Neįveikiamas Rusijos ekstremistinių organizacijų pogrindis


Print

Šiandien visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia Aleksandro Litoj straipsnį apie Rusijoje veikiančias fašistines organizacijas, kurios sėkmingai konkuruoja su liberaliomis, antifašistinėmis organizacijomis. Publikacija, kurioje atskleidžiama dvilypė Kremliaus laikysena, kurioje pasakojama apie daugiausiai triukšmo sukėlusias politines žmogžudystes, buvo paskelbtas laikraštyje “Novaja gazeta”. Tikimės, jog šis Vadimo Juškos vertimas sudomins mūsų skaitytojus.

Štai nedidelė ištrauka iš judėjimo „Ruskij obraz“ politinės programos: „Teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena ne slavų kilmės aborigenai, jie turi teisę gyventi, remdamiesi savo papročiais ir religija. Ne kompaktinėse gyvenamosiose vietose jų gyventojams apribojamos pilietinės teisės. Santuokos tarp skirtingų rasių yra draudžiamos, kaip darančios žalą baltajai rasei. Nes gimęs baltuoju, turi gimdyti baltuosius vaikus, kad neišnyktų tavo rasė“.

XXX

Paskutiniaisiais metais politinė prievarta Rusijoje nesulaikomai didėja. Nacbolų organizuojami fleš-mobai užiminėjant Prezidento priimamuosius dabar atrodo juokingai graudžiai. Teismo procesuose atskleidžiamos siaubingos ultradešiniųjų nacionalistų įvykdytų serijinių žmogžudysčių detalės. Internetas perpildytas padegtų milicijos automobilių, nuovadų ar oponentų ofisų, valdžios įstaigų nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Maskvoje vyksta masinės muštynės tarp fašistų ir antifašistų, kuriose naudojami šaltieji ir dujiniai – trauminiai ginklai. O svarbiausia – ultradešinieji vis dažniau pradėjo vartoti šaunamuosius ginklus. Operatyvinės tarnybos randa ištisus tokių ginklų arsenalus.

Tiek fašistai, tiek ir antifašistai gatvės muštynėse žūdavo ir ankščiau. Tačiau per paskutinius 13 mėnesių fašistai nužudė penkis savo oponentus. Ikiteisminis tyrimas nustatė, kad advokatą S. Markelovą ir žurnalistę A. Baburiną nužudė vis dėl to fašistai. Taip pat žinomi dar trijų, viešai ne taip gerai žinomų žmonių nužudymai: 2008 spalio mėnesį savo namų laiptinėje buvo nudurtas skinas – antifašistas F. Filatovas, 2008 metų liepą – futbolo fanas ir antifašistas I. Džaparidzė ir labiausiai aptarinėjamas žinomo antifašisto ir anarchisto Ivano Chutorskio ( Vania Kostolom ) nužudymas.

Lapkričio 17 dieną, praėjus parai po I. Chutorskio žūties, Cvetinoi bulvare susirinko keltas šimtų jo bendražygių, kad surinktų žuvusiojo šeimai lėšų. Akcijos tikslai buvo, aišku, taikus, ir jie buvo surašyti internete patalpintuose kvietimuose. Tačiau atvažiavo OMON ir centro “E” ( ekstremizmas ) pareigūnai, kurie pradėjo filmuoti susirinkusius, išblaškė juos. Po to savo valdžiai raportavo apie “neteisėto antifašistų mitingo” išvaikymą.

Po to įvyko tai, ką buvo galima numatyti: apie 70 žmonių nuvažiavo daryti pogromo į “Rusija Jaunoji” ofisą, kuris yra “Baumano” metro stoties rajone. Priežastis ta, kad oficialus “Rusija Jaunoji” globėjas yra Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Maksimas Miščenko. Tačiau pogromininkai langus “Rusijos Jaunosios” ofise daužė ne dėl M. Miščenkos ryšių su fašistine “Ruso vizijos” (  Русский образ )  organizacija.

Maksimas Miščenko buvo pastebėtas daugelyje ”Ruskij obraz” suorganizuotų akcijų:  tai palaikant serbų nacionalistus, tai protestuojant “prieš nelegalią migraciją į Rusiją”, tai palaikant Rusijos agresiją prieš Gruziją, tai reikalaujant uždrausti Naujųjų Metų naktį darbininkams iš Centrinės Azijos įeiti į Raudonąją aikštę ir pan.

Organizacija “Ruskij obraz” savo ruožtu teigia, kad jie yra ne fašistinė, o nacionalistinė organizacija. Tačiau Rusijos mass – media įtariamuosius dėl S. Markelovo ir A. Baburinos nužudymu tiesiogiai sieja su šiuo judėjimu. Dar ankščiau šis judėjimas drauge su nelegaliais ir atvirai fašistiniais Combat18 ir ОБ88  judėjimais paruošė vadinamąjį “Ruso – nacionalisto etinį kodeksą”, bei per Rusijos nacionalinę šventę lapkričio 4 dieną surengė koncertą “Kolovrata” Bolotnaja  aikštėje.

Šis koncertas, kuriame skambėjo SS ir fašizmą šlovinančios dainos, buvo visai netoli Kremliaus, šį koncertą buvo galima girdėti ir Raudonojoje aikštėje. Ar gali būti didesnis įžeidimas Antrojo Pasaulinio Karo veteranams, kuriais taip demonstratyviai rūpinasi visokio plauko “jaunieji putiniečiai” ir M. Miščenko? Pats Miščenko aktyviai neigia savo ryšį su šiuo profašistiniu koncertu. Gali būti, jog jis sako tiesą, nes tokius dalykus už jį sprendžia žymiai galingesni politikai. Tokie, kurie nusprendę, kad pavykus “reguliuojamosios demokratijos” projektui pilnai pavyks suvaldyti ir ultradešiniuosius judėjimus.

Vienok bandymas kurti “reguliuojamojo nacionalizmo” projektą gali pasirodyti labai nevykusiu, nes po “nuosaikiųjų patriotų” sparneliu pradėjo formuotis itin gerai ir giliai konspiruotos fašistinės kovinės smogikų grupės, kurių tiesioginiu taikiniu tampa ir antifašistiniai judėjimai, ir, kas įdomiausia, – Valstybė, kuri, šių fašistų nuomone, yra nepakankamai ryžtinga ir radikali.

To paties antifašistų smogiko Ivano Chutorskio (Vania Kostolom) laidotuvėse dalyvavo apie porą šimtų žmonių. Laidotuves kontroliavo OMON, o jas stebėjo “E” centro pareigūnai. Daugelyje Rusijos ir Europos miestų anarchistai surengė atminimo ir pagerbimo akcijas. Rusijoje jos įvyko taikiai. Lygiai taip pat jos planuojamos ir ateityje.

Rusijos Žmogaus Teisių gynėjai kreipėsi į antifašistus, prašydami nekeršyti už savo žuvusį bendražygį. Tačiau tai beviltiška. Rusijos naciai ir antifašistai nė nesirengia keršyti už “kažką” ar “kažkam” konkrečiai. Jie tiesiog vienas kitų patologiškai nekenčia. Ir ši neapykanta taip giliai įsišaknijusi, kad šioms konfrontuojančioms  pusėms tiesiog pakanka užpulti tuos oponentus, kurie yra arčiausiai, kuriuos lengviausiai pasiekti, ir vėliau, atlikus savo kruviną darbą, kuo skubiau, greičiau ir skubiau pabėgti iš įvykio vietos.

Tokiu būdu vidiniams sąjungininkams neišranki Rusijos valdžia “dovanų” gavo ir ultradešinįjį jaunimo pogrindį, ir natūralią jo atsvarą – ultrakairįjį jaunimo pogrindį.  Ultradešinysis pogrindis atsirado keletą metų ankščiau, ir jį šiek tiek “globojo” teisėsauga, tas pas ultradešiniuosius atsirado ne tik sprogdinimo bei šaunamųjų ginklų “specialistų”, bet ir pinigų.

Rusijos ultrakairioji visuomenės pusė  – labai marga. Vieniems ultrakairiesiems užtenka paprasčiausiai užpulti fašistus be jokios ideologinės potekstės. Tai daroma iš neapykantos ir ilgamečio priešiškumo. Kiti ultrakairieji labiau linkę kariauti su pačia Valstybe, kiti tiesiog yra ideologiniai antifašistai. Tačiau visi šie žmonės veikia už įstatymo ribų. Ir kol kas nė vienam politiniam veikėjui neatėjo į galvą pradėti “reguliuojamo antifašizmo” planą.

Kodėl tai vyksta? Kodėl Rusijos visuomenė pastoviai mato gatvėse protestuojančius jaunuosius liberalus ir nacionalbolševikus,  kuriuos negailestingai muša OMON ir civiliai aprengti provokatoriai,  tampo po tardymus bei sodina į kalėjimus? Nejaugi valstybinei santvarkai žymiai pavojingesni atsišaukimai, skrajutės ir taikios akcijos, o ne peilis, pistoletas ir Molotovo kokteilis?

Už šią klaidą reikės labai brangiai sumokėti: ultradešinieji ir ultrakaireiji pradėjo formuoti savo smogikų brigadas ne pagal įsakymą “iš viršaus”, kaip įprasta Rusijoje, o būtent savo iniciatyva. Kovinės brigados formuojamos remiantis asmeniniu pasitikėjimu, pažintimis ir draugyste. Brigadų veikla ir vadovavimas joms pagrįstas tinklinio marketingo principu. Ryšys – internetas. Jokių aiškių lyderių nėra. Yra tik idėjos, už kurias ir liejamas kraujas.

Rezultatas – mažos, stiprios ir vieningos grupuotės, kurios pasiruošusios savarankiškam partizaniniam karui. Rusijoje už ekstremizmą baudžiama ilgais įkalinimo metais, ir į tas grupuotes įsilieję žmonės arba labai greitai būna pasodinami į kalėjimus, arba tampa profesionalais. Kova su jais – kova su vėjo malūnais. Jau pusantrų metų fašistus gaudo, sodina į kalėjimus, tačiau jų pogrindis ne tik kad nebuvo sunaikintas, bet tapo dar radikalesnis, ir savo kovoje su oponentais jie pradėjo naudoti šaunamuosius ginklus.

Kada tai visa baigsis, niekas negali pasakyti. Žinoma, galima imti Italijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių pavyzdį, šalių kurios nugalėjo tiek ultrakairįjį, tiek ultradešinįjį terorizmą. Tačiau reikia pažymėti, kad Vakarų Europos demokratijos šiek tiek skiriasi nuo rusiškos “reguliuojamosios” demokratijos.

novayagazeta.ru

Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška

2009.11.30


Prisijunkite prie diskusijos