Dežin, Igor Puzin, Igors Gorbans, Viktors Michailovs, Michail Sidorov, Chetag Dzagojev, Vladislav Pužaj. Dauguma jų – buvę omonininkai. Jų parodymai galėtų būti neįkainojami, kadangi kai kurie iki šios dienos apklausti liudytojai galimai melavo mūsų teisėjams arba sakė ne visą jiems žinomą tiesą. Tokiu būdu mūsų tyrėjus sąmoningai stūmė neteisingų versijų link. Nejaugi mūsų prokurorai yra tikri, kad papildomos liudininkų apklausos neduos jokios naudos, nesuteiks papidomų faktų? Iš kur toks prokuroriškas užsispyrimas?

Žinoma, jei Lietuvos teisėsaugai knieti kuo greičiau nuteisti vienintelį kaltinamąjį K.Michailovą – Nikuliną, tokia apklausa – tik papildomas galvos skausmas, papildomas vargas ir papildomas laiko gaišinimas. Jei Lietuvos teisėsaugai rūpi iki galo išsiaiškinti, kas iš tiesų dėjosi tą naktį Medininkų kontrolės poste, Vilniaus Apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegija, vadovaujama teisėjos S.Bieliauskienės, turėtų būti palanki advokatams. Nepaisant to, jog bylą teismui pateikę prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas įsitikinę, esą Medininkų byla visapusiškai ištirta. 

Ir vis dėlto Medininkų bylos negalima laikyti visapusiškai ištirta. Nekreipkime dėmesio į skeptikų pareiškimus, girdi, čia tik – advokatų klastos ir intrigos. Dvidešimt metų Lietuvos visuomenė laukė šios bylos atomazgos, tad nieko blogo neatsitiks, jei dar palauks keletą mėnesių. Juolab kad neatsakytų klausimų – dešimtys. Be to, advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės teigimu, byloje nėra daug svarbių dokumentų, įrodymų, apklausų. Šiuos savo nuogastavimus teismui gynėjai išdėstė dar tuo metu, kai byla buvo tik atiduota teismui. Ir siūlė grąžinti prokurorams, kad šie ją kruopščiau parengtų. Bet tąsyk teisėja S.Bieliauskienė nekreipė dėmesio į advokatų pastabas – bylą vis tiek pradėjo nagrinėti.

O dabar – susipažinkime su tais gausiais advokatų prašymų. Atrinkau tik labiausiai akis badančius (artimiausiu metu šią temą teks pratęsti, nes pagrindiniai prašymai šiame tekste netilpo). Įsidėmėkime juos. Ir įsiminkime.

Bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai prie Medininkų bylos medžiagos kažkodėl neprijungė Tomo Šerno apklausos, surengtos, tikėtina, 1991-08-02 iki 1991-08-08 Kauno medicinos universiteto klinikose (tuo metu – Kauno akademinėse klinikose), garso įrašo bei šio įrašo stenogramos. O juk tomis dienomis T.Šernas stengėsi kuo aiškiau pasakyti, ir pakankamai aiškiai įvardino, kas į jį šaudė. Apie tai rašė Didžiosios Britanijos savaitraščio „The European“ (1991-08-09) korespondentas Peter Conradi.

Tačiau byloje nėra ir Didžiosios Britanijos savaitraščio „The European“ (1991-08-09) straipsnio „Sienos sargas įvardijo žudikus“, kuriame cituojami bylos tyrimui vadovavusio tardytojo A. Astaškos žodžiai, esą nukentėjusysis T.Šernas įvardijo asmenį, dalyvavusį žudant Lietuvos Respublikos pareigūnus.

Byloje nėra ir Lietuvos dienraščio „Respublika“ straipsnio „Medininkų žudikai stos prieš teismą“, kuriame pateikiami duomenys apie sudarytus įtariamųjų žudikų fotorobotus, kopijos. Byloje nėra „Respublika“ straipsnio „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų …“, kuriame pateikiami tyrėjų surinkti duomenys apie asmenį, betarpiškai bendravusį su vienu iš šio nusikaltimo vykdytojų. Nėra ir duomenų, kuriuos prokurorai patys anuomet pateikė žurnalistams. Byloje taip nėra „Respublika“ straipsnio „Buvęs omonininkas tapo samdomu žudiku”. Tame straipsnyje rašoma, esą Rygoje sulaikytas buvęs OMON narys, įtariamas Galinos Starovoitovos nužudymu ir Medininkų žudynėmis. Publikacijoje pateikiami duomenys iš liudytojo T.Gudaniec apklausų, darytų 2000 metais ir kiek anksčiau. Kur visos šios apklausos?

Byloje nėra „Respublikos“ publikacijos „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų…“, kur minimas „Leonidas“ bei „A.S.“ O juk būtent šio straipsnio pagrindu 1993 metais buvo atnaujintas Medininkų bylos tyrimas ir tęsiamas beveik visus metus. O kur gi yra „Leonido“ ir mįslingojo „A.S“ apklausų protokolai? Kodėl mūsų tyrėjai nesusidomėjo šiam laikraščiui liudijusių asmenų garso įrašais? Kodėl tie garso įrašai neprijungti prie bylos? Kodėl byloje nėra Vilniaus OMON darbuotojų Lebedevo, Dementjevo, Sokolovskio, Pauliukevičiaus ir visų kitų omonininkų apklausų protokolų?

Byloje nėra Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 2-ojo Operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) ir buvusių LR Krašto apsaugos departamento Imuniteto bei Valstybės sienos apsaugos tarnybų tarnybinių patikrinimų apie 1991 m. liepos 30-31 dienų įvykius Medininkų pasienio kontrolės poste. Nėra ne tik tarnybinių pranešimų, bet ir išvadų, versijų, vaizdo ir garso įrašų, susijusius su tyrimu bei įvykio vietos apžiūra. Byloje taip pat nėra ir Lietuvos VRM padalinių tarnybinių raportų apie 1991-ųjų liepos 30 – 31-osios įvykius. Trūksta šitiek gausiai filmuotos medžiagos. Kur ji dingo, regis, nerūpi nei prokurorams, nei teismui. Byloje kažkodėl nėra ir to meto Muitinės departamento vadovybės tarnybinių pranešimų, susijusių su Medininkų posto užpuolimu. Byloje nėra VSD vadovybės tarnybinių bei operatyvinių pažymų apie Medininkų posto užpuolimą. Taigi byloje nėra žinių ir apie sovietų karinių pajėgų judėjimą 1991 m. liepos 30-31 d.d. įvykių Medininkų pasienio kontrolės poste metu (taip pat iki ir po žudynių).

Medininkų bylą tyrusiems prokurorams neįdomu, ką veikė sovietų kariškiai tomis lemtingomis dienomis: kur važiavo, su kuo bendravo, ką šnekėjo telefonu? Medininkų bylą tyrusiems prokurorams nė motais, kokias versijas apie šias žudynes parengė to meto mūsų VSD, VRM, Muitinės departamento, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento specialistai?

Sunku patikėti, bet byloje nėra net darbuotojų, dirbusių Vilniaus OMON nuo 1991-01-01 iki 1991-08-20, sąrašo. Prie baudžiamosios Medininkų bylos medžiagos neprijungta Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla dėl Vilniaus OMON veiklos, kurioje kaltinimai pareikšti Vilniaus OMON darbuotojams A.Skliarui ir E.Petrauskui. Galima manyti, esą tai – tik papildomas ir visai nereikalingas balastas. Bet juk pas kai kuriuos Vilniaus omonininkus buvo rasti mūsų nužudytų pareigūnų ginklai. O šioje byloje tardyti omonininkai buvo apklausti ir apie Medininkų žudynių aplinkybes. Prokuroras R. Stankevičius tikino teismą, kad apie tokių apklausų buvimą Vilniaus OMON byloje jam nėra žinoma, nes jis „nedalyvavo šios bylos tyrime“. Anuomet teismas patikėjo prokuroro žodžiais net nesuabejojęs. Matyt, būtent šioji aplinkybė paskatino advokatus išsamiau susipažinti su Vilniaus OMON bylos medžiaga. Advokatai pateikė teismui prokuratūros nutarimą sudaryti prokurorų ir tardytojų grupę, į kurios sudėtį buvo įtrauktas savo dalyvavimą tyrime teismui paneigęs prokuroras Rolandas Stankevičius. Ar šis faktas nieko neatskleidžia?

Byloje nėra organizacijos „Vienybė – Jedinstvo – Jednošč“ draugovininkų, buvusių šios organizacijos nariais nuo 1991-01-01 iki 1991-08-20, sąrašo. O juk tokį sąrašą mūsų slaptosios tarnybos tikrai turi. Ar toks sąrašas nebuvo pateiktas prokurorams ir teismui Sausio 13-osios byloje? Ar ir jis jau pradingo?

Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento, Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Lietuvos ypatingojo archyvo – TSKP (LKP) neišreikalautos draugovininkų Subotino, P.Vasilenkos ir S.Gorbikov asmens bylos. Nors egizstuoja iki šiol deramai nepaneigta versija, esą prie Medininkų žudynių galėjo būti prisidėję ir to meto sovietiniai draugovininkai, nes būtent pas draugovininkus buvo rasti keli Medininkuose nužudytų mūsų vyrų ginklai.

Kažkodėl iš Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Atstatymo tarnyboje komisijos bei Policijos departamento Personalo tarnybos nepareikalauta Vilniaus OMON buvusių darbuotojų, kurie grįžo tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, sąrašo ir jų parodymų apie Medininkų žudynių aplinkybes. Visi jie privalėjo būti apklausti ir tikrinami dėl galimo dalyvavimo Medininkų žudynėse. O gal ir tai nebuvo padaryta? Byloje nėra buvusių Vilniaus OMON pareigūnų B. Makutinovičiaus, V. Razvodovo, T. Gudaniec ir I. Bormontov asmens bylų. Byloje nėra duomenų, kiek kartų nuo 1991-ųjų iki 2007-11-28 metų buvusiam Vilniaus OMON vadui Boleslovui Makutinovičiui ir štabo viršininkui Vladimirui Rozvodovui buvo išduota Lietuvos Respublikos viza, ar jie kirto Lietuvos valstybinę sieną, o jei kirto – tai kiek laiko gyveno Lietuvoje.

Kodėl byloje nėra duomenų, ar 1991.07.31 – 1991.08.31 Vilniaus miesto ligoninėse buvo gydomi asmenys dėl šautinių žaizdų, padarytų 5,45 mm kalibro ginklu? Kodėl byloje nėra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento ir Baltarusijos Respublikos milicijos pareigūnų, 1991-07-30 – 1991-07-31 budėjusių Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pasienyje ties Medininkų muitinės postu ir apžiūrėjusių įvykio vietą iki atvykstant Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros tardymo operatyvinei grupei, apklausų protokolų?

Kodėl byloje nėra teisės aktų (įsakymų, potvarkių), kurių pagrindu 1991 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, galiojant 1990-11-08 Lietuvos Respublikos laikinajam pasienio apsaugos tarnybos įstatymui (Žin., 1990, Nr.34-821), vietoj Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos darbuotojų Medininkų muitinės poste budėjo ARO rinktinės bei Kelių policijos pareigūnai? Galų gale byloje nėra duomenų apie tai, kodėl 1991-07-30 – 1991-07-31 Medininkų muitinės poste budėję ARO rinktinės pareigūnai bei Kelių policijos pareigūnai, priešingai oficialiai neginkluoto pasipriešinimo koncepcijai, buvo apginkluoti koviniais ginklais?

Galų gale kodėl iki šiol nepareikalauta iš Krašto apsaugos ministerijos duomenų apie tą naktį (iš 1991-07-30 į 1991-07-31) į muitinės postą „Medininkai-2“ atvykusių ir apie tris valandas aplinkiniuose miškuose budėjusių Krašto apsaugos departamento pareigūnų Z.Ž., G.D. ir S.M. veiklos tikslus, „stebėjimo“ rezultatus bei sugrįžimo į būstinę tikslų laiką? Sunku patikėti, jog Medininkai-2 poste budėję mūsų “antrukai” nieko negirdėjo, nieko nematė. Pagaliau kur jie buvo visą likusį laiką ir ką darė iki sugrįžtant į Krašto apsaugos departamento būstinę Seimo 3-iuose rūmuose?

Taip pat sunku patikėti, kad Medininkų bylą tiriantys pareigūnai iki šiol nepasirūpino, jog būtų atliktos balistinės ekspertizės dėl 5,45 mm kalibro šovinių tūtelių, rastų 1991-08-10 papildomos įvykio vietos apžiūros metu? Nesuprantama, kodėl nesiekta nustatyti, ar 5,45 mm kalibro šovinių tūtelės, rastos papildomos įvykio vietos apžiūros metu, nebuvo iššautos iš nužudytiesiems ARO rinktinės pareigūnams priskirtų tarnybinių automatų?

Kodėl Medininkų bylą tiriantys prokurorai nepasirūpino, jog prie Medininkų žudynių baudžiamosios bylos būtų prijungta baudžiamoji byla, kurioje kaltinami Smotkinas ir keli kiti jo sėbrai dėl to, kad pas juos rasti Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų ginklai?

Prie baudžiamosios bylos neprijungta ir baudžiamoji byla dėl buvusios BTSR (dab. Baltarusijos Respublikos) Vidaus reikalų ministerijos milicijos pareigūno –  Fijasio (Fijaso) nužudymo Lietuvos Respublikos pasienyje aplinkybių. Neprijungta ir baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos deparamento valstybės sienos apsaugos posto pamainos viršininko G.Žagūnio nužudymo pasienio poste aplinkybių. Juk nuo pat pradžių viena iš pagrindinių ir iki dabar nepaneigtų versijų byloja apie galimą susidorojimą su Medininkų poste budėjusiais Lietuvos pareigūnais keršto tikslais. Jei ši versija paneigta, tai ar ne prokurorų pareiga teismui pateikti tokios versijos paneigimo įrodymus? Regis, nekaltumo prezumpcija šito įsakmiai reikalauja.

Kodėl ne prokurorai, o advokatai reikalauja į pagalbą pasitelkti Teismo medicinos ir balistikos specialistus? Šių ekspertų atlikti eksperimentai galbūt padėtų išsiaiškinti šaudmenų, kuriais nužudytiesiems buvo padaryti šautiniai kūno sužalojimai, judėjimo trajektorijas, galimus šūvių atstumus. O kartu – patikslintų ir nužudymo vietą bei aplinkybes. Pavyzdžiui, derėtų atlikti šaudymo eksperimentą, ar naudojant „Makarov“ ir „Stečkin“ sistemų pistoletus su duslintuvu, t.y. prietaisu begarsiam šaudymui, ir 9 mm kalibro šovinius, realu mirtinai sužaloti žmogų peršaunant dar ir automobilio VAZ („Žiguli“) dureles (žmogus sėdi būtent tokiame automobilyje, jį ir dureles skiria 15-20 cm atstumas).

Nesuprantama, kodėl neatliktas šaudymo eksperimentas siekiant nustatyti, ar asmuo, esantis 1,5-2 km atstumu nuo šaudymo vietos, geba tiksliai užfiksuoti šūvio momentą (šūvio garsą) ir tikslų šūvių skaičių, šaudant „Makarov“ ir „Stečkin“ sistemos pistoletais be duslintuvo, bei šaudant automatu AKM 7,62 mm kalibro, su savadarbiu duslintuvu ir AKMS. Arba 5,45 mm kalibro ginklu – AKS(U), be duslintuvo, kai šaudoma asmeniui netikėtu metu (paryčiais). Juk net keli liudytojai tvirtino teismui 1991 m. liepos 31 d. paryčiais girdėję šūvius žudynių vietoje. O kokiais ginklais buvo šaudoma, kokių ginklų šūvių garsą girdėjo liudytojai – nebeturi reikšmės?

Gilinantis į šiuos advokatų klausimus belieka tik gūžčioti pečiais: kodėl šie eksperimentai iki šiol neatlikti? Juk prokuratūra šią bylą tiria dvidešimt metų. Per šį laikotarpį buvo galima atlikti tūkstančius pačių įvairiausių eksperimentų. Net ir ne itin svarbių. Bet, matyt, nebuvo noro.

Be abejo, iš šių teismui pateiktų advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės klausimų labiausiai akis bado faktas, jog tą lemtingąją naktį prie Medininkų posto greičiausiai buvo įrengtas slaptas postas tarp žudynių vietos ir posto „Medininkai 2“, kuriame budėjo keletas mūsų vyrų iš specialiųjų tarnybų. Sunku patikėti, jog jie nieko negirdėjo ir nieko nematė. Bet iki šiol advokatai neturi duomenų, ar tie vyrai buvo apklausti ir, jei buvo apklausti, kur paslėpti jų parodymai? O jei tie mūsų vyrai, budėję pasaloje, iki šiol deramai ir visapusiškai neapklausti, tai kyla dar viena mįslė – kodėl?

2011.03.28


Prisijunkite prie diskusijos